Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Šiandien verda aistros dėl to, ar vertėjo blogosferos atstovams eiti pas ponią Birutę (gerbiama ministre tiesiog neapsiverčia liežuvis pavadinti). Išties, tai kas įvyko, jau turėtų būti laikoma praeitimi, ir kiekvienam iš naujo apgalvoti, ką ir kaip reikia pervertinti. Aš, asmeniškai, nedalyvavau. Turėjau abejonių, ar verta, bet pabandžiau pasielgti taip, tarsi apskritai nebūčiau kviestas. Tai nėra blogai, nes norint sudalyvauti, reikia pasiruošti. O ponia Birutė nėra viena tų personų, kurių vardan būtų galima švaistyti laiką, ypač, turint omenyje tai, kad bet koks balsas, kuris turėjo sveiko proto grūdą, tiesiog išnyko tyruose. Kalbu apie tas kelias publikacijas, su kuriomis kiekvienas, kas bent kiek domisi blogosfera, yra jau susipažinęs. Keli atskiri įrašai, rodantys, jog susitikimas buvo tik vardan susitikimo, tam, jog būtų galima apie tai parašyti ir sužavėti. Viskas buvo nukreiptą į išorę, tam, jog ponia Birutė susitvarkytų su šlyjančia savo viešosios komunikacijos padėtimi.

Tikiuosi, kad panašų kostiumą buvo susiradęs ponas Buržujus, kuomet ruošėsi pas ponią Birutę

Susitikimo aprašymai padėjo suprati vieną – naujoji ministrė dirbti dar nepradėjo. Aš suvokiu, kaip daromi kelių metų projektai, pats vadovauju tokiam, tiesa, gerokai smulkesniu mastu, tačiau man akivaizdu vieną – egzistuoja diena X, kuomet nebus galima kalbėti apie kažkokius mistinius kliuvinius, o tiesiog reikės suvesti akistatą ir pasakyti – darbai padaryti, galima lengviau atsikvėpti. Bet nuo pirmosios projekto dienos griebiesi plano, kadangi žinai, jog kiekviena diena yra svarbi. Todėl planas pirmiausiai atsiranda kelioms savaitėms, mėnesiui, o vėliau, jau pradėjus dirbti, jis dėliojasi toliau. Negaliu garantuoti, tačiau atrodo, kad net kelių dienų plano ūkmine nėra. Yra darbotvarkė, kuri tik dar labiau paliudija, jog dominuoja chaosas. Yra inercija, ir ji dar kurį laiką gali vežti, tačiau veikimo strategija (ne taktika), tose galvose nėra sudėliota. Tokios pastabos į užrašus, kaip negali atskirti politinės kairės ar programa tik kvailiams (čia jau daugiau negu laisvas citavimas, greičiau tai interpretacija), tik dar kartą nurodo, į chaotišką veikimą, kuris, deja, sistemingu niekada negalės pavirsti. Nes niekam, iš aukščiausios vadovybės to nereikia. Bandymas užčiaupti žmogų, kuris uždavinėja realiai svarbius klausimus, „apkaltinant“ dominavimu, yra puikus indikatorius.

Man pačiam įdomūs yra keli klausimai, kurių, atrodo niekas poniai Birutei taip ir neuždavė:

1. Kaip ji vertina Andriukaičio pasisakymą apie pernelyg dideles ministrams mokamas algas: ar tuo buvo išsakytas požiūris, jog valstybės valdymas yra visiškai nesvarbus, tai gali atlikti bet kas ir toli gražu nereiškia, jog tai yra atsakinga pozicija, nuo kurios priklauso visos visuomenės gerovė? O gal tai kaip tik yra prasprūdusi savikritika savo ir visos vyriausybės atžvilgiu, kuomet aiškiai yra pasakoma, jog ši vyriausybė yra nekompetetinga, todėl, pagal šį rodiklį žiūrint, šis ministrų kabinetas yra tiesiog pervertinamas, nes paskirtas atlyginimas neatitinka šios vyriausybės kompetencijos? Aš negirdėjau, jog Andriukaitis būtų kalbėjęs apie pernelyg aukštus atlyginimus praėjusios vyriausybės atžvilgiu… Nors, žinoma galiu ir klysti.

2.  Kaip vyko ekonominės minties evoliucija energetinės nepriklausomybės sferoje? Ar nuo Leo LT projekto patvirtinimo iki pasirengimo referendumui dėl Lietuvos, kaip atominės energetikos valstybės perspektyvos ryškus ponios Birutės persiorientavimas yra susijęs su detaliomis studijomis, kas jas rengė ir kaip su jomis būtų galima susipažinti, ar tai tėra kvaila politikavimo forma, kuri nieko nereiškia, o tuo pačiu nereiškia ir tragiškos galimybės strateginius planus kurti ilgiau, negu trunka viena seimo kadencija? Viskas skirta tik vieniems rinkimams laimėti.

3. Kaip reikėtų vertinti tai, jog ministrų kabinetas nebuvo perimtas tiesiogiai ir po to sekęs naujosios valdžios blaškymasis, bandant net užsienyje surasti reikiamus dokumentus? Ar tai reiškia, jog tikima tiesiog inercija, kad biurokratinis aparatas, kuris anksčiau buvo vienas didžiausių trukdžių, dabar tampa tam tikru stabilumo garantu, kuris užtikrina, jog politinės atsakomybės personos gali kurį laiką apskritai nieko negalvoti ir neplanuoti, o tik bandyti ieškoti kaltų, visais būdais stengiantis juos demaskuoti?

Tai buvo mano keli klausimai, kurių aš negalėjau užduoti, ir šiandien tuo tiesiog džiaugiuosi, nes tas farsas, kuris įvyko ir buvo pavadintas susitikimu, kvepia labai neskaniai. Kvepia ne dėl to, jog ponia Birutė sugebėjo susikviesti blogosferos atstovus. Net ne dėl to, jog su jais buvo padaryti interviu, kurie atsirado spaudoje. Kvepia pirmiausiai dėl to, jog nei vienoje publikacijoje neatsirado vietos išsakyti esmės, apie pokalbio turinį, bet ne formą. O turinys, nepaisant visko, pasirodė nykus.

Gal ir gerai, jog šis susitikimas įvyko, buvo galima pabandyti atpažinti, kas yra stebėtojai, kam rūpi vieni ar kiti klausimai. Galiausiai paaiškėjo, jog blogosfera tampa politinio intereso objektu. Ponai komonsesavičiai suveikė nepriekaištingai, tačiau vargu ar tai galima pavadinti etiška elgsena, kuomet interesas nebuvo paskelbtas. Ir visgi, belieka tikėtis, kad duomenys ir matavimai, kurie, pasak šių ponų yra kertiniai, pasieks viešąją erdvę ir grafikas bus nuolat pildomas. Bent jau tai, kas liečia sukurtas darbo vietas (kas yra apskritai labai paprasta – tereikia Sodros sistemoje įvesti dviejų pasirinkimų galimybę: nauja darbo vieta/keičiamas darbuotojas), o duomenis,  paskelbti ir apdoroti kiek galima greičiau. Su kitais dviem matavimais bus sudėtingiau, tačiau bent jau šis, atrodo, pakankamai nesudėtingai pasiekiamas. Tai jau tapo prioritetu. Ir jeigu tai nebus padaryta per artimiausią savaitę, reiškia visas tas pasisėdėjimas buvo paprasčiausias nevykęs pasibuvimas, kurio efektyvumą galima įvertinti neigiamai, nes be reikalo buvo sunaudotas keliolikos žmonių laikas.

Pavogta iš www.jurodivai.lt

Mokslininko gyvenimas remiasi viena paprasta taisykle – bet kada turi būti pasiruošęs susikrauti lagaminą ir išvažiuoti. Tiesiog, mokslinis turizmas yra neatsiejamas nuo kasdienybės. Tai savotiškai žavi, nors kartais jau norisi pailsėti. Tuomet bandai susikurti taisykles, kaip ir kodėl turi dėlioti savąsias keliones. Mano susikurtos taisyklės yra labai paprastos ir nesudėtingos: ne daugiau negu viena konferencija per mėnesį, o kelionės į archyvą – kaip Dievas duos. Kartais idealu, kuomet išvažiavęs į archyvą, gali dar ir paskaityti pranešimą kokiame nors tarptautiniame renginyje, bet tai, iš principo, jau smulkmenos. Pastaruoju metu, atrodo, jog šios taisyklės pavyksta laikytis. Taigi, įspūdžiai iš paskutinės išvykos, kuri buvo visai šalia, ir tuo pačiu visiškai tolima, kadangi, mano supratimu, buvo grįžta 15 metų atgal. Važiavau į Daugpilio universitetą, kur vyko tarptautinė mokslinė konferencija.

Pati nuostabiausia iškaba, parodanti ypatingą Daugpilio dvasią…

Pats universitetas, bent jau Humanitarinių mokslų fakultetas bazuojasi pačiame miesto centre, bendrabučiai, kurie yra nepertoliausiai, pėstute buvo pasiekiami visai neblogai, todėl dėl intensyvios programos, miesto plačiau nebuvo galima apžiūrėti. Atvykus į universitetą ir įžengus pro duris, iškart pradeda alsuoti stalinistinio baroko aplinka. 1950 pradžioje pradėtas statyti pastatas buvo tvarkomas tik kosmetiškai, todėl kasdieniniai epochos atspindžiai puikiai išsilaikė. Na, nuėmė didžiųjų vadų galvas, bet visa kita pasiliko. Humanitarams to pilnai užtenka. Pačiame universitete paliko įspūdį keli momentai – pirmiausia, žinoma, aplinka. Viskas išlaikyta. Stiklinė vitrina, už kurios sudėliotos skurdžios rašymo priemonės, kelios išleistos knygos. Kitoje pusėje miegantis budintis, kažkur netoliese įsikūrusi rūbinė, su tokia pačia snaudžiančia moteriškę, kokią atsimenu iš vaikystės. Nežinau kodėl, bet tai pradėjo slėgti. Išėjus parūkyti, ištinka reikalavimų ir veiksmų disonansas, kadangi ant visų durų stiklų išklijuota informacija, jog rūkyti 10 metrų atstumu nuo įėjimo draudžiama, ir tuo pačiu visiems į tai nusispjauti, kadangi šalia stovi šiukšliadėžės, tarnaujančios išimtinai kaip peleninės. Šalia stovi keli studentai, rūkydami tarpusavyje kalbasi rusiškai. Čia vienas įdomus reiškinys, įėjus į universitetą, pradėjo kalbėtis latviškai, nors, kiek netreniruota mano ausis leido suprasti, su pakankamai kietu akcentu. Vis dar nesugebu to suprasti – tai tokia taktika, kol stovi prie latviškai parašytos informacijos, tuomet tiesiog tam kad apsisaugoti nuo administracijos ar policijos paprasčiausiai geriau kalbėti rusiškai, ar tiesiog universiteto viduje nėra toleruojama rusų kalba. Man tiek viena, tiek kita versija atrodo įtikinanti, tačiau paklausti, kodėl taip yra, taip ir nesugebėjau.

Konferencijos atidarymas. Pradedama nuo paskaitos, kurią skaito Humanitarinių mokslų fakulteto dekanė, apie tai, kaip atsirado ir keitėsi pats fakultetas (šių metų konferencija, buvo skirta fakulteto šešiasdešimtmečiui), salė pasiklausė, paplojo. Ir tuomet prasidėjo. Tai kas įprasta kiekvienos konferencijos metu – universiteto vadovybės sveikinamasis žodis. Jis buvo orientuotas į fakulteto dekanę, visa eilė garbių svečių sveikino ją taip pat. Gėlės ir palinkėjimai. Su kolega sėdėjom ir niekaip negalėjom suprasti – kaip rimtas mokslinis renginys gali staiga pavirsti į savų pasveikinimą saviems. Nejaugi nebuvo galima suorganizuoti atskiro fakulteto bendruomenės susiėjimo ir tarpusavyje išsidalinti gėlių? Toliau sekė nedidelis studentų pasirodymas, apie studentų gyvenimą Daugpilio universitete, galiausiai mėgėjiškai pastatytas filmas, apie studijų procesą, kur jų kalbininkai, bandė pasirodyti šmaikštūs, tačiau pasirodė graudžiai. Ir tai buvo pirmasis įspūdis. Antrasis susijęs su vakaro programa. Prašmatnus banketas, gyva muzika, man išeinant gėrimai vis dar tekėjo upėmis, kurių pabaigos vis dar nesimatė. Tai buvo gera ir džiugu, kad universitetas taip sugeba „pamylėti“ svečius. Finalas baigėsi šokiais ir dainomis, tyliai ir ramiai nurenkant maistą nuo stalų ir nešant pas save į katedrą (bet tai problemos nesudarė, nes maistas buvo nuolat tiekiamas). Žodžiu, prabangu ir prašmatnu, įspūdinga ir nematyta. Tik… Kažkaip viduj kirbėjo įtarimas, jog tai nieko bendro neturi su tuo, ką mes įpratę vadinti kokybę. Tokio pasibuvimo moksliniame renginyje (pavadintu vakarone), aš neįsivaizduoju. Kaip ir to, jog mokslinio renginio atidarymas paverčiamas pigiu, o tuo pačiu ir nevykusiu, pasilinksminimu, nukreiptu į savojo ego patenkinimą.

Pats miestas? Dviejų imperijų architektūros lydinys: raudonų plytų pastatai žymi carinės Rusijos pėdsakus, patys daugpiliečiai didžiuojasi savuoju fortu, kurį statant buvo nuneštas XVI – XVII a. senamiestis. Cerkvė, kirchė ir bažnyčia puikiai dera viena šalia kitos. Teatras, apkrautas dar daugeliu kitų funkcijų (apie tokius tautos namus svajojo Jonas Basanavičius Vilniuje) ir visą tai supantis klaikus chroščiovinės statybos kompleksas. Privažiavus nakvynės vietą nelabai norėjosi lipti iš automobilio (kuris tikrai nėra puikus), dar kartą buvo sutikrintas adresas, ar tikrai pataikyta ten, kur mus siuntė. Jau po to, patekus į vidų, supranti, kad perspėjimas pasirūpinti savimi, kad nesušaltum toli gražu nereiškia subtilios užuominos į tai, jog alkoholio atsivežimas yra sveikintinas.  Tramvajų bėgių išvagotos gatvės ir senutėliai tramvajai. Ir žinoma, vienas kitas stiklinės architektūros intarpas.

Pakeliui knaipė (iškaba viršuje), esanti šalia turgaus. Sėdintys senukai prie alaus ir degtinės leidžia savo dieną, o televizorius, kurio įstrižainę galima būtų apibūdinti kaip didelę, groja rusiškos muzikos kanalą, kas turi atstoti foną. Latviškų gėrimų pasiūloje nėra, apart alaus, viskas atvežta iš Baltarusijos ir Ukrainos. Salotos taip ir vadinasi – kosmosas, nusišypsai, kad ne Jurijus Gagarinas ir tiek. Su kolega besikalbant lietuviškai, personalas mus palaikė latviais, tiesiog jiems ta mūsų kalba pasirodė panaši, koks skirtumas, nieko nesupranti ir tiek. Susėdę apsidairėme, pasižiūrėjome aplinkui ir pasijautė toks visiškas provincialumas, knaipės, miesto, universiteto. Ir tuomet supranti, kad nepaisant to, kokioje šiknoje pats sėdi, gali pasijausti toli pažengęs. O tai jau visai neblogai.

Pavogta iš www.jurodivai.lt

Profesinio cecho reikalavimai dažnai verčia į nūdienos aktualijas žiūrėti kaip į procesus, kuriuose jau galima fiksuoti istoriją. Tai – kasdienybės dalis, nepaisant to, jog dažnai žymiai geriau jautiesi prieš akis pasidėjęs seno rankraščio kopiją, ir bandydamas jame įžvelgti priežastingumus, visuomenės veikimo dėsningumus, valstybės struktūras ir t.t. Visgi, kartais žvelgdamas į šios dienos aktualijas, negali nepabandyti fiksuoti to, kas jau tapo istorija. Andrius Kubilius ir jo vyriausybė, bent jau ta, kuriai buvo suteiktas 15-as numeris, atrodo tokia jau tapo, tiesiog daug kas dar yra pernelyg šviežia, kad būtų galima fiksuoti kaip pasibaigusį procesą. Tačiau reikia pasakyti, jog tai išties istorinė vyriausybė, kurios metu atsirado aiškūs ženklai, jog peržengiamos ribos ir prasideda kitokia Lietuva. Šiame kontekste neverta net kalbėti, jog Andrius Kubilius buvo žmogus, kuris dukart krizės kamuojamą šalį bandė su savo komandą traukti iš dugno. Lygiai taip pat neverta kartoti ir to, jog buvo aiškiai deklaruojama euroatlantinė Lietuvos kryptis, kuri tapo ilgalaikės valstybingumo išsaugojimo perspektyvos pagrindu. Gerokai įdomiau pažymėti, jog Antroji Lietuvos Respublika prie Kubiliaus kažkaip sugebėjo pergyventi pirmąją. Taip, tai įvyko tyliai ir be didesnio šurmulio, tačiau laiko plotmėje, lyginimai nebetenka prasmės.

Andriaus Kubiliaus vyriausybė atrodo puikiai ir kitame kontekste (ko fiksuojant spaudoje neteko matyti): šios vyriausybės metu buvo pradėta atsisveikinti su gyvaisiais praėjusios epochos simboliais. Pirmiausiai į galvą ateina tai, jog Andrius Kubilius, labiau negu vėžys turėjo graužti Algirdą Mykolą Brazauską. Taip, su juo jau baigta, pastatytas paminklas, kuriuo toli gražu ne visi yra patenkinti, bet paskutinysis Lietuvos komunistų partijos vadovas jau tapo istorija.  Signataras, prezidentas, dukartpremjeras, inžinierius, statybininkas, medžiotojas, dosnus vyras ir t.t. dabar jau istorija, kuri turi savo pabaigą, bei formuoja naują pradžią. A. Brazausko gimtadienio minėjimas, tik parodo, kokias gilias šaknis įleido tradicijos, atneštos iš rytų. Tai – jau nauja pradžia ir tęstinumas, bet taip pat ir užfiksuota pabaiga. Tai tam tikras simbolis, kad tos, rytietiškos, partinės tradicijos bando keistis, bando ieškoti naujų atmainų Lietuvos visuomenėje. Tačiau eilė, praeinančių pro kapą nesusidarė, nors ir formuojamas pseudoprotokolas. Tiesiog turime užfiksuoti – tai jau tam tikro, partinio veiklos modelio pabaiga. Ir tai jau riba, kurią peržengėme.

Ne mažiau svarbios Lietuvoje valdant Andriui Kubiliu buvo dar vienos laidotuvės – Bronislovo Lubio. Tai irgi ribos peržengimas, kur galima fiksuoti tam tikrą pabaigą, mat jeigu Brazauskas buvo partinio veikimo simboliu, tai Lubį drąsiai galima įvardinti kaip nomenklatūros atstovą, savo laiku aukštai iškilusį ir išnaudojusį savo padėtį Antrojoje Lietuvos Respublikoje. Kaip tipinis nomenklatūros atstovas, jis stengėsi būti visiems vienodai geras, bet, lygiai taip pat tipiškai šiam sluoksniui, jis pradėjo nuo to, jog pirmiausiai būtų gerai jam pačiam. Kas dabar gali prisiminti, kaip prasidėjo Lubio verslo pasaulio kūrimas? Nekeldamas spaudos, nesistengdamas detaliau apžvelgti viso proceso, iš vaikiškos atminties galiu ištraukti tik tą fragmentą, jog, būdamas ministru pirmininku, jis sugebėjo privatizuoti tuo metu didžiausią cheminės pramonės gamyklą, o paskui ramiai atsistatydino. Tipinis nomenklatūrinio veikėjo žingsnis – pasiimti ir pasislėpti. Savotiškai džiugu, jog šis simbolis taip pat traukiasi iš viešosios erdvės…

Taip, galima ironizuoti, jog Andrius Kubilius ir jo ekonominė programa buvo priežastis, dėl kurios B. Lubio širdis sustreikavo, o A. Brazauską ji graužė labiau negu vėžys, tačiau tokia ironija nėra produktyvi, nors jos visiškai atmesti taip pat negalime. Dėsninga ir tai, Andriaus Kubiliaus vyriausybės laiku atsirado ir daugiau politinių lavonų, kurie nors ir vaikšto, o kartais netgi ir patenka į viešąją erdvę, visgi jau traukiasi iš politinio gyvenimo. Pirmiausiai kunigaikštienė Kazimiera Danutė, praminta ar prasiminusi gintarine ledi, pirmoji, kuri kažkada stovėjo prie atkurtos Lietuvos vyriausybės vairo. Ligos iškankinta senutė jau nebetraukia akies, ir nors ir visuomenę pasiekia jos žinios apie reabilitaciją, tačiau visiems daugiau negu aišku – politikai ji mirusi. Dar vienas simbolinis žingsnis, kur galima kalbėti apie politikų ir Rusijos bendradarbiavmo formas ir jų pabaigos fiksavimą optimistinių variantu, arba formų pokyčius, jeigu būsime šiek tiek didesni realistai… Taip pat galima prisiminti ir tai, jog politiniai lavonai šmėžuoja ir toliau, tiesa, nesukeliantys jokių emocijų, apart juoką daugiau išsilavinusiam stebėtojui…  Taip, šios seimo kadencijos metu mes paskutinį kartą matome merdijantį Rolandą Paksą, exprezidentą ir dukartpremjerą, ne itin adekvatų žmogų, tačiau parodžiusį, jog atsistatydinti galima daug kartų ir iš kokių tik įmanoma pareigų. Panašiai galime apibūdinti ir Gediminą Vagnorių. Galbūt būtų galima prisiminti dar kelias asmenybes, kurių jau niekas nebeprisimena, tačiau tikrai neverta. Taip, tai gyvieji politiniai lavonai, kurie vis dar nesusitaiko su mintimi, kad jie – jau praėjusio pasaulio atgyvenos, kur nebesugebama patraukti žmonių dėmesio, kur nebėra idėjų ir pasiūlymų. Tikrai, riba peržengta. Tiesa, praėjusi epocha dar ilgai neduos ramybės su savo reliktais, tačiau ne mažiau džiugu, jog simbolius jau pradėjome laidoti. Nors procesas žada užsitęsti dar kelis metus.

Ir dar… Iš visų buvusių, ir buvusių ne kartą, atrodo, kol kas realiausia, jog tryskartpremjeru pirmasis tapti turi galimybių Būtent Andrius Kubilius, įvykdęs tai, ko dar niekada nebuvo Lietuvos politinės kultūros praktikoje – viena seimo kadencija tolygu vienai vyriausybei. Dėsninga… Pokyčiai ir peržengtos ribos.

Atėjo iš: www.jurodivai.lt

Taip jau nutiko, kad šiomis dienomis esu savanoriškoje tremtyje į Varšuvą, kadangi turiu susirinkti medžiagą iš archyvo. Tai viena tų kelionių, kurias privalo atlikti istorikas, norėdamas kažką sukurti. Jau dabar matau, kad kelionė bent dalinai pavyko, kadangi medžiagos yra, ji bus apdorojama, nors yra ir tam tikrų problemų, kurios susijusios su dokumentų judėjimu. Šiaip apie pačią kelionę rašyti nesiruošiau, nes viskas vyksta lyg ir normaliai. Tiesa, iki pat atvykimo nežinojau, kaip bus su apgyvendinimu, bet atvykus lyg ir viskas susitvarkė savaime, kadangi rezervacija buvo atlikta, nors ir nebuvo pranešta, kad viskas tvarkoje. Šiaip gyvenimas eina ta pačia tvarka: archyvas – ėdalas – namai (nors ir laikini). Tiesa, šiandien ta tvarka buvo gerokai sujaukta, o aš pats pradėjau pastebėti visiškai kitokią Varšuvą. Tokią labai futbolišką…

Apmodernintas herbas Varšuvoje

Ne gana to, jog miesto herbą vaizduojanti sirena, kuri dabar primena eilinę undinę, vietoj iškelto kardo laiko futbolo kamuolį ir yra apsėsta vaikų, mieste vaikšto nesiprausę ir dažais išsimozoję sirgaliai, atsitinka taip, jog visas gyvenimas tiesiog susijaukia. Paprasčiausiai šiandien nusidirbęs visus darbus 2 minutėm pavėlavau į autobusą, vežantį namo, sekantis, numatytas pagal grafika, nepasirodė ir reikėjo pasivaikščioti per vieną centrinių eismo arterijų… Na, viskas lyg ir tvarkoj, tiesiog judėjimas ne eilinis. Žmonės vaikšto pasidabinę lenkiška simbolika, šviežiai nusipaišę veidus, o nedidelė rusų grupelė, pasirodanti gatvėje iškarto izoliuojama lenkų policijos ir išlydima. Fone girdisi kažkokie bumbsėjimai, tačiau greitosios pagalbos automobilių beveik nesimato. Reiškias tiesiog taip, žaidimas. Pasivaikščiojimai po centrą darosi ne labai jaukiais, bet iki namų nusigauti kažkaip reikia.

Ir tik priėjęs prie palmės supratau, kodėl eismas toks keistas:

Varšuvos eismo trikdytojai

Taip užtvertas eismas. Pagaliau supratau, kodėl autobusai nepravažiuoja. Na, jie tiesiog stovi išsirikiavę viena linija ir tiek. Tik prie R. Dmowskio paminklo pasirodė autobusai lyg ir iš niekur, tiesa, jo numeris buvo keistas, sustojimus sakė kažkokius negirdėtus, tačiau iki vietos pavežė. Važiavo beveik tuščias. Aš galvojau, kad ta proga bus Belwederio maršalas apkrautas gėlėmis, dėl savojo Vislos stebuklo, bet nė velnio, tiesiog ramiai parvažiavom ir tiek.

Kas keisčiausiai, iš ryto šių nuotaikų beveik nesijautė, lenkai sau, rusai sau. Įtampos jokios. Pirmą kartą mačiau, kaip veikė Varšuvoj verslas, su tikslu pasiimti pinigus: lenkės padavėjos, kurios paprastai jokios kalbos nesupranta, suprato viską net be baksnojimo į meniu. Rusų senamiestyje buvo tiesiog per daug, kad jų nesuprasti. Todėl kalbėdamas savo laužyta lenkų kalba jaučiausi beveik vietiniu…

Ir paskutinis pastebėjimas, tiems kas sako, jog Lenkijoje krizės nebuvo (patys lenkai taip pat pokštauja, kad Lenkija tokia nesėkminga šalis, kad net krizė nepasisekė): kava su pienu Barbakane kainuoja tik 8 zlotus. 33,33 proc atpigo nuo paskutinio vizito…

Arkangelas Mykolas

Atidavus savo sielą sudraskyti demonams dėl nežinojimo, netikėjimo ir nenusižeminimo, nesiimant jokių veiksmų, kad tai pasikeistų, Viešpats pats nutarė mane grąžinti į savo tikėjimą ir nuleido iš dangaus spindulingąjį arkangelą Mykolą, tam kad perduotų man savo žinią, o tuo pačiu išsiųstų į pasaulį, tam kad jį galėčiau pakeisti. Skelbdamas Dievo žodį, tokį, kokį tik jis gali įdėti į savo pasiuntinio lūpas, o mano liudijimas tebūnie čia užrašytas, tam jog jis būtų išsaugotas o žmonės galėtų skaityti apie tiesą, kurią man dabar yra patikėta skelbti. Todėl klausykitės dievo žodžio, nes aš jį atnešu Jums, tam kad Šventais Raštas būtų papildytas, o ten užrašytas žodis paaiškintas.

Besiruošiant rytojaus paskaitoms, pakilo baisi vėtra namuose, durys atsidarė, langai buvo išplėšti ir iš dangaus nusileido šviesa, kurios viduje buvo sparnus išskleidęs angelas. Jis tarė:

-Būk pasveikintas, Baltasis Vaiduokli juodame fone. Ko nutilai ir neberašai? Tarškink klaviatūra toliau, tai ką aš tau dabar pasakysiu…

-Kas esi? – paklausiau nusižeminęs ir nuleisdamas galvą. Atsakymas buvo netikėtas…

-Aš Viešpaties pasiuntinys Mykolas, kuri kovojo prieš jo puolusius angelus ir padėjo kovą laimėti. Štai tau žinia iš Viešpaties:

Pradžioje buvo žodis, tas žodis buvo pas Dievą ir žodis buvo Dievas. Todėl sakau, kad žmonės turi matyti, žodis yra gerai, nes jis kuria ir tveria pasaulį. Viešpats tai mato ir siunčia žinią apie liudijimą – žodis yra Dievo ir tik jo, visi, kas bandys jį uždrausti ar pasisavinti bus nubausti, nes jie atims iš žmonių tai, kas buvo dovanota jiems dar prieš pirmąją nuodėmę, todėl tie, kas savinasi žodį bus nubausti, kai tik išmuš jų laikas. Juk ne veltui įsakyme įrašyta, kad vogti nevalia, o Viešpaties žinią norintis iš kitų žmonių atimti ir padaryti Jį nepažįstamą yra puolusieji Šėtono tarnai…

Ir skelbk šiuos žodžius, nes žinok, jog pramogų industrija tarnaują šėtonui, išperai Liuciferiui, kuris buvo nuvainikuotas. Tačiau tai netruks amžių amžius. Jų darbai surašyti knygoje, ir jie buvo pasverti. Todėl jiems galima pasakyti tą patį, ką Danielius pasakė Babilono kekšei Nabuchodonasarui: Tu buvai pasvertas, pasirodei per lengvas, tavo viešpatija bus sunaikinta – pusę jos pasiims autoriai, kitą pusė atiteks vartotojams.

Ir dar skelbk tai, ką jau seniai yra paskelbęs Žmogaus sūnus: kas Dievo – Dievui, kas Ciesoriaus – Ciesoriui. Ir žinok, jog ši šėtono viešpatijos dalis, kuri surenka, bet neatiduoda, yra muitininkas, kuris jau gimdamas buvo pasmerktas tarnauti blogiui. Jis žiūri į savo piktadarybes, bet neatgailauja. Todėl neregėti jam dangaus karalystės, o kupranugaris parodys savo vikrumą ir lankstumą, pralįsdamas pro adatos skylutę. Todėl sakau, muitininkas, kuris nepuls atgailauti, degs amžinosiose liepsnose ir bus pasmerktas prakeikimui.

Ir dar. Mano lūpomis bylodamas Viešpats sako, jog tie, kurie tyčia trukdo Jį pažinti, yra niekdariai. Jie vietoj vieno Dievo nori pasiūlyti šimtus savų netikrų Dievų. Tačiau jų lemtis tokia, kokia ištiko Baalo stabus, nei vieno jų nebus rasta ir jie bus sunaikinti. Todėl eik ir skelbk, kad jie pultų prieš Viešpatį ant kelių ir atgailautų. Nes kitaip jų lauks tokios pat kančios, kaip ir muitininko. Jie nusideda dar smarkiau, pasikeldami į puikybę ir pamiršdami, jog byloja tik tai, kas ir taip yra Viešpaties sukurta pradžių pradžioje, tam, kad pasaulis būtų geras.

Čia Mykolas suskliaudė sparnus ir pasiruošė kilti. Aš dar paklausiau:

– Mykolai, o kaip su Užkalniu ir Ulevičium?

– Tark jiems žodį, kad jie atgailautų, nes jie nusideda, bet nežino, kad taip daro. Tebūnie, jų nuodėmingos sielos apsivalo, nes jie tam dar turi laiko – tegul aukoją dešimtąją dalį pajamų Bažnyčiai, per kiekvienas Velykas tegul paaukoja eriuką, o kas septintus metus jautį. Ir jiems bus atleista, jeigu pamirš savo puikybę ir daugiau nebenusidės.

Čia šventas Mykolas arkangelas išskleidė sparnus ir pradėjo kilti, neatsisveikinęs, tačiau žadėdamas mane aplankyti maldoje. Visgi prieš išsiskiriant ištarė:

– Žinai, Baltasai, čia tau nuo manęs. Jūs norite būti pernelyg racionalūs, spręsdami iracionalius dalykus. Juk racionalumas yra tikrai pernelyg sureikšmintas.

Aš, nusižeminęs Viešpaties tarnas Baltasis Vaiduoklis, 2012 Jo metais, trys dienos prieš Švento Kazimiero šventę, užrašiau tai ir skelbiu pasauliu, ką man Jis per savo pasiuntinį Mykolą bylojo.

——————————————————————————————————————————–

Iš tikro iš tikro Jums sakau, viso to nebuvo, bet jeigu Mykolas mane būtų aplankęs, jo pasakyta kalba būtų labai panaši į šią.