Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Atsitiko nelaimingas atsitikimas. Gavau rekomendaciją paklausyti štai šios dainos. Jau kai jūtūbė išmetė nuorodą, ir pamačiau grupės pavadinimą, sureagavau skeptiškai, kadangi buvau šios grupės atliekamus fragmentus klausęs, visiškai nieko ypatingo. Dar daugiau, tai, apie ką jie dainuodavo, man nebuvo priimtina, nes tai buvo atviriausias ir šlykščiausias nacionalizmo propagavimas. O tai man atrodo kaip lengvas iškrypimas. Bet…

 httpv://www.youtube.com/watch?v=4fICZ5mXgxI

Kol bandžiau susivokti, kuo aš nusikaltau žmogui, siuntinėjančiam tokias nuorodas, prasidėjo intro, ir aš lengvai nustebau, jog čia gali būti kažkas gražaus. Kadangi anksčiau girdėti fragmentai buvo itin žemo lygio pankrokas, šį kūrinį išklausiau ir pasilikau nieko nesupratęs. Kas po velnių čia buvo? Na melodija pusę velnio, ritmas, kaipo ir tvarkoj, solo galėtų nebūti visai, pripažinkim, sugrojo kaip visiškas diletantas. Žodžiu, skamba pusėtinai, nors rifai veikiausiai kažkur pasiskolinti. Bet dainos tekstas privertė sugrįžti į realybę, ir čia visiškai nusivyliau tuo, ką atliko grupė pavadinimu Diktatūra.

Kas blogai su dainos tekstu, nereikia net sakyti – banalus, epitetai nuvalkioti, o autoriui pakilti iki metaforos taip ir nepavyko. Tiesiog banaliausias popso kratinys ir tiek. Prie ko čia proletariatas, leistų užduoti sau ir man klausimą skaitytojas? Elementaru. Grįžusi iš darbo valytoja, įsijungusi televizorių ir žiūrinti visą Lotynų Amerikos šūdo srautą disponuoja lygiai tokiu pačiu skurdžiu žodynu. Toks pats ir šios dainos teksto lygis. Tačiau tuomet pradėjau spekuliuoti, kaip tokia daina išvis galėjo atsirasti, ir man logiškos pasirodė dvi prielaidos: a) tiesiog reikėjo dainos apie meilę, banalios, bet kad kvaila ar kvailos merginos gerai kibtų, todėl buvo sumesta į vieną krūvą viskas, kas yra labiausiai nuvalkiota; b) Diktatūra nusprendė prasiveržti į eterį, ir jiems reikėjo dainos, kuri būtų priimtina tiems, kas sėdi prie radijo pultų ir užsiiminėja grojaraščių sudarymais. Na ir tuomet prasidėjo dilema: reikia kurti tai, kuo anksčiau buvo šlykštimąsi – popsą. Bet tuomet tie 450 fanų (jų, be jokios abejonės, skaičius gali būti ir ženkliai didesnis) Lietuvoje, klausantys jų muzikos ir skutantis savo galvas plikai ir nešiojantys ant juodos odinės striukės antsiuvą nuo jų visiškai nusigręš. Ką daryti? Atsakymas vienas: šalia šlykštaus ir nuvalkioto pavadinimo meilė, prirašė ir aliuziją į Lietuvos mitologiją, dėl to skliausteliuose šalia pagrindinio pavadinimo atsirado toks darinys (Jūratė ir Kastytis). Mintis nebloga, mes ir toliau mylime Lietuvą, ir daina apie meilę yra tik dar vienas legendos perdainavimas ir t.t. Bet čia irgi prasideda problemos, kadangi, kaip dori proletarai, teksto autoriai visą laiką vertino skeptiškai savo galvas, geriausiu atveju jos buvo skirtos tam, kad jas nuskusti ir tokių būdu pademonstruoti, jog jie myli Lietuvą. Kaip bebūtų ironiška, pagalvoti, jog galva skirta kam nors kitam, nei ši funkcija, nesugebėdavo. Tai, jog teksto analizė yra darbas jie taip pat nesuvokė, nes darbas tai kai kastuvu mojuoji ar plytas nešioji, bet tikrai ne tai, kas yra intelektualinė veikla. Žodžiu, taip ir liko legenda, apie kurią dainuojama, nė trupučio nesuvokta, o čia galima padėti dar vieną pliusiuką, jog ši grupė dainuoja apie proletarus proletarams, patys neišsilaisvinę iš jų kategorijų.

Liūdniausia yra tai, kad būtent šie žmonės, visiškai nesuvokiantis savo santykio su kultūra ir aplinka, reguliariai per valstybines šventes išeina ir skanduoja visokias nesąmones, kurios jiems atrodo meilės Lietuvai išraiška, tuo tarpu kultūringas žmogus mąsto, jog tai yra antisemitizmo ir netolerancijos demonstravimas, kuris niekur neveda. Tačiau tokių žmonių tikrai yra ir nuo to niekur nepabėgsi. Ar būtų galima jiems ką nors patarti? Be jokios abejonės, yra tik vienas patarimas – pirmiausiais jiems reikia susitvarkyti galvas. Ir tie, kas sako, jog pastaruoju metu pernelyg dažnai užrašau diagnozę ar bent jau nurodau į probleminį organą, tai šiuokart turiu jus nuvilti. Tikrai, omenyje neturiu to, ką pagalvojot. Čia žmonės turi nueiti į Eurokosą ar kokią nors panašią parduotuvę, ir paprašyti kokių nors priemonių, skatinančių plaukų augimą, jomis gerai įtrinti savo viršugalvį ir kurį laiką vengti plaukų kirpimo mašinėlės, ypač tuomet, kai ji gali dirbti nuliniu rėžimu. Be jokios abejonės, po to reikia apsitvarkyti garderobą, susirasti padorią kompaniją, su kuria, sėdint prie alaus, neitum daužyti snukių ir t.t. Bet visgi, man atrodo, reikia pradėti nuo galvos tvarkymo…

Ir taigi, proletariato rokas, jis gerokai kitoks nei buvo prieš 25 metus, kuomet visi buvo proletarais. Jis vulgarus ir atstumiantis, net ir tuo atveju, kai su melodija pusę velnio, pjautuvas ir kūjis vis tiek kyšo iš kišenės. Ir čia galima pasipiktinti, jog jie prieš visokius komunistėlius, vadinamus Antifa. Bet tas pasipiktinimas ateina tiesiog iš nesuvokimo, mątant dirbtinius prieštaravimus, kurių jie patys nesuvokia. Taip tokia sąvoka galima. Proletariato rokas. Proletariato Diktatūra. Junginys girdėtas. Aš juk sakiau – iš kišenės kyšo pjautuvas ir kūjis.

Kažkodėl ne tik patys lietuviai, bet ir valdžia, galvoja, jog visais reikia rūpintis, o patys piliečiai - krūva imbecilų, kurie visi yra neįgalūs ir dėl to juos reikia kontroliuoti

Demografinės problemos blogosferoje išjudino diskusijas, ir tuo stebėtis nereikėtų, yra pakankamai pilietiškai nusiteikusių žmonių, kuriems Lietuva, jos perspektyvos, yra svarbios, o tylėjimas problemos neišspręs. Rokiškio užduotas tonas, pateikiant gimstamumo analizę ir įvedant dienos „P“ motyvą išties nurodo vieną iš galimų scenarijų, kai viskas eina p… Galva žmogų puošia išprovokavo diskusiją, kokių priemonių imtis, kad gimstamumo rodikliai gerėtų. Rokiškis pratęsė mintį, jog imigracija problemos neišspręs, todėl reikia vidinių pokyčių, orientuotų į demografinę politiką. Be jokios abejonės, atsirado ir skeptikų, kurie vienaip ar kitaip kalba apie akivaizdžius procesus, tokius kaip Sodros žlugimas ir t.t.

Aš abejoju, ar Lietuva, kaip vienetas išnyks, tačiau pokyčiai bus smarkūs ir jeigu jiems nebus ruošiamasi,  sukrėtimai gali palikti itin ryškius randus visoms sritims. Iš kitos pusės, peržvelgęs diskusijas, matau, kad šioje srityje apskritai sunkiai galiu kažką pasakyti, tam reikia gerokai kitokių metodų, analizuojant visuomenę, lyginant su tais, kuriais aš pripratęs naudotis. Todėl tai, kas bus rašoma žemiau, toli gražu negali būti pavadinta analize ar net artėti prie jos, veikiau tai bus nedidelis ekskursas apie save, kuris galėtų leisti padaryti kam nors atvejo analizę. Todėl galima po truputi pereiti prie to, referuojant, ką esu jau palikęs diskusijose pas Rokiškį. Mano teiginiai buvo elementarūs ir vienas su kitu susiję: gimdyti trukdo psichologiniai faktoriai ir tai, kad Lietuvoje pilna niekam nereikalingų, neaiškias funkcijas vykdančių įstaigų ir įstaigėlių. Ir nors pas Rokiškį mes persimetėm keliais žodžiais apie leidyklą, tačiau tai tik simptomiškas pavyzdys, žymiai blogiau, jog yra visa krūva įstaigų, skirtų kontrolės funkcijoms įgyvendinti, saugant ir puoselėjant sovietinę dvasią, kai už individą viskas buvo nusprendžiama kažkur kitur, centre.

Valstybės vadovų požiūris į piliečius yra paprastas, jie yra labai svarbūs, bet tik tuomet, kai vyksta rinkimai, o šiaip, kokius trys su pusę metų galima apie juos ir pamiršti. Kaip simptomiška, Kubiliui pravaldžius beveik tris metus, jau ir krizė eina į pabaigą, o priešrinkiminiu laikotarpiu, manau jausis, labai ryškus atsigavimas, kuomet vėl bus galima taškytis pinigais, atstatinėti pensijas ir t.t. Kitaip tariant, krizė buvo paskaičiuota, ji bet kokiu atveju 2012 metų pradžioje būtų pasibaigusi. Tačiau blogiausia tai, jog tikslai, deklaruoti sudarant koalicijos programą, buvo bandomi įgyvendinti tik labai paviršutiniškai. Saulėlydis neįvyko, o totali visuomenės kontrolė tęsiasi. Žiūrint iš šiandienos perspektyvų, galbūt tai nėra labai blogai, parazituojanti valdininkų armija, kaip potenciali darbo jėga buvo išlaikyta Lietuvoje, tačiau besibaigiant krizei, vyriausybė turi padaryti viską, jog tokia kontrolė mažėtų kardinaliai, nes tai, kas vyksta dabar, yra mažiausiai nenormalu. Žmogus, siekiantis susikurti sau gyvenimą Lietuvoje, turi pereiti pažeminimo grandinę, kuomet iš jo teisės į orų gyvenimą nieko nebelieka. Orumas valstybinėse įstaigose sumalamas mėsmalėje, o tam, jog faršas būtų riebesnis, pridedama to, ką kultūringas žmogus pavadintų fekalijomis, bet šnekamojoje kalboje, kai niekas negirdi galėtų drąsiai pavadinti šūdais. Šiuo atveju kalbu apie labai konkrečius reiškinius, kuomet pats negaliu įsitvirtinti ir susisaistyti su Lietuva, pasistatydamas namo savo turimoje žemėje, kadangi sovietmečiu ji buvo apsodinta mišku (būdinga, jog piliečių teisės į disponavimą savu turtu nėra tokios svarbios kaip sovietmečiu sukurtas landšaftas). Ir čia kyla mano klausimas, kaip galima veistis, jeigu žmogaus orumas valstybėje nieko nereiškia.

Antrasis, ne mažiau svarbus psichologinis elementas yra susijęs su saugumo jausmo stoka. Jisai yra daugialypis, pradedant nuo gatvių apšvietimo tamsiu paros metu, iki šiokių tokių karjeros perspektyvų, normalių sąlygų investijoms pritraukti stygiaus. Kažkada www.commonsense.lt rašė, kad vienintelis svarbus parametras vyriausybės darbui įvertinti yra naujų darbo vietų sukūrimas, jeigu jos kuriasi, reiškia, jog viskas kaipo ir tvarkoje. Yra užtikrinamas tam tikras bendruomenės saugumas, darbuotojai dali jaustis saugūs ir užtikrinti dėl ateities. Ir šioje srityje vyriausybė patyrė nesėkme, kadangi daugelis saugumo problemų, kiek leidžia mano ribotas mąstymas suvokti, turėtų kilti būtent iš šio proceso efektyvumo. Išties, tai susišaukia su Rokiškio išsakyta pozicija apie emigrantus, kaip galima eiti ir daugintis, jeigu nežinai, ar galėsi gauti ėsti?

Galiu pasidalinti ir kitomis patirtimis. Esu vienas iš tų tėvų, kurio gyvenimas prasidėjo nuo studentiškos šeimos sukūrimo. Žiūrint iš perspektyvos, viskas susidėlioja lyg ir tvarkoje, tačiau valstybės požiūris į jaunas studentų šeimas buvo, o veikiausiai ir pasiliko, tragiškas. Savo laiku reikėjo dantimis ir nagais (ragų, tikiuosi, dar neatsirado) kabintis į gyvenimą, tam jog jis bent šiek tiek primintų kažką panašaus į bent kiek pilnavertiškesnę egzistenciją. Šiandieną to nesigailiu, tačiau buvo epizodų, kurių atsiminti visiškai nesinorėtų. Tuo pačiu galvojant apie šeimos pagausėjimą, norėtųsi pirmiausiai palikti nuomojama butą, tačiau (žr. aukščiau)…

Taip, apie emigracija negalvoju (pernelyg dažnai), tačiau galvojant apie Lietuvą ir jos ateitį, kažkaip norėtųsi, jog žmogaus orumas ir saugumas taptų tikromis vertybėmis, kurios būtų besąlygiškos ir nuo jų nebūtų nukrypstama…

Nežinau, kaip praėjo piketas prie Baltarusijos ambasados, nors Maumaz teisingai pastebėjo, jog jis turėjo vykti prie prezidentūros. Ryšiai su Baltarusija po truputį atsistatė, draugas parašė, jog su juo viskas tvarkoj, kadangi juos gelbėjo greitos kojos, laisvėje ir sveiki. Taigi, ko daugiau norėti, lyg ir viskas tvarkoje. Nors tuo pačiu tai būdas ir laikas permąstyti, kiek toli per pastaruosius 20 metų Lietuva nuėjo, kadangi akivaizdu, jog yra su kuo palyginti.

Man būnant Minske, pats miesto gyvenimas priminė apytikriai 1992 – 1994 metus Lietuvoje (išoriškai), taip, kai kur blizga nauji pastatai, pavyzdžiui Baltarusijos Nacionalinė biblioteka, įspūdingas architektūros statinys (kas nematė, žvilgtelėkite), surijęs milžiniškas biudžeto lėšas, skirtas kultūrai. Jos darbuotojai pokštauja, jog po tokių investicijų į kultūrą dar kurį laiką nebus galimybės atnaujinti bibliotekos fondų. Veikiausiai tai jau hiperbolizavimas, tačiau dalis tiesos tame yra. O pačiame mieste tokie statiniai daugiau išsiskiria iš bendro konteksto negu laikytini taisykle.  Tačiau išoriškai susidaro vaizdas, jog Minskas modernizuojasi, tampa Europiniu miestu ir t.t. Tačiau tai tik paslepia problemas. Viskas yra gerokai sudėtingiau, todėl Baltarusijai reikia revoliucijos.

Viena didžiausių Baltarusijos problemų yra ta, jog ši valstybė anksčiau neturėjo savo valstybingumo (1918 metais paskelbus Baltarusijos nepriklausomybę, valdžia joje negalėjo realizuoti savo prerogatyvų, galiausiai ji buvo okupuota ir pasidalinta tarp Lenkijos ir Tarybų Rusijos), funkcionavęs apribotas valstybingumas Tarybų Sąjungoje nieko nereiškė, tačiau kūrė tam tikras struktūras. Byrant Sovietinei imperijai, Baltarusija pirmą kartą tapo nepriklausoma valstybę. Be neapykantos buvusiems okupantams ir be jokios revoliucijos, nes nomenklatūrinis elitas tapo politiniu elitu. Ties šia vieta ir prasidėjo visos baltarusių problemos: buvo išlaikyti tie patys interesai ir struktūros.

Iki Baltarusijoje išrenkant prezidentu Lukašenką, provakarietiška kryptis oficialioje politikoje egzistavo, tačiau ji greitai pasikeitė ir Lukašenka pradėjo orientuotis į Rusiją (2000 metais buvo sutverta Rusijos – Baltarusijos valstybė). Kadangi baltarusiams pritrūko neapykantos, jie ir toliau toleravo sovietų santvarkos likučius, Lenino ar Markso citatos buvo pakeistos Lukašenkos citatomis (gaila, nepasidariau nuotraukų), laiko klausimas kada šalia Lenino paminklų bus pastatyti paminklai Lukašenkai. Išlaikius visas išorines sovietinio patoso funkcijas, būtų stebėtina, jog vidinis turinys pasikeistų, todėl palaipsniui įsigalėjęs Lukašenkos diktatas buvo logiška viso to išdava. O mes juk turėjome dainuojančia revoliucija, pas mus ir kolektyvinė sąmonė veikė kitaip.

Visgi blogiausia kas atsitiko Baltarusijoje yra patinė situacija, į kurią  šalį įstūmė Lukašenka: suartėjimas su Rusija yra daugiau negu akivaizdus, o net ir didžiausi kritikai kartais teigia, jog tik Lukašenkos ambicijos leidžia Baltarusijai balansuoti ant nepriklausomybės ribos. Bandyti atsigręžti į Europą Lukašenka negali (geriausiu atveju jis tai imituoja, kol tai yra naudinga).  Todėl net Baltarusijos intelektualai mato Lukašenkos asmenyje tam tikrą pozityvą.

Ir dar viena Baltarusijos problema, susijusi su Lukašenkos valdymu yra jo būsimas palikimas: nesvarbu, kokiomis ekonominėmis sąlygomis Lukašenka bus priverstas palikti prezidento postą, tačiau pati didžiausia problema yra ta, jog jo įpėdiniai gaus valdžią tomis pačiomis sąlygomis, pirmiausia – prezidento galios išplėstos konstitucijoje. Todėl gali formuotis uždaras ciklas, Lukašenkos įpėdinis, jeigu jis gerbia konstitucija, turės ja ir vadovautis. Būtent tai yra skeptiško požiūrio į demokratinius rinkimus Baltarusijoje prielaida. Liūdna, jog revoliucijai šiomis dienomis jėgų vis dar nepakako.

Kol Rokiškis intensyviai stebi, kas vyksta Baltarusijoje, aš pakapstęs paskutinių dienų meilus, pasidalinsiu keliomis patirtimis, susijusiomis su ta pačia problema. Turiu Minske kelis neblogus pažįstamus, kuriuos galėčiau netgi pavadinti draugais (nors santykiai pakankamai nuoširdūs, tačiau tam, jog pavadinti juos bičiuliais dar turėtų prabėgti keleri intensyvaus bendravimo metai). Taigi, šiek tiek subjektyvių pastebėjimų, apie tai, kas vyksta Baltarusijoje.

Kadangi sekančių metų pradžioje dalyvausiu konferencijoje Minske ir dėl to jau yra 95 procentais susitarta, vienas iš baltarusiškų draugų prieš kelias dienas parašė, jog išeina į revoliuciją ir kai atvažiuosiu (data dar nėra tiksliai aiški vasaris ar kovas) prašė užsukti pas jį į kalėjimą, kadangi tai revoliucija, kurioje pergalės nesitikima. Be jokios abejonės, tai buvo pusiau pokštas. Neturiu jokių galimybių šiuo metu su juo susisiekti, tačiau neabejoju, jog jis tikrai buvo Nepriklausomybės aikštėje, pirmiausiai kaip aktyvus pilietis, antra – ji už kelių metro stotelių nuo gyvenamosios vietos, todėl abejoju, jeigu anksčiau dalyvaudavo panašiose akcijose, kas nors jį sulaikė. Lauksiu atsiliepimo.

Kai kas akivaizdžiai krenta į akis: net ir didžiausi šalies optimistai nesitiki nieko gero iš masinių susirinkimų. Jie iškart suvokia, jog šioje vietoje jie pralaimės. Manau, lygiai tą patį suvokė ir opozicijos lyderiai ir kyla klausimas, ar tos aukos nebuvo beprasmiškos. Be jokios abejonės, galima pasakyti, jog taip buvo pademonstruotas rėžimo brutalumas, tačiau pasekmės dalyviams bus baisios. Paprastai didžioji dalis  tokiuose renginiuose pasirodančių dalyvių būna studentai (tam yra potencialas, kadangi Minske yra keliolika aukštųjų mokyklų, nors tikslus skaičius gali viršyti ir dvidešimt), kurie suėmimo atveju netenka vietos aukštojoje mokykloje, priverčiami susimokėti už studijas (Kainos lyginant su Baltarusijos pragyvenimo lygio ir atlyginimo santykiu tikrai žvėriškos), o šiais metais valdžia gali būti paruošusi ir dar kokių nors netikėtumų.

Tačiau studentija yra ne šiaip sau aktyviausia visuomenės dalis, ji turi labai aiškius reikalavimus, kokių ji norėtų pokyčių Baltarusijoje, pirmiausiai jaunimo atžvilgiu. Pirmiausiai studentai norėtų, kad būtų panaikinta visuotinė karo prievolė (pakankamai logiškas reikalavimas, nors reikėtų pasvarstyti, ar profesionali kariuomenė nebūtų dar galingesnis ginklas Lukašenkos rankose). Antrasis reikalavimas, mūsų visuomenėje jis atrodo keistas, tačiau Baltarusijoje be galo logiškas – panaikinti paskyrimus į darbo vietas. Niekas nenori kelis metus dirbti kokiame nors kaime, kur turi nuomotis butą, o tau moką visiškus grašius (mūsų sąlygomis tai būtų apytikriai 400 litų, panašiame kainų lygyje). Ši sistema kol kas tenkina tik labai siauras studentų profesijas – milicininkus, juristus, tarptautinių santykių specialistus ir panašiai (beje, pagal Baltarusijos įstatymus turi paskyrimus gauti visi, o tarptautinius santykius kasmet baigia keli tūkstančiai studentų, nes tai laikoma prestižinę specialybę, todėl jie netgi teisiasi su valstybę, jog surastų, kur juos paskirti). Galiausiai privataus verslo kūrimas ir išsaugojimas, kadangi valstybinėse struktūrose ar įmonėse dirbti yra pavojinga, o privatus verslas, jeigu ir susikuria, tai vėliau jam būna pakankamai sudėtinga išgyventi, nes Lukašenkai yra labai patogu, kai vienintelis (gal tiksliau dominuojantis) darbdavys yra valstybė. Tai dar viena galimybė kontroliuoti visuomenę.

Jeigu Lukašenka staiga prieš rinkimus būtų sutvarkęs šias sritis, Nepriklausomybės aikštėje ir Minske šis vakaras būtų gerokai ramesnis. Opoziciją tokiu atveju būtų palaikę gerokai mažiau žmonių. Tik tie, kas puikiai suvokia, jog Lukašenka tempia valstybę ir visuomenę į dugną ir gali sau leisti pajuokauti, jog tai iš tiesų yra diktatorius, o jo diktatas nuolat stiprėja. Pakanka palyginti 1994 metų ir dabartines jo nuotraukas: ūsai visą laiką siaurėjo.

Ženklas, jog daugiau taip negali tęstis bus kai jie taps maždaug tokie: