Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Gerbiamas Rokiški,

Kadangi Jūs esate ko gero pirmas Lietuvos blogeris, kurio idėjoms buvo paskirtas socialinis – ekonominis traktatas (autorius beveik anonimas, nors kai kas įtaria, jog juo galėtų būti kažkoks Kreivarankis), Jūs pats jau analizuojamas kaip reiškinys, įtakojantis ir beveik lemiantis lietuvišką viešąjį kalbėjimą, kuris sunkiai pasiduoda analizei, tačiau Skirtumas sugebėjo tai padaryti, norėčiau tiesiog visos tautos vardu padėkoti, kad Jūs nepaliekate mūsų tamsoje ir vis dar rašote ir šviečiate. Esame nuoširdžiai dėkingi. Ir tie žmonės, kurie atmetė Tamstos išmintį vien dėl kažkokio šuns, liaudyje vadinamo pipiru (nežinau ar verta rašyti iš didžiosios raidės, jeigu tas šunpalaikis buvo elementarus kaimynų, o gal ir savų, vištų skerdikas), atrodo be galo riboti, nesubrendę ir neapsišvietę, tačiau veikiausiai pasižymintis subtilia logika. Visi be galo džiaugiasi tuo, jog Jūs nenuilstamai rašote ir šviečiate tautą. Dar daugiau, visa blogosfera tiesiog euforijoje, jog nereikia elgtis su savaisiais komentatoriais taip, kaip elgiasi kažkoks Račas, įvardindamas juos dundukais ar dar kažkaip panašiai. Juk visi savuosius komentatorius, kurie yra apskritai niekam neįdomus gali pasiųsti pas Rokiškį, kuris juos pasiūs ten kur reikia, o jeigu bus geros nuotaikos ir su įkvėpimu, gali pasiųsti labai poetiškai (pavyzdžiui, eiti atitinkama kryptimi pasišokinėjant ir dar su apsisukimais, ar kažkas panašaus).

Mielas Rokiški, kaip gerai, kad pasisėmus tamstos išmintimi, šiandien buvo galima vaikams atsistojus prie durų paaiškinti, kad helouvynas yra pseudovakarietiška pseudošventė, kurios dirbtinis perkėlimas į Lietuvą iš principo nieko pozityvaus neatneša (beje, šiandien tokie vaikai gerokai subiesino, todėl jiems skirdavau po kelias minutes pamokslo apie tai, kaip aš žiūriu į šią „šventę“, tačiau turiu įtarimą, jog jie mano, kad tai buvo mano pokštas po jų pasakymo „pokštas arba saldainis“).

Dar daugiau, Lietuvos žmones džiugina tai, jog Jūsų prognozės tiesiog momentaliai pildosi: visai neseniai Jūs rašėte apie tai, jog Rimi yra šūdas (su kuo visiškai sutinku), ir jog ją gali perpirkti pvz. Norfa, ir išties, prieš kelias savaites į buvusias Rimi patalpas, visai netoli mano gyvenamosios vietos Kaune, įsikėlė Norfa. Čia toks tikslumas, jog kirba įtarimas, jog Jūs dirbate su labai slapta medžiaga ir neprognozuojate, o tiesiog informuojate visuomene, apie būsimas permainas. Dėl to visos sąmoningos Lietuvos visuomenės vardu norėčiau padėkoti Jums už tai, ką Jūs darote.

Tik labai norėčiau paprašyti, jog liktų kuo mažiau apleistų ir baltų temų, kalbant apie Lietuvos gyvenimą. Norėjau pasiteirauti, kodėl taip nepelnytai užmirštas pasiliko tų baisių žiurkių, vadinamų bebrais, klausimas? Nejaugi Jums tai visiškai neberūpi? Nejaugi Jūs ruošiatės mus palikti nežnioje, neišnarpliodami iki galo šių klausimų? Pasigailėkite Lietuvos… Ar už tokią Lietuvą mes kovojome, apniktą kardadančių žiurkių?

Su pagarba, meile ir pačiais šilčiausiais linkėjimais,

Žemai lenkiantis galvą,

Baltasis Vaiduoklis

P. S. Visus, ką atsitiktinai pasieks ši žinia, siūlau organizuotis ir įteikti prašymą atitinkamai intitucijai prie prezidentūros, kuri užsiima masiniu ordinu ir medalių dalinimu, jog Rokiškis būtų apdovanotas kaip tautos gynėjas, taip pat už kultūrinę veiklą, taip pat už valstybės pamatų stiprinimą ir t.t. Vertėtų pagalvoti ir apie užsienio valstybių apdovanojimus. Mes turime pasirūpinti, jog Rokiškio krūtinė būtų daug gausiau nukabinėta visokiais ten pakabukais (medaliais ir ordinais), negu Brežnevo. Už šviesą ir tiesą į laisvę, kartu su Rokiškiu, draugai.

Prisiminiau kodėl nemėgstu rudens. Nes šlapia, nes šalta, nes sergu. Net nežinau, kuo sergu, kažkas panašaus į peršalimą, kažkas panašaus į kažkokį virusiuką (žmona taip pat serga, o dukra sveika bėgioja), žodžiu, jaučiuosi turbūt kažkaip, ką apibūdinčiau kaip smegenų gonorėja arba sloga, kuri, kaip žinome visi, yra pati baisiausia vyrų liga. Kadangi savijauta, panaši į tą, kuri vadinama, jog gavai minkštu bybiu per ausį, arba labai labai labai blogai. Iš kitos pusės, šiandien sugebėjau paneigti vieną senai suformuluotą dėsnį, kuris gražiai pavadinau Elektriko dėsniu: „Jeigu pas bachūra pimpale fazė, reiškia galvoje nulis“ (galimas ir atvirkščias variantas). Ko gero šiandien yra ta išimties diena, kai nulis pas mane visur. Nieko nenoriu: galvai reikia atostogų (nors ryt lyg ir paskaitos, gerai, kad nuo 12 val.), apie seksą net negalėčiau pagalvoti. Žodžiu, totalus bardas visur ir aplinkui. Ir klausimas (beveik retorinis), apmąstant kitokias Elektriko dėsnio išimtys: seksas iš išskaičiavimo, ar galima teigti, jog tokiu būdu atsiranda galimybė, kad fazė pas bachūrą gali būti ir pimpale ir galvoje? O gal ji šokinėja? Tai labai įtartinai panašu į dar vieną, jau visai kitokią išimtį, kas natūraliai kalba apie nenatūralumą, kaip ir pirmuoju atveju…

Neperseniausiai (labai sąlyginė sąvoka) Rokiškis rašė, kad nenori skaityti naujienų, nagrinėdamas portalų turinį. Ir tik komentaruose prisipažino, jog vienintelis likęs skaitomas portalas yra bernardinai.lt. Analizės požiūriu, tai vienas geriausių Lietuvos portalų, tačiau bandant skaityti, pirmiausiai reikia gerokai pascrolinti žemyn, tam, jog praleisti visą informaciją, susijusia su bažnyčia ir religija. Veikiausiai tai viena iš priežasčių, kodėl bernardinus taip sunku, o gal net ir neįmanoma, skaityti.  Iš kitos pusės tenka pripažinti, jog bernardinai taip pat turi savo skaitytoją, kuriam visa tai nemaišo, o gal net ir yra reikalinga. Apibendrinant tenka sutikti su Rokiškiu, jog ant Lietuvos to skaitymo ne tiek ir daug pasilikę, nes kokybiško naujienų portalo taip ir nėra. Galbūt tai vienas iš „smukusios aukštojo mokslo kokybės“ padarinių: kažkas ne taip su žurnalistikos (ir ne tik studijomis). O gal tai tiesiog sutapimas, vienok, tai liūdina. Be jokios abejonės, informacijos surankiojimas tampa komplikuotas.

Šiame kontekste man daug keisčiau atrodo kitas momentas: beveik tuščia niša verslui, jeigu kalbėsime apie kokybišką žiniasklaidą. Galbūt sudėtingiau ir ilgiau užtruktų erdvės iškovojimas, tačiau jis nėra neįmanomas, nes kokybiškos žiniasklaidos išties pasigendama. Objektyvios ir išsamios (kiek tai įmanoma). Manau, jog toks projektas atsipirktų ir sėkmingai neštų pelną, nors investicijos būtų taip pat nemažos.  Ir jeigu verslas mato rinką perpildytą, galbūt į šią erdvę reikėtų paleisti kažką ne iš verslo. Man kirba tokia mintis, jog į tokį projektą (nors jis ir rizikingas), galėtų veltis tas, kas jau turi sukaupęs pakankamai didelį intelektualinį potencialą. Geriausiai tam tiktų tokia struktūra, kaip universitetas. Kokie galėtų būti argumentai, jog universitetas tinkamas tokiai veiklai?

Pakankamai nemažai žmonių, dirbančių universitetuose, jau rodosi spaudoje, kaip įvairių sričių specialistai ir ekspertai. Tai lyg ir sudaro prielaidas sutelkti kažkurio universiteto viešuosius veidu į vieną erdvę. Kai kurie iš jų tiesiog turi nenumaldomą poreikį rašyti. Tiesiog atsirastų vieta, kur būtų galima talpinti savąsias idėjas. Galbūt tokiame portale galėtų normaliai vystytis ir mokslo populiarinimas, kaip žanras, kas Internete šiek tiek merdi. O geresnės erdvės reklamuoti savo paslaugas, aš sunkiai įsivaizduoju. Juk yra keli universitetai, kuriuose rengiami būsimieji žurnalistai: kiek žinau dvi bakalauro studijų programos ir dar kelios magistro.

Taigi,  būtų sudaryta galimybė ir patiems studentams dalyvauti šioje veikloje, siekiant, kad jie įgytų praktikos, pradėtų „žaisti“ su tekstu. Ir tai liečia ne tik būsimuosius žurnalistus, bet taip pat ir platesnį ratą studijų programų socialiniuose ir humanitariniuose moksluose. Turint universiteto struktūroje tokią mašiną, galima drąsiai nusispjauti į pasakymus, jog kolegijų pranašumas yra jų praktinis profilis. Tai, ko trūksta ir dėl ko emigruoja studentai.

Dar vienas pakankamai svarbus momentas: veikiausiai Lietuvos mastu turintis tokį profilį socialiniuose ir humanitariniuose moksluose turėtų įsitvirtinti kaip šių sričių reitingų lyderis. Galbūt tai galėtų kažkiek įtakoti ir tarptautinius reitingus, tokius kaip webometrics (nors jų sudarymo principus nesu išstudijavęs). Galiausiai, apsvarstyti visus privalumus yra pakankami sunku, tačiau gražiausiai turėtų skambėti šie: aukštojo mokslo kokybė ir galimi pinigai…

Be jokios abejonės, tai rizikingas projektas, kurio sėkmės atveju būtų galima teigti, jog laimėtų tiek universitetas, organizavęs tokią veiklą, tiek ir visuomenė. Galiausiai reikia pabrėžti dar vieną svarbų momentą: jeigu universitetas imdamasis šio projekto įgyvendinimo pristatytų tai kaip „žurnalistikos laboratoriją“, būtų galima steigimo kaštus sumažinti ženkliai panaudojant europinius pinigus. Turiu nuojautą, jog tai gali tapti visai realiu projektu. Ir laimėtojas šioje srityje gali būti tik vienas – tas, kas pradės pirmas ir nesuspaus biudžeto reklamai. Tai galėtų pagaminti ne tik universitetų, bet ir žiniasklaidos lyderį…

Šiandien prezidentė Dalia Grybauskaitė išvyko vizitui į Baltarusiją, kur susitiko su Aleksandru Lukašenka. Kiek supratau, vizito tikslai yra trys: klausimas apie ukrainietiškos energijos transportavimą, pablevyzgojimas apie tai, jog Baltarusija turi būti demokratiškesnė ir vizų klausimas. Pirmi du klausimai yra tam, jg abu šalies vadovai geriau atrodytų prieš savo liaudį, trečiasis, tam jog būtų pasakyta, jog vizitas į Baltarusiją buvo sėkmingas, pasiekti tam tikri susitarimai, kurie yra įvardinami (supaprastinamas sienos kirtimas pasienio gyventojams). Tai, be jokios abejonės, yra svarbu. Tačiau galėtų būti pajudinti ir kiti klausimai.

Būtų labai malonu, jeigu galutinai būtų suderinta normali vizų išdavimo tvarka, vykstantiems moksliniais/studijų/mokymosi tikslais. Kitaip tariant, jog šis procesas būtų labai aiškia apibrėžtas. Dabar šiais tikslais gali būti pagaminama nemokama viza, tačiau tai priklauso iš principo tik nuo konsulo nuotaikos. Konsulas gali arba negali pasirašyti. Ir jam nereikia argumentuoti, kas yra natūralu. Tačiau Baltarusijos konsulatas šiuo požiūriu yra daug paslaugesnis, negu Lietuvos, ir tai liūdina (man važiuojant į Minską, atvažiavus ne savo laiku, kuomet buvo priimamos tik turistų grupės, viza buvo padaryta per 1,5 valandos, su sąlyga, jog man rekomendavo nueiti išgerti kavos, kol šiek tiek išsivaikščios žmonės).

Šiandien pas mus į universitetą atvažiavo du asmenys iš Baltarusijos. Vizito tikslas – mokslinė konferencija, kurioje skaito pranešimus. Tam buvo seniai ruoštasi, išsiųsti oficialūs pakvietimai ir idealiai sutvarkyti dokumentai. Nepaisant to, jog konsulate darbuotoja patvirtino dokumentų tinkamumą nemokamam vizos išdavimui, konsulas šį prašymą atmetė. Finalas – kelionė pabrango kartais. Tikėkimės, jog universitetas suras lėšų kompensuoti.

Na ir dar vienas įdomus momentas, kertant sieną, buvo stebimasi, jog važiuojama ne į Vilnių, o į Kauną, aiškiai parodant, jog Lietuva, ta į kurią verta važiuoti baigiasi 30 km nuo sienos su Baltarusija, kitaip tariant Vilniuje. Už Vilniaus turėtų būti balta dėmė.

Ir dar, įdomus dialogo fragmentas kertant sieną, kurį perpasakojo:

– Vizito tikslas?

-Pranešimas konferencijoje.

-O kam tai reikalinga?

…..

Knisausi po senus darbus. Reikia parašyti pranešimą iš temos, su kuria dirbau beveikprieš 4 – 5 metus, bet tekstas yra, daug platesnis negu reikia. Tik sutrumpinti ir padaryti pranešimą. Gal net ir įdomu bus. Nors veikiausiai nelabai. Ir pagalvojau, jog tiems laikams absoliučiai nejaučiu nostalgijos. Tiesiog įdomus darbas, įdomus laikas ir tiek. Nors iš kitos pusės, tai laikotarpis, kada supratau, jog hobis po truputį virstą į darbą. Bet nieko daugiau.

Tuo tarpu bandydamas pasiknisti po dar gilesnius atsiminimus, stengdamasis prisiminti, kaip gyvenau prieš 10 metų išties pajauti žiaurią nostalgiją. Ir nė velnio nesuprantu, kaip veikia žmogaus smegenys, per kiek laiko jos prisiminimus apdoroja taip, jog jie yra idealizuoti. Ir pabandžiau prisiliesti prie to, kuo buvo gyventa. Ir vienu, ir kitu atveju radau daug grožio, bet jis sukėlė nevienodas savijautas.

Grožis, kuriuo gyvenau prieš 10 metų:

Ir dar daugiau grožio iš to paties laikotarpio:

Tada buvo svarbi melodija, ritmas, tekstas (išties geri tekstai buvo)… Dabar lygiai taip pat gyveni tekstu. Gal išties maloniausius prisiminimus išgyveni pirmiausiai ne tekstu, o per melodiją ir ritmą?