Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Dvi ydos aukštojo mokslo sistemoje – aplink jį besisukanti retorika ir sistemos tęstinumas, kurie vienas kitą papildo ir pridengia, šiomis dienomis kaip niekad gerai atsiskleidė. Nežinau, dėl kurių priežasčių apie šiuos problemos kertinius akmenis buvo nutylima, tačiau akivaizdu, jog tai priklauso nuo vidinių interesų, kurie yra svarbūs ne tik pačiai sistemai, bet taip pat ir politikams. Universitetuose sutelktas intelektualinis potencialas, kuriuo gali būti (ne tik gali, bet ir yra) manipuliuojama, išnaudojamas siekiant įveikti savuosius oponentus. Ir sistema išlieka…

Dar vienas draugas, šį kartą vardu Gintaras, kuris, kaip ir ankstesni draugai šaukė, jog visa valdžia turi priklausyti taryboms. Dėkojame Skirtumui už pagalba su iliustracija

Viešojoje erdvėje prasidėjusios diskusijos buvo nukreiptos vienų prieš kitus svarstant sistemines problemas, Konstitucinio Teismo atstovų prašoma nusišalinti sprendžiant šį klausimą, kadangi yra daugiau negu akivaizdus interesų konfliktas. Kaip žinia nereaguojama. Ne gana to, Konstitucinis Teismas užsiėmė politikavimu. Ir pats save diskreditavo. Apie bet kokios įtakos eliminavimą, negalima net kalbėti, nesukeliant šypsenos. Žmogus negali būti izoliuotas, nuomonių apsikeitimas ir pokalbis šia tema jau yra įtakos darymas. O man yra labai sunku įsivaizduoti, kaip toje pačioje institucijoje dirbantys žmonės išvengė pokalbio. Todėl bet kas, neigiantis, kad sprendimai nebuvo įtakoti, gali būti drąsiai pavadintas demagogu. Todėl šiuo atveju reikia pripažinti, jog sistema apgynė savo autonomiją. Bandymai nupirkti pačią sistemą buvo pernelyg nevykę ir pernelyg atviri, kad viskas užsiglaistytų. Todėl vienareikšmiškai galima pasakyti, jog Konstitucinis Teismas šiuo atveju tapo sistemos įrankiu.

Tačiau šalia to egzistuoja ir kita suinteresuota grupė – politikai. Jų pozicija akivaizdi: reikia kažko naujo, ką sugalvoti nebūtų sudėtinga, tam jog sistema taptų lojalesnė jiems. Tarybos modelis atrodė patrauklus. Pernelyg daug galvoti nereikia, galima nesudėtingai integruoti savo žmones, tačiau tai pažeidė vieną pagrindinių akademinių principų, liečiantį autonomiją. Pokyčiai iš anksto buvo priversti sužlugti, kadangi taryboms buvo suteikti pernelyg platūs įgaliojimai. Vienintelė funkcija, kuri galėjo būti jai pavesta – stebėsena. Tiesa, stebėjimo grupės egzistavimas universiteto senate būtų visiškai logiškas, kadangi 3 ar 5 žmonės jokių realių proporcijų neiškreiptų. Todėl tarybos, kaip instituto įvedimas buvo absoliučiai netikslingas. Netekusi galios, ji laikytina tik dar vienu biurokratiniu sraigteliu ir niekuo daugiau.

Pernelyg akivaizdu, jog situacija tapo patinė, kur nebėra vietos manevrui, tačiau pasiūlymu taip pat neatsirado. Taip galima kreiptis į bendruomene, tačiau Radžvilo ir kompanijos, kurie vienintelei tikrai garsiai rėkė, yra tokia, jog buvo bandoma išrėkti kažkoks turinys, tačiau ne jis buvo svarbiausias. Svarbiausia buvo rėkti stovint ant bačkos, su viltimi, jog kas nors girdės ir atkreips dėmesį. Kažkokių idėjų ar pasiūlymų, kuriuos būtų galima pavadinti konstruktyviais, išgirsti neteko. Destrukcijos nors vežimu vežk. Tie patys lozungai: kiekvienam abiturientui po vietą, kiekvienas ir (ne)susimoka. Ir tai visas pasiūlymas. Atrodo daugiau negu juokingai. Dėl daugybės priežasčių. Kiti pasiūlymai taip pat buvo tik korekcinio pobūdžio. Ir viskas stringa iš principo, nes pasiduodama tai pačiai retorikai, kuri tik maskuoja problemas.

Ar galima šį ratą sulaužyti? Be jokios abejonės, tereikia vienos smulkmenos – atviros ir plačios diskusijos, kuri išeitų už dabartinio diskurso ribos, įsiklausant į alternatyvius pasiūlymus ir tokiu būdu sukuriant galimybę sulaužyti visą sistemą, nes kol kas, visas veiksmas yra orientuotas tik į jos pačios reprodukavimąsi ir uždarumo išlaikymą. Tik tokiu būdu ratas gali būti sulaužytas – kai pasiūlymai ateis iš už sistemos ribų.

Aš turiu kvailą nuojautą, jog taip ir turi atsitikti, nes tai neišvengiama. Kada tai atsitiks? Šiemet? Kitais metais? Sekantį dešimtmetį? Bet tai tikrai atsitiks, galiu prognozuoti kelių amžių tikslumu.

Visi gerai atsimena, jog sovietmečiu Lietuvoje buvo tik vienas universitetas, pavadintas tautos didvyrio Kapsuko vardu. Kad nebūtų mažai tuo pačiu vardu buvo pavadintas dar ir miestas, tokiu būdu šis tautos herojus buvo įprasmintas visokeriopai, nes iš to išplaukė ir Kapsuko vardo gamyklos ir kt. Galima būtų pridurti, jog vienas universitetas – tai nėra visiška tiesa, kadangi sovietmečio pradžioje buvo smaugiamas kitas, toliau nuo valdžios pagrindinio centro esantis universitetas, kol jis buvo sunaikintas (vienus uždarant, kitus perkeliant, trečius išskaidant ir reorganizuojant), o pabaigoje atsirado dar vienas. Paskui jie, žinoma, pradėjo tiesiog daugintis, keičiant iškabas, vardan pačių įvairiausių sumetimų. Apie padarinius šiandienai nekalbėsiu, visi viską mato.

Kitas draugas Antanas, turėjęs savo pavadinimo miestą. Prisiminimuose apie jį kaip iš gausybės rago byra specialistų kultą apibūdinančios metaforos ir epitetai. AMB tik menkas savo pirmtako šėšėlis.

Kitas draugas Antanas, turėjęs savo pavadinimo miestą. Prisiminimuose apie jį kaip iš gausybės rago byra specialistų kultą apibūdinančios metaforos ir epitetai. AMB tik menkas savo pirmtako šėšėlis.

Ir tuomet prasidėjo tai, kas ir turėjo prasidėti, atėjo žmogus, kuris padarė tai ką ir reikėjo padaryti, nes jis visą gyvenimą dirbo Lietuvai. Prasidėjo kalbos visais kanalais apie specialistus, nes specialistai yra tie žmonės, ant kurių laikosi pasaulis. Bet koks judėjimas pirmyn buvo sustabdytas, nes yra tiek gerų specialistų. Ko reikėjo kad taptum specialistu? Popieriaus ir pažinčių, nes pažinčių tinklas yra svarbiausia. Tas dinamiškumas, kuris buvo 1990 – 1992 metais buvo prarastas. Buvę partškolų auklėtiniai pradėjo rūpintis savo diplomų pakeitimais. Nes tokiu būdu tampa tiesiog puikiu specialistu (kaip gi kitaip, jeigu pažintys reikiamos jau egzistavo)… O tie, kurie sugebėdavo parūpinti naujuosius diplomus, taip pat tapdavo puikiais specialistais. Ir retorika vijosi veiksmą, o veiksmas – retoriką. Apie 1994 – 1996 metus sistema nusistovėjo, ir viskas pradėjo pūti. Kol puvimo procesas buvo pastebėtas ir įvardintas, o tuomet buvo griebtasi veiksmų, kurie buvo pavadinti reforma, bet atrodė kaip keistas bandymas nežymiomis korekcijomis išspręsti užtvindžiusias problemas. Problemos atrodė tokios akivaizdžios, jog reikėdavo tik pirstelėti, ir to pirdesio aide išgirsdavai „studijų kokybė“, „netinkama verslui“, „nėra atsakomybės ar atskaitomybės“, „ydinga vadyba“ ir t.t.

Retorika, reikalaujanti specialistų, elitinio aukštojo mokslo ir viduriniojo sluoksnio sukūrimo, ko ir buvo tikimasi, pridengė pagrindinę problemą – sistema mutavo, pakeitė pavidalus, tačiau išliko ta pati, o žmonės joje arba prisitaikė, arba pasiliko iš anksčiau. Tačiau, kas blogiausia, veikė senieji principai. Kur vienas veikė už visus, o visi galėjo pridengti vieną. Taip susiformavo klanai, kurie tapo neišardomais.

Vienintelis kartas, kai Lietuvos viešojoje erdvėje teko pamatyti vykstančio konflikto atplaišas, buvo Leonido Donskio apsižodžiavimas su Vytautu Kaminsku. Tačiau tai nebuvo konfliktas su sistema, tai buvo dviejų maitvanagių grupių peštynės dėl dvėselienos, kadangi tai jau buvo paskutinieji Vytauto Kaminsko valdymo (galbūt reikėtų pasakyti kadencijos, bet liežuvis neapsiverčia) metai, ir jos vyko su labai aiškiu tikslu – suformuoti grupę, kuri vėliau galės dominuoti ir perimti valdžią. Zigmas Lydeka, tapęs naujuoju rektoriumi, grasino buvusiai valdžiai teismo bylomis dėl turto iššvaistymo, tačiau viskas, kas buvo padaryta, tai sukurta nauja katedra ir atiduota buvusiam rektoriui.

Galima pasakyti, jog tai nėra išimti, o veikiau taisyklė, tiesiog daug kur rokiruotės vykdavo daug ramiau, o klanas sugebėdavo išlikti, nepaisant vidinių smulkių nesutarimų. Tiesa, tos prakeiktos kadencijos trukdo užsimesti ant pečių togą, tačiau galima nusistatyti rotaciją viduje ir visiems po truputi pasišildyti valdžioje. Aišku, galima sugalvoti įvairiausių būdų kaip išlikti, čia jau yra tikrų specialistų, kurie mato, kad iškabą pakeisti yra gerokai paprasčiau negu kėdę, išlaikant savąjį statusą. Tenka pripažinti, kad sistema dažniausiai keičia joje besisukančias personalijas, bet išlieka tokia pati. O kartais tai, kas atrodo skaidru, taip nėra: KTU rektorius atėjo iš šalies (ISM), tuo pačiu pasidarbavęs Lietuvos mokslo taryboje, kuri skyrė dalį universiteto tarybos narių, kurie vėliau rinko rektorių. Labai įdomu…

Be jokios abejonės, šiomis dienomis viskas pakibo į orą, bandymai kažkiek keistis ir laužyti sistemą atsimušė kaip į sieną. Taip, tai buvo beviltiškas bandymas. Kvailas, siauras ir neapskaičiuotas. Jis nieko nesprendė, ką ir parodė tarybų veikla. Jos, tai butaforijos, tapusios žaisliukais dominuojančių klanų rankose. Kažkaip naivu buvo tikėti mintimi, jog iš senatų atėmus funkcijas ir permetus jas taryboms, kas nors pasikeis. Kai viską sprendžia mažesnė žmonių grupė, iš kurios bent pusę sudaro klano atstovai. Norint kažką keisti, reikia eiti priešinga kryptimi. Sistema ir jos uždarumas, esant visuotiniams rinkimams taptų sunkiai įmanomu. Ir tai turėtų lieti ne tik aukščiausiąją valdžią universitete, bet ir smulkesnius padalinius. Ką reiškia pasakymas, jog rektorius atsiveda savo komandą? Rektorate ir dekanatuose vietas išsidalina to paties klano atstovai. Ar jų tarpe gali vykti diskusijos? Formalios – taip, o esminės? Tai įsivaizduoti tampa vis sunkiau.

Nedidelė smulkmena pabaigai. Teko nugirsti Benedikto Juodkos komentarą Švietimo ir mokslo ministerijos atžvilgiu, su tuo, ką daryti po Konstitucinio Teismo sprendimo. Ką ir kaip spręsti dėl taisytinų įstatymo vietų, reikia atiduoti į Lietuvos rektorių konferencijos nuožiūrai, kurie tarpusavyje tardamiesi turi rasti bendrą sprendimą, kurį vėliau kažkaip turi patvirtinti ŠMM įstatant į įstatymo rėmus.

Sistemos likimą atiduoti pačiai sistemai į rankas? Tikrai? Groteskas, kuris smirda…

P.S. Kartais juokingai skamba, kai įsiklausai apie ką kalba Steponavičius: tam kad būtų išsiveržta iš tarybinio šešėlio, viskas atiduodama į tarybų rankas.

Leo Lenox diskutuoja su Rokiškiu. Abu blogeriai yra neblogai, o gal net galima sakyti gerai žinomi. Abu kelia labai realias problemas ir abu nesusikalba, nes diskusija vyksta apie skirtingus objektus, nors jie iš dalies ir persidengia. Problema prasideda tuomet, kai žvelgiant į esama struktūrą, prasideda kaltų paieškos, kur kalti visi ir niekas, kadangi iš principo egzistuoja iš pirmo žvilgsnio uždaras problemų ratas. Tačiau taip jį galėtų įsivaizduoti Kantas, kuris viskam sugeba nupaišyti schemas, o duotuoju atveju galima tik pabandyti peržvelgti problemas, tačiau išvestinės iš jų beveik nesuskaičiuojamos. Bet koks apibrėžimas yra tik jos sutrivialinimas.

Problema kontūrai tokie, jog visi nepatenkinti visais: universitetai nepatenkinti politika ir verslu, verslas – politika ir universitetais, politikai – verslu ir universitetais. Visa tai susiveda į tam tikras struktūrines problemas, kurių išaiškinimas nenaudingas niekam, tačiau viešojoje erdvėje galima palaikyti prieštaringas nuotaikas ir formuoti visų visiems nepalankius stereotipus. Čia galima prikergti ir kitus struktūros elementus: žiniasklaida yra suinteresuota, kad būtų nuolatinis konfliktas, ji apsiima jo eskalavimu, tačiau padaryti tikro skandalo, kuris privestų prie realių pokyčių nesugebama, kitaip tariant, atlikti tyrimui neturi potencialo. Viso to padariniai – nuolatinės įtampos.

Visgi didžiausia problema kyla iš to, jog skaidresnė situacija nėra naudinga niekam: verslas gali kalbėti apie netinkamai paruošiamus darbuotojus (kas nėra melas), neefektyvius tyrimus (kas irgi nėra melas), negebėjimą pademonstruoti naudą iš mokslo ir komunikuoti su aplinka (labai akivaizdu), dėl to gali reikalauti įvairių nuolaidų iš vyriausybės ir jas gauti. Universitetai taip pat nėra skaidrios institucijos, jos bando išgyventi pradėdamos kepti diplomus, priimdamos studentus be teisės juos išmesti, galiausiai nutolo nuo mokslo proceso. Politikoje šia tema taip pat lengva manipuliuoti, iš vienos pusės jie deklaruoja, jog linkę paskatinti verslo ir akademinės bendruomenės suartėjimą, tačiau griebiamasi totaliai idiotiškų sprendimų (mokslo slėnių statyba, kai investicijos nukreipiamos į pastatus, akademinė bendruomenė paverčiama jos imitacija ir t.t.). Šios įtampos ir nepasitikėjimas, bei stabilios pozicijos nebuvimas verčia visus kariauti su visais.

Šiame nuolatiniame kare, vyksta ne realios diskusijos, bet stereotipų supriešinimas, kadangi visos pusės turi ką slėpti: universitetai slepia tikrąją situaciją apie esamą padėtį institucijos viduje, verslas, slėpdamas mokesčius, slepią realią padėtį apie atlyginimus, politikai slėpdami lobistinę ir protekcionistinę veiklą bei tikėdamiesi atlygio iš „kalbančių akademinių galvų“ yra linkę išnaudoti konfliktą savo reitingų pakėlimui. Ir kol visos šios sferos neranda sutarimo, kaip pakeisti esamą situaciją, tol vyksta procesai, nulemiantys tik konflikto šalių pozicijų niveliavimą bei prisitaikymą prie esamos situacijos. Todėl klausti, kas kaltas šioje situacijoje mažų mažiausiai yra nekorektiška, nes kalti visi.

Ar yra galimybė išsivaduoti iš susiklosčiusios situacijos? Be jokios abejonės, ji yra ir galbūt netgi bus išsiveržta, tačiau reikia, kad kas nors prabiltų, pirmiausiai faktais. Leonido Donskio kalbėjimas, toks koks jis yra – teisiojo pozicijos demonstravimas, užmirštant pasakyti, jog dalį savosios patirties jis nuslepia, nes universitetai yra kastruoti, tačiau ir tai padaryta nekvalifikuotai. Universitetuose esanti hierarchija yra griežtai vertikali, problemų išnešimas už institucijos ribų gresia rimtomis problemomis. Rektorius veikia, tačiau jis nėra atsakingas prieš bendruomene, todėl linkęs veikti taip, kad būtų patenkinti pirmiausiai administracijos poreikiai.

Politikų ir verslo interesas palaikant sumaištį akademinėje bendruomenėje yra akivaizdus, vieni neleidžia autonomijai pilnai funkcionuoti, kiti naudojasi susiklosčiusia situacija. Ir čia susiformuoja situacija, kada visi pralaimi: universitetai laukia užtikrintumo, verslas – pasipelnymo galimybių, politikai – kelių punktų reitinguose. Tačiau blogiausiai, jog visi bijo prisipažinti kur daromos klaidos, kur suteikiama tik regimybė diskusijai, bet pačios problemos nekabinamos. Visi nori iš šūdo krūvos išlipti švariomis rankomis, nors, tiesa pasakius, iki krūvos krašto reikia tiesiog plaukti…

Galbūt todėl man ir atrodo, jog galimi pokyčiai yra siektini būtent revoliucijos būdu, atmetant skirtingų institucijų antagonizmą, radikaliai keičiant susidariusią situaciją, tačiau kalbėtojų skaičius, tam, jog būtų suformuota vizija, turi būti pakankamai didelis.

Jeigu Leo Lenox pareiškė pageidavimą, jog šioje diskusijoje pasisakytų http://www.commonsense.lt/, tai man taip pat būtų įdomu išgirsti kuo daugiau nuomonių, ypač iš akademinio pasaulio, kadangi susiduriama su realiomis problemomis. Įdomu, ką, pavyzdžiui, šiais klausimais mąsto Maumaz?

Pradėjus kalbą apie Lietuvos aukštąjį mokslą, sunku sustoti, kadangi tai daugelį procesų apimanti sritis, perdengianti visas viešojo (ir ne tik) gyvenimo sferas. Aš skeptiškai vertinu tiek dabartinę reformą, tiek ir jos kritikus, kurių pagrindinis postulatas yra grįžti atgal, į ikireforminę situaciją. Tačiau G. Steponavičiaus ir jo komandos požiūris į reformą taip pat ydingas. Vulgariai kalbant galima pasakyti, jog reikia nustatyti tam tikras sąlygas, o toliau kaip Dievas, arba tiksliau, abiturientų pasirinkimas, duos. Kas iš to išėjo? Dabar kuriamos specifinės išimtys, jog reikalingas tikslinis finansavimas ir kai kurios programos savaime neišsilaiko. Akivaizdu, jog tai neigiamos reformos grimasos, kadangi jos pradeda veikti prieš patį sumanymą (kam optimizuoti programas ir studijų procesą, jeigu be to galima gauti tikslinį finansavimą).

Diskusijose su Kreivarankiu, iškilo klausimas, ką apskritai būtų galima pozityvaus pasiūlyti, nes didžioji dalis viešųjų kalbėtojų geriausiu atveju kalba apie reformos pagrimavimą, kuris nieko nekeičia, galbūt kažkiek sušvelnina situaciją, tačiau esmė lieka tas pats trypčiojimas, kaip ir iki reformos pradžios. Iš kitos pusės, prieš pradedant bet kokį kalbėjimą, reikia konstatuoti problemas bei sovietinio relikto padarinius dabartinei aukštojo mokslo sistemai, bent jau kai kuriuos aspektus tikrai verta išskirti, nes įtariu, jog tai ne vienos disertacijos objektu galėtų būti.

Visi žinome, jog Pirmosios Lietuvos Respublikoje buvo vienas universitetas Kaune, kuris nuo 1930 metų nešiojo Vytauto Didžiojo vardą. Sunku vienareikšmiškai kalbėti apie šią instituciją, tačiau akivaizdu, jog kūrybiškumas ir laisvės samprata joje buvo skatinama, o jo vadovybė universiteto gyvenimo autonomiją visomis pastangomis stengėsi apginti nuo Smetonos rėžimo kišimosi. Tai buvo vienintelė institucija, kurios leidinių neturėjo teisės cenzūruoti valdžios įstaigos. Kasdieninis gyvenimas, atskleidžiamas daugybėje atsiminimų, atrodė turiningas, paskaitos buvo vertingu informacijos šaltiniu. Trumpai tariant, galima pasakyti, jog tai atitiko geriausias to meto Europos tradicijas. O kartais šis universitetas nušluostydavo nosį žinomiausiems Europos universitetams. Pavyzdys:  kadangi trūko savo akademinio personalo, neretai buvo kviečiama profesūra iš užsienio. Susiklosčius palankiai situacijai, buvo galima „nupirkti“ prof. Leoną Karsaviną, dėl kurio konkuravo Kauno ir Oxfordo universitetai. Buvo pasirinktas Kaunas. Tiesa, Karsavino motyvai buvo kiek sentimentalūs, kadangi nulėmė argumentas, jog Lietuvoje net ir berželiai panašūs į Rusijos (Karsavinas vargu ar būtų palikęs Rusiją, jeigu ne revoliucijos padariniai ir bolševikų rėžimas).

Situacija pradėjo keistis tik okupacijos išvakarėse, kada keli Vytauto Didžiojo universiteto fakultetai buvo perkelti į Vilnių, o dėl tolesnio universiteto likimo buvo diskutuojama:  ar reikia perkelti visą universitetą, o gal Lietuvos poreikiams reikėtų jų dviejų, galbūt universitetas galėtų būti paliktas ir Kaune, kadangi buvo perkeliami Humanitarinių mokslų ir Teisės fakultetai, klasikinė Vytauto Didžiojo universiteto struktūra nepasikeitė, nes Kaune pasiliko Teologijos fakultetas, dubliavęs šių programas, tačiau išlaikęs dar ir klerikalines tradicijas. Visgi, jame buvo sukauptas pakankamai didelis potencialas, jog normalios humanitarinių ir socialinių mokslų studijos toliau funkcionuotų. Sovietmetis šį procesą paskatino, Teologijos fakultetas buvo paverstas Humanitarinių mokslų fakultetu. Tačiau uždarant Kauno universitetą, jis taip pat buvo panaikintas. Kaune iš VDU fakultetų buvo įsteigti du (politechnikos ir medicinos) institutai. Tačiau pirmasis ir ryškus sovietizacijos padarinys, klasikinių studijų išnaikinimas bei humanistinės dvasios pavertimas kažko, kas egzistavo už struktūros. Pažinojau tarpukariu baigusių inžinierių, architektų, kurie deklamuodavo Ovidijų,Vergilijų ar Horacijų originalo kalba. Buvo suteikiamas klasikinis išsilavinimas, formuojama kūrybinga asmenybė. Sovietinės struktūros tokias asmenybes formuoti prielaidų jau nebesudarė, o filosofijos studijas keitė marksizmo-leninizmo postulatų įkalimas į galvą.

Visgi tai sovietmečiu išliko pagrindine kryptimi aukštojo mokslo politikoje. Specializuotų smulkių institucijų bei filialų išmėtymas po Lietuvą turėjo užtikrinti pakankamai išsilavinusių rėžimo adeptų gamybą. Iš dalies tai pavyko, tačiau susikūrė kurioziniai atvejai. Kaunas, turėjęs savo humanitarų kalvę, kuri buvo numarinta, gavo kitą, pakaitalinį darinį, kuris buvo Vilniaus universiteto filialu. Kitiems miestams buvo apskritai pabarstyta trupinių, kurių nebūtų užtekę ir nekaltiems, bet apsėstiems balandžiams. Pagrindinis veiksmas vyko Vilniuje, nes ten procesus buvo paprasčiausiai kontroliuoti.

Paradoksas, Atgimimo laikais šios problemos buvo labai konkrečiai įvardintos, buvo mąstoma kaip jas spręsti. Kalbant per Kauno pavyzdį – iškelta idėja, jog reikia Kauną humanizuoti, vėl pilnu tempu atgaivinant humanitarinius mokslus šiame mieste. Buvo svarstomi įvairūs variantai, tačiau galutinį rezultatą matome aiškiai ir šiandien. Buvo sukurtas humanitarinių mokslų nišą turėjęs užimti universitetas, kuriam buvo duotas prieškarinis Vytauto Didžiojo vardas. Taip, reikia sutikti, jog savo laiku tai buvo laisvo mąstymo ir kūrybiškumo oazė Lietuvos aukštojo mokslo sistemoje, tačiau įžengiant į naująjį tūkstantmetį, jautėsi tik prisiminimai ir nostalgija, kadangi Lietuvos biurokratija savo juodą darbą, stengdamasi reguliuoti bet kokį laisvesnio oro gurkšnį. Tačiau artes liberales šūkis ir kita egzistuoja ir toliau. Gaila, tik popieriuje…

Ko gero praėjus daugiau nei 20 metų po nepriklausomybės atgavimo reikia žengti ir paskutinį žingsnį, kuris būtų ne mažiau svarbus. Pagaliau sujungti visus Kauno universitetus (neišskiriant ir kitų universitetų filialų) į vieną darinį. Ir tik po to galvoti, kas iš to gausis. Tai pirmasis žingsnis, kurį reikia žengti Kauno atveju (Vilnius pagal apimtis išties galėtų turėti ir 2 universitetus, o ten susijungimo procesas galėtų būti labiau paremtas derybomis). Vienintelė būtina sąlyga – nei vienas darbingo amžiaus dėstytojas neturėtų būti  atleidžiamas iš užimamų pareigų. Vėliau būtų galima pradėti diskutuoti apie universiteto struktūrą, kokia ji galėtų būti. Juk turime ir dabar mažų apsijungimo pavyzdžių, kuriuos reikėtų vertinti šiek tiek ironiškai.

Ir dar, vienintelis būdas šiam tikslui pasiekti, taip užtikrinant aukštojo mokslo kokybę, yra tvirtas studentų valios išreiškimas ir socialinių tinklų revoliucijos organizavimas. Tik studentai, demonstruodami tvirtą poziciją galėtų vieną kartą pasakyti, jog gana tyčiotis iš aukštojo mokslo ir laikas užsiimti kokybe. Todėl kviesčiau visus, kurie turi idėjų kaip turi keistis aukštasis mokslas ir kur link jis turi eiti prisijungti ir pradėti diskusija, kad atėjus laikui būtų galima turėti ne tik viziją bet ir labai konkrečius pasiūlymus. Reikškimės, diskutuokime ir bandykime pasiekti kažką konstruktyvaus, nors tai reikėjo daryti gerokai prieš reformos pradžią…

Pabaigai pateiksiu pastebėjimą, jog visgi universitetai Kaune turi vieną pradžią: vieni turi vardą, kiti – patalpas, treti – sulaužytas tradicijas (mane visa laiką žavėjo KTU koridoriuose iškabinti VDU portretai). Tik susijungęs universitetas galės tapti matomu pasaulyje. Elementari matematika: jeigu prie nulio pridėsime nulį ir dar pridėsime nulį gausime nulį. Tačiau šiuo atveju juk kalbama ne apie nulius. Reformos procesas dar nepasibaigęs, ji dar neturi galutinės savo išraiškos, todėl dar neprarastas laikas padaryti kažką pozityvaus. Svarbiausiai – veikti…

Užkalnis ir Rokiškis bando organizuoti revoliucija prieš kalbainius, su šūkiais, jog kalba turi būti laisva ir nevaržoma. Visai smagiai skaitosi, ypač matant įsivaizduojama revoliucinę ugnį jų akyse, panašia kaip iš Skirtumo avataro. Ir revoliucijos organizatoriai su džiaugsmu sutiko Mergaitės įrašą, su ilgoka Jono Jablonskio citata. Taip pas mane tualete apsigyveno Jono Jablonskio laiškų tomas, tam jog galėčiau betarpiškai susipažinti su šio autoriaus privačioje erdvėje dėstomu autentišku požiūriu, ką sąlygojo laiško žanras. Galiausiai, spausdinta korespondencija yra idealus tualetinis skaitinys, kadangi užvertus knygą, ir pradėjus skaityti toliau, nenuoseklumas nėra toks baisus dalykas, ypač jeigu pavyksta peržiūrėti iškart visus vienam adresatui siųstus laiškus…

Kokie įspūdžiai pasiskaitinėjus (nerašau perskaičius, nes tokio tikslo ir pats sau nesikėliau)? Pakankamai dviprasmiški. Maumaz pastebėjo, jog reikia skirti kalbos raiškos būdus, yra mokslinis požiūris į kalbą, o taip pat egzistuoja ir kalbos vartotojų poreikiai. Ir niekam nekils abejonių, jeigu pasakysiu, jog Jonas Jablonskis pirmiausiai buvo mokslininkas ir tai atsispindi ir jo korespondencijoje. Tačiau mąstydamas apie kalbą, jis neužmiršo ir tų, kuriems ji buvo skirta. Labai nemėgo klaidų, kurios atsirasdavo spausdinant tekstus, ne kartą rašė neigiamas recenzijas, tačiau šiuo požiūriu jis pirmiausiai reiškėsi kaip mokslininkas. Visgi Jablonskio požiūriu, moksle svarbiausiai yra argumentai ir diskusija, o šalia to, rezultatas turi būti racionaliai panaudojamas. Galbūt todėl jis Kazimierui Būgai rašė, jog nenori, kad viešas rašymas būtų „autokrato suvalkiečio anarchisto žodelis„.  Kalba turi būti racionali, o nauji terminai turi būti įvedami apgalvotai. Vienas geriausių pavyzdžių, išryškėjusių šiame laiškų tomelyje, pastebėjimas apie matematikos terminus, kurie neturi atsirasti vien tik iš kalbininkų noro, tačiau pirmiausiai turi būti apgalvoti tų, kurie juos turėtų vartoti. Apie matematikos terminus kalbant – jie pirmiausiai turi būti aptarti matematikų būreliuose. Kitaip tariant, žmonės patys turi sau kurti kalbą, kuria ruošiasi kalbėti. Nors išlyga taip pat daroma – su kalbininkais pasitarti vertėtų… Visgi Jablonskis aiškiai pabrėžia, jog vienintelis dalykas, kurio nereikia toleruoti, o nuolat smerkti, tai neraštingumas. Jis turi būti persekiojamas ir baudžiamas. Kokiais būdais? Viešu kalbėjimu, kuomet redaktoriams nuo jo pasidarys gėda ir jie norės, jog nekompetetingai parengti leidiniai būtų išvis nepasirodę.

Galima būtų lyginti Jablonskį, kaip mokslininką kalbininką su šių laikų kalbainiais, kuriuos mokslininkais vargu ar verta pavadinti. Skirtumas akivaizdus: Jablonskis nevengė diskusijos, nes taip išryškėdavo argumentai, kurie po truputį priartina prie tiesos, tuo tarpu dabar man pirmiausiai krenta į akis savosios vienintelės tiesos gynimas. Tokia pozicija galima tik tuomet, kai žmonės pagyveno valdomi vienos partijos, turėjo vieną perspektyvą, turėjo vienintelį teisingą metodą ir t.t. Tokie žmonės vargu ar būtų įvardintini kaip mokslininkai, veikiau jie imituoja mokslą… Ir dar, aš visą laiką maniau, kad Lietuvos Respublikoje mokslu turėtų užsiimti mokslo ir studijų intitucijos (yra lietuvių kalbos institutas, lituanistikos katedros ir t.t.), o ne komisijos ar dar kažkas panašaus.

Baigiant galima būtų priminti dar vieną analogiją: komunistų cenzūra ne visą Marksą buvo leidusi versti, dalis taip ir liko neišversta, ideologiniu požiūriu neadaptuotina dalis. Lygiai tas pats ir su dabartiniais kalbainiais – nereikia stebėtis, jog ne visą Jablonskį jie sau gali adaptuoti, nes jiems tai neparanku. Tuo tarpu užsidarius į konspiracines patalpas (tualetas viena iš idealesnių patalpų), galima bandyti parodyti, jog iš ginamos idėjos yra likusi tik pritempiama ideologija…