Archyvas

Kategorijos ‘Pokštai’ archyvas

Doktoranto testamentas

Diena X atėjo ir praėjo, ir nieko kito nelieka kaip surašyti tai, ką reikėtų atminti kiekvienam, kas sėda rašyti darbo ir nori jį sėkmingai baigti. Čia tik kelios pastabos, kurios, kartais gali būti visiškai neesminės, bet jas verta turėti po ranka ir dėliotis savuosius darbus taip, jog būtų produktyviai praleidžiamas laikas. Taip pat ruošiuosi atskleisti kelias paslaptis, kurios yra ne tokios jau slaptos, bet ne tokios ir viešos. Taigi, mano mielieji doktorantai, ką aš Jums norėčiau ir netgi privalėčiau pasakyti?

Pirmiausia tai, jog rašant disertaciją, internetas, blogas, socialiniai tinklai ir visa kita tampa blogiu. Atrodo tik kelioms minutėms susiruoši prisėsti, ir pasižiūri, kad jau gili naktis, visa diena buvo praleista skaitant kažką įdomaus, tuo tarpu tekstas nepasistūmėjo į priekį. Palyginkit du malonumus: pasiskaityti gerus tekstus, kartais įsivelti į diskusijas, ar tiesiog užrašyti tai, ką jau žinai ir ką tiesiog reikia užrašyti? Be jokios abejonės, pirštai ties klaviatūra tiesiog bejėgiškai pakimba ir noro į ją stuksenti nebelieka. Ir belieka pavydėti tam, pas ką yra užtektinai valios pastangų šiuos du veiksmus atskirti bei sėsti prie teksto konstravimo patyrus svetimo teksto skaitymo malonumą… Man taip nesigaudavo, aš buvau prisivertęs išvažiuoti ten, kur nėra kabelio o bevielio interneto taškai tiesiog užrakinti. Tik tuomet buvo galima ramiai įsitaisyti verandoje, pasidarius kavos ir pasistačius peleninę, apsikrovus knygoms sėsti ir konstruoti savo tekstą. Kai geriau pagalvoji, užtenka vieno vasaros mėnesio per metus, atsiskyrus nuo pasaulio, kad spėtum apibendrinti medžiagą, kurią likusį laiką rinkai, ir tekstas bus parengtas laiku ir be didesnių įtampų…

Parašius tekstą, būtų visai sveika jį perskaityti pačiam, bet jeigu nuoširdžiai, nuo žvilgsnio į savo prirašytus lapus truputi pykina, todėl geriausiai duoti kam nors, kas galėtų išrankioti klaidas ir atkreiptų dėmesį į pasikartojimus. Pirmąją redakciją, jeigu neduodate normaliam redaktoriui, geriausiai duoti paskaityti vienam iš savo mirtinų priešų, tam, jog suprastų, kaip Jūs jo nekenčiate. Ir tik po to galima tekstą duoti normaliems žmonėms. Visgi, ne visuomet būna tokios galimybės, dėl to nekaltai gali nukentėti Jūsų draugai ar artimieji. Ir tuomet nelieka nieko kito, kaip tik apgailestauti, dėl jiems padarytos neteisybės.

Laukiant atsiliepimų ir recenzijų, geriausia užsiversti darbais. Rašykit straipsnius, dalyvaukit konferencijose, geriausiai užsienyje, nes tai suryja daugiau laiko, galiausiai karts nuo karto atitrūkus galima ką nors pasirašyti ir į tinklaraštį, tuomet tik paskutinė savaitė atrodys nepadoriai ištęsta. Jeigu recenzentai ir tarybos nariai nieko nesiunčia, galima pradėti anonimiškai grasinti. Iškart viskas susidėlioja į savo vietas, atsiliepimai patys pradeda kristi į paštadėžę, nors paaiškinti kodėl taip vyksta, man neleidžia jokia logika. Na, galbūt žmonės vėluoja ir bet kokiu atveju jau būtų atsiuntę…

Na, žinoma, pasiruošimas pačiai dienai X. Praėjo mažiausiai mėnuo nuo tos dienos kai buvo atiduotas darbas į leidyklą, išsiuntinėtas ir t.t. Bet jo imti į rankas vis dar nesinori. Peržvelgus recenzijas, paprastai apima palengvėjimas, jog polemika yra dalykinė ir niekas į jokius puslapius nenurodo, kitaip tariant, vartyti darbo nereikės… Nes pasirodo vis dar pykina… Atsakymas oponentams turi būti paruoštas bent iš vakaro (man atrodo, jog taip geriausia), tarybos nariams geriausiai ruoštis atsakinėti iš ryto. Visgi, jeigu tarybos nariai savo atsiliepimų neatsiuntė (kad atsiųs visi – to tikėtis neverta), tuomet geriausiai į juos ir nesiruošti atsakinėti… Juolab, jog nelabai aišku, ką jie ruošiasi pasakyti.

Ir jeigu viskas atlikta taip, kaip surašyta aukščiau, tuomet pats paprasčiausias būdas viską išgyventi iki galo – susirasti draugą, kuris parūpintų kažkokį kiekį kažkokio skysčio, kuris nuimą stresą. Svarbiausiai nepadauginti. Jeigu jau pradėjote šokti, arba dainuoti vaikščiodamas po kiemą ką nors iš Leningrado repertuaro (pavyzdys žemiau), reiškia visai neblogai būtų išgerti kavos…

httpv://www.youtube.com/watch?v=PSJ4MbCJl-U&feature=related

O pats gynimas… Svarbiausiai, ateiti su gera nuotaika ir elgtis taip, kad būtų konfortabilu ir malonu pačiam. Nepamirškite, besiginančiojo prašymu galima paprašyti pertraukos parūkymui… Geriausiai, kai suformuojama atmosfera, kai visi gali atsipalaiduoti, toną, žinoma, užduoda tas, kuris ir turi užduoti, kadangi pirma normali kalba tai doktoranto pristatymas. Pusė nevykusio pokšto ir gynimas einasi labai lengvai ir paprastai…

Bet visa tai yra niekai. Svarbiausia, ką jau reikia daryti – tai iki pabaigos netempti su išnašų tvarkymu. Idealiu atveju (kas dar niekam turbūt nepavyko), jas rašyti tvarkingai iškart. Velniškai daug laiko susitaupo.

Ir gale atskleisiu kelis mitus, susijusius su pasiruošimu ir pačiu gynimu:

Mitas Nr. 1:

Na, disertacijos rašymas nėra tas procesas, kuris skirtas pakeisti dietai norint suliesėti. Psichologinio nėštumo metu (kuris baigėsi tuo, jog žmona pagimdė, o aš ne) priaugtas svoris nekrito, bet ir nedidėjo. Taip kad norint gražiai ir tvarkingai atrodyti gynimo metu, dietos reikia pradėti laikytis iš anksto (čia tiems, kas turi valios)… Nors kai geriau pagalvoji, niekam nerūpi, ką Jūs gynimo metu veiksite.

Mitas Nr.2:

Tai, jog po disertacijos gynimo ištinka apatija ir nustojama reaguoti į aplinką taip pat tėra mitas. Po gynimo ištinka banketas, kur doras šeimininkas bent kurį laiką dar turi bandyti pasirūpinti svečiais. Ir žinoma po banketo ištinka pagirios, kadangi bankete doram šeimininkui reikia išgerti su visais atskirai. Kas vyksta toliau? Tada, be jokios abejonės, šiek tiek atsigavus, jau galima kažką pabandyti parašyti pas save į tinklaraštį.

Mitas Nr. 3:

Šis mitas yra pats sudėtingiausias, kuriame kalbama apie tai, jog reikia kuo greičiau pradėti ruošti monografiją disertacijos pagrindu. Jis nėra teisingas, kadangi reikia pirmiausiai kaip nors išsipagirioti, o tuomet įvertinti jėgas. Aš dar kurį laiką savo teksto paimti į rankas negalėsiu. Ir dar banketo metu pasakiau vadovui, jog ne anksčiau, negu po metų. Tegul susiguli, galbūt ateis kokių nors gerų minčių (o jos paprastai ateina), galiausiai yra tiek gerų ir perspektyvių temų prie kurių jau senai norėta sėsti, bet nebuvo laiko. Dabar jo yra…

Share
Kategorijos: Pokštai Žymos:

Kas yra Rokiškis?

Visus kankaina klausimas, kas yra Rokiškis ir kaip jis iš tikro atrodo? Jis pats pateikęs kelias versijas. Kaip bebūtų keista, iš dalies jos abi teisingos, bet abi nepilnos.

Kaip visi žinome, Rokiškio, kaip kalbos laisvės gynėjo pristatinėti nereikia, to ir nesiruošiu daryti. Visi žinome, jo nuostatas, kaip turi būti elgiamasi su kalba. Iki šiol į šį reikalą žiūrėjau gana rezervuotai, iš principo pritardamas revoliuciniam judėjimui, kadangi tai buvo pusė, kuri bandė argumentuoti savo poziciją. Tačiau šiandien buvau priverstas suabejoti. Pasirodo, Rokiškis yra intrigantas, kuris giliai prasiskverbė į Lietuvos lingvistų bendruomenę, bando joje sukelti šurmulį. Visgi Edmundo Adomonio nuoroda padėjo susidaryti tikrąjį vaizdą, jog revoliucija, apie kurią kalbamą išties yra tik viršūnėlės, galbūt bandymas išeiti iš konspiracijos. Skaitantys atkreips dėmesį, jog žurnalistai padarė didelį darbą, ir Rokiškis yra minimas tekste (beje, nuorodos nesudėtos).

Lietuvos lingvistikos mokslas išties yra griaunamas. Ir tik dabar tapo aišku, kokiais būdais. Aš to neįtariau, veikiausiai, kaip ir daugelis iš Jūsų, tačiau liūdna, jog tokia tiesa paaiškėjo. Ir taip, viešai ir drąsiai galiu pareikšti, jog braukiu iš savo RSS readerio Rokiškio blogą (nuėjau, pasižiūrėjau, jis ten netgi neįtrauktas, popo.lt tokia kompaktiška bendruomenė, jog galima džiaugtis čia vieni kitais, nenaudojat jokių readerių ir t.t.).

Akivaizdu, jog jis, dirbdamas prieš jo taip vadinamą „Kalbos talibaną“, kasasi po mūsų tautiškumo ir valstybingumo pamatais. Jų pogrindis organizuotas (žiūrėti video). Visgi kyla klausimas, kam jis dirba, bet manau, jog tai anksčiau ar vėliau išaiškės, kadangi patikimi šaltiniai davė žinią, jog VSD ir STT ir dar bet kokios saugumo tarnybos, komitetai ar biurai juo susidomėję ir pradėję tyrimą. Tomis provokacijomis, kuriomis Rokiškis dalinasi savo bloge siūlau netikėti, geriau pasižiūrėkite kelis autentiškus video, kaip berods, VSD nežmoniškomis pastangomis užfiksuotus, kaip Rokiškis išlenda į dienos šviesą. Keli kadrai autentiškos, nesuvaidintos dokumentikos, ir viskas susidėlioja į savo vietas. Nereikia būti net sąmokslo teorijų kūrėju…

httpv://www.youtube.com/watch?v=Ahkjo6TwQd0&feature=related

httpv://www.youtube.com/watch?v=SGzfPpuqamc&feature=related

Atkreipėte dėmesį į veikiančią struktūrą? Trigalvis žiurkiukas, pastebėjote, kokie jo veiklos metodai? Taip, dabar jis jau griebia į rankas šaltą ginklą, tačiau tai ne mažiau gąsdina, kadangi kompromitacinė akcija, nukreipta prieš kitos rūšies graužikus beveik pasisekė. Liaudyje paranoja. Man tik kirba klausimas, kaip iš tikro atrodo Rokiškis?

Dabar aš tik leidžiu sau pagalvoti, ar trečioji Rokiškio galva atrodo taip?

Be jokios abejonės, pilnas Rokiškio portretas reikalautų platesnių analizių…

Share
Kategorijos: Pokštai Žymos: ,

Noras ir pageidavimas

2011.04.20 Komentavimas išjungtas

Einant į pabaigą mano vienuoliškam užsidarymui savojoje celėje, vadinamoje rašomuoju kampu, buvau priverstas užtikti (brolis atsiuntė nuorodą) itin įdomų jūtūbėj (įdomu, ar kaip nors jau sulietuvino) patalpintą klipuką, kur žmonės džiūgauja, galima būtų netgi pasakyti, kad šėlsta, o kažkoks tipas ant scenos dainuoja. Viskas atrodo maždaug taip:

httpv://www.youtube.com/watch?v=2uPyqwj8CJM

Žmonės linksminasi ir dainuoja kartu, tekstas nėra sudėtingas ir be galo paprastas, daug maž toks:

Ми будували комунізм, але в нас не вийшло,

Вмерли коні – залишилося червоне дишло,

Бабу будували з величезним мечом,

А прожектор перестройки хтось побив кірпічом.

Ми звикли, шо Дніпро ревучий реве,

А ненька Україна ще не вмерла і не вмре,

Ми нанюхались свободи і чорнобильського диму,

Хором радісно співаєм: „Ще не вмерла Україна“!!!

Нам казали впірьод, два шага назад

І ми загнали себе у величезний зад,

Напилися „Пепсі“, напилися „Коли“,

Ми такої свободи ше не знали ніколи.

Ми звикли, шо Дніпро ревучий реве,

А ненька Україна ще не вмерла і не вмре,

Ми нанюхались свободи і чорнобильського диму,

Хором радісно співаєм: „Ще не вмерла Україна“!!!

Хтось плакав про свою втрачену гордість,

А вночі ховав, закопував совість,

Нас завела внікуда державна колія,

Ми помремо, не напишуть, нас єднає земля.

Ми звикли, шо Дніпро ревучий реве,

А ненька Україна ще не вмерла і не вмре,

Ми нанюхались свободи і чорнобильського диму,

Хором радісно співаєм: „Ще не вмерла Україна“!!!

Ir supratau, kad tai yra gera bei maloniai klausosi, ir supratau, kad noriu tokio daikto lietuviškai, na galėtų būti nebūtinai tekstas apie Ukraina, galėtų priedainis pasibaigti ir „Lietuva, tėvynė mūsų“ (trečią kartą klausantis beveik veržėsi). Svarbu, kad tai, kas turėtų būti didinga ir keltų pagarba, galėtų virsti švente. Velniškai patiko.

Ai, čia konteksto šiek tiek. Ukrainos himnas trumpam palyginimui:

httpv://www.youtube.com/watch?v=EdH1d1UMKPE&feature=related

 

Share
Kategorijos: Pokštai Žymos:

Saugumiečių tradicijos

Ko gero visi žino tuos anekdotinius pasakojimus apie KGB darbo metodus, kuomet buvo sekama ne tik laisvesnė mintis, bet net ir toks nekaltai kaltas dalykas kaip anekdotų pasakojimas.  Pasakojama, perpasakojama ir iš visko suformuojama tradicija, o taipogi ir stereotipai, apie tai, kad savi įrašinėja savus arba pasakymas, kad CK pirmasis sekretorius kolekcionuoja anekdotus apie save, ir turi sukaupęs ne menka kolekciją, apytikriai du su puse lagerio. Lietuviškos tradicijos nėra tokios gilios, galiausiai egzistuoja su pertraukimais. Tačiau neišvengiamai egzistuoja. Ištrauka iš Pirmosios Lietuvos Respublikos saugumo bylos, kurioje užfiksuotas anekdotas apie tuometinį prezidentą Antaną Smetoną:

Atėjo prezidentas Antanas Smetona į kirpyklą ir paprašė jį sušukuoti taip, jog jo plaukučiai truputi stvėtų. Kirpėjas vargo, triūsė bandė kažką padaryti, bet prezidento plaukai buvo pakankamai reti, todėl teko pripažinti prezidentui, jog nelabai gerai sekasi. Prezidentas, kuris valdydamas valstybę visur ieškojo racionalumo, turėjo paklausti:

– Tai ką dabar darysime, kad mano plaukai atsistotų?

Į tai kirpėjas pabandė atsakyti drąsiai:

-Galbūt būtų galima padaryti laisvą spaudą, tada ir mano pagalbos nereikėtų…

Be jokios abejonės, kadangi aš neužsiimu XX a. tyrimais, anekdotas perpasakotas. Tačiau demonstruojantis, kokio pobūdžio problemų būta Lietuvoje prie Smetonos. Ir nežinau, galbūt jų yra ir daugiau, tačiau man papasakojo tik šį…

Share
Kategorijos: Pokštai Žymos:

Visai linksmai susiklausė

Pasiklausiau lenkų rokelio, skirto Žalgirio 600 metinėms paminėti. Visai linksmai susiklausė, na ir žinoma šiek tiek nustebino tekstas, bet tik į teigiamą pusę.

httpv://www.youtube.com/watch?v=-YHYds_YQcU

Na, vakarėlio metu gali būti visai tinkamas fonas…

Share
Kategorijos: Pokštai Žymos:
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos