Baltojo vaiduoklio juodraščiai

286 levelio raguotasis magas Mosesas panaudoja dešimties įrašų lenteles

Perskaičiau Liutauro Ulevičiaus straipsnį, ir eilinį kartą norėjau patylėti, tam, jog galvoje esanti informacija susigulėtų ir taptų tiesiog žiniomis, atspindinčiomis autoriaus požiūrį į piratavimo procesą. Bet taip jau atsitiko, jog autorius pateko ten, kur verda aistros šia tema ir bandė savo poziciją apginti G+ diskusijose. Sąžiningai viską perskaičiau, ir supratau, kad autorius taip ir nesugeba suformuluoti, ką jis nori pasakyti tekstu. Ką daryti? Nežinau, į logiškus pasiūlymus nekreipiama dėmesio (norėdamas parduoti, studijuok vadybą arba samdyk vadybininką), tačiau tai, jog žengiama klaidinga kryptimi yra akivaizdu. Argumentai skysti kaip išplautas šlapimas. Nors veikiausiai turėtų būti įvardinti visai kitokiais žodžiais, kurių išorinis skambesys turėtų būti dar aštresnis. O jeigu realiai pažvelgus, kokia situacija yra iš tikrųjų, viskas tampa akivaizdžiau negu akivaizdu, bet apie viską iš pradžių, nors bus paliestos tik dvi problemos, iš daugelio.

Pirmiausia, L. Ulevičius nedvejodamas įvardina, jog piratavimas yra tolygus vagystei. Ši, kaip žinia, yra pasmerkta dekalogo ir netgi įstatymų. Negalima su tuo nesutikti, kaip nebūtina ir sutikti… Visgi ar piratavimas yra vagystė, o galiausiai ar piratavimas yra piratavimas apskritai yra įdomus klausimas, ir apie tai jau užsiminė Rokiškis Rabinovičius. Jeigu geriau pagalvoti ir prisiminti tą pačią Angliją, apie kurią kalba gerbiamas Liutauras, tai jis turėtų sutikti, jog būtent ten, kur veikia precedento teisė, šiuolaikiniams piratams turėtų baigtis taip, kaip baigdavosi tiems, kurie piratavo kokiame XVII a. – ant rėjos. Tačiau apie tai, jog nors vienas šiuolaikinis piratas būtų pakartas, nesu girdėjęs… Tokiu atveju visas Britanijos laivynas turėtų telktis prie senojo Albiono krantų. Akivaizdu viena, jog piratas nėra piratas, o klausimas ar piratas yra vagis, apskritai sukelia šypsena. Kokią reikšmę visgi mes sudedame į savoką? Ar galima šiai sąvokai pritaikyti dekalogo ir teisės principus? Galiausiai, ar tai  yra tikslinga? Kas yra intelektualinė nuosavybė? Norint kalbėti apie dekalogą, reikia ieškoti šio išaiškinimo, tačiau nei Talmudas, nei II Vatikano susirinkimas šio teorinio konstrukto neanalizuoja. O kalbėti apie teisę irgi neišeina, nes tarp teisės ir teisingumo, paprastai būna neperžengiama praraja. Kaip iliustraciją galima prisiminti Sokrato teismą, o tokių teismų istorijoje galima skaičiuoti ne tik rankų ir kojų pirštais, bet tam pasikviesti gimines, draugus, sugėrovus ir kitokio plauko prietelius. Pirštų vistiek pritrūksime. Todėl klausti ar tai, kas reglamentuota teisinėmis normomis yra gėris, laikytina nepadoriu gestu savo pašnekovo, kuris baigęs daugiau negu 3 klases, atžvilgiu. Teisė juk ne kartą pjovėsi su teisingumu, pastarąjį papjaudama. Ir apskritai, kas mes tokie, kad sprendžiame, kas yra gerai, o kas blogai? Juk blogio nėra, yra tik mažesnis gėris. Štai ir viskas.

Daug įdomesnė antroji problema, kaip padaryti taip, kad autoriai toliau galėtų kurti? Aš čia matau tik vieną išeitį – leisti kurti, o tada jie kurs. Pripažinkime vieną, kūryba šiomis dienomis tapo tiesiog hobiu, iš kurio kai kurie žmonės bando uždirbti, kiti sutinka, jog pats proceso malonumas yra pakankamai geras atlygis. Visa kita lieka demagogija. Nori uždirbti iš poezijos? Skaityk ją pilnose salėse. Stinga skaitovo talento? Samdyk aktorių, su kuriuo dalinsiesi uždirbtais pinigais. Neturi gabumų viską organizuoti? Samdyk vadybininką. Kompaktinė plokštelė, poezijos rinkinys, muzikos kūrinys gali tarnauti šiais laikais tik vietoj vizitinės kortelės, ne daugiau. Jau seniai autoriai uždirba tik iš atlikimo. Ar geri koncertai ignoruojami? Nemanau. Ar kinoteatrai miršta? Na, pripažinkime, ne visai. Tai kurgi didžiosios problemos? Man atrodo, didžioji problema yra ta, jog norima išgyventi iš nekomercinio produkto, kurį su pasididžiavimu taip ir vadina – nekomercinė muzika, nekomercinis kinas, nekomercinė literatūra. Čia ir yra visa paslaptis, jog autoriai, užmiršdami, jog kuria savo malonumui, nori, kad juos dar ir išlaikytų. Aš žinau, jog mano visos knygos, kurias aš kada nors parašysiu, man atneš tik nuostolius komercine prasme, tačiau aš su tuo jau esu susitaikęs, o taip pat žinau, jog aš pats tai darau vardan malonumo. Jeigu kas nors sau sugalvoja kokius nors kitus motyvus, tegul. Aš jų nesmerkiu, bet palaikyti taip pat negaliu. Tai tiesiog užuojautos verti žmonės, kurie nesigaudo realybėje ir tiek. Juk norint uždirbti, pirmiausiai turi kurti komerciškai patrauklų produktą. Kurti tam, jog galėtum užsiimti hobiu ir dalintis juo su gurmanais, kurie tai įvertins. Būtent taip, o ne atvirkščiai. Priešingu atveju žmogus įstato save į kliento situaciją prašydamas paramos ant duonos ir konjako, kur dar reikia gerai pagalvoti, kokiais motyvais – individualistiniais ar privatistiniais – besivadovaudamas jis siekia tą paramą gauti. O čia dar viena reali problema: vis tiek reikia pasakyti tą frazę – nuoširdžiai nusižeminęs prašau, kad mano patronu ir mielaširdingu globėju bei užtarėju būtumėte…

Ir dar – industrija gali būti dideliu blogiu. Vienas puikiausių pavyzdžių:

„Geriausia Lietuvos roko grupė – Studija„…

Ar dar reikia ką nors komentuoti?

Lietuvos Taryba

Žinoma, tik pakilęs iš lovos aš iškarto puolu sveikinti savo artimuosius ir tolimuosius, kurie mane skaito ir tuos, su kuriais susitiksiu asmeniškai.

Mane taip pat jau pasveikino, pirmiausiai dukra, kuri mane ir pažadino. „Sveikinu su Lietuvos gimtadieniu“… Jai užtenka, kas yra Lietuva ji žino pakankamai neblogai, nors tas supratimas vis dar ribotas, tačiau per priešpastatas ir kultūrinius skirtumus, ji gali pati surinkti informaciją, ją apdoroti ir nuspręsti. Aš tikiuosi, jog taip ir atsitiks. Tiesa, kai kurios jos žinios baugina, tačiau aš į tai žiūriu su atlaidžia šypsena. Nuo 2  – 3 metų paprašyta ji atnešdavo Lietuvos metrikos knygą iš lentynos. Šiandien, kai jai jau 7 ir jos paklausi, kas yra ta Lietuvos metrika, ji pasako, kad tai LDK kanceliarijos archyvas. Prieš pora metų, atsisėdusi prie kompo užrašė naujame Wordo lape: „Ugnės straipsnis/Mykolas Riomeris/ Lietuva“. Tiesa, per tuos kelis metus straipsnis nė trupučiu nepasistūmėjo į priekį, tačiau karts nuo karto atverčiamas ir parodomas, jog darbas vyksta, tiesiog, šiek tiek įstrigta pradžioje. Galvodamas apie ją, suprantu, jog sudėtinga augti istorikų šeimoje, o šį prakeiksmą ji vėliau turės nešioti visą gyvenimą. Ir, mastydamas apie dukrą, aš visą laiką galvoju, jog tikrai neversiu jos rinktis gyvenimo kelio, galės studijuoti ką nori: norės LDK, norės naujausiuosius amžius, na, o jeigu netyčia pasuktų į archeologiją, pabandyčiau atkalbėti… Nors, blogiausiu atveju, galima sutikti, jog archeologas irgi žmogus…

Po tokio pasveikinimo aš pradedu galvoti, kaip apskritai atsirado tas žmonių kolektyvas, kuris perprato istorinio momento svarbą ir elgėsi taip. Vidiniai nesutarimai, pasitraukimas ir naujų Tarybos narių priėmimas. Kokiais ryšiais jie buvo susiję? Kaip jie, skiriami pažiūrų ir diskutuodami tarpusavyje parengė šį tekstą, kuris buvo paskelbtas sekančią dieną laikraštyje (tiesa, laikraštis iškart buvo konfiskuotas)? Tai įdomūs klausimai, kurių pagalba mes galime pamatyti istorijos vyksmą per personalijų raišką. Žvelgiant į nuotrauką, kurioje nufotografuoti Lietuvos Tarybos nariai, keli iškart atpažįstami, keli geriau įsižiūrėjus, tačiau didžioji jų dalis, atrodo panaši į masę, kurių net elementarių biografijų neturime, o jeigu neatsiras jų archyvai, veikiausiai niekada ir neturėsime.

Pavyzdžiui, Jonas Smilgevičius, tas pirmas iš dešinės, sėdinčiųjų eilėje. Jo biografijos kontūrai lyg ir žinomi, nors biogramose nurodoma su klaidomis. Tačiau įdomiausias klausimas, kaip jis apskritai pateko į Tarybą? Peržvelgus protokolus, tenka pasakyti, jog joje jis buvo vienas tyliausių narių, nors pradžioje stengdavosi ateiti į posėdžius. Jo dalyvavimas atgimimo veikloje yra taip pat beveik nežinomas. Taip, jis buvo vienas iš tų, kuris bandė prikelti Vileišio bankrutuojančią Viliją, jai vadovavo, darė su Basanavičiumi biznį… Tačiau kaip jis pateko į Tarybą? Mokslo bičiulių draugijoje jis nebuvo aktyvus narys, nors visą laiką mokėjo nario mokestį. Tačiau turiu nuojautą, jog į Tarybą jis pateko atsitiktinai. Gal aš klystu? Tikrai negaliu atsakyti į šį klausimą… Ir tokių neaiškių personalijų Lietuvos taryboje daug…

Taigi, linkiu, jog kada nors, kam nors, kaip nors šis ir panašūs klausimai pradėtų aiškėti. Aš vieną žmogų, galėsiantį jais užsiimti bandau auginti. Dabar tereikia surasti archyvą…

O dabar švesti. Su Lietuvos gimtadieniu, mielieji…

P.S. suklydau… Ką tik pasitikrinau… visgi dukra sako kad Lietuvos metrika, tai LDK RAŠTINĖS archyvas…

Happy Jesus

Pastaruoju metu vis netyla diskusijos, adresuotos Bažnyčios ir valstybės santykio nustatymo klausimais. Jos be galo įdomios, nukreiptos prieš Bažnyčią, kaip instituciją, įvairiais būdais siekiant ją diskredituoti. Negalima nesutikti, jog kritikos ši struktūra nusipelnė, kadangi tai sena ir itin mažai linkusi keistis struktūra, iš kitos pusės, po Martino Liuterio tezių pasirodymo, kiekvienas iš mūsų turi pasirinkimą, kaip ir kokiais būdais garbinti savo Dievą, o sekuliarios valstybės idėja netgi leidžia kasdieną pirkti vis kitą religiją, šiandien nusiperkant islamą, ryt galima pirkti kad ir budizmą. O išėjus į gatve garsiai pagarbinti Krišną ir dar užvalgyti kažkokių pyragaičių. Tačiau išlieka viena tendencija, religingumo formoms besikeičiant, persipinant, nuo to pasidaro sunkiau tik mūsų sąmonei: kada persižegnojusi bobutė prieš rytinius poterius taria frazę „ir tegul mūsų čakros atsiveria, o mes pasinerkime į nirvaną“ supranti, jog kažkas ne taip. Tai tik šnabžda apie tai, jog žmonių galvose yra informacijos perteklius ir pasimetimas…

Tiesa pasakius, aš pats nežinau, kam reikalingas šis įrašas. Šiek tiek primena tokią keistą situaciją, kai mane bandė kritikuoti už tai, jog panaudojau Z. Norkaus teoriją apie LDK kaip imperiją, tačiau klausimas buvo iškeltas tuo pačiu metu, kai Z. Norkus sėdėjo salėje. Į tai galėjau atsakyti įvairiai, nors logiška, jog būtų užtekę atsakymo, kad ne mano pareiga ginti profesorių, kuris pats gali laisvai apsiginti. Lygiai taip pat ne mano pareiga ginti Dievą, kuris, pagal idėją turėtų būti visur…

Visgi pabandau pažiūrėti į tai kažkiek iš šalies, pateikiant vos kelias pastabas. Pirmiausiai savo ateizmą afišuojantys veikėjai atrodo itin juokingi, nes ateizmas yra tik dar viena tikėjimo forma. Prekė, kuria mes bet kokiu atveju jau persisotinę ir kuri kelia šypsena. Ir įsitikinimas, jog Dievas, čakros ir 40 nekaltų mergaičių pomirtiniame gyvenime neegzistuoja yra lygiai toks pats kvailas, kaip įsitikinimas, jog jos egzistuoja. Sena problema, apie kurią aiškino dar Sokratas. Tiesa, nuo to laiko ne kažkas ir pasistūmėjo, pasaulis beveik išmatuotas, tačiau Dievas dar nepasvertas ir nesupilstytas į kibirus, matuojant tūrį, todėl Sokratas 100 procentų yra teisus, grįždamas prie savo frazės, kurią jis užaštrindavo nieko nežinančio žmogaus veidu…

Ir visgi, nėra nieko keisčiau, kai religija kritikuojama pasitelkiant metodologiškai nevykusias priemones, pavyzdžiui kuomet kritikuojama pati Bažnyčios struktūra, ją drebinantys skandalai, kuriuos ji pati sunkiai pergyvena. Galima tik pasvarstyti, kiek bažnyčios hierarchai leidžia sau pamąstyti apie celibato panaikinimą (iškart būtų išspręsta visa eilė problemų), tačiau tradicija yra stipri, ji nelinkusi keistis. Nors būtent celibato atsisakymas galėtų iškart išspręsti daugybę problemų savaime (iš kitos pusės, sukurtų visą eilę naujų problemų). Kaip spręsti tų dvasininkų palikuonių klausima, kurie vis dar laukia celibato panaikinimo, žino tik vyskupai.

Visgi juokingiausia, kai bandoma kalbėti apie tokius dalykus, kaip pedofilija, nepaisant to, jog tai pakankamai liūdna tema. Tačiau tai, ką skelbia Bažnyčios kritikai. Tik ironiškai galima žvelgti į jų pateikiamus skaičius, nes tokie įrašai turėtų būti palydimi nuorodomis į oficialių bažnyčios pareigūnų pasisakymus ar jų spaudos konferencijas. Aš jokiais būdais neteigiu, jog, pavyzdžiui, pedofilija dvasininkijoje neegzistuoja, tačiau kuomet kalba pasisuka apie 100 bendruomenės vaikų tvirkinimą, teigiant, jog tai buvo išaiškinta po oficialaus bažnytinio tyrimo, yra daugiau negu juokinga. Norite kovoti su Bažnyčios problemomis, darykite tai kompetetingai. Arba nedarykite to visai, nes tam reikia turėti proto ir bent šlakelį kritiškumo.

Ir dar, antibažnytinė pozicija ir institucijos kritika, mano požiūriu yra sveikas dalykas. Jis gali būti idėjinis ir tik idėjinis, kai žmonės pradeda iš to uždirbinėti, naudodami tam ne itin patrauklias kritikos formas, tai būna tik naujo tikėjimo pardavimas. Nes jokiu žinojimu ten net nekvepia.

O visa tai jau daugiau negu ironiška…

Beje, Ūsas ir tas kitas tikrai (na tas, kur teisėjas ar kas jis ten buvo), tikrai nebuvo pedofilai, nes jie nebuvo katalikų dvasininkai. Logika, tiesa pasakius, labai panaši…

Aš savęs nelaikau žmogumi, kuriam sekasi rašyti recenzijas, todėl prie jų man paprastai išeina ilgas ir nuobodus stenėjimas, tuo pačiu – pakankamai skausmingas veiksmas. Todėl gerbiu žmones, kurie randa savyje jėgų ir gali tai parašyti greitai, praėjus nedaug laiko nuo pažado davimo iki pačio recenzijos pasirodymo dienos šviesoje. Žinau tik kelis paprastus recenzijos rašymui būtinus elementus. Pirmiausia tai visiškas sąžiningumas, kur jokie kompromisai nėra galimi, o išankstinės nuostatos yra už viso to ribos. Konceptualiniai nesutarimai – taip, jie gali egzistuoti, tačiau ne jiems turi būti suteikta pirmenybė, o tekstui, kuris tapo recenzijos objektu. Jeigu šis elementas nėra išlaikomas, recenzija nėra recenzija, nes ji nekviečia polemizuoti. Antras svarbus recenzijos elementas – jokių asmeniškumų, tyrimai, kurie vykdomi ta pačia kryptimi, kai recenzentas ne blogiau žino problemą, jos turinį ir medžiagą, iš kurios sukonstruojamas tekstas, tėra privalumas imantis recenzuoti darbą, tačiau jis negali virsti arogantišku pranašumo demonstravimu. Kodėl? Bet kokia arogancija užkerta kelią recenzijai pasiekti tikslą, kurį aš galėčiau įvardinti kaip polemiką. Tik išlaikant šiuos du elementus recenzijoje, jos rašymas yra tikslingas, kitu atveju – tai niekinis pasisakymas.

Sovietinio militarizmo demonstravimas. Ar jam tikrai yra vieta viešojoje erdvėje?

Visi suprantate, jog čia aš rašau apie Leo Lenox apsižodžiavimą Keverzonėse pasirodžiusio teksto atžvilgiu, todėl iškart pasakau, tai kas akivaizdu – mano požiūriu tai nėra jokia recenzija, kadangi šalia aukščiau įšvarintų dviejų elementų trūksta ir kelių būtinų taisyklių išlaikymo. Pirmiausiai, tai aiškaus žanro identifikavimas. Ne veltui rašant recenziją jau pirmasis sakinys talpina savyje nuorodą į žanrą, kuris iš dalies atskleidžia ir jo apimtį (monografija, studija, straipsnis ir t.t.), tačiau tai ne mažiau svarbu, kadangi tokių būdu mes susidarome primą įspūdį apie recenzuojamo objekto išsamumą ir išbaigtumą. Leo naudoja apibūdinančias sąvokas įrašas, esė ir straipsnis. Tai pačiai recenzijai aiškumo neprideda, tačiau galima suprasti vieną paprastą dalyką – vertinti tai, kas vyksta blogosferoje yra sudėtingą. Šiuo atveju pasakysiu tik tai, kas ir taip akivaizdu: esė žanras yra be galo paprastas, kadangi jis neturi nei taisyklių, nei normų. Dar daugiau, retorika, kuria rašoma esė (ir dėl kurios taip piktinasi Leo), taip pat neturi jokių reikalavimų, ji pasirenkama laisvai. Galbūt ir verta sutikti, jog pats tekstas galėjo būti trumpesnis, tačiau šiame žanre tai yra absoliuti autoriaus pasirinkimo laisvė.

„Recenzijos“ problema, jog ji įsivėlė į tai, nuo ko sunku atsitraukti – kalbėjimo apie kalbėjimą, ir beveik neprisilietė prie to, kas ne mažiau svarbu: objekto ir metodo. Ir jeigu objektas yra aišku, bandymas iš(si)aiškinti menas tai ar mianaz, prie jo ir apsistoti neverta, grubiai apšaukiant diletantais, tačiau jokių argumentų, kodėl tokia nuostata gali egzistuoti nepateikiama. Čia galima būtų grįžti prie bandymo ieškoti apibrėžimų, kas yra menas, o kas juo nėra, tačiau tai nėra produktyvu, išskyrus tai, jog menas pirmiausiai yra emocija. Būtent šios pozicijos ir pasigendama labiausiai ir ji diktuoja jeigu ne metodologiją (ar aprašomasis metodas yra metodas), tai bent jau esminius principus – akivaizdu, jog kalba apie emociją gali būti tiktai emocionali, tokią mes ją ir matome, juolab, pats žanras tai leidžia.

Jeigu man reikėtų pasisakyti šių skulptūrų atžvilgiu, aš nedvejodamas pasakyčiau, jog jas verta išgabenti, kaip ir daugelį atokiuose kaimeliuose vis dar esančių karių – gynėjų skulptūrų Raudonosios armijos palaidojimo vietose. Aš pavydžių estams, kurie savo bronzinį karį perkėlė iš miesto centro, tiesa ne į istorijos sąvartyną, bet į karių kapines. Dėl vienos paprastos priežasties – jie iš tiesų mūsų neišlaisvino. Ir tai nėra joks atminties puoselėjimas, nes paliekant tokias skulptūras, visa tai netenka prasmės:

Paminklas Sausio 13-osios aukoms atmint

Tai nėra lygiavertis menas, kadangijis neša visiškai kitą emocinį krūvį. Vien jau tai, jog šios kompozicijos elementais tapo sovietinė simbolika, verstų jos visos atsisakyti. Taip, mano argumentai taip pat grynai emociniai – man dėl tokio neryžtingumo gėda. Atsakymas į klausimą, kodėl jie išliko man taip pat yra daugiau negu akivaizdus – per klaidą, kuri kada nors vis tiek bus ištaisyta…

Atsitiko nelaimingas atsitikimas. Gavau rekomendaciją paklausyti štai šios dainos. Jau kai jūtūbė išmetė nuorodą, ir pamačiau grupės pavadinimą, sureagavau skeptiškai, kadangi buvau šios grupės atliekamus fragmentus klausęs, visiškai nieko ypatingo. Dar daugiau, tai, apie ką jie dainuodavo, man nebuvo priimtina, nes tai buvo atviriausias ir šlykščiausias nacionalizmo propagavimas. O tai man atrodo kaip lengvas iškrypimas. Bet…

 httpv://www.youtube.com/watch?v=4fICZ5mXgxI

Kol bandžiau susivokti, kuo aš nusikaltau žmogui, siuntinėjančiam tokias nuorodas, prasidėjo intro, ir aš lengvai nustebau, jog čia gali būti kažkas gražaus. Kadangi anksčiau girdėti fragmentai buvo itin žemo lygio pankrokas, šį kūrinį išklausiau ir pasilikau nieko nesupratęs. Kas po velnių čia buvo? Na melodija pusę velnio, ritmas, kaipo ir tvarkoj, solo galėtų nebūti visai, pripažinkim, sugrojo kaip visiškas diletantas. Žodžiu, skamba pusėtinai, nors rifai veikiausiai kažkur pasiskolinti. Bet dainos tekstas privertė sugrįžti į realybę, ir čia visiškai nusivyliau tuo, ką atliko grupė pavadinimu Diktatūra.

Kas blogai su dainos tekstu, nereikia net sakyti – banalus, epitetai nuvalkioti, o autoriui pakilti iki metaforos taip ir nepavyko. Tiesiog banaliausias popso kratinys ir tiek. Prie ko čia proletariatas, leistų užduoti sau ir man klausimą skaitytojas? Elementaru. Grįžusi iš darbo valytoja, įsijungusi televizorių ir žiūrinti visą Lotynų Amerikos šūdo srautą disponuoja lygiai tokiu pačiu skurdžiu žodynu. Toks pats ir šios dainos teksto lygis. Tačiau tuomet pradėjau spekuliuoti, kaip tokia daina išvis galėjo atsirasti, ir man logiškos pasirodė dvi prielaidos: a) tiesiog reikėjo dainos apie meilę, banalios, bet kad kvaila ar kvailos merginos gerai kibtų, todėl buvo sumesta į vieną krūvą viskas, kas yra labiausiai nuvalkiota; b) Diktatūra nusprendė prasiveržti į eterį, ir jiems reikėjo dainos, kuri būtų priimtina tiems, kas sėdi prie radijo pultų ir užsiiminėja grojaraščių sudarymais. Na ir tuomet prasidėjo dilema: reikia kurti tai, kuo anksčiau buvo šlykštimąsi – popsą. Bet tuomet tie 450 fanų (jų, be jokios abejonės, skaičius gali būti ir ženkliai didesnis) Lietuvoje, klausantys jų muzikos ir skutantis savo galvas plikai ir nešiojantys ant juodos odinės striukės antsiuvą nuo jų visiškai nusigręš. Ką daryti? Atsakymas vienas: šalia šlykštaus ir nuvalkioto pavadinimo meilė, prirašė ir aliuziją į Lietuvos mitologiją, dėl to skliausteliuose šalia pagrindinio pavadinimo atsirado toks darinys (Jūratė ir Kastytis). Mintis nebloga, mes ir toliau mylime Lietuvą, ir daina apie meilę yra tik dar vienas legendos perdainavimas ir t.t. Bet čia irgi prasideda problemos, kadangi, kaip dori proletarai, teksto autoriai visą laiką vertino skeptiškai savo galvas, geriausiu atveju jos buvo skirtos tam, kad jas nuskusti ir tokių būdu pademonstruoti, jog jie myli Lietuvą. Kaip bebūtų ironiška, pagalvoti, jog galva skirta kam nors kitam, nei ši funkcija, nesugebėdavo. Tai, jog teksto analizė yra darbas jie taip pat nesuvokė, nes darbas tai kai kastuvu mojuoji ar plytas nešioji, bet tikrai ne tai, kas yra intelektualinė veikla. Žodžiu, taip ir liko legenda, apie kurią dainuojama, nė trupučio nesuvokta, o čia galima padėti dar vieną pliusiuką, jog ši grupė dainuoja apie proletarus proletarams, patys neišsilaisvinę iš jų kategorijų.

Liūdniausia yra tai, kad būtent šie žmonės, visiškai nesuvokiantis savo santykio su kultūra ir aplinka, reguliariai per valstybines šventes išeina ir skanduoja visokias nesąmones, kurios jiems atrodo meilės Lietuvai išraiška, tuo tarpu kultūringas žmogus mąsto, jog tai yra antisemitizmo ir netolerancijos demonstravimas, kuris niekur neveda. Tačiau tokių žmonių tikrai yra ir nuo to niekur nepabėgsi. Ar būtų galima jiems ką nors patarti? Be jokios abejonės, yra tik vienas patarimas – pirmiausiais jiems reikia susitvarkyti galvas. Ir tie, kas sako, jog pastaruoju metu pernelyg dažnai užrašau diagnozę ar bent jau nurodau į probleminį organą, tai šiuokart turiu jus nuvilti. Tikrai, omenyje neturiu to, ką pagalvojot. Čia žmonės turi nueiti į Eurokosą ar kokią nors panašią parduotuvę, ir paprašyti kokių nors priemonių, skatinančių plaukų augimą, jomis gerai įtrinti savo viršugalvį ir kurį laiką vengti plaukų kirpimo mašinėlės, ypač tuomet, kai ji gali dirbti nuliniu rėžimu. Be jokios abejonės, po to reikia apsitvarkyti garderobą, susirasti padorią kompaniją, su kuria, sėdint prie alaus, neitum daužyti snukių ir t.t. Bet visgi, man atrodo, reikia pradėti nuo galvos tvarkymo…

Ir taigi, proletariato rokas, jis gerokai kitoks nei buvo prieš 25 metus, kuomet visi buvo proletarais. Jis vulgarus ir atstumiantis, net ir tuo atveju, kai su melodija pusę velnio, pjautuvas ir kūjis vis tiek kyšo iš kišenės. Ir čia galima pasipiktinti, jog jie prieš visokius komunistėlius, vadinamus Antifa. Bet tas pasipiktinimas ateina tiesiog iš nesuvokimo, mątant dirbtinius prieštaravimus, kurių jie patys nesuvokia. Taip tokia sąvoka galima. Proletariato rokas. Proletariato Diktatūra. Junginys girdėtas. Aš juk sakiau – iš kišenės kyšo pjautuvas ir kūjis.