Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Šiandien verda aistros dėl to, ar vertėjo blogosferos atstovams eiti pas ponią Birutę (gerbiama ministre tiesiog neapsiverčia liežuvis pavadinti). Išties, tai kas įvyko, jau turėtų būti laikoma praeitimi, ir kiekvienam iš naujo apgalvoti, ką ir kaip reikia pervertinti. Aš, asmeniškai, nedalyvavau. Turėjau abejonių, ar verta, bet pabandžiau pasielgti taip, tarsi apskritai nebūčiau kviestas. Tai nėra blogai, nes norint sudalyvauti, reikia pasiruošti. O ponia Birutė nėra viena tų personų, kurių vardan būtų galima švaistyti laiką, ypač, turint omenyje tai, kad bet koks balsas, kuris turėjo sveiko proto grūdą, tiesiog išnyko tyruose. Kalbu apie tas kelias publikacijas, su kuriomis kiekvienas, kas bent kiek domisi blogosfera, yra jau susipažinęs. Keli atskiri įrašai, rodantys, jog susitikimas buvo tik vardan susitikimo, tam, jog būtų galima apie tai parašyti ir sužavėti. Viskas buvo nukreiptą į išorę, tam, jog ponia Birutė susitvarkytų su šlyjančia savo viešosios komunikacijos padėtimi.

Tikiuosi, kad panašų kostiumą buvo susiradęs ponas Buržujus, kuomet ruošėsi pas ponią Birutę

Susitikimo aprašymai padėjo suprati vieną – naujoji ministrė dirbti dar nepradėjo. Aš suvokiu, kaip daromi kelių metų projektai, pats vadovauju tokiam, tiesa, gerokai smulkesniu mastu, tačiau man akivaizdu vieną – egzistuoja diena X, kuomet nebus galima kalbėti apie kažkokius mistinius kliuvinius, o tiesiog reikės suvesti akistatą ir pasakyti – darbai padaryti, galima lengviau atsikvėpti. Bet nuo pirmosios projekto dienos griebiesi plano, kadangi žinai, jog kiekviena diena yra svarbi. Todėl planas pirmiausiai atsiranda kelioms savaitėms, mėnesiui, o vėliau, jau pradėjus dirbti, jis dėliojasi toliau. Negaliu garantuoti, tačiau atrodo, kad net kelių dienų plano ūkmine nėra. Yra darbotvarkė, kuri tik dar labiau paliudija, jog dominuoja chaosas. Yra inercija, ir ji dar kurį laiką gali vežti, tačiau veikimo strategija (ne taktika), tose galvose nėra sudėliota. Tokios pastabos į užrašus, kaip negali atskirti politinės kairės ar programa tik kvailiams (čia jau daugiau negu laisvas citavimas, greičiau tai interpretacija), tik dar kartą nurodo, į chaotišką veikimą, kuris, deja, sistemingu niekada negalės pavirsti. Nes niekam, iš aukščiausios vadovybės to nereikia. Bandymas užčiaupti žmogų, kuris uždavinėja realiai svarbius klausimus, „apkaltinant“ dominavimu, yra puikus indikatorius.

Man pačiam įdomūs yra keli klausimai, kurių, atrodo niekas poniai Birutei taip ir neuždavė:

1. Kaip ji vertina Andriukaičio pasisakymą apie pernelyg dideles ministrams mokamas algas: ar tuo buvo išsakytas požiūris, jog valstybės valdymas yra visiškai nesvarbus, tai gali atlikti bet kas ir toli gražu nereiškia, jog tai yra atsakinga pozicija, nuo kurios priklauso visos visuomenės gerovė? O gal tai kaip tik yra prasprūdusi savikritika savo ir visos vyriausybės atžvilgiu, kuomet aiškiai yra pasakoma, jog ši vyriausybė yra nekompetetinga, todėl, pagal šį rodiklį žiūrint, šis ministrų kabinetas yra tiesiog pervertinamas, nes paskirtas atlyginimas neatitinka šios vyriausybės kompetencijos? Aš negirdėjau, jog Andriukaitis būtų kalbėjęs apie pernelyg aukštus atlyginimus praėjusios vyriausybės atžvilgiu… Nors, žinoma galiu ir klysti.

2.  Kaip vyko ekonominės minties evoliucija energetinės nepriklausomybės sferoje? Ar nuo Leo LT projekto patvirtinimo iki pasirengimo referendumui dėl Lietuvos, kaip atominės energetikos valstybės perspektyvos ryškus ponios Birutės persiorientavimas yra susijęs su detaliomis studijomis, kas jas rengė ir kaip su jomis būtų galima susipažinti, ar tai tėra kvaila politikavimo forma, kuri nieko nereiškia, o tuo pačiu nereiškia ir tragiškos galimybės strateginius planus kurti ilgiau, negu trunka viena seimo kadencija? Viskas skirta tik vieniems rinkimams laimėti.

3. Kaip reikėtų vertinti tai, jog ministrų kabinetas nebuvo perimtas tiesiogiai ir po to sekęs naujosios valdžios blaškymasis, bandant net užsienyje surasti reikiamus dokumentus? Ar tai reiškia, jog tikima tiesiog inercija, kad biurokratinis aparatas, kuris anksčiau buvo vienas didžiausių trukdžių, dabar tampa tam tikru stabilumo garantu, kuris užtikrina, jog politinės atsakomybės personos gali kurį laiką apskritai nieko negalvoti ir neplanuoti, o tik bandyti ieškoti kaltų, visais būdais stengiantis juos demaskuoti?

Tai buvo mano keli klausimai, kurių aš negalėjau užduoti, ir šiandien tuo tiesiog džiaugiuosi, nes tas farsas, kuris įvyko ir buvo pavadintas susitikimu, kvepia labai neskaniai. Kvepia ne dėl to, jog ponia Birutė sugebėjo susikviesti blogosferos atstovus. Net ne dėl to, jog su jais buvo padaryti interviu, kurie atsirado spaudoje. Kvepia pirmiausiai dėl to, jog nei vienoje publikacijoje neatsirado vietos išsakyti esmės, apie pokalbio turinį, bet ne formą. O turinys, nepaisant visko, pasirodė nykus.

Gal ir gerai, jog šis susitikimas įvyko, buvo galima pabandyti atpažinti, kas yra stebėtojai, kam rūpi vieni ar kiti klausimai. Galiausiai paaiškėjo, jog blogosfera tampa politinio intereso objektu. Ponai komonsesavičiai suveikė nepriekaištingai, tačiau vargu ar tai galima pavadinti etiška elgsena, kuomet interesas nebuvo paskelbtas. Ir visgi, belieka tikėtis, kad duomenys ir matavimai, kurie, pasak šių ponų yra kertiniai, pasieks viešąją erdvę ir grafikas bus nuolat pildomas. Bent jau tai, kas liečia sukurtas darbo vietas (kas yra apskritai labai paprasta – tereikia Sodros sistemoje įvesti dviejų pasirinkimų galimybę: nauja darbo vieta/keičiamas darbuotojas), o duomenis,  paskelbti ir apdoroti kiek galima greičiau. Su kitais dviem matavimais bus sudėtingiau, tačiau bent jau šis, atrodo, pakankamai nesudėtingai pasiekiamas. Tai jau tapo prioritetu. Ir jeigu tai nebus padaryta per artimiausią savaitę, reiškia visas tas pasisėdėjimas buvo paprasčiausias nevykęs pasibuvimas, kurio efektyvumą galima įvertinti neigiamai, nes be reikalo buvo sunaudotas keliolikos žmonių laikas.

Pavogta iš www.jurodivai.lt

Rokiškis parodė nepelnytą pasitikėjimą manimi, pagerbdamas ir nurodydamas dėl niekam nesuprantamų priežasčių prie stilingų blogų. Tačiau kokie tai būtų nuopelnai blogosferai aš tikrai nežinau. Bet tuo pačiu įpareigojo, kaip reikalauja taisyklės, šiek tiek paatvirauti apie save. Tai, kas šiek tiek žinoma ir truputi nežinoma. Ne gana to, galiu pasakyti, jog šis įrašas ne tik kaip privaloma paskaita atsiimant Nobelio premiją, tačiau šiandien švenčiu bent kelias savo šventes… Net nežinau nuo ko pradėti, tarkim šiandien švenčiu 30 gimtadienį… Lygiai taip pat šiandien rašau 100-ąjį savo tinklaraščio įrašą. Ne visi jie buvo bent kiek vertingesni ar įdomūs, tačiau tokių, manau, keletas būta…

Taigi, manosios septynios keistenybės ar įdomybės:

1. Kai pradedu galvoti apie savo žmoną, mūsų santykius susimastau, kam man reikalingas tinklaraštis. Todėl dažnai jis pasilieka podukros vietoje ir prie jo grįžtama, kai atsiranda daugiau, o kartais jo nebūna ilgėliau, tai tuomet jis merdi. Nors bet kokiu atveju, aš jį drąsiai galiu vadinti merdinčiu ir kartais leidžiu sau pamąstyti apie jo uždarymą. Nepaisant visko, aš save karts nuo karto pakankinu klausimu, ar aš jau blogeris? Čia gal kažkokia tapatybės problema? Šiaip blogeriu dar nesijaučiu.

2. Man labai patinka gyventi pagal įsipareigojimus. Aš mėgstu savanoriškai prisiimti atsakomybę, tačiau nekenčiu kai ji man brukama. Visose gyvenimo srityse, šioje erdvėje taip pat… Tačiau dažnai savo įsipareigojimus, jeigu man jie nustoja būti aktualūs užmirštu arba esu priverstas užmiršti. Pvz.: nusipirkus šunį mes su žmona įsipareigojom dėl dviejų dalykų – neleisti jo į lovą ir rankioti jo lauke paliekamus ekskrementus. Pirmasis po kurio laiko nustojo būti aktualus (aš buvau stažuotėje, o lovoje reikėjo ko nors šilto), todėl žmona šunį įsileido į lovą. Dėl to nemačiau pernelyg didelės problemos. Antrojo laikausi šventai.

3. Aš dažnai perskambinu žmonėms. Ne dėl to, jog nespėju prieiti, tačiau dėl to, jog man patinka mano telefono skambutis ir aš jį su mielu noru klausau. Gatvėje iš jo mane galite atpažinti, štai jis:

4. Aš nežinau, ką man daryti su LJ paskyra. Peržiūrėjus kelis puslapius, kas yra postinama mano friendu, pastebėjau, kad beveik pusę sudaro crosspostinami tekstai. Tačiau kažkaip uždaryti paskyros nesigauna. Nors galiu prisiimti įsipareigojimą, jog dar 3 iš friendų paskelbus, jog jie baigia rašyti, aš likusius susigrūsiu pas save į google readerį. Beje, LJ buvo ta ferma kuri man atvėrė blogosferą, nors ten aš taip ir nepradėjau rašyti.

5.  Aš istorikas. Tai niekam nėra paslaptis, kas mane skaito. Man patinka mano darbas, galiu pasakyti, jog darbas ir hobis sutampa. Bet kai reikia įvardinti hobį, man visą laiką yra sudėtinga, nes niekuo kitu sistemingai taip ir nesu užsiiminėjęs. Galbūt galėčiau pasakyti, jog man patinka bėgioti su perforatoriumi ir akumuliatoriniu suktuvu, atliekant smulkius namų remonto darbus, kol jie nespėja atsibosti. Esu susitvėręs vieną kitą baldą (pirmiausiai tai knygų lentyną, nes šis dalykas yra itin aktualus), kartais padedu draugams, išlėkdamas su savo įrankių dėže. Visgi, vienas iš namų ūkio sprendimų, kuriais didžiuojuosi, buvo sugalvotas kaip laikina konstrukcija (nors tarnauja jau kokius 5 metus), draugo namuose, yra šis – kai iš nieko reikėjo pratęsti kriauklės gyvybės laikotarpį:

Kriauklė

6. Esu visiškas nulis, kai reikia atsisėsti prie kompiuterio ir su juo padaryti kažką daugiau, negu sukonstruoti tekstą. Tiesiog, brolis programuotojas, užsiimantis ir mano kompiuterių ūkio tvarkymu, kai atvažiuoja išgerti kavos. Būtent jis ir suformavo manyje šį kompleksą. Apskritai, kai tik įstojau į istoriją, nustojau būti pilnaverčiu žmogumi, kadangi visi kiti šeimos nariai buvo tiksliųjų – inžinerinių mokslų atstovai. Humanitarams, kaip jie sakydavo, žodis suteikiamas, kai atsibosta diskutuoti argumentuotai, nes moksle yra tik tiek mokslo, kiek jame yra matematikos. Ir tuomet nieko kito nelikdavo, kaip sutikti, piktdžiugiškai mąstant, jog jus išsigaudysiu po vieną – vienas rūko, kitas geria… Taip žalingi įpročiai ir pradėjo formuotis visa puokšte (tiesa, kai tėvas rūkydavo vaikystėje, man labai patiko cigarečių dūmų kvapas – ypač mašinoje, todėl keistą, jog šiuolaikiniams vaikams šį malonų potyrį bando sumažinti iki minimumo, nes rūkymas nekenkia sveikatai ir vaiko vystymuisi).

7. Esu Vytas Jankauskas. Jeigu kam nors reikia žvaigždučių, galima pridurti, jog humanitarinių mokslų daktaras, šį tą nutuokiantis istorijoje. Pipedijos straipsnis apie mane, kad ir koks jis būtų nuostabus, nėra labai teisingas. Sutinku, jog anokia čia paslaptis, nes visi, kas norėjo mane išrišti, galėjo tai padaryti nesudėtingai – užtekdavo paimti konferencijos pranešimo tekstą, kurį ne vieną čia esu įdėjęs ir įmesti jį į googlą. Štai jums ir atsakymas… Galiu pasakyti, jog avatare naudojama nuotrauka yra mano, o čia radau dar kažkur internetuose esančią nuotrauką, todėl paprasčiau bus atpažinti ne iš telefono skambučio, bet iš jos

Skaitau paskaitą

Nominacija perleidžiama:

Ponui Kreivarankiui, už stilingus etiudus…

Mielaširdingajai Amie Kusaite už Jos amerikos stilių…

Ir paslaptingajam ponui Florian, už stilingą pradžią… Prašymas Rokiškiui, perkelti šį žmogų į popo.lt Aš žinau, jog Rokiškis atsakys, jog jis ne visagalis, tačiau kartais juk tokiu apsiskelbia ir reikalauja jį garbinti…

Aš savęs nelaikau žmogumi, kuriam sekasi rašyti recenzijas, todėl prie jų man paprastai išeina ilgas ir nuobodus stenėjimas, tuo pačiu – pakankamai skausmingas veiksmas. Todėl gerbiu žmones, kurie randa savyje jėgų ir gali tai parašyti greitai, praėjus nedaug laiko nuo pažado davimo iki pačio recenzijos pasirodymo dienos šviesoje. Žinau tik kelis paprastus recenzijos rašymui būtinus elementus. Pirmiausia tai visiškas sąžiningumas, kur jokie kompromisai nėra galimi, o išankstinės nuostatos yra už viso to ribos. Konceptualiniai nesutarimai – taip, jie gali egzistuoti, tačiau ne jiems turi būti suteikta pirmenybė, o tekstui, kuris tapo recenzijos objektu. Jeigu šis elementas nėra išlaikomas, recenzija nėra recenzija, nes ji nekviečia polemizuoti. Antras svarbus recenzijos elementas – jokių asmeniškumų, tyrimai, kurie vykdomi ta pačia kryptimi, kai recenzentas ne blogiau žino problemą, jos turinį ir medžiagą, iš kurios sukonstruojamas tekstas, tėra privalumas imantis recenzuoti darbą, tačiau jis negali virsti arogantišku pranašumo demonstravimu. Kodėl? Bet kokia arogancija užkerta kelią recenzijai pasiekti tikslą, kurį aš galėčiau įvardinti kaip polemiką. Tik išlaikant šiuos du elementus recenzijoje, jos rašymas yra tikslingas, kitu atveju – tai niekinis pasisakymas.

Sovietinio militarizmo demonstravimas. Ar jam tikrai yra vieta viešojoje erdvėje?

Visi suprantate, jog čia aš rašau apie Leo Lenox apsižodžiavimą Keverzonėse pasirodžiusio teksto atžvilgiu, todėl iškart pasakau, tai kas akivaizdu – mano požiūriu tai nėra jokia recenzija, kadangi šalia aukščiau įšvarintų dviejų elementų trūksta ir kelių būtinų taisyklių išlaikymo. Pirmiausiai, tai aiškaus žanro identifikavimas. Ne veltui rašant recenziją jau pirmasis sakinys talpina savyje nuorodą į žanrą, kuris iš dalies atskleidžia ir jo apimtį (monografija, studija, straipsnis ir t.t.), tačiau tai ne mažiau svarbu, kadangi tokių būdu mes susidarome primą įspūdį apie recenzuojamo objekto išsamumą ir išbaigtumą. Leo naudoja apibūdinančias sąvokas įrašas, esė ir straipsnis. Tai pačiai recenzijai aiškumo neprideda, tačiau galima suprasti vieną paprastą dalyką – vertinti tai, kas vyksta blogosferoje yra sudėtingą. Šiuo atveju pasakysiu tik tai, kas ir taip akivaizdu: esė žanras yra be galo paprastas, kadangi jis neturi nei taisyklių, nei normų. Dar daugiau, retorika, kuria rašoma esė (ir dėl kurios taip piktinasi Leo), taip pat neturi jokių reikalavimų, ji pasirenkama laisvai. Galbūt ir verta sutikti, jog pats tekstas galėjo būti trumpesnis, tačiau šiame žanre tai yra absoliuti autoriaus pasirinkimo laisvė.

„Recenzijos“ problema, jog ji įsivėlė į tai, nuo ko sunku atsitraukti – kalbėjimo apie kalbėjimą, ir beveik neprisilietė prie to, kas ne mažiau svarbu: objekto ir metodo. Ir jeigu objektas yra aišku, bandymas iš(si)aiškinti menas tai ar mianaz, prie jo ir apsistoti neverta, grubiai apšaukiant diletantais, tačiau jokių argumentų, kodėl tokia nuostata gali egzistuoti nepateikiama. Čia galima būtų grįžti prie bandymo ieškoti apibrėžimų, kas yra menas, o kas juo nėra, tačiau tai nėra produktyvu, išskyrus tai, jog menas pirmiausiai yra emocija. Būtent šios pozicijos ir pasigendama labiausiai ir ji diktuoja jeigu ne metodologiją (ar aprašomasis metodas yra metodas), tai bent jau esminius principus – akivaizdu, jog kalba apie emociją gali būti tiktai emocionali, tokią mes ją ir matome, juolab, pats žanras tai leidžia.

Jeigu man reikėtų pasisakyti šių skulptūrų atžvilgiu, aš nedvejodamas pasakyčiau, jog jas verta išgabenti, kaip ir daugelį atokiuose kaimeliuose vis dar esančių karių – gynėjų skulptūrų Raudonosios armijos palaidojimo vietose. Aš pavydžių estams, kurie savo bronzinį karį perkėlė iš miesto centro, tiesa ne į istorijos sąvartyną, bet į karių kapines. Dėl vienos paprastos priežasties – jie iš tiesų mūsų neišlaisvino. Ir tai nėra joks atminties puoselėjimas, nes paliekant tokias skulptūras, visa tai netenka prasmės:

Paminklas Sausio 13-osios aukoms atmint

Tai nėra lygiavertis menas, kadangijis neša visiškai kitą emocinį krūvį. Vien jau tai, jog šios kompozicijos elementais tapo sovietinė simbolika, verstų jos visos atsisakyti. Taip, mano argumentai taip pat grynai emociniai – man dėl tokio neryžtingumo gėda. Atsakymas į klausimą, kodėl jie išliko man taip pat yra daugiau negu akivaizdus – per klaidą, kuri kada nors vis tiek bus ištaisyta…

Kai pas Skirtumą pažadėjau prisijungti prie jo gaivinamos tinklaraščių tarpusavio savaitės iniciatyvos, buvau pamiršęs, jog ne per seniausiai kažką panašaus buvau parašęs, kur buvo paminėta keletas mano skaitomų tinklaraščių, deramai pagarbinant Pseudoistoriką, prisimenant, jog kažkada rašė Kreivarankis (tikiuosi, jog dar rašys), lauksime Maumazo apsisprendimo, ką jis ruošiasi daryti su savo LJ paskyra (atrodo taip lietuviškai rašosi), taip pat buvo paminėtas Rokiškis, prieš naujus drebinęs pasaulį, pratęsdamas Common sense iniciatyvos, siekiant išsiaiškinti tai kodėl šokinėja kainos už šildymą, tačiau pastaruoju metu vėl aprimęs. Kas dar? Keverzonės, galiu pavogti šiek tiek šlovės iš Mokytojo, jog jose pastaruoju metu tekstų netrūksta, jie planuojami į priekį ir net skelbiami jų anonsai, už ką mes būdami dėkingi autoriui, saviesiems skaitytojams primygtinai siūlome neužmiršti ir prenumeruoti skipper.lt ir seiikan rašomus tekstus. Atrodo, jog tai yra visi, kuriuos prieš tai paminėjau, o dabar prie tų, apie kuriuos tylėjau…

Pirmiausiai pradedam nuo tų, kuriuos esam žiauriai apgavę, pas Virginijų vis dar važiuoju, ir tikrai atvažiuosiu, tiesiog reikia daugiau laiko. O spustelėjus nuorodą, galėsite pasimėgauti tokiu srautu kultūrinių tekstų (pirmiausiai literatūros istorija, jeigu aš neklystų), jog kuriam laikui turėtų užtekti. Taip pat Leo Lenox, kuris galėtų rašyti šiek tiek intensyviau, nors ne man priekaištauti… Vienas pavyzdinis pedagogas, pasivadinęs Altajumi (nenuostabu, juk geografijos mokytojas) – kažkada su kažkuo diskutuojant, buvo nuspręsta, jog tai vienas iš pavyzdžių, kodėl Lietuvoje švietimas apskritai vis dar egzistuoja. Mantas, kuris ne Malcius, bet save įvardinantis kaip grafomaną ir netgi turintis užrašus, ypač jo senesnieji tekstai…

Kas dar liko ir ruošiasi pasilikti LJ? Gedas rengė tokią apklausą, žinau, kad ten lyg dar ruošiasi pasėdėti Lokyz (gal reikėtų pakviesti jį į popo, nes pats nesusiprotės ateiti), dar po skaičiu kombinacija 209 pasislėpęs žmogus (beje, pirmosios reminiscencijos praėjusių metų bangai būtent pas šį blogerį), ir žinoma, Nemunas, dažniausiai rašantis energetikos klausimais, tačiau turintis vieną minusą – nors tu ką, nemėgsta jis popo…  Gal būt, ten toliau rašys ir Zeppelinus, vienas įdomesnių personažų blogosferoje, nors dažnai pagauni save pasižadant, kad daugiau ten nuorodų tai tikrai nedėsiu. Visgi, šis vaizdelis yra pernelyg žavus, kad jį būtų galima užmiršti:

Praėjusių metų prisiminimai...

Be jokios abejonės, Troy ir Grumlinas, du veteranai, drąsiai galima sakyti, jog įrašus skaičiuojantis tūkstančiais (na, pirmasis tik tik perkopęs tūkstantį, todėl čia gal truputį perdėjau, bet plunksnos iš jo neatimsi).

Na, o šalia veteranų, tai ką šiais metais atradau naujo: Arpakas (iš tikro meluoju, nes tai mano senas pažįstamas, kartais piktas, kartais ironiškas, bet labai neblogai barbenantis į klaviatūrą, gaila, kad labai retai – kartą į pusmetį), Pijaus rašiniai apie viduramžius (visada įdomi medžiaga), Jonas Ragaišis (jaunas matematikas, kuris stengiasi susigaudyti kas yra istorija – bent paskutiniame įraše)… Kažkas ne taip (iš tikro tai viskas taip, tiesiog dar neseniai pradėjo rašyti, bet skaitosi su malonumu). O jeigu rimtai, didžiausias atradimas šiais metais, tai Druskininkų naujienų redaktoriaus tinklaraštis. Visiems rekomenduoju. Ir žinoma Jos Amerika…

Ko norėčiau šiais metais? Vienas didžiausių norų, jog Ernestas Parulskis susikurtu tokią erdvę kaip Rytas Staselis, su tuo pačiu tikslu – tam, jog kažkur tvarkingai gultų jo tekstų nuorodos…

Pabaigai: Kreivarankio komentaras, kaip viskas sudėtinga lietuviškoje blogosferoje…

Maumaz nėra Maumaz, kadangi ištiesų jis yra Rokiškis, o tikrasis Maumaz yra Zeppelinus.

Aš rašau nedaug, pakankamai retai, tačiau turiu pasiteisinimą – mano stilius klaikus, ir jį demonstruoti kultūringiems ir išsilavinusiems žmonėms laikytinas nepagarbos demonstravimu jų atžvilgiu. Aš užjaučiu redaktorius, kuriems tenka dirbti su mano tekstais, bet jie turėjo pagalvoti, jog visokių rašliavų teks perskaityti darbe, tam, jog pateisintų savo uždarbį. Todėl manau, jog jie patys kalti. Iš kitos pusės labai gerbiu gerai ir įdomiai rašančius.

Pastaruoju metu blogosferoje didžiausią darbą (mano manymu) daro Pseudohistorian. Visada su malonumu perskaitau jo rašinius, drąsiai užpliusindamas anksčiau, negu juos atsiverčiu. Atsivertęs ir perskaitęs dažniausiai noriu dar kartą užpliusinti, bet jau tokios galimybės nebebūna, todėl einu užlaikinti. Išties, šio blogerio daromas darbas yra, mano subjektyviu vertinimu, vienas reikšmingiausiu, kadangi jis užsidėjo ant savęs naštą idiotams paaiškinti, kad jie yra idiotai, tuo tarpu skaitančiai visuomenei pateikia pačių nuostabiausių kvailybės pavyzdžių. Apie tokią kvailybę net Erazmas nieko gero negalėtų pasakyti. Tačiau socialiniuose tinkluose jis daro dar didesnį darbą, bandydamas kiekvienam atskirai, atkakliai išaiškinti logines klaidas, pradedant sąmokslais prieš visuomene, baigiant etnogenezės klausimais. Jos turiningos ir pakankamai išsamios, tačiau moksliniai argumentai dažniausiai jo oponentų (nors oponentais šiuos žmones pavadinti sunku, kadangi tai lyg ir suponuoja nuostata apie lygiavertę diskusiją, tačiau dažniausiai, ko prašo minėtasis blogeris diskusijose tai argumentai, kurių jam nei velnio nepateikia) neveikia, kadangi jie gyvena religinio ar mitinio mąstymo rėmuose. Ir nepaisant to, jog tokios diskusijos nėra labai produktyvios, tačiau vien už tai, kad jis rašo, visa akademinė bendruomenė turėtų būti jam dėkinga, nes Lietuvoje šioje plotmėje paprasčiausiai stengiamasi užmerkti akis ir visus naujuosius „profesionalus“ bandoma ignoruoti. Nusižengiant Viljamo Okamo loginiams principams, jis aiškina religinę ekstazę patiriantiems žmonėms, kuomet šie gali tik pabandyti prakalbėti apie nežemiškas civilizacijas, undines ir Kalėdų Senelius, viską iki smulkmenų. Kaip buvo pastatytos piramidės, inkų miestai ar kažkokios akmenų krūvos sukrautos į krūvą britų salose… Tačiau argumentai apie technologijas oponentų neveikia, nes jie tiki. Argumentas, jog tokia žemė ir buvo, su visomis piramidėmis ir kitu gėriu ant jos reljefo, tuomet, kai ją sukūrė dievas juos priverstų daug smarkiau suabejoti savo teisumu. Nes tai argumentas iš religijos srities. O jie remiasi tikėjimu. Toks argumentas tolygus jų pasakymams. Nes lygiai taip pat galima paklausti, o kas galėtų paneigti? Pridedant tikslią citatą iš rašto: „pradžioje buvo žodis, tas žodis buvo pas Dievą, o tada atsirado piramidės, o paskui buvo sutverta dangus ir žemė, kad būtų kur jas padėti. Ir Dievas matė, kad tai yra gera, ir sutvėrė Andų kalnuose miestą ir Britanijoje…“

Kiti šaltiniai pakankamai skurdžiai apibūdina šį blogerį.

Bet kokiu atveju, lauru vainikas už pasiekimus ir nuolatinę veiklą šiam blogeriui priklauso. Blogiausių atvejų laurų lapų maišelis (berods Sarbievijus savuoju vainiku popiežiui pažadėjo gardinti sriubą)…

Jeigu prakalbau apie rašymo misiją, tai dar viena išskirtinė asmenybė yra trijų blogų autorius, kurie truputi skirtingi, truputi teminiai. Kiek suprantu skipper.lt ir seiikan puikiai visiems žinomi ir nuoširdžiai skaitomi, trečias, pavadintas „Kaverzonės kreida ant grindinio„, šiek tiek apleistas, jo įrašai dažnai lakoniški, tačiau visuomenės požiūriu aktualiausias. O tiems, kas kada nors rašys lietuviškos blogosferos istoriją, tai bus neišsemiamas ir vienas išsamiausių šaltinių, kadangi ten yra ir Žalio bebro archyvo fragmentai… Na, tenka pripažinti, jog šiam personažui pipedijos straipsnis nėra išsamus. Turiu prisipažinti, jog šiuos tris blogus, kaip jie pasipildo skaitau su itin dideliu malonumu. Tam, jog malonumas būtų didesnis, visą laiką tai darau išsimiegojęs ir pailsėjęs. Tekstai velniškai geri. Trumpai tariant, talentas, kuris pagimdo tekstus, keliančius susižavėjimą.

Ir jeigu kalbėti apie kokybišką ir įdomų rašymą, suskaičiavau tik keturis blogus, kuriuos esu perskaitęs nuo pradžios iki galo (tiek, kiek mano buvo pasiekiama) Rokiškio, Vklasės, Maumazo ir Kreivarankio. Apie vieno iš jų mirtį (turima galvoja blogą) skelbiantis įrašas įdėtas 2020 metų data. Kituose trijuose neatsimenu, kada pasirodė tokie įrašai, dėl kurių jie tapo skaitomais. Žinau, jog Kreivarankis šiek tiek užsiėmęs, grįš vėliau (tikiuosi). Tačiau gero filosofijos istorijos etiudo jo nuoširdūs skaitytojai pasiilgo. Rokiškis, po to, kai atsirado G+ pradėjo žymiai mažiau rašyti, kas liūdina. Visi jie turi skirtingus motyvus rašyti, galiausiai jų rašiniai labai skirtingi, tačiau juos skaityti verta, tai tikrai sukelia malonumą… Tikėtis kad bent 3 iš 4 grįš ir rašys gausiai kaip anksčiau būtų nuostabiai naivu, tačiau tai ir yra religinis santykis, paremtas iracionaliu laukimu. 🙂

Kad įrašas įgautų bent šiokia tokią prasmę, citata iš LLTI fondų, jeigu tiksliai, tai F45-245, l. 16 – 17:

Einu aš kartą Laisvės alėja. Staiga prie šaligatvio privažiuoja ir sustoja „Mūsų rytojaus“ redaktoriaus leidėjo A. Bružo automobilis. Iš vidaus išsirepečkoja K. Binkis, „Mūsų rytojaus“ redaktoriaus pavaduotojas Pr. Klimaitis ir dar nepamenu kas.

– Šimėnai, mes ieškome durniaus, kuris sutiktų būti primuštas vietoj mūsų. Ar nesutiktum kartais pabūti tuo durnium, – aiškina K. Binkis. – Dalykas tas, kad mes jau trys dienos kaip iš namų, ir dabar nei vienas nedrįstame grįžti, bijodami gauti nuo žmonos kočėlu. Taigi tau uždavinys neprastas: įeiti į butą pirmam ir gauti kočėlu arba pasirodyti tokiu gudruoliu, kad smailo liežuvio pagalba pats apsisaugotum nuo kočėlo ir mus apsaugotum.

Kadangi aš buvau visiškai blaivas, tai sumečiau, kad man šiuo atveju gresia mažiausias pavojus, o gal net padėka sugrąžinus namo vyrus – palaidūnus. Sėdau kartu su jais. Pirmiausiai nuvažiavome į Pr. Klimaičio butą, kur viskas baigėsi tuo, kad žmona iš džiaugsmo sulaukusi vyrą, pastatė grafinėlį degtinės, po kurio sekė kitas… Taip aš juos ir palikau tik trečdaliu įvykdęs prisiimtą uždavinį.

Kaip visa tai siejasi su ankstesniu tekstu. Rašymo motyvas… A. Šimėnas norėjo parodyti kiek kitokį Kazį Binkį savo skaitytojams. Tiesa, šis siekis nelabai pavyko. Bohemiška asmenybė vienok.

Klausimas vg: ar nebūtų laikas tą pluoštą atsiminimų paversti visiems prieinama knyga? Sekantys ir dar sekantys metai leistų netgi tai padaryti proginiu leidiniu. nors darbo, žinoma, pakankamai daug…