Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Kai pas Skirtumą pažadėjau prisijungti prie jo gaivinamos tinklaraščių tarpusavio savaitės iniciatyvos, buvau pamiršęs, jog ne per seniausiai kažką panašaus buvau parašęs, kur buvo paminėta keletas mano skaitomų tinklaraščių, deramai pagarbinant Pseudoistoriką, prisimenant, jog kažkada rašė Kreivarankis (tikiuosi, jog dar rašys), lauksime Maumazo apsisprendimo, ką jis ruošiasi daryti su savo LJ paskyra (atrodo taip lietuviškai rašosi), taip pat buvo paminėtas Rokiškis, prieš naujus drebinęs pasaulį, pratęsdamas Common sense iniciatyvos, siekiant išsiaiškinti tai kodėl šokinėja kainos už šildymą, tačiau pastaruoju metu vėl aprimęs. Kas dar? Keverzonės, galiu pavogti šiek tiek šlovės iš Mokytojo, jog jose pastaruoju metu tekstų netrūksta, jie planuojami į priekį ir net skelbiami jų anonsai, už ką mes būdami dėkingi autoriui, saviesiems skaitytojams primygtinai siūlome neužmiršti ir prenumeruoti skipper.lt ir seiikan rašomus tekstus. Atrodo, jog tai yra visi, kuriuos prieš tai paminėjau, o dabar prie tų, apie kuriuos tylėjau…

Pirmiausiai pradedam nuo tų, kuriuos esam žiauriai apgavę, pas Virginijų vis dar važiuoju, ir tikrai atvažiuosiu, tiesiog reikia daugiau laiko. O spustelėjus nuorodą, galėsite pasimėgauti tokiu srautu kultūrinių tekstų (pirmiausiai literatūros istorija, jeigu aš neklystų), jog kuriam laikui turėtų užtekti. Taip pat Leo Lenox, kuris galėtų rašyti šiek tiek intensyviau, nors ne man priekaištauti… Vienas pavyzdinis pedagogas, pasivadinęs Altajumi (nenuostabu, juk geografijos mokytojas) – kažkada su kažkuo diskutuojant, buvo nuspręsta, jog tai vienas iš pavyzdžių, kodėl Lietuvoje švietimas apskritai vis dar egzistuoja. Mantas, kuris ne Malcius, bet save įvardinantis kaip grafomaną ir netgi turintis užrašus, ypač jo senesnieji tekstai…

Kas dar liko ir ruošiasi pasilikti LJ? Gedas rengė tokią apklausą, žinau, kad ten lyg dar ruošiasi pasėdėti Lokyz (gal reikėtų pakviesti jį į popo, nes pats nesusiprotės ateiti), dar po skaičiu kombinacija 209 pasislėpęs žmogus (beje, pirmosios reminiscencijos praėjusių metų bangai būtent pas šį blogerį), ir žinoma, Nemunas, dažniausiai rašantis energetikos klausimais, tačiau turintis vieną minusą – nors tu ką, nemėgsta jis popo…  Gal būt, ten toliau rašys ir Zeppelinus, vienas įdomesnių personažų blogosferoje, nors dažnai pagauni save pasižadant, kad daugiau ten nuorodų tai tikrai nedėsiu. Visgi, šis vaizdelis yra pernelyg žavus, kad jį būtų galima užmiršti:

Praėjusių metų prisiminimai...

Be jokios abejonės, Troy ir Grumlinas, du veteranai, drąsiai galima sakyti, jog įrašus skaičiuojantis tūkstančiais (na, pirmasis tik tik perkopęs tūkstantį, todėl čia gal truputį perdėjau, bet plunksnos iš jo neatimsi).

Na, o šalia veteranų, tai ką šiais metais atradau naujo: Arpakas (iš tikro meluoju, nes tai mano senas pažįstamas, kartais piktas, kartais ironiškas, bet labai neblogai barbenantis į klaviatūrą, gaila, kad labai retai – kartą į pusmetį), Pijaus rašiniai apie viduramžius (visada įdomi medžiaga), Jonas Ragaišis (jaunas matematikas, kuris stengiasi susigaudyti kas yra istorija – bent paskutiniame įraše)… Kažkas ne taip (iš tikro tai viskas taip, tiesiog dar neseniai pradėjo rašyti, bet skaitosi su malonumu). O jeigu rimtai, didžiausias atradimas šiais metais, tai Druskininkų naujienų redaktoriaus tinklaraštis. Visiems rekomenduoju. Ir žinoma Jos Amerika…

Ko norėčiau šiais metais? Vienas didžiausių norų, jog Ernestas Parulskis susikurtu tokią erdvę kaip Rytas Staselis, su tuo pačiu tikslu – tam, jog kažkur tvarkingai gultų jo tekstų nuorodos…

Pabaigai: Kreivarankio komentaras, kaip viskas sudėtinga lietuviškoje blogosferoje…

Maumaz nėra Maumaz, kadangi ištiesų jis yra Rokiškis, o tikrasis Maumaz yra Zeppelinus.

Aš rašau nedaug, pakankamai retai, tačiau turiu pasiteisinimą – mano stilius klaikus, ir jį demonstruoti kultūringiems ir išsilavinusiems žmonėms laikytinas nepagarbos demonstravimu jų atžvilgiu. Aš užjaučiu redaktorius, kuriems tenka dirbti su mano tekstais, bet jie turėjo pagalvoti, jog visokių rašliavų teks perskaityti darbe, tam, jog pateisintų savo uždarbį. Todėl manau, jog jie patys kalti. Iš kitos pusės labai gerbiu gerai ir įdomiai rašančius.

Pastaruoju metu blogosferoje didžiausią darbą (mano manymu) daro Pseudohistorian. Visada su malonumu perskaitau jo rašinius, drąsiai užpliusindamas anksčiau, negu juos atsiverčiu. Atsivertęs ir perskaitęs dažniausiai noriu dar kartą užpliusinti, bet jau tokios galimybės nebebūna, todėl einu užlaikinti. Išties, šio blogerio daromas darbas yra, mano subjektyviu vertinimu, vienas reikšmingiausiu, kadangi jis užsidėjo ant savęs naštą idiotams paaiškinti, kad jie yra idiotai, tuo tarpu skaitančiai visuomenei pateikia pačių nuostabiausių kvailybės pavyzdžių. Apie tokią kvailybę net Erazmas nieko gero negalėtų pasakyti. Tačiau socialiniuose tinkluose jis daro dar didesnį darbą, bandydamas kiekvienam atskirai, atkakliai išaiškinti logines klaidas, pradedant sąmokslais prieš visuomene, baigiant etnogenezės klausimais. Jos turiningos ir pakankamai išsamios, tačiau moksliniai argumentai dažniausiai jo oponentų (nors oponentais šiuos žmones pavadinti sunku, kadangi tai lyg ir suponuoja nuostata apie lygiavertę diskusiją, tačiau dažniausiai, ko prašo minėtasis blogeris diskusijose tai argumentai, kurių jam nei velnio nepateikia) neveikia, kadangi jie gyvena religinio ar mitinio mąstymo rėmuose. Ir nepaisant to, jog tokios diskusijos nėra labai produktyvios, tačiau vien už tai, kad jis rašo, visa akademinė bendruomenė turėtų būti jam dėkinga, nes Lietuvoje šioje plotmėje paprasčiausiai stengiamasi užmerkti akis ir visus naujuosius „profesionalus“ bandoma ignoruoti. Nusižengiant Viljamo Okamo loginiams principams, jis aiškina religinę ekstazę patiriantiems žmonėms, kuomet šie gali tik pabandyti prakalbėti apie nežemiškas civilizacijas, undines ir Kalėdų Senelius, viską iki smulkmenų. Kaip buvo pastatytos piramidės, inkų miestai ar kažkokios akmenų krūvos sukrautos į krūvą britų salose… Tačiau argumentai apie technologijas oponentų neveikia, nes jie tiki. Argumentas, jog tokia žemė ir buvo, su visomis piramidėmis ir kitu gėriu ant jos reljefo, tuomet, kai ją sukūrė dievas juos priverstų daug smarkiau suabejoti savo teisumu. Nes tai argumentas iš religijos srities. O jie remiasi tikėjimu. Toks argumentas tolygus jų pasakymams. Nes lygiai taip pat galima paklausti, o kas galėtų paneigti? Pridedant tikslią citatą iš rašto: „pradžioje buvo žodis, tas žodis buvo pas Dievą, o tada atsirado piramidės, o paskui buvo sutverta dangus ir žemė, kad būtų kur jas padėti. Ir Dievas matė, kad tai yra gera, ir sutvėrė Andų kalnuose miestą ir Britanijoje…“

Kiti šaltiniai pakankamai skurdžiai apibūdina šį blogerį.

Bet kokiu atveju, lauru vainikas už pasiekimus ir nuolatinę veiklą šiam blogeriui priklauso. Blogiausių atvejų laurų lapų maišelis (berods Sarbievijus savuoju vainiku popiežiui pažadėjo gardinti sriubą)…

Jeigu prakalbau apie rašymo misiją, tai dar viena išskirtinė asmenybė yra trijų blogų autorius, kurie truputi skirtingi, truputi teminiai. Kiek suprantu skipper.lt ir seiikan puikiai visiems žinomi ir nuoširdžiai skaitomi, trečias, pavadintas „Kaverzonės kreida ant grindinio„, šiek tiek apleistas, jo įrašai dažnai lakoniški, tačiau visuomenės požiūriu aktualiausias. O tiems, kas kada nors rašys lietuviškos blogosferos istoriją, tai bus neišsemiamas ir vienas išsamiausių šaltinių, kadangi ten yra ir Žalio bebro archyvo fragmentai… Na, tenka pripažinti, jog šiam personažui pipedijos straipsnis nėra išsamus. Turiu prisipažinti, jog šiuos tris blogus, kaip jie pasipildo skaitau su itin dideliu malonumu. Tam, jog malonumas būtų didesnis, visą laiką tai darau išsimiegojęs ir pailsėjęs. Tekstai velniškai geri. Trumpai tariant, talentas, kuris pagimdo tekstus, keliančius susižavėjimą.

Ir jeigu kalbėti apie kokybišką ir įdomų rašymą, suskaičiavau tik keturis blogus, kuriuos esu perskaitęs nuo pradžios iki galo (tiek, kiek mano buvo pasiekiama) Rokiškio, Vklasės, Maumazo ir Kreivarankio. Apie vieno iš jų mirtį (turima galvoja blogą) skelbiantis įrašas įdėtas 2020 metų data. Kituose trijuose neatsimenu, kada pasirodė tokie įrašai, dėl kurių jie tapo skaitomais. Žinau, jog Kreivarankis šiek tiek užsiėmęs, grįš vėliau (tikiuosi). Tačiau gero filosofijos istorijos etiudo jo nuoširdūs skaitytojai pasiilgo. Rokiškis, po to, kai atsirado G+ pradėjo žymiai mažiau rašyti, kas liūdina. Visi jie turi skirtingus motyvus rašyti, galiausiai jų rašiniai labai skirtingi, tačiau juos skaityti verta, tai tikrai sukelia malonumą… Tikėtis kad bent 3 iš 4 grįš ir rašys gausiai kaip anksčiau būtų nuostabiai naivu, tačiau tai ir yra religinis santykis, paremtas iracionaliu laukimu. 🙂

Kad įrašas įgautų bent šiokia tokią prasmę, citata iš LLTI fondų, jeigu tiksliai, tai F45-245, l. 16 – 17:

Einu aš kartą Laisvės alėja. Staiga prie šaligatvio privažiuoja ir sustoja „Mūsų rytojaus“ redaktoriaus leidėjo A. Bružo automobilis. Iš vidaus išsirepečkoja K. Binkis, „Mūsų rytojaus“ redaktoriaus pavaduotojas Pr. Klimaitis ir dar nepamenu kas.

– Šimėnai, mes ieškome durniaus, kuris sutiktų būti primuštas vietoj mūsų. Ar nesutiktum kartais pabūti tuo durnium, – aiškina K. Binkis. – Dalykas tas, kad mes jau trys dienos kaip iš namų, ir dabar nei vienas nedrįstame grįžti, bijodami gauti nuo žmonos kočėlu. Taigi tau uždavinys neprastas: įeiti į butą pirmam ir gauti kočėlu arba pasirodyti tokiu gudruoliu, kad smailo liežuvio pagalba pats apsisaugotum nuo kočėlo ir mus apsaugotum.

Kadangi aš buvau visiškai blaivas, tai sumečiau, kad man šiuo atveju gresia mažiausias pavojus, o gal net padėka sugrąžinus namo vyrus – palaidūnus. Sėdau kartu su jais. Pirmiausiai nuvažiavome į Pr. Klimaičio butą, kur viskas baigėsi tuo, kad žmona iš džiaugsmo sulaukusi vyrą, pastatė grafinėlį degtinės, po kurio sekė kitas… Taip aš juos ir palikau tik trečdaliu įvykdęs prisiimtą uždavinį.

Kaip visa tai siejasi su ankstesniu tekstu. Rašymo motyvas… A. Šimėnas norėjo parodyti kiek kitokį Kazį Binkį savo skaitytojams. Tiesa, šis siekis nelabai pavyko. Bohemiška asmenybė vienok.

Klausimas vg: ar nebūtų laikas tą pluoštą atsiminimų paversti visiems prieinama knyga? Sekantys ir dar sekantys metai leistų netgi tai padaryti proginiu leidiniu. nors darbo, žinoma, pakankamai daug…

Tie, kas galvoja, jog jau miriau, beveik teisūs, tačiau tik tam tikra prasme, apie tai artimiausiomis dienomis. Ir tai, jog numiriau, leis iš naujo prisikelti ir sugrįžti atgal čia. Tai, jog nieko nerašiau pastaruoju metu, nereiškia, jog nieko0 nemačiau, tiesiog sukurpti greitą įrašą nebebuvo jėgų, kuomet visas darbas buvo teksto konstravimas, redagavimas ir t.t. Beje, kažkaip keista susidėliojo, jog čia aš sėdžiu lygiai metus, ir mesti kol kas nežadu, svarbiausiai kad Adminui užtektų noro ir valios tvarkyti PoPo.lt fermą. Taip kad lyg ir gimtadienis nedidelis, ar kažkas panašaus.

http://ekologija.blogas.lt/

Grįžtant prie įrašo temos. Dažnai važinėju tarp Vilniaus ir Kauno, nevengiu paimti ir šalia kelio stovinčius, ranką su iškeltu nykščiu mosikuojančius žmones. Dažnai tai prablaško kelionėje, o kartais susitinki su įdomiais žmonėmis. Anksčiau ir pats nevengdavau išeiti į trasą ir pastovėti, tiesa, ypatinga patirtimi negaliu pasigirti, tačiau jos turiu. Yra tekę ir ilgėliau pastovėti, todėl kai turiu galimybę, visą laiką stabtelėju ir paimu vieną ar du žmones. Nemėgstu prisigrūsti pilnos mašinos, kažkodėl man atrodo, jog ir patiems trazuotojams tai nėra patogu, todėl suprantu juos ir neprisifarširuoju pilno galo, tam jog dėkingumo jausmas tiesiog sklistų per visus galus ir netgi reiktų šiek tiek pradaryti langus. Tiesa, neturiu manijos, jog būtinai reikia kažką paimti, stengiuosi nesudaryti avarinių situacijų, kirsdamas į šalikelę iš antros juostos, tam kad būtinai ką nors paimti. Tiesiog, jeigu pastebiu iš tolėliau žmones, stengiuosi per daug neįsibėgėti ir tiek…

Paimdamas pakeleivius, turiu tik vieną taisyklę – jeigu su manim važiuoja žmona ar dukra, niekada nesustoju. Žinau, kad automobilio galas yra tuščias, tačiau kelionėje, kuomet dalyvauja šeimos nariai, tiesiog noriu išlaikyti galimybę pasidžiaugti savo šeima. Tai tampa pakankamai intymiu laiku, žinant, jog nuo pokalbio vienas su kitu niekur nepabėgsi. Tuomet galima atsiduoti bendravimo malonumui. Galiausiai maži ritualai, kaip sustojimas kavageriui ar tiesiog papusryčiauti pakelėje (žmona tokiais atvejais pasirūpina sumuštiniais), yra gėris. Tačiau ne mažiau svarbu negu galimybė pabendrauti su sau artimais žmonėmis yra ir tai, jog vairuodamas atsakau už jų saugumą. Kalbu ne apie avarijas ar kažką panašaus. Kuomet važiuoju su šeima, nepasitikiu ne vienu pakelėje stovinčiu tipu. Tiesiog išvažiuoju į antrą juostą ir net nesiruošiu stoti. Pasakojimas čia būtų banalus. Prieš kokius 16 – 18 metų po vieno savo pasivažinėjimo namo grįžo brolis. Jo kaklas buvo užbintuotas, kažkuri ranka taip pat. Važiavo automobiliu, pakeleiviai nutarė išsodinti ir užpuolė šalia vairuotojo sėdėjusį brolį su kažkuo aštriu. Viskas baigėsi lyg ir laimingai, tačiau tuo pačiu tai paliko tam tikrą traumą. Ir būtent tai tapo motyvu, niekada neimti žmonių, kai su manim važiuoja šeima…

Šiandien prisiminiau tai, kadangi eilinį kartą paėmiau kelis jaunuolius, su kuriais prasidėjo nedidelis pokalbis apie šį bei tą. Neklausiau kas jie tokie ir neprisistačiau, todėl kaip juos pristatyti net ir nežinau. To priežastis paprasta, pastaruoju metu praleidžiu tiek studentų per savo rankas ir jų neatsimenu, kad prisiminti dar kelis žmones, su kuriais persimeti keliais sakiniais, netgi neverta bandyti. Tiesiog važiavom ir viskas. Blevyzgojom apie bet ką… Mane pirmą kartą palaikė kompiuterastų, nors kai pasižiūrėjau į veidrodėlį, lyg ir susišukavęs buvau, nekalbant apie tai, jog ir spuogai išspaudyti, nekalbant apie tai, jog po vasaros dar ir įdegio kažkiek pasilikę. Visgi vaikinai sugebėjo pasiteirauti, kuo užsiiminėju, ir pasakiau, jog esu istorikas. Staiga mano nustebimui iš galo ateina perklausimas: LEO? Na va, supratau, kad jaunimui istorikas jau nebėra vien tik Bumblauskas ir Gudavičius. Toliau vėl nedidelis pokalbis, šiek tiek paliečiant blogosferą…

Lietuvoje prieš keletą metų blogai pradėjo įgauti pagreitį. Kaip būdas komunikuoti, su daugiau ar mažiau panašiais žmonėmis, kada galima buvo pradėti dalintis savosiomis mintimis, ir gauti kažkokius atsakymus, pasvarstymus ir apskritai, pakankamai kokybiškai padiskutuoti. Ši terpė nebuvo nepastebėta ir tų, kam tas yra gyvybiškai svarbu – politinio kolūkio gyventoju. Atrodo, jog partijų ar judėjimų lyderiai rašo savo dienoraščius. Kartais jie atsiduria ir kažkiek netikėtose vietose. PoPo apsigyvenusi socialdemokratė Birutė, kuri čia rašo beveik anonimiškai, bet bent kiek mąstantis žmogus yra 90 procentų įsitikinęs, kad ji yra ji (Rokiškis jos neišdavė, aš savo spėjimą taip pat pasilaikysiu prie savęs).

Stebint politikų tinklaraščius iš šalies, idealiausiai komunikavo per savo blogą A. Zuokas, tačiau pastaruoju metu jo interesas bloge sumenko, jis nustojo dalyvauti diskusijose po savo įrašais, galiausiai ir įrašai pateikiami nebe kaip įrašai – pastaruoju metu blogas paremtas video medžiaga. Iš kitos pusės, džiugu stebėti, kad bent atnaujinamas reguliariai. Tačiau komunikacija su skaitytojais – žiūrėtojais akivaizdžiai sumenko.

Tai šiek tiek primena konservatorių atvejį – Andriaus Kubiliaus blogas nustojo funkcionuoti beveik iškart, kai jis tapo ministru pirmininku. Jo paskutiniai įrašai daryti po Seimo rinkimų tik keli, pasibaigia 2009 metų pradžioje. Juokaujama, jog prie savo blogo jis grįš po kitų Seimo rinkimų. Iš dalies galima pagalvoti, jog žmogus tikrai yra užsiėmęs, neturi kada užsiiminėti niekais, rašinėti kažkokių savo pastebėjimų. Tačiau, kaip bebūtų keista, šis A. Kubiliaus pasirinkimas buvo savanoriškas atsiribojimas nuo visuomenės. Ne gana to, jog ši vyriausybė turi kaip niekad silpną komunikaciją, jos bendravimas su bendruomene ir taip sudėtingas, vadovas pats kerta šaką, kurią buvo įskiepijęs. Tuo tarpu kitas blogeris, žinomas pseudonimu Kitu kampu elgėsi priešingai: beveik reguliariai (vidutiniškai kas 11 – 12 dienų, kitaip tariant 3 kartus per mėnesį) vis įmesdavo kažkokius pastebėjimus į savo tinklaraštį, taip suteikdamas galimybę bendrauti tarp savęs ir visuomenės. Jam traukiantis iš posto buvo kalbama, kad tai vienas geriausių buvusių ministrų šioje vyriausybėje. Toli gražu netvirtinu, jog tai būtent vedamo tinklaraščio nuopelnas, greičiau netgi atvirkščiai. Visgi tai taip pat atspindi ir požiūri į užimamas pareigas, o taip pat ir atsakingumą. Panašu, kad liko aktyviausias šios vyriausybės blogeris, kuris, mano manymu, turėtų joje išsilaikyti – Remigijus Šimašius. Atrodo, jog jis netgi ir šiek tiek skaito, kas ir kaip pas jį komentaruose bendrauja, tačiau į diskusijas plačiau nesivelia.

Visgi kalbant apie politikus blogosferoje, reikia pažymėti vieną labai svarbų momentą: jų pozicija dažnai atrodo keista, jiems nereikia feedbacko, jie gali rašyti tik tam, kad matytųsi. Aš beveik neabejoju, jog niekas tokių sąlygų kaip delfis politiko matomumui suaryti negali, ten reiškiasi ir L. Donskis, ir G. Kirkilas, ir G. Navaitis, ir S. Stoma bei kiti (beje, politiku jis tapo po to, kai intensyviai padirbėjo prie savo blogo, buvo vienas iš tų delfio blogų autorių, kuris dalyvaudavo diskusijose su savo komentatoriais ir priešingu atveju vargu ar jį būtų išreitingavę į viršų). Tačiau tapę politikais, jie nustojo domėtis, kas darosi po jų blogų įrašais. Akivaizdu, jog jiems dabar reikia tik tribūnos, iš kurios jie galėtų skelbti savo tiesą. Nežinau kaip kiti, bet Leonidas Donskis dar aptaria savo įrašus pas save FB, tačiau galbūt tai specifiškesnis reiškinys, negaliu daryti jokių tvirtinimų.

Kitas ženklus poslinkis – šiuo metu blogus kaip niekad intensyviai rašo socialdemokratai, veikiausiai turi pakankamai daug laisvo laiko. Iš kitos pusės, jie juk turi pasiruošti rinkimams ir tam reikia ruoštis iš anksčiau. Todėl laisvu nuo darbo laiku, galima kažką ir parašinėti, nors, kaip rodo kai kurie paskaičiavimai, Seime nepersidirbama.

Jeigu pabandyti apibendrinti tuos kelis žodžius, kuriuos surašiau, panašu, kad tinklaraščiai politikams reikalingi tik tol, kol jie nėra valdžioje. Paskui juos bus galima numesti į šalį. Kaip ir atspindi bendrą požiūrį į rinkėjus, kurie reikalingi tik per rinkimus…

Istorinis vaizdas PoPo.lt

Šiandien leptelėjau Pseudoistorikui, jog jeigu pas juos fermoje ir toliau bus bardakas, tegul kraustosi pas mus. Gavau mandagų atsakymą, jog bandys laukti kol kažkas pasitvarkys, bet įsidrąsinęs (iš dalies ir dėl tos priežasties, jog nei toli nei arti nebuvau pasiųstas), nuoširdžiai palinkėjau, jog niekas ten pas juos nesusitvarkytų, ir garsusis Lietuvos idiotų, prisistatančių išmanančiais gerokai daugiau už mūsų akademinio pasaulio žmones istorijos srityje, triuškintojas, paėmė ir persikėlė į mažą, jaukią ir kompaktišką mūsų  fermą, saldžiai vadinama „PoPo“ vardu. Tikiuosi, jog tai bus nuolatinė jo raiškos vieta, visi mylėsime ir lauksime jo rašinių. Ieškoti suvedus tokį raidžių (ir ne tik – reikalingas dar ir vienas kitas taškas) rinkinį: http://pseudohistorikas.popo.lt/

Ne gana to, jog mus pradžiugino Pseudoistorikas, PoPo.lt ruošiasi įkelti koją ir dar viena blogosferos žvaigždė – Kreivarankis. Visgi, kol nepamačiau jo atsisveikinimo su LJ, tol nelabai patikėjau ir jo pasisveikinimu. Dabar viskas atrodo labai realu ir tikėtina, jog garsusis Kreivarankis, demonstruojantis čia tamsiąją filosofijos marginalo pusę (kaip jis pats sako), pagaliau suleido šaknis. Ir taip, jo reikia ieškoti po šiuo raidžių kratiniu: http://kreivarankis.popo.lt/ Po ilgų ir, galbūt, skausmingų dvejonių, visgi jį matome čia…

Įdomu, jeigu būčiau palaukęs iki vidurnakčio, ar būčiau galėjęs pamatyti dar daugiau persikraustymu? Sąrašas yra pakankamai ilgas… Bet kokiu atveju, sveikiname ir džiaugiamės Jums įsikėlus.

P. S. Rokiškiui – mylėti, tausoti ir reklamuoti…