Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Šiandien spėjau sužinoti vieną svarbų dalyką – esu nekompetetingas. Šiandien  sužinojau netgi daugiau, esu dvigubai nekompetetingas. Tiesiog pasakyti tai nėra sudėtinga, dažniausiai aš taip pats pasakau apie save, kur matau, jog mano profaniškas požiūris yra visiškai niekam neįdomus, net ir man pačiam. Tiesiog kartais tenka pasisakyti ir tokiais klausimais, kuriuose aš nieko neišmanau, tačiau man jie yra aktualūs, o logika yra universali, todėl kartais leidžiu sau taip elgtis. Tačiau šiandien buvo atmestos dvi paraiškos, kurias buvau surašęs. Abi iš mano srities, todėl užvirė lengvas kakutis, kuris garais pradėjo veržtis per ausis. Bet, kaip visada, nėra to, ko negalėtų sutvarkyti tabako dūmas ir lengvas parūkymas. Sutvarko viską, išskyrus virškinimo sistemą, todėl pridursiu, kad  dalimi sistemos turinio pabandysiu pasidalinti šioje erdvėje. Taigi, esant idealioms sąlygoms, šiek tiek aptapšnosiu, sužaisdamas idealią strazdanėlių partiją…

Galima tiesiog sakyti, jog viskas yra netiesa, bet Jūs, negerbiamasis, darot gėdą, todėl džiaukitės, kad esate ononimas

Pradėti reikia iš pradžių, sudalyvavau dviejose paraiškose, kur man buvo išdidžiai parodytas vidurinysis kairės rankos pirštas, o paskui ir dešinės. Taigi, kad vienas pirštas bus parodytas, aš tai numaniau. Tiesiog argumentas nepatiko – dar anksti… Taip, taip nusprendė ekspertai. Net nežinau, kaip paaiškinti savijautą, kai gauni tokį atsakymą, kurio niekas nesiruošė atsiųsti. Tiesiog skamba šiek tiek įžeidžiančiai. Ką reiškia, dar anksti? Jeigu visu reikalavimus iš principo atitinki, bet kai panaudojamas toks argumentas, mažų mažiausiai neracionalu. Tokio atsakymo paprasčiausiai nesitikėjau, tačiau kai panaudojami tokie argumentai, viską galima vertinti tik ironiškai. Su šypsena, šiek tiek ramindamas save, jog tai ne pasaulio pabaiga (nors arti to), tačiau pats principas nepatiko ir tiek. O galiausiai, galiu ir sutikti, išties, dar anksti. Visgi norėtųsi konkretesnės ir tobulesnės kritikos mano kompetencijos atžvilgiu.

Antrasis atvejis buvo apskritai tobulas. Ekspertu dirbęs žmogus pademonstravo nuostabų požiūrį į tai, kokį darbą jis dirba. Aš nežinau, kas jis, bet norėtųsi, jog tokio žmogaus paprasčiausiai neliktų, nes sėdėjau ir galvojau, kaip įvertinti žmogų, kuris vertina tyrimų kryptį, visiškai joje nesusigaudydamas. Galiu tai pasakyti drąsiai ir nesivaržydamas, galiu jam pasakyti tai į akis, netgi norėčiau turėti tokią galimybę, deja, jos nėra, nes ekspertams garantuojamas visiškas anonimiškumas. Tai nėra blogai, tačiau tai sukelia kitą problemą – jis visiškai atpalaiduojamas nuo atsakomybės ir gali elgtis kaip nori. Todėl nors ir anonimiškai, galiu drąsiai pasakyti, jog jis ta laisve naudojosi siekdamas patenkinti savuosius korupcinius interesus. Tai galiu nesudėtingai įrodyti, nes jam pritrūko originalumo, bandant sugalvoti kažką naują, todėl panašius argumentus sudėliojo ne vienoje paraiškoje. Tai jau kelia įtarimą. Karpatų žydas pasakytų, jog reikia šalin vyti tokius melagius, tačiau aš taip pasielgti negaliu. Tokios taisyklės.

Nepaisant visko, aš galiu šiandien pasakyti tokį paprastą faktą – ten, kur aš dirbu, ten aš atiduodu visą save, todėl abejoti mano kompetencija mano srityje yra mažiausiai nepadoru. Aš galiu pasakyti, jog turiu kelioliką straipsnių, esu sudalyvavęs keliolikoje konferencijų kaip pranešėjas, interesų diapazonas platus, todėl ekspertas, įvardindamas mane kaip nekompetetingą, padarė didelę klaidą. Vien jau tai, kad nesugebėjo perskaityti CV ir susieti atskirų bibliografinių pozicijų su tyrinėjimų tematiką, rodo, kad tokio eksperto turėtų nelikti. Tačiau tai tėra smulkmena, kadangi ekspertas jau pasirodė kaip nekompetetingas, nes ir publikacijų sąraše nurodytos bent 2 pozicijos, kurios yra susijusios su tyrimo tema, bendras sąrašas pasipildo, kadangi jis matomas iš gyvenimo aprašymo. Todėl galiu pasakyti, jog toks ekspertas yra vertas tik pasiuntimo, daugiau negu toli… Visgi leisiu sau pacituoti kelias frazes iš to, kas yra paslėpta nuo visuomenės. Ką reškia toks pasakymai:

Galimas indėlis į mokslo krypties raidą pareiškėjų apibūdinamas iš dalies aiškiai ir kartu iš dalies abstrakčiai.

Paraiškoje nurodoma tik vieno pareiškėjo patirtis vykdant mokslinius tyrimus. Čia, Rokiškio maniera, galėčiau paaiškinti, jog šitas dalbajobas visiškai nesuvokia, kas yra mokslinis tyrimas, tačiau taip nedarysiu, tiesiog paminėdamas, jog žmogus, žiūrėdamas į publikacijų sąrašą, matydamas tekstą, tiesiog apmyžo monitorių, tam kad nieko nebematytų.

Tokius idiotizmus būtų galima cituoti ir iš jų žvengti, tačiau  tai būtų tuščias laiko švaistymas, kadangi reiktų plačiau pateikti kontekstą, tačiau akivaizdus disonansas tarp projekto vertinimo, ir turinio, kuris buvo vertinamas. Žmogus tiesiog nenorėjo, negalėjo ir nesijautė įpareigotas bent kiek objektyviau vertinti. Ir tai nėra vienintelis atvejis. Problema ta, jog ne aš vienas esu toks, aš žinau dar bent vieną to paties eksperto vertintą projektą, kuris buvo vertintas arba taip pat atmestinai, arba vedinas korupcinių tikslų. Ir visgi problema didžioji ne čia. Juk aš išties galiu būti nekompetetingas. Bet…

Lietuvos mokslo taryba, neleidžia man palyginti rezultatų, neleidžia pasižiūrėti į gerąsias praktikas ir slepia, kuo laimėtojai yra pranašesni už mane. Tai atrodo nenormaliai, kadangi leidžiant valstybės pinigus, aš negaliu matyti, kokie veiklos aspektai yra vertinami maksimaliai. Juk keistai atrodo, kai esu kviečiamas skaityti pranešimus tarptautinėse konferencijose užsienyje (ne tik Baltarusijoje ir Ukrainoje) ir tuo pačiu esu vertinamas tik vidutiniškai Lietuvos mastu, o gal net ir šiek tiek žemiau…

Galiu kalbėti apie puvėsius ir danų karalystę, tačiau šios metaforos ant tiek įsiėdusios, kad jų vartoti netgi neverta, tiesiog noriu pasakyti vieną – tu, korumpuotas eksperte, būk malonus, naudok savąsias darbines lūpeles, nes tik tam jos ir yra skirtos – pereiti prie teksto suvokimo tu nesugebėjai, kaip pasakytų vienas leidyklos vadovas, tu vis dar esi oralinės kultūros orbitoje.

Važinėjau šią savaitę daug, o važinėjant klausiausi Žinių radijo (tokiu atveju, jeigu neturiu šalia pašnekovo, veikia geriausiai, aš vistiek normaliai pasikalbu padiskutuoju ir visada diskusijose laimiu, nes į mano pateikiamus argumentus niekas normaliai taip ir neatsako).  Viskas gerai ir viskas blogai ant mūsų Lietuvos, priklausomai nuo to, kuris laidų vedėjas bandydavo diskutuoti. Tačiau šis įrašas tikrai ne apie tai, o apie vieną reklamą, kurią teko nugirsti kelis kartus. Problema tokia, institucija X staiga suprato, jog jaunimo nedarbas pasiekė kritinę ribą, ir reikia su šia problema bandyti kažką daryti. Ir tuomet įvyko stebuklas – laukiame visų, suinteresuotų asmenų ar nevyriausybinio sektoriaus atstovų teikti savuosius pasiūlymus, kaip spręsti šią problemą.

Su tuo būtų viskas kaip ir tvarkoj, problema opi, apie pusę jaunų “specialistų” neturi darbo ir reikia pagalvoti, kaip su tuo pabandyti tvarkytis, kadangi jaunimui gresia įsisukti į ilgalaikės bedarbystės ratus, o tai velniškai muš jų motyvaciją vėliau bandyti ieškoti darbo. Kas mane atgrasė nuo šios reklamos skelbiamos idėjos, tai mintis, jog viskas gali būti daroma atbulomis rankomis, su visiškai kitokiu, negu tikimasi rezultatu. Kaip paprastai vyksta tokių problemų sprendimo grupių veikla? Kažkuri ministerija ar įstaiga, pamato, kad nesugeba įsisavinti kažkokios pinigų dalies, ir pradeda kalbėti apie vienokias ar kitokias problemas. Žinoma, kartais vyksta ir atvirkščiai, problemas pamato, greitai paskiria jų sprendimui finansavimą ir tuomet pradeda mąstyti, ką su juo veikti. Rezultatai dažnai būna švelniai tariant ironiški. Kelios nevyriausybinės organizacijos paprastai pasidalina skirtą biudžetą ir dirba su išsikelta problema. Finalas akivaizdus, pinigai įsisavinami, problema kažkiek paviešinta, tačiau iki priartėjimo prie jos sprendimo toli gražu neprieita, tačiau geriausiai, kai tuo užsiima savi. Toks sprendimo būdas mūsų formalizuotame pasaulyje yra vienas teisingiausių… Galima pabandyti pamąstyti, ar nebus taip ir su jaunimo nedarbo sprendimo klausimu, tačiau net ir vargintis neverta, laužant galvą, kadangi jeigu būtų priešingai, tai būtų tik maloni išimtis.

Ar galima sprendžiant jaunimo nedarbo problemą pasiūlyti ką nors? Aš tiksliai nežinau, bet turiu vieną palinkėjimą – pasitikėkite jaunimu, jis pats gali daugybę klausimų su savo užimtumu išspręsti. Leiskite jam pačiam veikti, juk jaunose galvose kirba gausybė idėjų, kurios atrodo įgyvendinamos. Tiesa, dažnai “biznio planas” apsvarstomas su draugais prie butelio, iš vakaro audringai jam pritariama, ryte, geriant mineralinį, į jį žiūrima šiek tiek kritiškai, tačiau pirmiausia, kas stabdo, tai nesėkmės baimė ir didelių investicijų (UABo steigimas studentams ar tik baigusiems atrodo pakankamai didelės investicijos ir sietinas su rizika) nepagrįstumas. Nuėmus šią riziką, daug kas galėtų pajudėti į priekį. Todėl, man atrodo, jog valstybei reikia tik nedidelių investicijų, siekiant pagerinti situaciją su jaunimo užimtumu. Trijų žingsnių pasiūlymas:

1. Mikroįmonių įteisinimas ir jų paprastas steigimas. Atsidarai registrų centro svetainę, pasirenki mikroįmonės steigimą, nurodai adresą kuriame ruošiamasi veikti, suvedi kažkokius savo duomenis. Antras žingsnis – nurodai ką veiks įmonė ir viskas, įstatai užpildyti. Gaunamas laiškas su pasiuntimu pasidaryti antspaudą, registrų centre susimoki už juridinio asmens sukūrimą simbolinį mokestį, gauni registravimo dokumentus, formalizuotus įstatus ir galima eiti į mokesčių inspekciją, pakeliui užsukant į banką atsidaryti sąskaitos ir užsisakyti kokioje nors firmelėje antspaudo.

2. Kelionė į mokesčių inspekciją užtrunka kelias dienas, kol susirenki dokumentus iš banko ir antspaudą. Tuomet atėjęs pas žavią darbuotoją esi informuojamas, jog yra štai čia yra prisijungimo vardas, o čia slaptažodis prie stebuklingo įrankio, kur mikroįomonės savininkas turi suvedinėti visas gaunamas ir išrašomas sąskaitas, o dėl šios priežasties, jam nereikės samdytis buhalterės. Dar daugiau, mokesčių inspekcijos darbuotojai jį po pusės metų aplankys, ir patars kaip geriau tvarkytis, nurodys steigėjo padarytas klaidas, paaiškins, jog tam tikrą apyvartą pasiekus, jis bus priverstas persitvarkyti į UAB, nors tai bet kokiu atveju neišvengiama per kokius 2 – 3 metus.

3. Sukūrus tokį modelį (kai abu žingsniai yra atliekami kartu – paprastas steigimas ir apskaitos tvarkymo sistema), nepamiršti šią idėją skleisti visais kanalais, tam jog jaunimas (tiesa, kodėl senimas to negalėtų imtis nežinau, galbūt reiktų kalbėti apie universalų įrankį) imtų ir naudotųsi.

Galbūt padidėtų registrų centro apkrovos, tačiau tai viena iš pavyzdinių įmonių, tikrai susitvarkytų, tačiau steigimo supaprastinimas ir nupiginimas iki 200 – 300 litų leistų jaunimui nedaug rizikuojant pabandyti pradėti savarankišką veiklą. Ir jeigu tai neduotų rezultato, tuomet aš pripažinčiau, jog per gerai galvojau apie mūsų jaunus žmones. Tačiau aš manau, jog aš neklystų jų atžvilgiu… Duokit tik įrankius ir laisvę – jaunimas patys išspręs savo problemas.

Prisipažįstu, nieko neraukiu ekonomikoje, ir dėl šios priežasties gerbiamas Rokiškis Rabinovičius yra blogeris Nr. 1, tie kas jį kritikuoja, negali pakilti aukščiau, nes tada taptų apskritais nuliais. Nors diskusijos visą laiką yra įmanomos, o jo bloge jos gali virsti itin aštriomis. Bet man yra įdomus vienas keistas klausimas, susijęs su šiandienine ekonomine padėtimi, kitų metų biudžetu prognozėmis ir t.t. Žodžiu, tai, apie ką vidutinis statistinis pilietis apskritai neturėtų galvoti, tiesiog pasakyti, jog Kubilius vėl ruošiasi mokesčių kėlimui ir šiaip, jis yra negeras žmogus, o jo šypsena negraži. Ir beje, apskritai jis yra panašus į poną Degėlą…

Kubilius niekad neturėtų įsižeisti, jeigu jo paklaustų ar jis nėra nusifilmavęs kokiame nors animaciniame filme

Bet važiuojant iš taško A į tašką B ir klausantis radijo, kuris skirtas visokiems pokalbiams ir žinioms, neiškrito iš galvos klausimas, ką gi vyriausybė ruošiasi daryti, kad Lietuvoje būtų geriau, nes ekonominio augimo prognozės keičiamos, jis mažinamas, negana to reikės dar draudimo išmokoms skolintis ir taip toliau, ir staiga prabilo per kažkokį keistą interviu super ekonomikos specialistas Gitanas Nausėda, kuris pradėjo aiškinti, kad PVM didinimas iš principo beveik neišvengiamas, ir tokiu būdu reikės kaišyti viešojo sektoriaus skyles ir t.t. Na ir be abejo, kainos tai augs ir bus baisu, o pensininkai ir valstybės tarnautojai per naująją krizės bangą ar naująją krizę turėtų tikrai išmirti. Žodžiu, baisi padėtis, sėdžių, rūkau ir kraupstu. Ir dar šiek tiek vairuoju. Na bankinio sektoriaus ir ekonomikos žinovas kažkodėl nieko nekalba apie tai, jog reikėtų visgi kaip nors tą saulėlydį, apie kurį tiek kalbėta įvykdyti.

Sustojau atsigėriau kavos, tuomet prisiminiau ir pas poną Romą G+ vykusią diskusiją, kad Lietuva artėja prie Graikijos varianto, kada niekas valstybei nenori skolinti, o čia dar ir aukcione nebuvo išplatinta kažkokių obligacijų (ar kaip ten viskas vadinasi) kažkokia emisija (kad ir kas tai būtų). Bet, jis pats pasakė, jog diskusijos metu buvo nuramintas ir įtikintas, jog Lietuvai graikiškas scenarijus negresia. Bet kažkaip vistiek baugu darosi, o čia vėl Gitanas Nausėda paleidžiamas ant pakartojimo ir vėl kalba, kad PVM didinimas nėra blogai (o gal blogai, tų ekonomistų kalbų išrišti neina, nes jie kalba taip aptakiai, jog bet kuriuo atveju būtų teisūs), primindamas, jog vyriausybei bus labai sunku pasiskolinti normaliai tarptautinėse rinkose arba kur nors kitur, pavyzdžiui, vietinėse rinkose. Palinguoji galva ir mastai, kad jaučiu tikrai bus viskas blogai, ko gero reikia pirkti žemę ir mastyti apie pragyvenimą natūriniame ūkyje, kas beje, būtų labai ekologiška. Bet tuomet pagalvoji, kad nekilnojamas turtas, jeigu reikės bėgti iš šitos valstybės, nėra gėris, nes visiems evakuojantis tai bus tuščia investiciją, o užsieniečiams žemės dar ilgai nebus galima parduoti. Žodžiu, nėra išeities. Baisu ant tos Lietuvos ir viskas…

Ir toliau, sėdžiu, važiuoju, esu giliame pasimetime ką daryti, o su žmona nepasitarsi, nes vyrai, kad ir kokie silpni būtų, šeimoje vistiek turi būti tie, kurie turi būti stiprūs ir nerodyti jokių ženklų, jog tuoj pasipils ašaros. Ir tuomet per radiją išgirdau Kubiliaus kalbą, tiesa, kalbėjo jis apie visiškai kitus dalykus, apie vadinamąją nelaimę dėl Snoro, ir apie tai, kaip ten buvo sumerkusios valstybės įmonės pinigus. 250 milijonų. Daug. Bet tuomet Kubilius nuramino, kad čia nebaisu, kad didžioji dalis valstybės įmonių pinigų nėra tokie skubūs ir jie ten buvo įkišti kaip ilgalaikiai indėliai pusei metų, metams, dviems ar netgi trims. Ir jie visai nedega. Pasiliko viena mintis: WTF? Vadinasi pinigų kaip ir yra, bent jau valstybės įmonėse, kurie guli Lietuvos bankuose užkonservuoti. O reiktų turėti, jog bankrutavęs bankas nebuvo pats didžiausias bankas, kituose gali būti laikomi pinigai panašiomis sąlygomis, bet didesniuose bankuose gali būti jų daugiau. Ir čia aš taip ir pasilikau nesupratęs, o tai kodėl valstybės įmonės negali skolinti tiesiai valstybei ar vyriausybei? Arba kodėl nesukurtas valstybės kreditavimo tiesiai iš valstybės įmonių sistema? Ir apskritai, kodėl valstybė turi skolintis brangiai (kelis metu tik ir buvo kalbama, kaip brangiai valstybė skolinasi), kada valstybės įmonėse yra nereikalingų pinigų, kurie, vietoj to, jog būtų padedami ilgalaikio indėlio pavidalo į banką, galėtų būti skolinami valstybei… Tereikia sukurti protingus mechanizmus.

O gal taip tiesiog negalima? O kodėl taip negalima? Gerieji žmonės, paaiškinkite nieko nesuprantančiam ekonomikoje, labai prašau….

Vienas blogosferos atstovas priminė mano jau tapųsi senu pažadą, kuomet Skirtumui įsipareigojau patiekti įrašą apie Lietuvos lenkus, bandant atsakyti į klausimą, kas tai per keistas darinys ir ko jie tokie ypatingi. Šis priminimas buvo savalaikis, kadangi Lietuvos ir Lenkijos derybos dėl švietimo įstatymo strigo, o Lietuvos Respublikos vyriausybė, kaip visada, nesugebėjo net parodyti kozirius, kuriuos turėjo šiame žaidime. Be jokios abejonės, tai galėjo būti viena iš tų akimirkų, kai istorikai galėjo sublizgėti, bet atsitiko kaip visada – Lietuvos atstovai derybose apskritai pamiršo, kad juos turi. Taigi, apie Lietuvos lenkus, šiek tiek iš toliau, pabandant aptarti pačią problemos genezę.

Taip, reikia pasakyti, jog tai pirmiausiai kultūrinis reiškinys, tik XX a. pradžioje virtęs politinę problema. Kaip jau buvo minėta, laikyti Lietuvos lenkus lenkais (t.y. tokiais pačiais kaip Lenkijos lenkai, kuriuos mūsiškiai dar visai neseniai vadino koroniažais) yra klaida. Lygiai tokia pati klaida būtų juos laikyti lietuviais. Klausimas, ar jie kalba lietuviškai, keliamas pavėluotai, didžioji dalis jų supranta mūsų kalba, neretai akcentą (ypač jaunimo tarpe) gali išgirsti tik gerai ištempęs ausis. O senoji karta? Čia jau priklauso nuo žmogaus nuostatų, bet esant reikalui, visą laiką bus galima susikalbėti, tarp kitko, pakankamai nesudėtingai, jeigu tik nebus išankstinių nuostatų. Šis faktorius ne mažiau svarbus, bet apie jį vėliau.

Taigi, kas tie Lietuvos lenkai? Be jokios abejonės, pirmiausiai tai LDK bajorija, kuri nuo XVII a. buvo pradėta veikti polonizacijos procesų, kurie ėjo gilyn vertikaliai, pirmiausiai paliečiant didikus, vėliau bajoriją, galiausiai ir miestiečius bei valstiečius. Pastarieji buvo priversti komunikuoti su aukštesniuoju sluoksniu, naudojant jų kalbą, galiausiai realiai jų tarpe funkcionavo dvikalbystė.  Net ir XIX a. pabaigoje Mykolas Riomeris rašė, kad jam užteko kontaktų su aplinka, tam, kad lietuvių kalbą išmoktų neblogai, keliais dešimtmečiais vėliau panaši situacija kartojosi ir su Czeslawu Miloszu. Išties, polonizacija nebuvo tokia stipri, kokia atrodo. Apie tai kalba ir 1794 metų sukilimo lietuviškieji atsišaukimai į tautą: jeigu bajorija 100 proc. suprato lenkiškai, kam apskritai prireikė šių raštų, nes jie buvo adresuoti ir LDK bajorams? Akivaizdu, jog situacija nebuvo tokia beviltiška lietuvybės atžvilgiu. Tačiau didžiausi pokyčiai sekė vėliau, po Abiejų Tautų Respublikos žlugimo…

Nustojus būti savosios valstybės šeimininkais, buvusią LDK visuomenę perliejo kelios kolektyvinių krizių bangos, pirmiausiai identiteto krizė – nebeliko Lietuvos, nebeliko Lenkijos, todėl žmonės, kurie paskutinius 400 metų formavo pilietinę tradiciją, siekdami įprasminti savo dalyvavimą politiniame gyvenime, dalyvaujant seimelių gyvenime, nustojo jaustis piliečiais. Ši krizė buvo pirmoji ir viena svarbiausiųjų, kadangi pilietiškai mąstantis žmogus turėjo pasirinkti savo pilietybę. Ne vienas iš jų pasirinko būti rusas, nors Oginskio polonezo motyvus žinojo puikiai, leisdamas sau juos paniūniuoti. Tai toli gražu nereiškė, jog lietuviškumo ar lenkiškumo buvo atsisakoma, tiesiog savivokos kontūrai buvo labai trapūs ir juo buvo galima be didesnių problemų peržengti.

Sekanti krizė buvo susijusi su lojalumu. Piliečiai, įpratę ginti savo valstybę ir tuo kuo jie tiki XIX a. gyveno tokiomis sąlygomis, jog reikėjo šiuos principus keisti. Turint valstybingumo idėją, reikėjo dėl jos kovoti, tačiau norint kovoti, reikėjo sulaužyti duotą priesaiką. Čia antroji problema, su kuria susidūrė buvusieji LDK palikuoniai, kadangi valstybė, kaip vertybė, atrodė kaip siekiamybė, tačiau įmanoma. Pirmojoje šio amžiaus pusėje, kiekviena karta išgyveno po sukilimą. Lietuviškoji bajorija iš įpročio sekė, kokios nuotaikos buvo Varšuvoje, taip formuodama tradicijos tęstinumą, tačiau tuo pačiu metu pamiršdama, jog santykis su Varšuva yra kitoks negu buvo anksčiau. Į jos pusę galima tik žiūrėti, bet ne daugiau. Susiklosčiusi situacija nulėmė tai, kad kelių kartų aktyviausi atstovai buvo represuojami, o tuo pačiu susiformavo įprotis žiūrėti, kokios nuotaikos Lenkijoje. Lietuvos lenko formavimosi procese tai buvo dar vienas probleminis taškas.

Iš principo persidengiant šioms dviems kolektyvinėms krizėms, žvilgsnis į Varšuvą krypo vis smarkiau, pirmiausiai tai buvo laikas, kai galutinai sunyko buvusi gaji LDK lotyniškoji kultūra, tekstai, tam jog būtų prieinami platesnėms masėms buvo pradėti rašyti lenkiškai. Galiausiai veikė ir buvusios sostinės pavyzdys. Tai, jog šiandien nepasidalinama Mickevičiumi, yra būtent šių krizių padarinys. Tačiau… Mickevičius buvo viena ryškiausių to meto figūrų (galima prisiminti ir joj tapatybės problemas, kaip jis jas formulavo – galiausiai atsisakydamas lenkiškumo ar lietuviškumo, o save įvardindamas kaip Europos pilietį), bet ne vienintelė. Lietuvos lenkai tuo metu kūrė savitą kultūrą, nors ir savo forma primenančią koroniažų, tačiau ta forma buvo tik kalba. Turinys buvo kitas, kadangi buvo skatinamas patriotiškumas, tačiau jis buvo orientuotas į LDK. Čia glūdi vienas ryškiausių skirtumų, iš kurio susiformavo visai skirtingas pasaulėvaizdis.

Visgi problemos prasidėjo dar to paties XIX a. pabaigoje, tautinio atgimimo laikotarpiu, kai buvo pradėti kurti atlietuvnimo ir sulenkinimo koncepcijos. Lietuvos lenkai, tarp lietuvių ir lenkų konflikte atsidūrė kaip tarp dviejų girnapusių. Sentimentai ir visiškai kitoks patriotizmas. Šie prieštaravimai iš principo draskė nesusiformavusią tautą. Tiesa, tik jie patys ir matė galimybe pabandyti sugyventi: Lietuvos nacionalistai aiškino, jog tai tautos šaka, kurią reikia arba nukirsti, arba prigydyti prie medžio, Lenkijos endekai teigė, jog reikia pasiekti galutinį dominavimą kresuose (taip pat ir Vilnijoje), todėl Lietuvos lenkų krajovcinės idėjos buvo grynai utopinės, nes spaudimas buvo pernelyg didelis iš abiejų pusių, apsisprendimas gimdavo labai netikėtomis aplinkybėmis.

Galiausiai visi žinome kaip viskas išsisprendė: Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą, kaip Lietuvos lenkų kultūros židinys jis pradėjo nykti, kadangi prasidėjo intelektualų judėjimas iš jo. Dvikalbiškumo (kaip ir dvigubos tapatybės) principas buvo pažeistas, Vilnius buvęs kultūriniu centru, Lenkijos sudėtyje sparčiai provincialėjo. Lenkiškumas (atmetus genetinius ryšius) pradėjo dominuoti. Galiausiai, paskutinės netektys susijusios su antruoju pasauliniu karu, kuomet Vilniaus universiteto profesūra pasitraukė ar buvo fiziškai sunaikinta, o pasibaigus karui prasidėjo lenkų repatriacijos akcijos. Svarbiausia, jog kolūkiuose gyvenantys lenkai sovietams nebuvo problema, problema buvo paskutiniai išsilavinę žmonės, užsilikę Vilniuje. Aišku, visų surinkti nesugebėjo, bet tai, kuo rėmėsi Lietuvos lenkai, buvo iš principo sunaikinta. Galiausiai net ir savoka pradėjo nykti, jeigu nelaikysime jos visiškai išnykusia. Nes Lietuvoje buvo palikti didžiąja dalimi lenkų marginalai. Štai čia ir įvyko didysis lūžis, atvedęs prie dabartinės situacijos, kada Lietuvos lenkais (galbūt buvusiais) pradedama manipuliuoti, o šie tokioms manipuliacijoms pasiduoda.

Czesław Miłosz

Visą laiką įdomu pasiskaitinėti apie Lietuvą, Lenkiją, lietuvius Lenkijoje ir lenkus Lietuvoje. Yra žmonių, kurie tai jaučia ir išgyvena. Man visą laiką buvo įdomūs Ryto Staselio rašiniai šia tema, kur vengiant emocijų, perteikiamos be galo emocionalios įžvalgos, perleistos per savąsias patirtis. Ir dažnai atsiranda labai pozityvių pastebėjimų šia tema. Išgyvenimai, kurių mes dažnai nesugebame suprasti, nes nesusiduriame kasdienybėje. Jeigu reikėtų apsibrėžti tiksliai savo poziciją, aš pasakyčiau, jog veikiausiai esu polonofilas, nei priešingai, vartojantis pakankamai aktyviai lenkų kalbą, suprantantis ir galintis susišnekėti, ir pažįstanti ne vieną tokį patį (ko gero žmonių rato, su kuriuo bendrauju, specifika). Žinau ir priešingą poziciją išpažįstančius tautiečius (neskaito, nekalba, laiko Lenkiją teritorija, kurioje sklindantys garsai primena gyvačių šnypštimą ir t.t.), tačiau dažniausiai jie niekuo nesidomi, sėdi ir knisasi savo smėlio dėžėje, nematantys toliau nei per ištiestos rankos atstumą. Nors gal ir klystu… Per ištiestos rankos, kurioje dar yra kastuvėlis. Pastarojo galiuką jie šiaip ne taip įžvelgia.

Galiu drąsiai pasakyti, jog šiais metais Lietuvos ir Lenkijos santykiai buvo intensyvių diskusijų objektas, intensyviausių, per visą nepriklausomybės laikotarpį. Ir tikrai, nors metai ir prasidėjo ta gaida, pastaruoju metu Miloszo šimtosios metinės ir jų šventimas nėra niekam įdomūs. Visi suprantam, kodėl taip atsitiko – Lenkijoje rinkimai, kresų korta ten mėgstama žaisti ir žaidžiama vykusiai, kadangi imperinės Lenkijos idėjos nemiršta. Apie tai, kaip šiame žaidime jaučiasi subjektas, geriau neklausti. Iš kitos pusės, galima prisiminti, jog Lietuvos politikai taip ir pasiliko stovėti ir stebėti žaidimo prie stalo. Tačiau ne vien tik politikai kalti. Ne mažiau kalti yra ir tie, kurie sėdi savo smėlio dėžėse ar žaidžia karą, kartais išeidami į gatves pasidžiaugti su deglais, jog viskas gražu, gera ir teisinga. Būtent į šią buką masę, kuri gali švęsti Trojos arklio atsiradimą mieste, ir orientuojasi statistinis politikas, kadangi komunikuoti su rinkėju, balsuojančiu prieš visus arba už Andrių Užkalnį yra gerokai sudėtingiau, jo smegenys vartosi ir dirbą tą darbą, vardan kurio jos buvo įdėtos į tą vietą, kurioje jos randasi. Visgi liūdniausia yra nekompetencija, kurią demonstruoja Lietuvos politinis “elitas”, stovintis prie žaidimų stalo ir absoliučiai nesugebantys susiorientuoti, kadangi politinio žaidimo taisyklių taip ir neišmoko. Didžioji dalis jų visais laikais dirbo Lietuvai, ir tada, ir dabar, todėl politika jiems yra svetima, svarbu tik šis momentas ir darbas vardan darbo (šiek tiek primena arklį Dobilą). Tačiau eiliniai Lenkijos lietuviai sugeba parodyti daug gilesnį politikos suvokimą, negu Vilniuje sėdintys “politikai”.* Nes jiems tai išties yra aktualu.

Tai, jog Lenkijos ir Lietuvos santykiuose yra paslėptos minos, ant kurių bus vieną kartą užmintą visi supratome ir matėme. Tiesiog taip turėjo atsitikti, nors visi žiūrėjome skirtingais rakursais. Man tai pasidarė aišku, kai susipažinau su diskusijomis, vykusiomis po Miloszo mirties. Klausimas, kur reikia jį palaidoti buvo aktualus, kadangi jo aiškiai deklaruojamas ryšys su Lietuva atrodė daugiau negu įtartinas. Jis spaudoje buvo vadinamas išdaviku ir nevertas gulėti Nusipelniusiųjų kriptoje su kitais Lenkijos kultūros veikėjais. Tokie epitetai, kaip išdavikas, pardavęs Lenkiją ir t.t. buvo pakankamai dažnas reiškinys to meto viešojoje Lenkijos polemikoje. Man tai signalizavo, jog artimiausiu metu įvyks sprogimas. Manau, jog daug kas tai matė pasitelkiant kitus simptomus.  Ir dabar mes vis dar blaškomės to sprogimo bangose.

Jeigu būti visiškai atviru, reikia užduoti klausimą, kur Lietuvos “politikai” padarė didžiausią klaidą? Jie taip ir nesugebėjo niekam suprantamai paaiškinti, jog egzistuoja realus skirtumas, tarp to, kur link krypsta diskursas ir susidariusios padėties. Pirmiausiai, jog egzistuoja Vilniaus krašte egzistuoja dvi grupės lenkų: Lietuvos lenkai ir lenkai Lietuvoje. Šių dviejų grupių suplakimas į vieną ir suformuoja problemą, nes Lietuvos lenkai nėra tie patys lenkai Lietuvoje, pastarieji sudaro tik nedidelį procentą lenkais save įvardinančių asmenų. Tuo tarpu Lietuvos lenkai buvo unikalus istorinis reiškinys, save identifikavęs ir apsibrėžęs pakankamai aiškiai. Kaip rodo Rimanto Miknio tyrimai, jie puikiai suvokė savo unikalumą ir nesitapatino su Lenkijos lenkais, čia vadinamais “koroniažais”. Jie nebuvo lenkai, nebuvo lietuviai, nebuvo ir baltarusiai. Jų tapatumas buvo apibrėžtas per santykį su kraštu, kuriame jie gyveno. Tai buvo tauta, kuri netapo tauta, nes juos buvo bandoma integruoti tiek į Lenkijos, tiek į Lietuvos piliečių tarpą. Didžiausia problema, jog Lietuvos lenkų intelektualinis elitas buvo sunaikintas, o dabar už juos kalba marginalai, nesuvokiantys savo unikalumo. Čia būdingas Lietuvos lenko pavyzdys vėlgi būtų tas pats Miloszas, kuris savęs lenku nelaikė, bet nelaikė savęs ir lietuviu, ir užsidarymas praeityje, įvardinant save kaip LDK pilietį buvo bandymas pabėgti nuo tiesaus atsakymo. Ir jau nuvalkiota frazė, iš Miloszo paskaitos atsiimant Nobelio premiją, jog “gera gimti mažoje šalyje [...] Aš kalbu apie Lietuvą“, tik dar kartą iliustruoja, kad problema išties opi. Nes ne Lenkijai spręsti, ką daryti su Lietuvos lenkais. Tačiau taip irgi būti negali. Tai yra Gordijaus mazgas, kurį galima tik perkirsti, kalbantis su bendruomenėmis kaip su lygiaverčiais partneriais. Ne su kokiais nors marginalais iš LLRA, nes jie realiai ir sukuria problemą, bet reikia surasti būdą, kaip tą bendruomenę ugdyti ir saugoti, nes tai unikalus mums visiems svarbus reiškinys. Ir tuo pačiu tenka apgailestauti, jog lietuviški marginalai nesuprato ir nelabai supras viso to vertės…

* – Gaila, bet šis įrašas ribotas, ir jį galės matyti tik Rytos Staselio LJ friendai. Pats autorius uždėjo spyną ant įrašo ir aš nesiryžtu net kopijuoti atskirų citatų. Būtų galima tik paprašyti padaryti šį įrašą viešu ir visiems prieinamu.