Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Žymusis blogeris Leonidas

Vienas žymus blogeris, vardu Leonidas, nors linkas nuves į fermą, kur jis pasivadinęs bus Donskiu, ant savo FB sienoje pasidalino tokia būsena, su nuoroda į straipsnį apie dvivaldyste Klaipėdos universitete:

„Kaip buvo buvo galima tokį chaosą sukurti šalyje? Kaip galima iš dalies prieštarauti Konstitucijai ir dar likti šiapus, o ne anapus įstatymo? Kažkoks siurrealizmas. Ir kaip galima Švietimo ir mokslo ministrui po KT sprendimo nesitraukti iš posto patyrus tokį fiasko, o dar užsiiminėti apgailėtina demagogija? Turbūt kiekviename nūdienos Lietuvos politike, gavusiame stambesnį ofisą, gimsta mažytis Paksas.“

Taip, džiugina tai, jog Leonidas buvęs vienu iš reformos vėliavanešių šiandien prisideda prie jos kritikos. Liūdina tai, jog jo prisidėjimas ir vieši atsiprašinėjimai dėl ankstesnių veiksmų yra nekonstruktyvūs ir niekur neveda.

Todėl laidau sau pas šį asmenį palikti tokį komentarą:

„Gerb. profesoriau, gaila, jog tik pasibaigus diskusijai, galiu išsakyti savo poziciją, tačiau manau, kad galima kalbėti net ir tada, kai jau pasakoma, kad vertinimai išsakyti, o pastabos išklausytos. Didžiausia problema – jog reformą iškart buvo galima pavadinti puodeliu cappuccino, kuris buvo patiektas jį taip pristatant, nors tai tebuvo paprastas tirpios kavos surogatas, o tam, jog būtų suteikta išskirtinė išvaizda, buvo įlašinti keli lašai indų ploviklio, ir pamaišyta, kad suputotų. Jau iš pirmo žvilgsnio matėsi, jog tai nėra reforma, kaip iš nesveiko indų ploviklio putos žvilgesio darėsi suprantama, jog tai nėra cappuccino. Didžiausia problema yra tai, jog bet kokie taisymai ir atviros diskusijos yra neįmanomos dėl to, jog ministras naudoja stručio metodą, kišdamas galvą į smėlį, teigdamas, jog ministerijoje bus greitai suorganizuotos pataisos. Ir jos bus, bet šiandien yra tokia situacija, jog norint būti išgirstam, reikia daryti žingsnius pačiam. Kodėl negalima siūlyti projekto net ir tuomet, kai niekas neklausia? Galima net ir kelis projektus pasiūlyti, nes niekas ir toliau neklaus. Ir nes geriausios idėjos slypi tik klerkų galvose (čia, kaip Jūs puikiai supratote, glūdi šiek tiek ironijos). Todėl reikia eiti viešai ir kalbėti, su konkrečiais projektais, o ne jų fragmentais. Dabar kiekviena minutė yra svarbi. Liko 3,5 mėnesio. Ir tai yra dilema, apie kurią 1960 rašė V. Kavolis, spręsdamas klausimą, kas dominuoja vakarų pasaulyje: privatizmas ar individualizmas. Bet koks kalbėjimas šiandien tik sau ir tik savai auditorijai yra pirmojo požymis. Šiandien jau reikia siūlyti konkrečius projektus. Priešingu atveju, laisvė ir iškovota tribūna neteks vertės… Ir jau dabar yra galimybė rinktis, nes ministerijos klerkai yra visiškoje aklavietėje. Todėl laukiame Jūsų kvietimo susiburti, diskutuoti ir siūlyti, o ne viešos atgailos (ji priimta, suprasta ir Jums atleista už maralinę paramą reformai), dabar laikas išpirkti kaltę„…

Tam, kad suteikti kontekstą, pakankamai ilga citata:

Vytautas Kavolis, Individualizmas ar privatizmas?

Individualistas turi savo tikslą ir reikalauja laisvės nuo kolektyvo tam, kad šį tikslą galėtų realizuoti, tada jis grįš atgal visuomenėn, ir jai kaip dovaną atneš savo realizuotąjį tikslą (meninį kūrinį, mokslinį atidengimą, naują moralinę sistemą, tobulesnį gamybos būdą, savąją Dievo sampratą ir t.t.). Individualistas reikalauja laisvės kadangi ji jam yra sąlyga duoti savąjį įnašą. Be laisvės jo galimybė būtų sunaikinta; ir tada individas būtų nerealizuotas, o bendruomenė be jo įnašo vargingesnė. Individualistas ir gauna ir duoda; kūrybinis aktas perkeičia tai, ką individualistas iš visuomenės gauna, į tai, ką jis iš savęs duoda. (Savaime suprantama, kad individualistas šia prasme suvoktos laisvės reikalauja ne tik sau, bet ir visiems. Jei jis jaučia save be laisvės negalintį realizuoti savo vertės, tai lygiai ir kitus jis laiko laisvės reikalingus, kad jie taptų žmonėmis. Kas tik sau reikalauja laisvės, negalvodamas apie kitus ar juos paneigdamas, tai jau ne individualistas, o tironas).

Privatistas neturi savo sąmonėje jokio pozityvaus tikslo; jis nieko nenori duoti ir laisvės nuo bendruomenės jis reikalauja tik todėl, kad galėtų gyventi sau pačiam. Jeigu jam pasiseka, jis laisvę iš bendruomenės gauna. (Dažniausiai jam ją iškovoja individualistų pasiaukojimas). Tačiau privatistas nieku bendruomenei neatsilygina, nes ir negali atsilyginti; jis neturi tikslo, kuriam gyventi ir darbuotis ir kurio pasiekimą (ar patį siekimą) bendruomenei padovanoti. Privatistas todėl yra dvasinis beturtis, paviršutiniškai susižavėjęs dvasiniai turtingo individualisto pavyzdžiu ir be tikslo reikalaująs sau to, ko individualistas reikalauja su tikslu. (Iš čia ir kyla privatisto lengvasvoriškumas, aiškiai juntamas jo kasdienybėje). Privatisto santykis su visuomene tuo būdu yra vienpusiškas ir neproporcingas: jis gauna bet neduoda. Privatistas yra visuomenės parazitas. Geriausiu atveju (nepajėgdamas nieko kito), jis „žaidžia“ tai, ką individualistas kuria ir  dėl ko kovoja.

Akiračiai, 1960

Dvi ydos aukštojo mokslo sistemoje – aplink jį besisukanti retorika ir sistemos tęstinumas, kurie vienas kitą papildo ir pridengia, šiomis dienomis kaip niekad gerai atsiskleidė. Nežinau, dėl kurių priežasčių apie šiuos problemos kertinius akmenis buvo nutylima, tačiau akivaizdu, jog tai priklauso nuo vidinių interesų, kurie yra svarbūs ne tik pačiai sistemai, bet taip pat ir politikams. Universitetuose sutelktas intelektualinis potencialas, kuriuo gali būti (ne tik gali, bet ir yra) manipuliuojama, išnaudojamas siekiant įveikti savuosius oponentus. Ir sistema išlieka…

Dar vienas draugas, šį kartą vardu Gintaras, kuris, kaip ir ankstesni draugai šaukė, jog visa valdžia turi priklausyti taryboms. Dėkojame Skirtumui už pagalba su iliustracija

Viešojoje erdvėje prasidėjusios diskusijos buvo nukreiptos vienų prieš kitus svarstant sistemines problemas, Konstitucinio Teismo atstovų prašoma nusišalinti sprendžiant šį klausimą, kadangi yra daugiau negu akivaizdus interesų konfliktas. Kaip žinia nereaguojama. Ne gana to, Konstitucinis Teismas užsiėmė politikavimu. Ir pats save diskreditavo. Apie bet kokios įtakos eliminavimą, negalima net kalbėti, nesukeliant šypsenos. Žmogus negali būti izoliuotas, nuomonių apsikeitimas ir pokalbis šia tema jau yra įtakos darymas. O man yra labai sunku įsivaizduoti, kaip toje pačioje institucijoje dirbantys žmonės išvengė pokalbio. Todėl bet kas, neigiantis, kad sprendimai nebuvo įtakoti, gali būti drąsiai pavadintas demagogu. Todėl šiuo atveju reikia pripažinti, jog sistema apgynė savo autonomiją. Bandymai nupirkti pačią sistemą buvo pernelyg nevykę ir pernelyg atviri, kad viskas užsiglaistytų. Todėl vienareikšmiškai galima pasakyti, jog Konstitucinis Teismas šiuo atveju tapo sistemos įrankiu.

Tačiau šalia to egzistuoja ir kita suinteresuota grupė – politikai. Jų pozicija akivaizdi: reikia kažko naujo, ką sugalvoti nebūtų sudėtinga, tam jog sistema taptų lojalesnė jiems. Tarybos modelis atrodė patrauklus. Pernelyg daug galvoti nereikia, galima nesudėtingai integruoti savo žmones, tačiau tai pažeidė vieną pagrindinių akademinių principų, liečiantį autonomiją. Pokyčiai iš anksto buvo priversti sužlugti, kadangi taryboms buvo suteikti pernelyg platūs įgaliojimai. Vienintelė funkcija, kuri galėjo būti jai pavesta – stebėsena. Tiesa, stebėjimo grupės egzistavimas universiteto senate būtų visiškai logiškas, kadangi 3 ar 5 žmonės jokių realių proporcijų neiškreiptų. Todėl tarybos, kaip instituto įvedimas buvo absoliučiai netikslingas. Netekusi galios, ji laikytina tik dar vienu biurokratiniu sraigteliu ir niekuo daugiau.

Pernelyg akivaizdu, jog situacija tapo patinė, kur nebėra vietos manevrui, tačiau pasiūlymu taip pat neatsirado. Taip galima kreiptis į bendruomene, tačiau Radžvilo ir kompanijos, kurie vienintelei tikrai garsiai rėkė, yra tokia, jog buvo bandoma išrėkti kažkoks turinys, tačiau ne jis buvo svarbiausias. Svarbiausia buvo rėkti stovint ant bačkos, su viltimi, jog kas nors girdės ir atkreips dėmesį. Kažkokių idėjų ar pasiūlymų, kuriuos būtų galima pavadinti konstruktyviais, išgirsti neteko. Destrukcijos nors vežimu vežk. Tie patys lozungai: kiekvienam abiturientui po vietą, kiekvienas ir (ne)susimoka. Ir tai visas pasiūlymas. Atrodo daugiau negu juokingai. Dėl daugybės priežasčių. Kiti pasiūlymai taip pat buvo tik korekcinio pobūdžio. Ir viskas stringa iš principo, nes pasiduodama tai pačiai retorikai, kuri tik maskuoja problemas.

Ar galima šį ratą sulaužyti? Be jokios abejonės, tereikia vienos smulkmenos – atviros ir plačios diskusijos, kuri išeitų už dabartinio diskurso ribos, įsiklausant į alternatyvius pasiūlymus ir tokiu būdu sukuriant galimybę sulaužyti visą sistemą, nes kol kas, visas veiksmas yra orientuotas tik į jos pačios reprodukavimąsi ir uždarumo išlaikymą. Tik tokiu būdu ratas gali būti sulaužytas – kai pasiūlymai ateis iš už sistemos ribų.

Aš turiu kvailą nuojautą, jog taip ir turi atsitikti, nes tai neišvengiama. Kada tai atsitiks? Šiemet? Kitais metais? Sekantį dešimtmetį? Bet tai tikrai atsitiks, galiu prognozuoti kelių amžių tikslumu.

Visi gerai atsimena, jog sovietmečiu Lietuvoje buvo tik vienas universitetas, pavadintas tautos didvyrio Kapsuko vardu. Kad nebūtų mažai tuo pačiu vardu buvo pavadintas dar ir miestas, tokiu būdu šis tautos herojus buvo įprasmintas visokeriopai, nes iš to išplaukė ir Kapsuko vardo gamyklos ir kt. Galima būtų pridurti, jog vienas universitetas – tai nėra visiška tiesa, kadangi sovietmečio pradžioje buvo smaugiamas kitas, toliau nuo valdžios pagrindinio centro esantis universitetas, kol jis buvo sunaikintas (vienus uždarant, kitus perkeliant, trečius išskaidant ir reorganizuojant), o pabaigoje atsirado dar vienas. Paskui jie, žinoma, pradėjo tiesiog daugintis, keičiant iškabas, vardan pačių įvairiausių sumetimų. Apie padarinius šiandienai nekalbėsiu, visi viską mato.

Kitas draugas Antanas, turėjęs savo pavadinimo miestą. Prisiminimuose apie jį kaip iš gausybės rago byra specialistų kultą apibūdinančios metaforos ir epitetai. AMB tik menkas savo pirmtako šėšėlis.

Kitas draugas Antanas, turėjęs savo pavadinimo miestą. Prisiminimuose apie jį kaip iš gausybės rago byra specialistų kultą apibūdinančios metaforos ir epitetai. AMB tik menkas savo pirmtako šėšėlis.

Ir tuomet prasidėjo tai, kas ir turėjo prasidėti, atėjo žmogus, kuris padarė tai ką ir reikėjo padaryti, nes jis visą gyvenimą dirbo Lietuvai. Prasidėjo kalbos visais kanalais apie specialistus, nes specialistai yra tie žmonės, ant kurių laikosi pasaulis. Bet koks judėjimas pirmyn buvo sustabdytas, nes yra tiek gerų specialistų. Ko reikėjo kad taptum specialistu? Popieriaus ir pažinčių, nes pažinčių tinklas yra svarbiausia. Tas dinamiškumas, kuris buvo 1990 – 1992 metais buvo prarastas. Buvę partškolų auklėtiniai pradėjo rūpintis savo diplomų pakeitimais. Nes tokiu būdu tampa tiesiog puikiu specialistu (kaip gi kitaip, jeigu pažintys reikiamos jau egzistavo)… O tie, kurie sugebėdavo parūpinti naujuosius diplomus, taip pat tapdavo puikiais specialistais. Ir retorika vijosi veiksmą, o veiksmas – retoriką. Apie 1994 – 1996 metus sistema nusistovėjo, ir viskas pradėjo pūti. Kol puvimo procesas buvo pastebėtas ir įvardintas, o tuomet buvo griebtasi veiksmų, kurie buvo pavadinti reforma, bet atrodė kaip keistas bandymas nežymiomis korekcijomis išspręsti užtvindžiusias problemas. Problemos atrodė tokios akivaizdžios, jog reikėdavo tik pirstelėti, ir to pirdesio aide išgirsdavai „studijų kokybė“, „netinkama verslui“, „nėra atsakomybės ar atskaitomybės“, „ydinga vadyba“ ir t.t.

Retorika, reikalaujanti specialistų, elitinio aukštojo mokslo ir viduriniojo sluoksnio sukūrimo, ko ir buvo tikimasi, pridengė pagrindinę problemą – sistema mutavo, pakeitė pavidalus, tačiau išliko ta pati, o žmonės joje arba prisitaikė, arba pasiliko iš anksčiau. Tačiau, kas blogiausia, veikė senieji principai. Kur vienas veikė už visus, o visi galėjo pridengti vieną. Taip susiformavo klanai, kurie tapo neišardomais.

Vienintelis kartas, kai Lietuvos viešojoje erdvėje teko pamatyti vykstančio konflikto atplaišas, buvo Leonido Donskio apsižodžiavimas su Vytautu Kaminsku. Tačiau tai nebuvo konfliktas su sistema, tai buvo dviejų maitvanagių grupių peštynės dėl dvėselienos, kadangi tai jau buvo paskutinieji Vytauto Kaminsko valdymo (galbūt reikėtų pasakyti kadencijos, bet liežuvis neapsiverčia) metai, ir jos vyko su labai aiškiu tikslu – suformuoti grupę, kuri vėliau galės dominuoti ir perimti valdžią. Zigmas Lydeka, tapęs naujuoju rektoriumi, grasino buvusiai valdžiai teismo bylomis dėl turto iššvaistymo, tačiau viskas, kas buvo padaryta, tai sukurta nauja katedra ir atiduota buvusiam rektoriui.

Galima pasakyti, jog tai nėra išimti, o veikiau taisyklė, tiesiog daug kur rokiruotės vykdavo daug ramiau, o klanas sugebėdavo išlikti, nepaisant vidinių smulkių nesutarimų. Tiesa, tos prakeiktos kadencijos trukdo užsimesti ant pečių togą, tačiau galima nusistatyti rotaciją viduje ir visiems po truputi pasišildyti valdžioje. Aišku, galima sugalvoti įvairiausių būdų kaip išlikti, čia jau yra tikrų specialistų, kurie mato, kad iškabą pakeisti yra gerokai paprasčiau negu kėdę, išlaikant savąjį statusą. Tenka pripažinti, kad sistema dažniausiai keičia joje besisukančias personalijas, bet išlieka tokia pati. O kartais tai, kas atrodo skaidru, taip nėra: KTU rektorius atėjo iš šalies (ISM), tuo pačiu pasidarbavęs Lietuvos mokslo taryboje, kuri skyrė dalį universiteto tarybos narių, kurie vėliau rinko rektorių. Labai įdomu…

Be jokios abejonės, šiomis dienomis viskas pakibo į orą, bandymai kažkiek keistis ir laužyti sistemą atsimušė kaip į sieną. Taip, tai buvo beviltiškas bandymas. Kvailas, siauras ir neapskaičiuotas. Jis nieko nesprendė, ką ir parodė tarybų veikla. Jos, tai butaforijos, tapusios žaisliukais dominuojančių klanų rankose. Kažkaip naivu buvo tikėti mintimi, jog iš senatų atėmus funkcijas ir permetus jas taryboms, kas nors pasikeis. Kai viską sprendžia mažesnė žmonių grupė, iš kurios bent pusę sudaro klano atstovai. Norint kažką keisti, reikia eiti priešinga kryptimi. Sistema ir jos uždarumas, esant visuotiniams rinkimams taptų sunkiai įmanomu. Ir tai turėtų lieti ne tik aukščiausiąją valdžią universitete, bet ir smulkesnius padalinius. Ką reiškia pasakymas, jog rektorius atsiveda savo komandą? Rektorate ir dekanatuose vietas išsidalina to paties klano atstovai. Ar jų tarpe gali vykti diskusijos? Formalios – taip, o esminės? Tai įsivaizduoti tampa vis sunkiau.

Nedidelė smulkmena pabaigai. Teko nugirsti Benedikto Juodkos komentarą Švietimo ir mokslo ministerijos atžvilgiu, su tuo, ką daryti po Konstitucinio Teismo sprendimo. Ką ir kaip spręsti dėl taisytinų įstatymo vietų, reikia atiduoti į Lietuvos rektorių konferencijos nuožiūrai, kurie tarpusavyje tardamiesi turi rasti bendrą sprendimą, kurį vėliau kažkaip turi patvirtinti ŠMM įstatant į įstatymo rėmus.

Sistemos likimą atiduoti pačiai sistemai į rankas? Tikrai? Groteskas, kuris smirda…

P.S. Kartais juokingai skamba, kai įsiklausai apie ką kalba Steponavičius: tam kad būtų išsiveržta iš tarybinio šešėlio, viskas atiduodama į tarybų rankas.

Taip, šiandien akis kliūna už užrašo, jog vyriausybė patyrė eilinę nesėkme, šį kartą aukštojo mokslo srityje. Tai buvo žinoma iš anksto, kadangi tokia įstatymo redakcija, kaip dabar yra ne kas kita, kaip tiesus kelias žvilgsnio užmetimui į rudą akį. Į ją galima ir prasiskverbti, įsisiurbiant giliai giliai.

Konstitucinis Teismas paskelbė, jog aukštojo mokslo įstatymas nėra labai jau atitankantis Konstituciją, apie jos dvasią net nekalbant. Šaukiamas neeilinis ŠMM klerkų susirinkimas...

Apie rotacijos principą neverta net kalbėti. Termino nukėlimas daugiau negu akivaizdi neteisybė tų, kurie atėjo motyvuoti, tam jog studijuotų, tačiau buvo sugalvota daryti taip, o ne kitaip. Daug svarbiau yra tai, jog KT pareiškė, esą toks įstatymas kaip dabar iš principo politizuoja universiteto valdymo aukščiausią organą ir tuo pačiu žlugdo jo autonomiją. Juokingiausia tai, kaip beviltiškai atrodė ministro bandymai paaiškinti, kad krypčiai iš principo pritarta, tik reformą pačią reiktų dar labiau pakraipyti, kad gautųsi dar geriau: „Viskas čia yra gerai, o bet tačiau truputi negerai, ir aš net neįsivaizduoju, ką reiktų padaryti, kad būtų gerai, todėl mes sukviesime visus klerkus, pabersime jiems grūdų, liepsim lesti, tada sutupdysim ir jau tuomet lauksim, kol iš jų kuris nors padės auksinį kiaušinį, iš kurio galėtų išsilukštenti auksinė idėja ir tuomet mes ą užrašysime į įstatymą. Jūs juk žinote, Anglijoje, Amerikėje ir Skandinavijoje yra bla bla bla…“ Citata gali būti ir netiksli, nes užrašiau iš atminties, tačiau principas aiškus: mes norime būti tokie, kad sugebėtume išreikalauti universitetų atskaitomybės prieš visuomenę. Būtent šioje vietoje ir reikia suklusti, kas daroma ir kaip daroma.

Pirmasis bandymas politizuoti universitetų tarybas buvo akivaizdi nuorodą, kaip šie žmonės supranta visuomene. Visuomenė tai jie, lygiai taip pat kaip ir valstybė tai jie. Todėl čia ir kyla visa eilė problemų, nes visuomenė suprantama vienareikšmiškai. O taip suvokiant visuomenę, natūralu, jog atsiranda noras padaryti universitetų aukščiausiąjį organą atsakingu politikams, galiausiai politizuojant ir visą procesą.

Būtent šioje vietoje ir matomas paradoksas: universitetai buvo siekiami nudusinti pasitelkiant jaunimo sąmoningumo šūkį, atiduodant į jų rankas galimybę spręsti, kurie universitetai turi išlikti, o kurie apskritai verti tik to, kad užsilenktų, negavę nei kapšelinių, nei nekapšelinių pinigų. Būsimasis studentas yra sąmoningas ir jis žino kaip pasirinkti. Ir čia jau girdžiu šaižų juoką. Taip, kažkoks procentas sąmoningų studentų išties egzistuoja, tačiau jie dar tik žengia pirmus sukrečiančius žingsnius savo gyvenime, iš mokyklos aplinkos, kurioje nebuvo absoliučiai prieš nieką atsakingi, tapdami atsakingi už visus savo veiksmus. Tačiau ironija čia nereikalinga. Problema yra kur kas gilesnė. Būsimi studentai čia panaudojami kaip šaltas ginklas perpjauti gerkles (na, galima būtų pasakyti ir bukas daiktas stuktelėjimui per galvas, bet esmės tai nekeičia). Man visą laiką kirbėjo klausimas, kodėl universitete negali vykti normalūs visuotiniai rinkimai, o tuomet universiteto vadovybė pasidarytų atskaitinga prieš visą bendruomenę. Taip, tokiu atveju kontrolė slysta iš rankų absoliučiai, bet jeigu į šią rinkimų sistemą įleisi studentus, tuomet universitetų vadovybė taps atsakinga prieš visą bendruomene. Ar tokios atsakomybės mažai? Ar atviri debatai, konkuruojant idėjomis būtų blogai? Ar bendruomenė nėra visuomenė? Juk būtent bendruomenės viduje turi funkcionuoti principas, kad viskas būtų kuo viešiau, kad viskas būtų kuo paprasčiau, o kokybė būtų užtikrinta. Atsimenu kalbas apie tokius vaikščiojančius darbo skelbimus: „Reikalingas programuotojas. Iš VDU prašome CV nesiųsti“. Man buvo gėda.

Tačiau toks sprendimas būtų ne mažiau svarbus ir kitoje srityje – universitetų vadovybė būtų priversta susirūpinti, kokie studentai pas juos studijuoja. Juk tokiu atveju niekam nebereiktų absoliučiai nemąstančių žmonių, kuriems aukštojo mokslo diplomas parduodamas. Nebent ruošiesi užsiimti demagogija. Atsirastų realus poreikis į universitetus patenkančius idiotus apsimėtyti vien jau tam, jog universitetuose pasiliktų žmonės gebantys mąstyti. Tai būtų dar ienas svarbus žingsnis užtikrinant pačio studijų proceso kokybę. Be jokios abejonės, dabar lesinami klerkai to nesupras.

Ar ką nors pakeis šitas KT sprendimas? Bijau, kad nieko, nes jau dabar kišamos galvos į smėlį ir bijoma prisiimti atsakomybę. Tai yra keli prarasti metai, kai buvo visiems aiškinama, jog reforma eina tinkama linkme ir tuo reikia džiaugtis. Jeigu viskas pajudėtų (realios) atsakomybės link, tai jau būtų pasiekimas.

Universitetų tinklo optimizavimas, natūralu, jog duotų tiek teigiamų tiek neigiamų padarinių. Pirmiausiai, mažinant universitetų skaičių ir organizuojant vieną didelį darinį kyla klausimas, kaip išspręsti efektyvaus valdymo klausimą. Kadangi tai vienas iš stipriausių argumentų, nes komunikacija universiteto viduje taptų itin komplikuota. Kalbant apie didelio, o tai reiškia ir grėmėzdiškos struktūros universiteto atsiradimą, reikia pripažinti, jog ši problema iš principo nėra lengvai išsprendžiama, tačiau tai toli gražu nereiškia, jog jos liesti negalima, o kartais atsakymai jau yra diktuojami vykstančių procesų.

Siekiant optimalaus veikimo, tiktų principas, kuris dabar pradėjo funkcionuoti universitetų tinklo optimizavimosi ir apsijungimo procese. Kaip vienas iš variantų, koks galėtų būti universiteto modelis po susijungimo, diktuojamas Lietuvos mokslo klasifikacijos aprašo (sutinku, jog jis nėra idealus), kuriame mokslai yra klasifikuojami į kelias sritis: humanitariniai, socialiniai, fiziniai, biomedicinos ir technologijos mokslai. Studijų procese taip pat išsiskiria dėl savo specifikos ir menų studijos.

Galbūt vertėtų šiuos du aspektus suderinti? Juk Jungiantis Kauno medicinos universitetui ir Lietuvos veterinarijos akademijai pastarajai buvo paliktas akademijos, kaip struktūrinio padalinio statusas. Panašiai įvyko integruojant į Vytauto Didžiojo universitetą Lietuvos muzikos ir teatro akademijos filialą Kaune (Kauno fakultetą). Jis virto VDU Muzikos akademija. Išties, tokie sprendimo būdai, diktuoja atsakymą, kaip galima optimizuoti tinklą, pasitelkiant panašią struktūrą. Kalbant apie vieno universiteto Kaune sukūrimą, kaip buvo Pirmojoje Lietuvos respublikoje, reikėtų remtis būtent šiuo principų ir universitetas turėtų veikti kaip 3 – 6 akademijų konglomeratas, su plačia jų savivalda. Kur tikslinga būtų tik sustiprinti biomedicinos studijas, į šį procesą integruojant kūno kultūros akademijos bazę. Apjungti technologijų ir gamtos mokslų laboratorijas bei kitą infrastruktūrą, kurių bazė nuolat reikalauja atnaujinimo, o jos išskaidymas reiškia arba dubliavimąsi, arba žemesnio lygio technologijų įsigijimą ir t.t. Galima būtų mastyti, ar negali akademijoje būti sutelkti kelių mokslų sričių grupės. Juk socialinių ir humanitarinių mokslų studijos reikalauja pakankamai panašių sąlygų: gerų duomenų bazių, bibliotekos, auditorijų ir t.t. todėl taupant resursus, tikslinga būtų steigti visuomenės mokslų akademiją, galima būtų ir technologijos ir fizinių mokslų akademija.

Ką tokie pokyčiai galėtų duoti teigiamo? Pirmiausiai, bendra mokslo ir studijų infrastruktūrą, jungiant besidubliuojančias laboratorijas, išplečiant bibliotekų fondus ir t.t. Be jokios abejonės, pati mokymo bazė sustiprėtų ir tai galėtų duoti realius rezultatus, pasiekiamus pakankamai greitai. Tačiau tai taip pat sukeltų ir tam tikrų problemų, jog reikėtų gerai apskaičiuoti studentų srautus, kad nepritrūktų darbo vietų ir įvertinti kitas iš to išplaukiančias problemas.

Visgi sudėtingiausia situacija šiame kontekste būtų su visuomenės mokslais. Akivaizdu, jog socialiniuose ir humanitariniuose moksluose dominuoja kiekybiniai rodikliai. Šiuo metu sunku surasti universitetą, kuris neturėtų vadybos ar ekonomikos studijų. Nesakau, jog tai yra blogis, tačiau mokslinis ir pedagoginis potencialas yra išsisklaidęs, taip egzistuoja ir daugybė kitų problemų (žmonės atitolę nuo praktikos ir t.t.). Akivaizdu, jog ten, kur šios problemos neegzistuoja, su studijų ir mokslo kokybę situacija yra gerokai palankesnė (medicinos studijos, paremtos santykių su klinikomis yra ryškus to pavyzdys). Panašios problemos kankina ir kitas mokslų šakas, kurios, ypač humanitarinių mokslų srityje, yra dar mažiau linkusios į praktinį žinių pritaikymą. Ir būtent ši sfera Lietuvoje vertinama kaip mažiausiai kokybiška. Ir būtent čia reikėtų ieškoti naujų mokslo ir studijų formų.

Akademija, kaip ir leidžia nuspėti pavadinimas, turėtų būti pirmiausiai orientuota į mokslą ir studijos turi būti su šiuo procesu glaudžiai susijusios. Ne mažiau svarbu, jog akademijos turėtų pakankamai didelė savarankiškumą ir autonomiją. Jas vienijanti rektoriaus administracija turėtų pirmiausiai rūpintis savosiomis funkcijomis – administruoti bendrauniversitetines tarnybas, taip pat prisidėtų prie bendrosios universiteto politikos formavimo, su ribotomis teisėmis kištis į akademijų vidaus tvarką. Tokiu būdu būtų užtikrinta ir funkcionuotų autonomija universiteto viduje. Tai taip pat galėtų sudaryti prielaidas universitetų administravimo kaštų sumažinimams.

Be jokios abejonės, tai tik pirminis bandymas pasidėlioti, kaip galėtų atrodyti tokio universiteto struktūra. Kur skirtingos studijos kryptis būtų pakankamai atsietos ir viena nuo kitos nepriklausomos, tačiau turėtų remtis tuo pačiu principu – sukurti infrastruktūrą tampriam mokslo ir studijų santykio plėtojimui, o padaliniuose egzistuojanti sistema galėtų ryškiai skirtis. Gilesnė akademijos struktūra, kaip ir čia pateikta universiteto struktūra, reikalauja diskusijos, modeliuojant tikslesnio projekto kontūrus, taip pat reiktų paskaičiuoti, kiek tokia struktūra būtų naudinga.