Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Vienas blogosferos atstovas priminė mano jau tapųsi senu pažadą, kuomet Skirtumui įsipareigojau patiekti įrašą apie Lietuvos lenkus, bandant atsakyti į klausimą, kas tai per keistas darinys ir ko jie tokie ypatingi. Šis priminimas buvo savalaikis, kadangi Lietuvos ir Lenkijos derybos dėl švietimo įstatymo strigo, o Lietuvos Respublikos vyriausybė, kaip visada, nesugebėjo net parodyti kozirius, kuriuos turėjo šiame žaidime. Be jokios abejonės, tai galėjo būti viena iš tų akimirkų, kai istorikai galėjo sublizgėti, bet atsitiko kaip visada – Lietuvos atstovai derybose apskritai pamiršo, kad juos turi. Taigi, apie Lietuvos lenkus, šiek tiek iš toliau, pabandant aptarti pačią problemos genezę.

Taip, reikia pasakyti, jog tai pirmiausiai kultūrinis reiškinys, tik XX a. pradžioje virtęs politinę problema. Kaip jau buvo minėta, laikyti Lietuvos lenkus lenkais (t.y. tokiais pačiais kaip Lenkijos lenkai, kuriuos mūsiškiai dar visai neseniai vadino koroniažais) yra klaida. Lygiai tokia pati klaida būtų juos laikyti lietuviais. Klausimas, ar jie kalba lietuviškai, keliamas pavėluotai, didžioji dalis jų supranta mūsų kalba, neretai akcentą (ypač jaunimo tarpe) gali išgirsti tik gerai ištempęs ausis. O senoji karta? Čia jau priklauso nuo žmogaus nuostatų, bet esant reikalui, visą laiką bus galima susikalbėti, tarp kitko, pakankamai nesudėtingai, jeigu tik nebus išankstinių nuostatų. Šis faktorius ne mažiau svarbus, bet apie jį vėliau.

Taigi, kas tie Lietuvos lenkai? Be jokios abejonės, pirmiausiai tai LDK bajorija, kuri nuo XVII a. buvo pradėta veikti polonizacijos procesų, kurie ėjo gilyn vertikaliai, pirmiausiai paliečiant didikus, vėliau bajoriją, galiausiai ir miestiečius bei valstiečius. Pastarieji buvo priversti komunikuoti su aukštesniuoju sluoksniu, naudojant jų kalbą, galiausiai realiai jų tarpe funkcionavo dvikalbystė.  Net ir XIX a. pabaigoje Mykolas Riomeris rašė, kad jam užteko kontaktų su aplinka, tam, kad lietuvių kalbą išmoktų neblogai, keliais dešimtmečiais vėliau panaši situacija kartojosi ir su Czeslawu Miloszu. Išties, polonizacija nebuvo tokia stipri, kokia atrodo. Apie tai kalba ir 1794 metų sukilimo lietuviškieji atsišaukimai į tautą: jeigu bajorija 100 proc. suprato lenkiškai, kam apskritai prireikė šių raštų, nes jie buvo adresuoti ir LDK bajorams? Akivaizdu, jog situacija nebuvo tokia beviltiška lietuvybės atžvilgiu. Tačiau didžiausi pokyčiai sekė vėliau, po Abiejų Tautų Respublikos žlugimo…

Nustojus būti savosios valstybės šeimininkais, buvusią LDK visuomenę perliejo kelios kolektyvinių krizių bangos, pirmiausiai identiteto krizė – nebeliko Lietuvos, nebeliko Lenkijos, todėl žmonės, kurie paskutinius 400 metų formavo pilietinę tradiciją, siekdami įprasminti savo dalyvavimą politiniame gyvenime, dalyvaujant seimelių gyvenime, nustojo jaustis piliečiais. Ši krizė buvo pirmoji ir viena svarbiausiųjų, kadangi pilietiškai mąstantis žmogus turėjo pasirinkti savo pilietybę. Ne vienas iš jų pasirinko būti rusas, nors Oginskio polonezo motyvus žinojo puikiai, leisdamas sau juos paniūniuoti. Tai toli gražu nereiškė, jog lietuviškumo ar lenkiškumo buvo atsisakoma, tiesiog savivokos kontūrai buvo labai trapūs ir juo buvo galima be didesnių problemų peržengti.

Sekanti krizė buvo susijusi su lojalumu. Piliečiai, įpratę ginti savo valstybę ir tuo kuo jie tiki XIX a. gyveno tokiomis sąlygomis, jog reikėjo šiuos principus keisti. Turint valstybingumo idėją, reikėjo dėl jos kovoti, tačiau norint kovoti, reikėjo sulaužyti duotą priesaiką. Čia antroji problema, su kuria susidūrė buvusieji LDK palikuoniai, kadangi valstybė, kaip vertybė, atrodė kaip siekiamybė, tačiau įmanoma. Pirmojoje šio amžiaus pusėje, kiekviena karta išgyveno po sukilimą. Lietuviškoji bajorija iš įpročio sekė, kokios nuotaikos buvo Varšuvoje, taip formuodama tradicijos tęstinumą, tačiau tuo pačiu metu pamiršdama, jog santykis su Varšuva yra kitoks negu buvo anksčiau. Į jos pusę galima tik žiūrėti, bet ne daugiau. Susiklosčiusi situacija nulėmė tai, kad kelių kartų aktyviausi atstovai buvo represuojami, o tuo pačiu susiformavo įprotis žiūrėti, kokios nuotaikos Lenkijoje. Lietuvos lenko formavimosi procese tai buvo dar vienas probleminis taškas.

Iš principo persidengiant šioms dviems kolektyvinėms krizėms, žvilgsnis į Varšuvą krypo vis smarkiau, pirmiausiai tai buvo laikas, kai galutinai sunyko buvusi gaji LDK lotyniškoji kultūra, tekstai, tam jog būtų prieinami platesnėms masėms buvo pradėti rašyti lenkiškai. Galiausiai veikė ir buvusios sostinės pavyzdys. Tai, jog šiandien nepasidalinama Mickevičiumi, yra būtent šių krizių padarinys. Tačiau… Mickevičius buvo viena ryškiausių to meto figūrų (galima prisiminti ir joj tapatybės problemas, kaip jis jas formulavo – galiausiai atsisakydamas lenkiškumo ar lietuviškumo, o save įvardindamas kaip Europos pilietį), bet ne vienintelė. Lietuvos lenkai tuo metu kūrė savitą kultūrą, nors ir savo forma primenančią koroniažų, tačiau ta forma buvo tik kalba. Turinys buvo kitas, kadangi buvo skatinamas patriotiškumas, tačiau jis buvo orientuotas į LDK. Čia glūdi vienas ryškiausių skirtumų, iš kurio susiformavo visai skirtingas pasaulėvaizdis.

Visgi problemos prasidėjo dar to paties XIX a. pabaigoje, tautinio atgimimo laikotarpiu, kai buvo pradėti kurti atlietuvnimo ir sulenkinimo koncepcijos. Lietuvos lenkai, tarp lietuvių ir lenkų konflikte atsidūrė kaip tarp dviejų girnapusių. Sentimentai ir visiškai kitoks patriotizmas. Šie prieštaravimai iš principo draskė nesusiformavusią tautą. Tiesa, tik jie patys ir matė galimybe pabandyti sugyventi: Lietuvos nacionalistai aiškino, jog tai tautos šaka, kurią reikia arba nukirsti, arba prigydyti prie medžio, Lenkijos endekai teigė, jog reikia pasiekti galutinį dominavimą kresuose (taip pat ir Vilnijoje), todėl Lietuvos lenkų krajovcinės idėjos buvo grynai utopinės, nes spaudimas buvo pernelyg didelis iš abiejų pusių, apsisprendimas gimdavo labai netikėtomis aplinkybėmis.

Galiausiai visi žinome kaip viskas išsisprendė: Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą, kaip Lietuvos lenkų kultūros židinys jis pradėjo nykti, kadangi prasidėjo intelektualų judėjimas iš jo. Dvikalbiškumo (kaip ir dvigubos tapatybės) principas buvo pažeistas, Vilnius buvęs kultūriniu centru, Lenkijos sudėtyje sparčiai provincialėjo. Lenkiškumas (atmetus genetinius ryšius) pradėjo dominuoti. Galiausiai, paskutinės netektys susijusios su antruoju pasauliniu karu, kuomet Vilniaus universiteto profesūra pasitraukė ar buvo fiziškai sunaikinta, o pasibaigus karui prasidėjo lenkų repatriacijos akcijos. Svarbiausia, jog kolūkiuose gyvenantys lenkai sovietams nebuvo problema, problema buvo paskutiniai išsilavinę žmonės, užsilikę Vilniuje. Aišku, visų surinkti nesugebėjo, bet tai, kuo rėmėsi Lietuvos lenkai, buvo iš principo sunaikinta. Galiausiai net ir savoka pradėjo nykti, jeigu nelaikysime jos visiškai išnykusia. Nes Lietuvoje buvo palikti didžiąja dalimi lenkų marginalai. Štai čia ir įvyko didysis lūžis, atvedęs prie dabartinės situacijos, kada Lietuvos lenkais (galbūt buvusiais) pradedama manipuliuoti, o šie tokioms manipuliacijoms pasiduoda.

Czesław Miłosz

Visą laiką įdomu pasiskaitinėti apie Lietuvą, Lenkiją, lietuvius Lenkijoje ir lenkus Lietuvoje. Yra žmonių, kurie tai jaučia ir išgyvena. Man visą laiką buvo įdomūs Ryto Staselio rašiniai šia tema, kur vengiant emocijų, perteikiamos be galo emocionalios įžvalgos, perleistos per savąsias patirtis. Ir dažnai atsiranda labai pozityvių pastebėjimų šia tema. Išgyvenimai, kurių mes dažnai nesugebame suprasti, nes nesusiduriame kasdienybėje. Jeigu reikėtų apsibrėžti tiksliai savo poziciją, aš pasakyčiau, jog veikiausiai esu polonofilas, nei priešingai, vartojantis pakankamai aktyviai lenkų kalbą, suprantantis ir galintis susišnekėti, ir pažįstanti ne vieną tokį patį (ko gero žmonių rato, su kuriuo bendrauju, specifika). Žinau ir priešingą poziciją išpažįstančius tautiečius (neskaito, nekalba, laiko Lenkiją teritorija, kurioje sklindantys garsai primena gyvačių šnypštimą ir t.t.), tačiau dažniausiai jie niekuo nesidomi, sėdi ir knisasi savo smėlio dėžėje, nematantys toliau nei per ištiestos rankos atstumą. Nors gal ir klystu… Per ištiestos rankos, kurioje dar yra kastuvėlis. Pastarojo galiuką jie šiaip ne taip įžvelgia.

Galiu drąsiai pasakyti, jog šiais metais Lietuvos ir Lenkijos santykiai buvo intensyvių diskusijų objektas, intensyviausių, per visą nepriklausomybės laikotarpį. Ir tikrai, nors metai ir prasidėjo ta gaida, pastaruoju metu Miloszo šimtosios metinės ir jų šventimas nėra niekam įdomūs. Visi suprantam, kodėl taip atsitiko – Lenkijoje rinkimai, kresų korta ten mėgstama žaisti ir žaidžiama vykusiai, kadangi imperinės Lenkijos idėjos nemiršta. Apie tai, kaip šiame žaidime jaučiasi subjektas, geriau neklausti. Iš kitos pusės, galima prisiminti, jog Lietuvos politikai taip ir pasiliko stovėti ir stebėti žaidimo prie stalo. Tačiau ne vien tik politikai kalti. Ne mažiau kalti yra ir tie, kurie sėdi savo smėlio dėžėse ar žaidžia karą, kartais išeidami į gatves pasidžiaugti su deglais, jog viskas gražu, gera ir teisinga. Būtent į šią buką masę, kuri gali švęsti Trojos arklio atsiradimą mieste, ir orientuojasi statistinis politikas, kadangi komunikuoti su rinkėju, balsuojančiu prieš visus arba už Andrių Užkalnį yra gerokai sudėtingiau, jo smegenys vartosi ir dirbą tą darbą, vardan kurio jos buvo įdėtos į tą vietą, kurioje jos randasi. Visgi liūdniausia yra nekompetencija, kurią demonstruoja Lietuvos politinis „elitas“, stovintis prie žaidimų stalo ir absoliučiai nesugebantys susiorientuoti, kadangi politinio žaidimo taisyklių taip ir neišmoko. Didžioji dalis jų visais laikais dirbo Lietuvai, ir tada, ir dabar, todėl politika jiems yra svetima, svarbu tik šis momentas ir darbas vardan darbo (šiek tiek primena arklį Dobilą). Tačiau eiliniai Lenkijos lietuviai sugeba parodyti daug gilesnį politikos suvokimą, negu Vilniuje sėdintys „politikai“.* Nes jiems tai išties yra aktualu.

Tai, jog Lenkijos ir Lietuvos santykiuose yra paslėptos minos, ant kurių bus vieną kartą užmintą visi supratome ir matėme. Tiesiog taip turėjo atsitikti, nors visi žiūrėjome skirtingais rakursais. Man tai pasidarė aišku, kai susipažinau su diskusijomis, vykusiomis po Miloszo mirties. Klausimas, kur reikia jį palaidoti buvo aktualus, kadangi jo aiškiai deklaruojamas ryšys su Lietuva atrodė daugiau negu įtartinas. Jis spaudoje buvo vadinamas išdaviku ir nevertas gulėti Nusipelniusiųjų kriptoje su kitais Lenkijos kultūros veikėjais. Tokie epitetai, kaip išdavikas, pardavęs Lenkiją ir t.t. buvo pakankamai dažnas reiškinys to meto viešojoje Lenkijos polemikoje. Man tai signalizavo, jog artimiausiu metu įvyks sprogimas. Manau, jog daug kas tai matė pasitelkiant kitus simptomus.  Ir dabar mes vis dar blaškomės to sprogimo bangose.

Jeigu būti visiškai atviru, reikia užduoti klausimą, kur Lietuvos „politikai“ padarė didžiausią klaidą? Jie taip ir nesugebėjo niekam suprantamai paaiškinti, jog egzistuoja realus skirtumas, tarp to, kur link krypsta diskursas ir susidariusios padėties. Pirmiausiai, jog egzistuoja Vilniaus krašte egzistuoja dvi grupės lenkų: Lietuvos lenkai ir lenkai Lietuvoje. Šių dviejų grupių suplakimas į vieną ir suformuoja problemą, nes Lietuvos lenkai nėra tie patys lenkai Lietuvoje, pastarieji sudaro tik nedidelį procentą lenkais save įvardinančių asmenų. Tuo tarpu Lietuvos lenkai buvo unikalus istorinis reiškinys, save identifikavęs ir apsibrėžęs pakankamai aiškiai. Kaip rodo Rimanto Miknio tyrimai, jie puikiai suvokė savo unikalumą ir nesitapatino su Lenkijos lenkais, čia vadinamais „koroniažais“. Jie nebuvo lenkai, nebuvo lietuviai, nebuvo ir baltarusiai. Jų tapatumas buvo apibrėžtas per santykį su kraštu, kuriame jie gyveno. Tai buvo tauta, kuri netapo tauta, nes juos buvo bandoma integruoti tiek į Lenkijos, tiek į Lietuvos piliečių tarpą. Didžiausia problema, jog Lietuvos lenkų intelektualinis elitas buvo sunaikintas, o dabar už juos kalba marginalai, nesuvokiantys savo unikalumo. Čia būdingas Lietuvos lenko pavyzdys vėlgi būtų tas pats Miloszas, kuris savęs lenku nelaikė, bet nelaikė savęs ir lietuviu, ir užsidarymas praeityje, įvardinant save kaip LDK pilietį buvo bandymas pabėgti nuo tiesaus atsakymo. Ir jau nuvalkiota frazė, iš Miloszo paskaitos atsiimant Nobelio premiją, jog „gera gimti mažoje šalyje […] Aš kalbu apie Lietuvą„, tik dar kartą iliustruoja, kad problema išties opi. Nes ne Lenkijai spręsti, ką daryti su Lietuvos lenkais. Tačiau taip irgi būti negali. Tai yra Gordijaus mazgas, kurį galima tik perkirsti, kalbantis su bendruomenėmis kaip su lygiaverčiais partneriais. Ne su kokiais nors marginalais iš LLRA, nes jie realiai ir sukuria problemą, bet reikia surasti būdą, kaip tą bendruomenę ugdyti ir saugoti, nes tai unikalus mums visiems svarbus reiškinys. Ir tuo pačiu tenka apgailestauti, jog lietuviški marginalai nesuprato ir nelabai supras viso to vertės…

* – Gaila, bet šis įrašas ribotas, ir jį galės matyti tik Rytos Staselio LJ friendai. Pats autorius uždėjo spyną ant įrašo ir aš nesiryžtu net kopijuoti atskirų citatų. Būtų galima tik paprašyti padaryti šį įrašą viešu ir visiems prieinamu.

Sėdėjau ir skaičiau Mykolo Romerio dienoraščio fragmentus (žadama išleisti jau 4 jo dienoraščių knygą, kurioje patalpinama 3 – 5 dienoraščių tomai), apie tai, kaip ir kokią valstybę reiktų lietuviams kurti. Mykolo Romerio pozicijos veikiausiai net nereikėtų pristatinėti, kadangi ji visai neblogai žinoma. Keliais žodžiais bandant ją apibūdinti, būtų galima pasakyti, jog Romeris įsivaizdavo Lietuvą įvairiais laikotarpiais pakankamai skirtingą, tačiau vienas esminių valstybės bruožu turėjo būti pilietiškumo pagrindais funkcionuojanti visuomenė, kuomet egzistuoja dialogai tarp įvairių tautybių atstovų, o viskas sprendžiama susitarimo pagrindu.

Ko gero kitokia Romerio poziciją būtų sunku įsivaizduoti, nes jo tapatybė ir jos pasirinkimas buvo problemiški: vokiečių kilmės aristokratų šeimos, perėmusios lenkiškąsias kultūrines tradicijas atstovas, tačiau pats gyvena Lietuvoje ir yra su ja beveik suaugęs. Kaip pasirinkti tautybę? Na nedaug trūko, kad jis mestų monetą…

Skaitant Romerį, nejučiom prisimeni, jog tai, kaip jis apibrėžė lietuvių visuomenėje vykstančius tautinius procesus, šiandieninei Lietuvai yra pakankamai aktualu, nes viešojoje erdvėje karts nuo karto pasirodo įvairios nuomonės apie lietuvių santykį su kaimynais, gyvenančiais tiek už sienos, tiek ir už sienos 🙂 Kitaip tariant, visai šalia ir už respublikos ribų. Apie vietinius idiotus, kurie gali reikšti nepasitenkinimą tautinių mažumų atžvilgiu kalbėti neverta, nes apie juos karts nuo karto primena spauda, kadangi pastarieji niekaip neišmoksta gyventi tyliai ir ramiai, nedemonstruojant agresijos kitų atžvilgiu. Iš ramiau praėjusių pozicijos demonstravimo priemonių ko gero buvo pasirodęs žemėlapis, kur aplink Lietuvos Respublika, nenurodant kas per objektai randasi už valstybės sienų buvo apvestas užrašas: laikinai okupuotos lietuvių žemės (gali būti, jog tas užrašas kažkiek skyrėsi, galėjo būti nurodyta, jog tai užimtos, galėjo būti nurodoma ne į tautą, bet į valstybę, t.y. Lietuvos, tačiau esmės tai beveik nekeičia). Ir naršydamas po Jutūbę radau tokį filmuką:

httpv://www.youtube.com/watch?v=QwIXA5nCySc&feature=related

Pasidžiaugiau, jog ne tik pas mus esti idiotų, o prisimenant Kuzmičių iš tų visų nacionalinių medžioklių, žvejybų ir t.t. pagalvoji, kad idiotų ne tik Rusijoje šimtmečiui į priekį užtaupyta. Juokinga, nes autoriai klijuodami Lenkijos, kokia ji turėtų būti ir kokius pakraščius reikėtų susigrąžinti mechaniškai sudėliojo į vieną vienetą šiuolaikinių Lenkijos, Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos, Latvijos, Estijos ir netgi Kaliningrado srities sudarančias teritorijas, ir pabandė suskaičiuoti, kokia galinga Lenkija šiuo metu būtų, jeigu tai būtų pasiekta (skaičiai gaunasi išties įspūdingi). Bet, kai geriau pagalvoji, tai neturi jokio istorinio pagrindo ir būtent tokia forma Lenkija niekada neturėjo potencialo susiformuoti. Ji niekada tiesiogiai nevaldė Prūsijos, Estijoje ir didžiojoje šiuolaikinės Latvijos dalyje Lenkijos ir LDK veikimas buvo epizodinis, o giliausias nustebimas apima pažvelgus į Ukrainą – ką bendro gali turėti kvaila ir arogantiška pozicija pavyzdžiui su Krymu, aš nelabai suprantu. Galiausiai vadinamųjų „kresų“ susigrąžinimo judėjimas nėra labai populiarus, tačiau gyvybingas. Ir tai bet kokiu atveju viena didžiausių Lenkijos gėdų.

Kaip mokė vklasė, užbaigiant tekstą, reikia pabandyti grįžti prie to, nuo ko jis buvo pradėtas, mano atveju nuo Romerio. Dienoraštyje užrašyta dainelė, populiari XX a. pradžioje. Kartais reikia dirbti ir su šypsena:

(daina buvo užrašyta, nes M. Romeris vardino savo augintus balandžius, o vienam buvo davęs vardą „Dig-Dig-Don“)

Pasižiūrėjau, kas darosi LJ. Ten aptarinėjama Ryto Staselio problema, ir jo susidūrimas su sąmoningais tekstą kastruojančiais redaktoriais. Ir iškart vienas po kito pradėjo atsirasti įrašai, įkontekstinantys problemą pas Maumazą, Vklasė ir Gedas. Bent jau aš tai pamačiau pas save, nors tikiu, kad šleifas nusidriekė pakankamai toli. Išties šlykšti situacija, kaip paaiškėjo, vedama grynai politinių motyvų, nes pasak redakcijos, tekstas buvo apkarpytas tam, kad sutilptų į maketą, nors elektroninėje versijoje lyg ir nebuvo didelio poreikio riboti.

Apmąstant tokias situacijas, pirmiausiai bandai jas sudėlioti pagal savąsias patirtis, ką ir padarė aukščiau minėti LJ „gyventojai“, suteikdami Ryto Staselio problemai platesnį kontekstą. Kiekvienas iš jų aktualizavo tai savaip. Tai nestebina.

Man perskaičius Ryto problemą, pirmoji reakcija buvo kažkokia iškreipta, kadangi Lenkijoje turiu draugų, su kuriais išgėriau ne vieną kibirą stipresnių gėrimų. Tai žmonės iš akademinio pasaulio, pakankamai tolerantiški ir turinys šiek tiek skepsio. Bet net ir šioje sferoje vyrauja stereotipai bei klišės (o taip ir kuriami tarptautiniai santykiai). Vienas labiausiai įstrigusių vakarėlių tarptautiniame pasisėdėjime:

Dalyviai: lenkas (1 vnt.), lietuvis (1 vnt.), ukrainietis (2 vnt.), moldavas (? atrodo taip vadinami Moldavijos gyventojai lietuvių kalboje) (1 vnt.).

Veiksmas: Geriami taurūs ir mažiau taurūs gėrimai, pagal sudėtį turintys degti.

Dialogas apie istoriografiją, šaltiniotyrą, paleografiją ir visokį kitokį istorikams svarbų žargoną, bei jo turinį. Ir staiga nei iš niekur kyla diskusiją tarp lenko ir ukrainiečių, apie tai, kas labiau sugadino imigrantų reikalus Britanijoje:

Lenkas (L): Ukrainiečių ten per daug privažiavo…

Ukrainiečiai (U): Ten lenkai sudaro pakankamai ženklų skaičių, muša atlyginimus ir t.t.

L: Jūs patys mušate atlyginimus, kadangi jūs dirbate nelegaliai…

U: O lenkų nusikaltamumas Britanijoje…

L: Per ukrainiečius ten daromas baubas iš visos rytų Europos…

U: Nežinau nei vieno ukrainiečio, kuris dirbtų Anglijoje su ukrainietišku pasu, nes visi jie prieš tai tapo estais, lenkais, slovakais ir t.t.

Tuo tarpu vienas lietuvis tyliai sėdėjo ir džiaugėsi, jog mūsų tik trys milijonai ir skaičius Britanijoje nėra salyginai didelis, lyginant su tais pačiais lenkais ir ukrainiečiais…

……

Kai geriau pagalvoji, jeigu akademinėje sferoje pakankamai daug tolerancijos, o vistiek tenka praklausyti panašaus lygio pokalbius, tuomet ir suvoki, jog apie kažkokius susitarimus, sugyvenimą ir t.t. galima tik pasvajoti, nes jeigu atsipalaidavus sau leidžiama pasiginčyti tokiomis temomis, kurios galbūt ir svarbios, tačiau mažai mums (omenoje turimas istorikų cechas) aktualios, apie kažkokius patvaresnius ir pastovesnius ryšius.