Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Važinėjau šią savaitę daug, o važinėjant klausiausi Žinių radijo (tokiu atveju, jeigu neturiu šalia pašnekovo, veikia geriausiai, aš vistiek normaliai pasikalbu padiskutuoju ir visada diskusijose laimiu, nes į mano pateikiamus argumentus niekas normaliai taip ir neatsako).  Viskas gerai ir viskas blogai ant mūsų Lietuvos, priklausomai nuo to, kuris laidų vedėjas bandydavo diskutuoti. Tačiau šis įrašas tikrai ne apie tai, o apie vieną reklamą, kurią teko nugirsti kelis kartus. Problema tokia, institucija X staiga suprato, jog jaunimo nedarbas pasiekė kritinę ribą, ir reikia su šia problema bandyti kažką daryti. Ir tuomet įvyko stebuklas – laukiame visų, suinteresuotų asmenų ar nevyriausybinio sektoriaus atstovų teikti savuosius pasiūlymus, kaip spręsti šią problemą.

Su tuo būtų viskas kaip ir tvarkoj, problema opi, apie pusę jaunų “specialistų” neturi darbo ir reikia pagalvoti, kaip su tuo pabandyti tvarkytis, kadangi jaunimui gresia įsisukti į ilgalaikės bedarbystės ratus, o tai velniškai muš jų motyvaciją vėliau bandyti ieškoti darbo. Kas mane atgrasė nuo šios reklamos skelbiamos idėjos, tai mintis, jog viskas gali būti daroma atbulomis rankomis, su visiškai kitokiu, negu tikimasi rezultatu. Kaip paprastai vyksta tokių problemų sprendimo grupių veikla? Kažkuri ministerija ar įstaiga, pamato, kad nesugeba įsisavinti kažkokios pinigų dalies, ir pradeda kalbėti apie vienokias ar kitokias problemas. Žinoma, kartais vyksta ir atvirkščiai, problemas pamato, greitai paskiria jų sprendimui finansavimą ir tuomet pradeda mąstyti, ką su juo veikti. Rezultatai dažnai būna švelniai tariant ironiški. Kelios nevyriausybinės organizacijos paprastai pasidalina skirtą biudžetą ir dirba su išsikelta problema. Finalas akivaizdus, pinigai įsisavinami, problema kažkiek paviešinta, tačiau iki priartėjimo prie jos sprendimo toli gražu neprieita, tačiau geriausiai, kai tuo užsiima savi. Toks sprendimo būdas mūsų formalizuotame pasaulyje yra vienas teisingiausių… Galima pabandyti pamąstyti, ar nebus taip ir su jaunimo nedarbo sprendimo klausimu, tačiau net ir vargintis neverta, laužant galvą, kadangi jeigu būtų priešingai, tai būtų tik maloni išimtis.

Ar galima sprendžiant jaunimo nedarbo problemą pasiūlyti ką nors? Aš tiksliai nežinau, bet turiu vieną palinkėjimą – pasitikėkite jaunimu, jis pats gali daugybę klausimų su savo užimtumu išspręsti. Leiskite jam pačiam veikti, juk jaunose galvose kirba gausybė idėjų, kurios atrodo įgyvendinamos. Tiesa, dažnai “biznio planas” apsvarstomas su draugais prie butelio, iš vakaro audringai jam pritariama, ryte, geriant mineralinį, į jį žiūrima šiek tiek kritiškai, tačiau pirmiausia, kas stabdo, tai nesėkmės baimė ir didelių investicijų (UABo steigimas studentams ar tik baigusiems atrodo pakankamai didelės investicijos ir sietinas su rizika) nepagrįstumas. Nuėmus šią riziką, daug kas galėtų pajudėti į priekį. Todėl, man atrodo, jog valstybei reikia tik nedidelių investicijų, siekiant pagerinti situaciją su jaunimo užimtumu. Trijų žingsnių pasiūlymas:

1. Mikroįmonių įteisinimas ir jų paprastas steigimas. Atsidarai registrų centro svetainę, pasirenki mikroįmonės steigimą, nurodai adresą kuriame ruošiamasi veikti, suvedi kažkokius savo duomenis. Antras žingsnis – nurodai ką veiks įmonė ir viskas, įstatai užpildyti. Gaunamas laiškas su pasiuntimu pasidaryti antspaudą, registrų centre susimoki už juridinio asmens sukūrimą simbolinį mokestį, gauni registravimo dokumentus, formalizuotus įstatus ir galima eiti į mokesčių inspekciją, pakeliui užsukant į banką atsidaryti sąskaitos ir užsisakyti kokioje nors firmelėje antspaudo.

2. Kelionė į mokesčių inspekciją užtrunka kelias dienas, kol susirenki dokumentus iš banko ir antspaudą. Tuomet atėjęs pas žavią darbuotoją esi informuojamas, jog yra štai čia yra prisijungimo vardas, o čia slaptažodis prie stebuklingo įrankio, kur mikroįomonės savininkas turi suvedinėti visas gaunamas ir išrašomas sąskaitas, o dėl šios priežasties, jam nereikės samdytis buhalterės. Dar daugiau, mokesčių inspekcijos darbuotojai jį po pusės metų aplankys, ir patars kaip geriau tvarkytis, nurodys steigėjo padarytas klaidas, paaiškins, jog tam tikrą apyvartą pasiekus, jis bus priverstas persitvarkyti į UAB, nors tai bet kokiu atveju neišvengiama per kokius 2 – 3 metus.

3. Sukūrus tokį modelį (kai abu žingsniai yra atliekami kartu – paprastas steigimas ir apskaitos tvarkymo sistema), nepamiršti šią idėją skleisti visais kanalais, tam jog jaunimas (tiesa, kodėl senimas to negalėtų imtis nežinau, galbūt reiktų kalbėti apie universalų įrankį) imtų ir naudotųsi.

Galbūt padidėtų registrų centro apkrovos, tačiau tai viena iš pavyzdinių įmonių, tikrai susitvarkytų, tačiau steigimo supaprastinimas ir nupiginimas iki 200 – 300 litų leistų jaunimui nedaug rizikuojant pabandyti pradėti savarankišką veiklą. Ir jeigu tai neduotų rezultato, tuomet aš pripažinčiau, jog per gerai galvojau apie mūsų jaunus žmones. Tačiau aš manau, jog aš neklystų jų atžvilgiu… Duokit tik įrankius ir laisvę – jaunimas patys išspręs savo problemas.

Happy Jesus

Pastaruoju metu vis netyla diskusijos, adresuotos Bažnyčios ir valstybės santykio nustatymo klausimais. Jos be galo įdomios, nukreiptos prieš Bažnyčią, kaip instituciją, įvairiais būdais siekiant ją diskredituoti. Negalima nesutikti, jog kritikos ši struktūra nusipelnė, kadangi tai sena ir itin mažai linkusi keistis struktūra, iš kitos pusės, po Martino Liuterio tezių pasirodymo, kiekvienas iš mūsų turi pasirinkimą, kaip ir kokiais būdais garbinti savo Dievą, o sekuliarios valstybės idėja netgi leidžia kasdieną pirkti vis kitą religiją, šiandien nusiperkant islamą, ryt galima pirkti kad ir budizmą. O išėjus į gatve garsiai pagarbinti Krišną ir dar užvalgyti kažkokių pyragaičių. Tačiau išlieka viena tendencija, religingumo formoms besikeičiant, persipinant, nuo to pasidaro sunkiau tik mūsų sąmonei: kada persižegnojusi bobutė prieš rytinius poterius taria frazę “ir tegul mūsų čakros atsiveria, o mes pasinerkime į nirvaną” supranti, jog kažkas ne taip. Tai tik šnabžda apie tai, jog žmonių galvose yra informacijos perteklius ir pasimetimas…

Tiesa pasakius, aš pats nežinau, kam reikalingas šis įrašas. Šiek tiek primena tokią keistą situaciją, kai mane bandė kritikuoti už tai, jog panaudojau Z. Norkaus teoriją apie LDK kaip imperiją, tačiau klausimas buvo iškeltas tuo pačiu metu, kai Z. Norkus sėdėjo salėje. Į tai galėjau atsakyti įvairiai, nors logiška, jog būtų užtekę atsakymo, kad ne mano pareiga ginti profesorių, kuris pats gali laisvai apsiginti. Lygiai taip pat ne mano pareiga ginti Dievą, kuris, pagal idėją turėtų būti visur…

Visgi pabandau pažiūrėti į tai kažkiek iš šalies, pateikiant vos kelias pastabas. Pirmiausiai savo ateizmą afišuojantys veikėjai atrodo itin juokingi, nes ateizmas yra tik dar viena tikėjimo forma. Prekė, kuria mes bet kokiu atveju jau persisotinę ir kuri kelia šypsena. Ir įsitikinimas, jog Dievas, čakros ir 40 nekaltų mergaičių pomirtiniame gyvenime neegzistuoja yra lygiai toks pats kvailas, kaip įsitikinimas, jog jos egzistuoja. Sena problema, apie kurią aiškino dar Sokratas. Tiesa, nuo to laiko ne kažkas ir pasistūmėjo, pasaulis beveik išmatuotas, tačiau Dievas dar nepasvertas ir nesupilstytas į kibirus, matuojant tūrį, todėl Sokratas 100 procentų yra teisus, grįždamas prie savo frazės, kurią jis užaštrindavo nieko nežinančio žmogaus veidu…

Ir visgi, nėra nieko keisčiau, kai religija kritikuojama pasitelkiant metodologiškai nevykusias priemones, pavyzdžiui kuomet kritikuojama pati Bažnyčios struktūra, ją drebinantys skandalai, kuriuos ji pati sunkiai pergyvena. Galima tik pasvarstyti, kiek bažnyčios hierarchai leidžia sau pamąstyti apie celibato panaikinimą (iškart būtų išspręsta visa eilė problemų), tačiau tradicija yra stipri, ji nelinkusi keistis. Nors būtent celibato atsisakymas galėtų iškart išspręsti daugybę problemų savaime (iš kitos pusės, sukurtų visą eilę naujų problemų). Kaip spręsti tų dvasininkų palikuonių klausima, kurie vis dar laukia celibato panaikinimo, žino tik vyskupai.

Visgi juokingiausia, kai bandoma kalbėti apie tokius dalykus, kaip pedofilija, nepaisant to, jog tai pakankamai liūdna tema. Tačiau tai, ką skelbia Bažnyčios kritikai. Tik ironiškai galima žvelgti į jų pateikiamus skaičius, nes tokie įrašai turėtų būti palydimi nuorodomis į oficialių bažnyčios pareigūnų pasisakymus ar jų spaudos konferencijas. Aš jokiais būdais neteigiu, jog, pavyzdžiui, pedofilija dvasininkijoje neegzistuoja, tačiau kuomet kalba pasisuka apie 100 bendruomenės vaikų tvirkinimą, teigiant, jog tai buvo išaiškinta po oficialaus bažnytinio tyrimo, yra daugiau negu juokinga. Norite kovoti su Bažnyčios problemomis, darykite tai kompetetingai. Arba nedarykite to visai, nes tam reikia turėti proto ir bent šlakelį kritiškumo.

Ir dar, antibažnytinė pozicija ir institucijos kritika, mano požiūriu yra sveikas dalykas. Jis gali būti idėjinis ir tik idėjinis, kai žmonės pradeda iš to uždirbinėti, naudodami tam ne itin patrauklias kritikos formas, tai būna tik naujo tikėjimo pardavimas. Nes jokiu žinojimu ten net nekvepia.

O visa tai jau daugiau negu ironiška…

Beje, Ūsas ir tas kitas tikrai (na tas, kur teisėjas ar kas jis ten buvo), tikrai nebuvo pedofilai, nes jie nebuvo katalikų dvasininkai. Logika, tiesa pasakius, labai panaši…

Veiverių gimnazija. Projektavo ir statė senelis

Atrodo Keverzonėse išsakytos abejonės, ar tikrai Žaliojo tilto puošiančioms figūroms vieta šioje miesto erdvėje, atsirado kontrargumentas – jas reikia išsaugoti tam, jog atmintis būtų kuo pilnesnė, o tautos praradimai būtų nuolatinio priminimo akiratyje. Nesiruošiu veltis į diskusiją, juolab, jog savo argumentą išsakiau, jis man atrodo logiškas ir kol kas jam priešpastatos nematau. Visgi, norėtųsi pažymėti kelis momentus, kuriuos laikau svarbiais sau. Kaip juos vertinti, aš palieku spręsti kitiems.

Išties, santykio su praeitimi nustatymas yra sudėtinga problema, kiekvienas šį santykį konstruoja individualiai, mato viešuosiuose simboliuose tai, ką nori matyti ar tai ką įžvelgia, todėl mano subjektyvus požiūris tikrai neturi kliudyti diskusijai. Taigi, pažymėtini keli taškai, nuo kurių aš turėčiau atsispirti. Taigi, turiu save pristatyti kaip vidutinį, statistinį Lietuvos Respublikos pilietį, galbūt šiek tiek daugiau skaičiusį negu šiuolaikinis Lietuvos jaunuolis, bet nieko daugiau…

Taškas A. Žvelgiu į visas figūras ir ką aš jose matau. Tai, ką mato ir visi: du kareiviai, du darbininkai, du kolūkiečiai ir du studentai ar paūgėję (galbūt vakarinės mokyklos) moksleiviai. Kas tai yra? Mano, kaip visiško diletanto akimis žiūrint, tai yra pats tikriausias ir nuoširdžiausias stalinistinės santvarkos pašlovinimas. Industrializacija, visi žinote kas tai buvo. Visi žinote kaip ji vyko, ypač tuomet, kai buvo poreikis bet kokiais būdais panaudoti kalinių (ne retas atvejis – politinių), kuomet žmonės buvo išvaromi į statybos aikšteles su užduotimi pastatyti objektą X, į pasakymą, jog reiktų vinių, paruoštas būdavo atsakymas: “Statyti taip ir jokių vinių”. Aišku, šie procesai vyko toliau, dažniausiai “įsisavinant” tolimąsias imperijos žemes. Lietuvoje buvo matomos tik šio proceso viršūnėlės. Kas yra kolektyvizacija? Šį reiškinį patyrė daugelio giminės, kuomet brutalia forma žmonės buvo tiesiog suvaromi ir priverčiami atsisakyti to gyvenimo, kūrį galėjo patys laisvai tvarkytis ir kurti. Dar vienas prievartos aktas, kuriuo buvo paremti visuomenės funkcionavimo principai. Kaip žmonės gyveno kolūkiuose didžioji dalis taip pat žino, jie svajojo apie pilietines teises, arba, taip vadinamą pasą, kad galėtų kur nors išjudėti (ai, tiesa, vasara, juk darbymetis, tai jiems judėti kaipo ir nelabai priklausė). Be jokios abejonės, visuomenė militarizuota, ir tai taip pat atsispindi šioje darnioje kompozicijoje. Ir galiausiai paskutinis komponentas, kuris buvo būdingas to laikotarpio visuomenei, bet išreikštas kažkaip keistai – būsimoji nomenklatūra. To vaikino žvilgsnyje matau jaunąjį AMB, kuris ir tuomet dirbo Lietuvai, ir jau nešiojosi Kauno HES brėžinius. Štai kas buvo auginama – lojalūs partijai ir Stalinui žmonės. Ir galiu spjauti visiems į akis, kas sako, jog ši darni kompozicija yra beveik neideologizuota. Tai tiesioginis santvarkos pašlovinimas, apkabinėtas nedviprasmiška simbolika.

Taškas B. Kažkada Rimvydas Petrauskas (vienas gerbiamiausių Lietuvos istorikų) per kažkurį savo televizinį kalbėjimą apgailestavo, jog tie žmonės, kurie galėtų pasakoti istorijas, jų nepasakoja, nes žiūri į naratyvą pernelyg schematiškai. Aš žiūrėdamas į šias metalo krūvas matau tai, ką aprašiau, aptardamas tašką A. Dar daugiau numanydamas pastatymo chronologiją, aš galiu ją tapatinti su savo šeimos istorija, ir tai darau. Koks vaizdas gaunasi? Tol, kol Lietuvoje klestėjo Stalino tironijos gairėmis pažymėtos visuomenės struktūros idealizavimas, mano seneliai (visi 4) tuo metu buvo gavę nemokamus kelialapius į vieną pusę vien dėl to, jog netilpo šios nubrėžtos keturnarės struktūros rėmuose (dar karta primenu: militarizacija – industrializacija – kolektyvizacija – nomenklatūra). Na taip, vienas prisiaiškino, jog rusui tai nei už ką netarnaus. Kitas tiesiog netiko pagal klasinius apibrėžimus. Senoji klasė, sunaikinta revoliucijos SSRS čia dar išsilaikė. Na, Stalinas juk ne žvėris, net ir kilmę galima pataisyti karštu darbu taigoje. Vėlgi, ta pati kryptis. Štai toks man šių skulptūrų kontekstas.

Taškas C. Desovietizacijos procesas, valant Lietuvos viešąsias erdves, kažkaip aplenkė Žaliąjį tiltą. Ne dėl kažkokių keistų priežasčių, jog absoliučiai niekas nesuprato, ką ši kompozicija simbolizuoja. Tiesiog 50 metų sovietinės okupacijos kai kurios nuostatos įsikalė giliai į sąmone. Darbininkas – gėris, kolūkietis – Lietuva žemės ūkio kraštas, besimokantys žmonės – Lietuvos ateitis, galiausiai ir kariuomenė, tebūnie sovietinė, nelabai ir maišo, vokiečiai dar ilgai buvo blogis… O juk nuo jų jie mus išlaisvino. Taip, tam tikros asociacijos, išugdytos per 50 metų turėjo įtakos tam, jog šis ansamblis išvengtų desovietizacijos. Tačiau esmės tai nekeičia.

****

Šie trys taškai man atrodo svarbiausi, svarstant iš paprasto žmogaus pozicijų, kodėl šių skulptūrų neturi pasilikti. Šeimos istorija, pasakojama jau kelintoje kartoje, man atskleidžia, jog nuo tos idealios ir šlovinamos bei gerbiamos santvarkos, mano tėvai, seneliai ir proseneliai yra nukentėję. Ne tokią Lietuvą jie statė, ne už tokią Lietuvą jie kovojo (vienas mano senelių dalyvavo Nepriklausomybės kovose kaip savanoris). Norėdamas pajausti ryšį su praeitimi, aš žiūrių į tai, ką jie paliko, tai ką sukūrė,* kadangi norėdamas apsilankyti savo senelių gimtinėje ir netgi tai atlikęs, geriausiu atveju aš pamatysiu tuščius, Stalino laikais sulygintus laukus, o blogesniu man reikės užsiimti nardymu, kadangi Kauno marios užliejo ne tik jų vietas, bet ir kapines, kuriose ilsisi mano protėviai. Ar man malonu žiūrėti į paminklus, kurie garbina sovietinę santvarką? Tikrai ne. Ir tai yra atvejis, kodėl aš nedvejodamas pasisakau, kad juos reikėtų nugriauti. Ir savo giminės istoriją aš perpasakosiu savo vaikams, ir, sėdėdamas prie židinio su pypkute, ją dar kartą perpasakosiu anūkams, nepaisant to, jog žmona ant manęs staugs, jog tabakas kenkia vaikų sveikatai. Tačiau atmintis ir be anai santvarkai skirto pagarbinimo išliks, nes ji gyva per pasakojimą, kuris yra nenutrūkstamas, nes taip buvo prieš mane ir taip bus po manęs.

Liko vienintelis klausimas, ar kam nors yra svarbu, jog šios skulptūros išliktų? Taip, yra žmonių, tikinčių, jog šių skulptūrų pastatymo laiku Lietuva klestėjo, tai buvęs jos aukso amžius. Vienas pavyzdys:

httpv://www.youtube.com/watch?v=JfSqqr9Is5I

Atstumiantis pavyzdys? Tačiau skulptūros juk išliko dėl tokių kaip jis. Tiesa, jie taip nekalbėjo, jie tiesiog taip galvojo.

——

* Galbūt pas ką nors yra Balbieriškio sinagogos nuotraukų? Būčiau dėkingas, jeigu pasidalintumėte.

Aš savęs nelaikau žmogumi, kuriam sekasi rašyti recenzijas, todėl prie jų man paprastai išeina ilgas ir nuobodus stenėjimas, tuo pačiu – pakankamai skausmingas veiksmas. Todėl gerbiu žmones, kurie randa savyje jėgų ir gali tai parašyti greitai, praėjus nedaug laiko nuo pažado davimo iki pačio recenzijos pasirodymo dienos šviesoje. Žinau tik kelis paprastus recenzijos rašymui būtinus elementus. Pirmiausia tai visiškas sąžiningumas, kur jokie kompromisai nėra galimi, o išankstinės nuostatos yra už viso to ribos. Konceptualiniai nesutarimai – taip, jie gali egzistuoti, tačiau ne jiems turi būti suteikta pirmenybė, o tekstui, kuris tapo recenzijos objektu. Jeigu šis elementas nėra išlaikomas, recenzija nėra recenzija, nes ji nekviečia polemizuoti. Antras svarbus recenzijos elementas – jokių asmeniškumų, tyrimai, kurie vykdomi ta pačia kryptimi, kai recenzentas ne blogiau žino problemą, jos turinį ir medžiagą, iš kurios sukonstruojamas tekstas, tėra privalumas imantis recenzuoti darbą, tačiau jis negali virsti arogantišku pranašumo demonstravimu. Kodėl? Bet kokia arogancija užkerta kelią recenzijai pasiekti tikslą, kurį aš galėčiau įvardinti kaip polemiką. Tik išlaikant šiuos du elementus recenzijoje, jos rašymas yra tikslingas, kitu atveju – tai niekinis pasisakymas.

Sovietinio militarizmo demonstravimas. Ar jam tikrai yra vieta viešojoje erdvėje?

Visi suprantate, jog čia aš rašau apie Leo Lenox apsižodžiavimą Keverzonėse pasirodžiusio teksto atžvilgiu, todėl iškart pasakau, tai kas akivaizdu – mano požiūriu tai nėra jokia recenzija, kadangi šalia aukščiau įšvarintų dviejų elementų trūksta ir kelių būtinų taisyklių išlaikymo. Pirmiausiai, tai aiškaus žanro identifikavimas. Ne veltui rašant recenziją jau pirmasis sakinys talpina savyje nuorodą į žanrą, kuris iš dalies atskleidžia ir jo apimtį (monografija, studija, straipsnis ir t.t.), tačiau tai ne mažiau svarbu, kadangi tokių būdu mes susidarome primą įspūdį apie recenzuojamo objekto išsamumą ir išbaigtumą. Leo naudoja apibūdinančias sąvokas įrašas, esė ir straipsnis. Tai pačiai recenzijai aiškumo neprideda, tačiau galima suprasti vieną paprastą dalyką – vertinti tai, kas vyksta blogosferoje yra sudėtingą. Šiuo atveju pasakysiu tik tai, kas ir taip akivaizdu: esė žanras yra be galo paprastas, kadangi jis neturi nei taisyklių, nei normų. Dar daugiau, retorika, kuria rašoma esė (ir dėl kurios taip piktinasi Leo), taip pat neturi jokių reikalavimų, ji pasirenkama laisvai. Galbūt ir verta sutikti, jog pats tekstas galėjo būti trumpesnis, tačiau šiame žanre tai yra absoliuti autoriaus pasirinkimo laisvė.

„Recenzijos“ problema, jog ji įsivėlė į tai, nuo ko sunku atsitraukti – kalbėjimo apie kalbėjimą, ir beveik neprisilietė prie to, kas ne mažiau svarbu: objekto ir metodo. Ir jeigu objektas yra aišku, bandymas iš(si)aiškinti menas tai ar mianaz, prie jo ir apsistoti neverta, grubiai apšaukiant diletantais, tačiau jokių argumentų, kodėl tokia nuostata gali egzistuoti nepateikiama. Čia galima būtų grįžti prie bandymo ieškoti apibrėžimų, kas yra menas, o kas juo nėra, tačiau tai nėra produktyvu, išskyrus tai, jog menas pirmiausiai yra emocija. Būtent šios pozicijos ir pasigendama labiausiai ir ji diktuoja jeigu ne metodologiją (ar aprašomasis metodas yra metodas), tai bent jau esminius principus – akivaizdu, jog kalba apie emociją gali būti tiktai emocionali, tokią mes ją ir matome, juolab, pats žanras tai leidžia.

Jeigu man reikėtų pasisakyti šių skulptūrų atžvilgiu, aš nedvejodamas pasakyčiau, jog jas verta išgabenti, kaip ir daugelį atokiuose kaimeliuose vis dar esančių karių – gynėjų skulptūrų Raudonosios armijos palaidojimo vietose. Aš pavydžių estams, kurie savo bronzinį karį perkėlė iš miesto centro, tiesa ne į istorijos sąvartyną, bet į karių kapines. Dėl vienos paprastos priežasties – jie iš tiesų mūsų neišlaisvino. Ir tai nėra joks atminties puoselėjimas, nes paliekant tokias skulptūras, visa tai netenka prasmės:

Paminklas Sausio 13-osios aukoms atmint

Tai nėra lygiavertis menas, kadangijis neša visiškai kitą emocinį krūvį. Vien jau tai, jog šios kompozicijos elementais tapo sovietinė simbolika, verstų jos visos atsisakyti. Taip, mano argumentai taip pat grynai emociniai – man dėl tokio neryžtingumo gėda. Atsakymas į klausimą, kodėl jie išliko man taip pat yra daugiau negu akivaizdus – per klaidą, kuri kada nors vis tiek bus ištaisyta…

Dvi ydos aukštojo mokslo sistemoje – aplink jį besisukanti retorika ir sistemos tęstinumas, kurie vienas kitą papildo ir pridengia, šiomis dienomis kaip niekad gerai atsiskleidė. Nežinau, dėl kurių priežasčių apie šiuos problemos kertinius akmenis buvo nutylima, tačiau akivaizdu, jog tai priklauso nuo vidinių interesų, kurie yra svarbūs ne tik pačiai sistemai, bet taip pat ir politikams. Universitetuose sutelktas intelektualinis potencialas, kuriuo gali būti (ne tik gali, bet ir yra) manipuliuojama, išnaudojamas siekiant įveikti savuosius oponentus. Ir sistema išlieka…

Dar vienas draugas, šį kartą vardu Gintaras, kuris, kaip ir ankstesni draugai šaukė, jog visa valdžia turi priklausyti taryboms. Dėkojame Skirtumui už pagalba su iliustracija

Viešojoje erdvėje prasidėjusios diskusijos buvo nukreiptos vienų prieš kitus svarstant sistemines problemas, Konstitucinio Teismo atstovų prašoma nusišalinti sprendžiant šį klausimą, kadangi yra daugiau negu akivaizdus interesų konfliktas. Kaip žinia nereaguojama. Ne gana to, Konstitucinis Teismas užsiėmė politikavimu. Ir pats save diskreditavo. Apie bet kokios įtakos eliminavimą, negalima net kalbėti, nesukeliant šypsenos. Žmogus negali būti izoliuotas, nuomonių apsikeitimas ir pokalbis šia tema jau yra įtakos darymas. O man yra labai sunku įsivaizduoti, kaip toje pačioje institucijoje dirbantys žmonės išvengė pokalbio. Todėl bet kas, neigiantis, kad sprendimai nebuvo įtakoti, gali būti drąsiai pavadintas demagogu. Todėl šiuo atveju reikia pripažinti, jog sistema apgynė savo autonomiją. Bandymai nupirkti pačią sistemą buvo pernelyg nevykę ir pernelyg atviri, kad viskas užsiglaistytų. Todėl vienareikšmiškai galima pasakyti, jog Konstitucinis Teismas šiuo atveju tapo sistemos įrankiu.

Tačiau šalia to egzistuoja ir kita suinteresuota grupė – politikai. Jų pozicija akivaizdi: reikia kažko naujo, ką sugalvoti nebūtų sudėtinga, tam jog sistema taptų lojalesnė jiems. Tarybos modelis atrodė patrauklus. Pernelyg daug galvoti nereikia, galima nesudėtingai integruoti savo žmones, tačiau tai pažeidė vieną pagrindinių akademinių principų, liečiantį autonomiją. Pokyčiai iš anksto buvo priversti sužlugti, kadangi taryboms buvo suteikti pernelyg platūs įgaliojimai. Vienintelė funkcija, kuri galėjo būti jai pavesta – stebėsena. Tiesa, stebėjimo grupės egzistavimas universiteto senate būtų visiškai logiškas, kadangi 3 ar 5 žmonės jokių realių proporcijų neiškreiptų. Todėl tarybos, kaip instituto įvedimas buvo absoliučiai netikslingas. Netekusi galios, ji laikytina tik dar vienu biurokratiniu sraigteliu ir niekuo daugiau.

Pernelyg akivaizdu, jog situacija tapo patinė, kur nebėra vietos manevrui, tačiau pasiūlymu taip pat neatsirado. Taip galima kreiptis į bendruomene, tačiau Radžvilo ir kompanijos, kurie vienintelei tikrai garsiai rėkė, yra tokia, jog buvo bandoma išrėkti kažkoks turinys, tačiau ne jis buvo svarbiausias. Svarbiausia buvo rėkti stovint ant bačkos, su viltimi, jog kas nors girdės ir atkreips dėmesį. Kažkokių idėjų ar pasiūlymų, kuriuos būtų galima pavadinti konstruktyviais, išgirsti neteko. Destrukcijos nors vežimu vežk. Tie patys lozungai: kiekvienam abiturientui po vietą, kiekvienas ir (ne)susimoka. Ir tai visas pasiūlymas. Atrodo daugiau negu juokingai. Dėl daugybės priežasčių. Kiti pasiūlymai taip pat buvo tik korekcinio pobūdžio. Ir viskas stringa iš principo, nes pasiduodama tai pačiai retorikai, kuri tik maskuoja problemas.

Ar galima šį ratą sulaužyti? Be jokios abejonės, tereikia vienos smulkmenos – atviros ir plačios diskusijos, kuri išeitų už dabartinio diskurso ribos, įsiklausant į alternatyvius pasiūlymus ir tokiu būdu sukuriant galimybę sulaužyti visą sistemą, nes kol kas, visas veiksmas yra orientuotas tik į jos pačios reprodukavimąsi ir uždarumo išlaikymą. Tik tokiu būdu ratas gali būti sulaužytas – kai pasiūlymai ateis iš už sistemos ribų.

Aš turiu kvailą nuojautą, jog taip ir turi atsitikti, nes tai neišvengiama. Kada tai atsitiks? Šiemet? Kitais metais? Sekantį dešimtmetį? Bet tai tikrai atsitiks, galiu prognozuoti kelių amžių tikslumu.