Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Buvo kaip niekad sunkus semestras. Parengtas naujas dalykas, pakankamai neblogai išdėstytas, daug organizacinio darbo, aktyvus mokslinis gyvenimas ir tik dabar yra tokia nedidelė atokvėpio minutė, kuri man nieko gero nežada. Šiandien aš galiu pasakyti, jog parsidaviau sistemai, tačiau žinau, jog pati sistema manęs nesuvirškins ir išvems. Ir visa tai tik laiko klausimas. O kol kas reikia dirbti ir bandyti kažką pakeisti iš sistemos vidaus. Tik nežinau ar į gerą. Vienaip ar kitaip, duodu sau maksimum penkis metus, kur galimi trys scenarijai – aš kažką pakeisiu aukštajame moksle ar savo universitete; aš prisitaikysiu ir tapsiu apatiškas, tačiau užtikrintai sieksiu karjeros; aš būsiu demoralizuotas ir privestas prie desperacijos. Kiekvienas iš šių scenarijus yra galimas, tiesa, tikimybė, jog viskas slinksis link pozityvo yra nedidelė. Tačiau aš sau pasilieku tokią viltį. Iš kitos pusės… Aš žvelgiu į savo galimybes pernelyg optimistiškai. Aš jau dabar matau, kad planas parašyti 12 mokslinių straipsnių per metus yra nerealus, užteks 8 – 10. Aš jau save apsiribojau, suvokdamas, jog visur sudalyvauti nespėsiu ir užtenka vienos mokslinės konferencijos per mėnesį, geriausiai, jeigu ji vyktų užsienyje. Aš puikiai suvokiu, jog ir darbo savojoje katedroje perspektyvos greitai pradės siaurėti. Toks suvokimas nėra blogas, jis tiesiog nurodo į žmogaus galimybių ribas, priverčia perdėlioti prioritetus. Ir visgi karts nuo karto čia ruošiuosi sugrįžti, tam kad pasidalinčiau vienokiais ar kitokiais pastebėjimais. Kaip ir dabar…

Šį kartą užkliuvo straipsnis, pakankamai ilgai pragulėjęs mano skaityklėje. Jis buvo apie tai, kaip sistema traumuoja žmones. Tai net ne straipsnis, tai interviu, kurį davė Bernardinams internetuose jau pagarsėjęs Dainius Dikšaitis. Tai, jog šis žmogynas prieš žurnalistus jaučiasi pakankamai laisvai, manęs nestebina – ilgalaikis dėmesys spaudoje jam buvo užtikrintas. Stebina kas kitą – tokie yra kaip niekas kitas palankūs tam, jog sistema nesikeistų. Aš nežinau, kiek nuoširdus jis buvo su Bernardinais, tačiau tuo pernelyg abejoti neturėčiau pagrindo. Visgi pasidalinsiu vienu nedideliu pastebėjimu. Ši persona laikoma Lietuvos Studentų Sąjungos vadovu, šias pareigas eina nuo 2009 metų. Tai lyg ir turėtų būti vienas iš žmonių, kuris turi mandatą kalbėti visų Lietuvos studentų vardu, nes LSS, bent jau formaliai, renka vadovą iš studentų atstovybių deleguotų asmenų, kurie yra deleguoti savųjų universitetų, demokratinių rinkimų būdu. Ir čia staiga atotrūkis – studentų vadų vadas, kalbėdamas apie LSS ir pateikdamas savuosius vertinimus:

LSS per maža organizacija, kad visuomenę pakeistų.

Tam, kad nebūčiau apkaltintas bandantis iškrapštyti sakinį iš konteksto, galiu pasakyti, jog viso interviu pagrindinis klausimas buvo kaip spręsti studentų motyvacines problemas: ką daryti, jog sistema būtų labiau orientuota, jog studentai būtų motyvuoti elgtis sąžiningai. Nekalbėsiu, kokie beviltiški pasiūlymai skambėjo iš gerbiamojo LSS prezidento pusės ir apie tai, jog iš tiesų yra tik viena veiksminga priemonė – už bet kokį nesąžiningumą mesti iš aukštosios mokyklos, be teisės būti priimtam atgal. Problema gerokai gilesnė. Šis žmogus, jau tapęs mažu biurokratu, turi teisę kalbėti visų studentų vardu, tačiau nejaučia jokio bendrumo su studentų bendruomene, o LSS yra tik organizacija, duodanti jam ir jo kolegoms, pasidabinusiems savo pavardes gražiai skambančiomis pareigybėmis ir gaunančiomis atlyginimus. Toks visiškas atitrūkimas nuo realybės atrodo šiek tiek keistai. Jis jau save tiesiog pavertė kažkuo, kas yra didelės Švietimo ir mokslo ministerijos sraigteliu ir to net nepajėgia nuslėpti. Tuomet tokie pasisakymai, skambantys kaip studentų balsas tampa tuo, kuo ir turėtų tapti:

Visiškai nieko vertu šūdu…

Tuomet vienintelė funkcija, kurią sistemoje gali gauti studentų atstovai – gražiai linksėti kalbant didesnio ar mažesnio laipsnio ministerijų vadukams, kuriems, patraukus politikon, bent jau betikslės rašliavos sumažėjo…

Kažkas panašaus į tokias sapaliones:

Kol visi buvo susirūpinę ACTA, aš kariavau vieną niekingiausių karų savo gyvenime, kurį neišvengiamai pralaimėjau, nes pas mane atėjo Mindaugas Peleckis, ir mane suvartė, o grasindamas Baudžiamuoju ir Civiliniu kodeksu, privertė nuleisti galvą bei paneigti tai, ką anksčiau esu parašęs, paliesdamas šį asmenį.

Mindaugas Peleckis – iš tiesų yra unikalus žmogus, kuris taip nuostabiai ir gražiai rašo, o jo recenzijos tokios išsamios, kad nieko kito nelieka, kaip tik pripažinti, jog mano įrašas apie jį buvo klaidinantis visuomenę ir aš, jį paskelbdamas, padariau žalą, kurią esu priverstas atitaisyti…

Na nesigauna man taip…

Komentarų nereikia?

Mindaugas Peleckis išties yra pats didžiausias grafomanas, nesugebantis rišliau surišti tarpusavyje bent kelių sakinių, ir tuo pačiu metu leidžiantis sau manyti, jog yra labai kietas, subtilus, na neslėpkim ir to, jog ir genialus rašytojas, publicistas ir t.t. Nesiimu vertinti jo kaip rašytojo, kadangi šiandien džiaugiuosi, jog jo rašinių nesu skaitęs, tačiau tai, kokias recenzijas jis rašo man leidžia nedviprasmiškai pavadinti jį grafomanu. Jis jų nerašo, atsivertus kurią nors iš jų yra 90 procentų garantija, jog Jums bus pateiktas šūdas gryniausiame savo pavidale, todėl bet kuris skaitytojas tik sugaiš su jomis laiką. Likę 10 procentų paskaitomų recenzijų, yra kompiliacinio pobūdžio, todėl, jeigu nebūsite skaitę ankstesnių nuomonių, yra nedidelė tikimybė, jog kažką naujo visgi galite sužinoti. Nors dar yra klausimas, kaip jis tą informacija sugebės apdoroti, nes dažnai nėra pajėgus apdoroti tos informacijos.

Beje, buvo atliktas nedidelis stebėjimas. Pas mane komentaruose jis buvo pakankamai atidus, skaitydamas manuosius komentarus, sugebėdavo pastebėti gramatines klaidas, nesuderintus žodžius, tačiau jam niekaip nepavyko suformuluoti priekaištų man, rėkė apie kažkokį šmeižtą, kurio aš, na, niekaip neįžvelgiu, apie kažkokias metodologines nuostatas, kurių nesugebėjo įvardinti, o visame tekste nurodė tik vieną klaidą, kurią aš pataisiau. Akivaizdu, jog tai yra oligofrenijos simptomai, kuriuos reikia kuo greičiau tirti, tam jog būtų pradėtas nedelsiamas gydymas. Tačiau už mus visus, Lietuvos visuomene, turiu atsiprašyti, jog priverstinis gydymas Lietuvoje neįmanomas, o šis, nesuprastas genijus, niekada to nesupras. Žinoma, yra išimtys, kai keliama grėsmė sau ar kitiems žmonėms, tačiau tai, jog jo veikla žalinga visuomenei nėra pakankamas argumentas.

Taigi, atsiprašau Mindaugo Peleckio, jog priverstinis protinių defektų diagnozavimas ir šalinimas Lietuvoje yra neįmanomas.

Kadangi pradėjau kalbėti apie ACTA, galiu pridurti ir dar vieną momentą, Mindaugas Peleckis priklauso Lietuvos Rašytojų Sąjungai. Dar viena iš nomenklatūrinio rojaus paveldėta organizacija, kuriai, spėjant pagal šio personažo veiklą, pirmiausia rūpi užtildyti savo konkurentus. Negaliu pasakyti tiksliai, bet ši irštva yra vieni iš tų, kurie yra suinteresuota, kad ACTA taptų teisinę galią turinčiu kūnu…

Kaip ir buvau pažadėjęs Mindaugui Peleckiui, atsiprašymą paviešinsiu savo G+ ir FB profiliuose, tikiuosi, jis bus patenkintas…

Skaitymo tema pastaruoju metu kažkodėl aktualizuota, nors man tai atrodo lyg ir natūralus procesas, be kurio neįsivaizduoju savo kasdieninės veiklos. Galima palinksėti, jog normalūs žmonės gali man pavydėti, jog mano darbas yra skaityti, na, ir kartais, ką nors parašyti. Tačiau yra darbinė literatūra, kurią privalai suvartoti, susisteminti galvoje, o yra tokia, kuri vartojama atsipalaidavimui, taip vadinama tualetinė literatūra, kurią galima pavartyti probėkšmais, savo malonumui. Pastaruoju metu ne retai mano atveju tai būna XX a. 3 – 4 dešimtmečio kultūros veikėjų atsiminimai, laiškai, dienoraščių fragmentai. Tam, jog pjūviai, sudėlioti galvoje, turėtų vieną kitą iliustraciją. Galiausiai, jeigu ką n0rs įdomaus užtinku, paprastai pažymiu ir paduodu žmonai, jai tai yra reikalinga.

Taigi, šis rytas, kaip ir visi eiliniai rytai, kuomet į darbą skubėti neverta, nes šiandien nedarbo diena, prasidėjo kava ir cigaretėmis balkone, o, kaip visi žinome, kava turi tą nuostabų poveiki, kuomet ateina nenumaldomas noras paskaityti ir žmogus susiruošia tuoletan. Visiško atsitiktinumo dėka, norint nueiti iš balkono į tualetą, turi kėblinti pro knygų lentyna, kur ranka nevalingai pagriebia atsitiktinę knygą, bet ne iš mano pusės, nes nuo tų tik viduriai užkietėja ir tiek. Taigi, šios dienos tualetiniais skaitiniais tapo Juliaus Būtėno knygutė „Literato duona„, išleista seniai, 1975 Viešpaties metais, Vilniuje. Kaip tokiais atvejais būna, knyga atverčiama atsitiktinėje vietoje. Skaitau ir šypsausi, praėjo 36 metai, aprašomi atsiminimai apie įvykius prieš 45 metus, o niekas nesikeičia. Tiesiog rytinė dovana Rokiškiui, jis šią temą prieš gerą pusmetį smarkiai kabino, ir Andriui Užkalniui, todėl leisiu sau kelis fragmentus pacituoti, iš skyrelio Jonas Jablonskis ir jo įpėdiniai.

Necituosiu pilno teksto, nes skaneris neveikia 🙂 o perrašinėti tingisi, jeigu ką, viskas sudėliota minėtos knygutės 158 – 161 puslapiuose, todėl pateiksiu tik tai, kas man pasirodė truputėlį įdomu:

Žinoma, įžangoje nurodomas epochos santykis su Jablonskiu:

Kadaise, svarstant kalbos taisyklingumo klausimus, buvo vienas autoritetas – J. Jablonskis – Rygiškių Jonas. <…>ginčijantis dėl vieno ar kito rašybos dalyko bei kalbos taisyklingumo, atsakydavo trumpai:

-Jablonskis taip rašo, taip turime rašyti!

Čia akivaizdu, jog kalbininkystės fronte niekas nesikeičia, o argumentacija visada geležinė – turi būti todėl, jog taip turi būti. Kitaip sakant, progresas nedidelis…

Na ir dar viena būdinga citata, panašaus turinio jų galima surasti ir daugiau:

Atsirado naujų kalbos taisytojų, naujų autoritetų – kalbininkų ir puskalbininkių. <…> kaip kalbos taisytojas garsėjo Stasys Dabušis <…> Pats sakėsi paleidęs daug naujadarų, kurių anksčiau nebuvo: darbuotojas, vaidinti vaidmenį (anksčiau būdavo vartojama: lošti rolę), sąveika, santuoka, ištuoka, susituokti aklavietė ir kt. Daug naujadarų, ypač geografijos srityje, sukūrė Antanas Vireliūnas. Tiek St. Dabušis, tiek A. Vireliūnas įsismaginę ėmė kurti naujadarus vadinti tiems dalykams, kuriems kitos kalbos turi bendrus pavadinimus – tarptautinius. Juodu už tai ne kartą Jablonskis yra sudraudęs.

Ir čia Būtėnas neištvėrė ir pradėjo tyčiotis kaip retą, nors negalėjo tų dviejų idiotų tiesiai pavadinti idiotais:

Pateikiama pavyzdžių iš 1920 m. literatūros ir meno žurnalo „Veja“. Tenai užtikome štai tokių naujadarų: vokinys (idėja), daiktingas (realus), daiktus (konkretus), narynas (organizmas), ūmena (impulsas), tvarkyklingas (sistemingas), vaidykla (teatras), regykla (scena), vaidyla (aktorius, artistas), orovė (klimatas), oreivis (lakūnas). Buvo bandoma rašyti: psikologija, karakteringas, koras… Čia, atrodo, A.Vireliūno „sukurti“ žodžiai. S. Dabušis jau 1929 m., versdamas A. Čechovo apsakymus (rink. „Moterų laimė“), nukalė tokių naujadarų: buitraštis (biografija), minkštasuolis (sofa), gyvakūnis (organizmas), rūkinys (papirosas), saulobuolys (apelsinas), trykšlys (fontanas),  daiktdėtis (lagaminas). Tik šitos hipernormalybės neprigijo…

Paskaičiau, pasijuokiau ir leidau sau pagalvoti, ar kalbininko profesijos pasirinkimas yra konkretus patologijos simptomas?

Senokai nerašiau, kurį laiką dar laikysiuosi atokiau nuo klaviatūros, tačiau kol esu nedarbingas, nors temperatūra šiek tiek ir nusimušė, galiu pabandyti padėlioti žodžius į eilę, kurie nebūtinai gausis panašūs į rišlų darinį, pavadinimu sakinys, tačiau jau nebebus ir kliedesiai, kuriais dalinausi savo aplinkoje prieš kelias dienas. Nerašysiu apie medicinos sistemą, nors turiu naujų įspūdžiu, iš kitos pusės jie gali būti pernelyg subjektyvūs ir neadekvatūs. Tiesiog, iš naujienų srauto išsirinkau kelias publikacijas, kurios susijusios ir tuo pačiu dar mažiau susijusios su realiu pasaulio supratimu, negu manasis buvo prieš kelias dienas.  Pastebėjimas apie vieną praėjusią konferenciją, kurioje, deja, nesugebėjau sudalyvauti, tačiau viešojoje erdvėje pasirodžiusi informacija neleidžia teigti, jog jo turinys taip ir liko absoliučiai nežinomas. Renginio pavadinimas „Lietuvos kelias į laisvę: atradimai ir netektys„.

Pasižiūrėjus į renginio programą, pirmiausiai krenta į akis formatas – negali jo pavadinti moksliniu, nors akademinių laipsnių tarp prelegentų taip pat (procentaliai) skaičius pakankamai nemažai. Visgi duodama tribūna ir politikams, ir abiturientams (programoje pastebėtas 1 vienetas), kitaip tariant, renginys orientuotas į visuomene. Galiausiai, net ir tie, kurie įvardinami skambiais profesorių ar daktarų titulais, dabar pirmiausiai vistiek yra politikai. Todėl moksliškumo šiame renginyje išties mažoka. Klausimas būtų kiek kitoks, jeigu visuomenei kažkas nešama ant lėkštutės, galbūt spauda galėtų atlikti savo misiją ir pabandyti tai sutalpinti į savo puslapius, tegul ir internetinius. Dabartinė situacija kiek kitokia, kadangi konferencija vyko Klaipėdoje, pirmiausiai žvilgsnis į šios portalus ir matosi, jog renginys nepraėjo be dėmesio: išties „Vakarų Ekspresas“ buvo atsiuntęs neaiškios kvalifikacijos merginą, kad ši pasižymėtų kelias V. Landsbergio išsakytas pastabas, ir tuomet jas patalpino savo portale. Stebina pati pateikimo koncepcija, kuri yra be galo selektyvi – atsirinktas vienas pranešimas ir jis keliais žodžiais ir (mano nuomone) su klaidomis referuotas, tuo tarpu visa kita yra neįdomu. Manau, jog visi pranešėjai paprašius be problemų būtų palikę savo tezes (blogiausių atveju, juk Dievas ne veltui aštuntą pasaulio kūrimo dieną, supratęs, jog nuo moters kalbų nieko gero nebus ir jam tik įsiskaudės galvą nuo informacijos pertekliaus, sukūrė diktofoną, kuris ir šiais laikais yra pakankamai paplitus priemonė žurnalistų tarpe) ir iš to būtų galima padaryti normalią apžvalgą, tuo tarpu dabar viskas atrodo be galo apgailėtinai. Būtent tai verčia su šypsena prisiminti visai nesenus Rokiškio pasvarstymus apie artėjančią tradicinės žiniasklaidos mirtį – ji nustoja būti gyvybinga, nekalbant jau apie subjektyvumą, atskirais atvejais net nesuvokiant, kokia yra jos misija. Galiausiai, reikia prisiminti, kad pozityvui mūsų viešojoje erdvėje apskritai nebelieka vietos.

Tačiau ne čia didžiausia „Vakarų ekspreso“ problema, nes tai tik skuduras, kuris apskritai ne(be)vertas žiniasklaidos pavadinimo (kaip ir didžioji dalis makulatūros, kuri siejasi su Respublikos leidinių grupe). Ant viršaus dedama nuomonė apie V. Landsbergio kalbą, kurios autorius Šarūnas Navickis. Neverta net kalbėti, kas tekste buvo surašyta, nes jis nei iš tolo nedvelkia nuoseklumu, bet primena identifikacijos problemas išgyvenančio žmogaus klejones, kurių finale reikėjo pasakyti vieną frazę – jokių E, už Klaipėdą be konservantų. Visa kitą yra briedas, nors save gerbiantis leidinys prie tokios nuomonės turėjo bent jau minimalius autoriaus biografinius kontūrus pateikti, jeigu bandoma apeliuoti į kažką, kas yra panašu į objektyvumo regimybė, bent jau ryšius su partiją, kuriai atstovavo 2008 metais rinkimuose. Ašis, ant kurios sukonstruota nuomonė, yra sovietinės okupacijos žala.

Nieko keisto, jog tai prieštaringa tema, turinti ilgą priešistorę, ir dar ilgesnį diskusijų šleifą, kadangi politikai (jeigu aš neklystu) referendumu yra įpareigoti spręsti šį klausimą, todėl ir nuomonių yra labai įvairių. Puikus kraštutinis pavyzdys: šį klausimą reikėtų išspręsti Lietuvos Respublikos iniciatyva atsisakant bet kokios pretenzijos į žalos atlyginimą, kur pagrindinis argumentas – Rusijos piliečiai, kurie galimai sumokėtų už okupacijos žalą yra absoliučiai niekaip neprisidėję prie vykusių procesų ir nuskurstų tik jie. Galima ironiškai nusišypsoti, jeigu Rusija sutiktų apmokėti priskaičiuotą okupacijos žalą, galima tai būtų padaryti ir kitokiais būdais, beveik nepadarant įtakos finansiniams srautams, juk būtų galima priimti tai ir meno bei kultūros kūriniais, atsirenkant juos iš Ermitažo, Trejakovo galerijos, archyvų saugyklų ir t.t. Puikus būdas Lietuvoje sukurti centrą, dėl kurio turistams būtų prasmės čia atvykti, o ir Valdovų Rūmų apstatymo problemos būtų išspręstos. Puikus eksponatas iš Ermitažo fondų, o kodėl gi ne:

http://upload.wikimedia.org/wikipedia/ru/5/51/P1000442.JPG

Kartą prie kavos ir pypkių susėdo du žmogeliukai, kurie aptarinėjo, kas darosi Lietuvoje. Kitaip tariant einamąsias reformas (jeigu jas taip galima pavadinti). Išvada viena, esminių reformų nevyksta, o kompleksiniai sprendimai Lietuvoje apskritai yra nežinoma žemė. Bandant suvokti, to priežastis, man pasirodė, jog įtikinamiausias paaiškinimas yra diskusijų uždarumas, jų imitavimas. Be jokios abejonės, didelę įtaka daro ir tai, jog sprendimus priiminėję žmonės, kurie yra viskuo apsirūpinę, o tai reiškia, jog esama sistema juos tenkina. Todėl reforma pavadinama tai, kas tėra nežymūs pataisymai. Jaunų ir alkanų, o man atrodo, jog jie galėtų įnešti naujumo ir kažkokių idėjų, į diskusijas neįsileidžia. Tai nestebina. Tai man primena pokalbį su Baltarusijos ekspremjeru Michailu Demčiuku, kuris, prisimindamas prieš kelis dešimtmečius vykusius įvykius kalbėjo, jog reikia duoti valdžią jaunimui, o dabar perkopęs per 60 abejoja, ar tada buvo teisus. Manau, kad čia yra ta pati problema – valdžia ir jos išlaikymas, todėl net pakankamai kvaili sumanymai pas mus yra realizuojami. Reformos – ypač.

Kalba sukosi pirmiausiai apie aukštojo mokslo reformą ir krepšelių sistemos poveikį. Iš principo galima tik spėlioti, kaip sukrės aukštojo mokslo sistemą. Reformos tikslai aiškiai deklaruojamas: sumažinti nekokybiškų studijų programų skaičių (keista, juk  pasakymo „padidinti kokybiškų studijų programų“ skaičių prasmė nėra ta pati), o taip pat paskatinti universitetų jungimąsi. Tuo pačiu universitetai aprūpinami naujomis teisėmis, disponuoti savo turtą. Aš nesu tuo visiškai įsitikinęs, bet man atrodo, jog universitetas, kuris nepritrauktų krepšelių, teoriškai dar turėtų galimybę išparduoti visą savo turtą, išsinuomoti ofisą ir jame pasodinti buhalterę, kuri dar kelis metus galėtų mokėti atlyginimus nieko neveikiančiam personalui.  Bet didžiausia problema ne ta.

Jeigu siekis buvo optimizuoti universitetų tinklą, tuomet reikėjo tai padaryti paprasčiausiai pademonstruojant politinę valią, aiškiai pasakant, jog Lietuvai užteks 3 – 5 universitetų, maksimaliai paliekant Vilniuje du, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose po vieną. Demokratiniu atveju leidžiant patiems Vilniaus universitetų atstovams nuspręsti, kas su kuo ir kokiais pagrindais jungsis, leidžiant patiems nuspręsti, kokia bus vidaus tvarka. Tokių būdų kai kurios studijų programos savaime būtų sustiprinamos, sutelkiant didesnį mokslinį potencialą. Stambūs universitetai galbūt geriau pasirodytų ir pasauliniuose reitinguose. Dabar viskas palikta savieigai ir studentų valiai.

Pati studijų krepšelių sistema iš principo nėra bloga, tačiau tokioje formoje, kokia ji yra Lietuvoje, mažiausiai yra neišbaigta. Jeigu yra šešios krepšelių grupės, logiškai mastant, turėtų būti ir šeši baigiamieji egzaminai (na, gal 5, paliekant galimybę į menų studijas stoti po atskirų stojamųjų egzaminų), kur užtektų išlaikyti vieną, jog gauti atestatą. Tačiau egzaminai turėtų būti platesni, ne iš vieno dalyko (stojant į gamtos mokslų studijų programą, reikia ir laikyti gamtos mokslų egzaminą, susidedanti iš fizikos, chemijos ir biologijos dalykų žinių ir t.t.). O tada jau nesunkiai galima ir išreitinguoti studentus, sudarant eilę, kas gauna krepšelį, o kas ne. Tuomet pati sistema atrodytų nuoseklesnė, nes kai viename universitete į panašią studijų programą pretenduojama pagal vienokius egzaminus, kitame pagal kitokius, tada apie kokią konkurencija eina kalba?

Tačiau draugiškoje diskusijoje didžiausia problema pasirodė ta, jog daromos reformų imitacijos, siekiant, jog problemos išsispręstų pačios. Jeigu į jas būtų pažvelgta kompleksiškai, tuomet būtų galima žengti naujus žingsnius, siekiant viso komplekso reformų įgyvendinimo. Tik teorinis pasvarstymas: tegul Lietuvoje pasilieka 3 – 5, bet dideli ir stiprūs universitetai, kiekvienas iš jų turintis savąsias akivaizdžias stiprybes, kaip juos galima dar efektyviau išnaudoti? Ar būtų galimas toks variantas, jog universitetai, turintys stiprias ekonomikos, vadybos, techninių mokslų ir t.t. pajėgas, galėtų eiti į gamybos sektorių? Kitaip tariant, paskaičiavus ir padarius projektą, leisti universitetams kurti gamybines bazes, kurios kurtų realų, tarptautiniu mastu konkurencingą produktą? Tuo pačiu studentai turėtų praktikos vietas, galėtų ten stažuotis, įgyti realios praktikos, o universitetai šalia to uždirbtų pinigus ir t.t. Tai kurtų BVP, būtų steigiamos darbo vietos. Tai suteiktų ne tik prestižo šalies aukštojo mokslo įstaigoms, tačiau iš teorinių disciplinų būtų galima kurti praktines studijų programas. Be jokios abejonės, norint sėkmingos ir efektyvios veiklos, reikia ir didelio finansavimo. Klausimas iš kur gauti pinigų yra labai aktualus. Dalinai tai galėtų būti Europos sąjungos lėšomis finansuojami projektai. Kita dalis galėtų būti nukreipta iš neefektyviai valdomų pinigų. Kuri reforma dar nėra labai pasiteisinusi? Aš tikslių skaičių neieškojau, tačiau antrosios pakopos pensijų fondai neblizga savo pajamingumu, dažnai laikosi ant pelningumo ribos. Gal tai būtų viena iš krypčių, kur jie galėtų atnešti didesnę grąžą?

Valdymo formą, būtų galima sugalvoti. Sąlyga viena, užtikrinti maksimalų skaidrumą. Bet man atrodo, jog galimybės tam yra…

Beje, o gal toks kelias tinkamas ir kaip nepavykusio Visuomio alternatyva?