Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Taip jau atsitiko, kad pastaruoju metu buvau dingęs, o pasirodžiau tik pranešti apie Felikso Šabuldo mirtį. Išties, didžioji laiko dalis sunaudota visai niekam tikusiems reikalams, kurie vadinasi ruošimasis paskaitoms ir konferencijos organizavimui. Jeigu kalbėti atvirai, be Užsienio reikalų ministro palankaus požiūrio ir paramos, renginys būtų buvęs pasmerktas. Todėl galiu pasidžiaugti, jog jubiliejus sutapo su laikotarpiu, kada politikai domisi galimybe pasirodyti viešumoje. Ir taip, kūdikis, jeigu kas nors kur nors eis pro šalį ir turėtų noro užklysti, visada prašom pasiklausyti, kadangi nusimato tikrai aukšto lygio mokslinis renginys. Toliau kopijuoju ir klijuoju programą, tiesiai iš failiuko ir be jokių pakeitimų. Smulkmenas dadarinėsiu per šią naktelę.

Už galimas pastabas ir pastebėtus netikslumus pateiktus šiąnakt būsiu visą laiką  dėkingas.

Vidurio rytų Europa mūšio prie Mėlynųjų Vandenų metu

Tarptautinė mokslinė konferencija skiriama 650-osioms Mėlynųjų Vandenų mūšio metinėms

Konferenciją organizuoja

Vytauto Didžiojo Universitetas

Lietuvos istorijos institutas

Instytut Historii Uniwersytetu Jagiellońskiego

«Colloquia Russica»

Konferencijos globėjas – Lietuvos Respublikos Užsienio Reikalų Ministras Audronius Ažubalis

2012 m. gegužės 24 ir 26 dienomis, VDU Mažojoje salėje, S. Daukanto g., 28, Kaunas

2012 m. gegužės 25 d. išvažiuojamasis posėdis Trakų istorijos muziejuje, pilies bokšto salėje

Konferencijos programa

2012 m. gegužės 24 dieną, ketvirtadienį,

VDU Mažojoje salėje, S. Daukanto g., 28, Kaunas

08.30–10.00 Konferencijos dalyvių registracija

10.00 Konferencijos atidarymas

Vytauto Didžiojo Universiteto Rektoriaus prof. Zigmo Lydekos sveikinimo žodis.

Lietuvos Užsienio Reikalų Ministro Audroniaus Ažubalio sveikinimo žodis.

Ukrainos Ambasadoriaus Lietuvoje Valerij Žovtenko sveikinimo žodis.

Kauno miesto Mero Andriaus Kupčinsko sveikinimo žodis.

Lietuvos Istorijos Instituto Direktoriaus Pavaduotojos dr. Zitos Medišauskienės sveikinimo žodis.

10.40–11.30              Plenarinis posėdis. Moderuoja – Vytas  Jankauskas.

10.50–11.10

Феликс Шабульдо (Киев),

Mėlynųjų Vandenų mūšio tyrimų apibendrinimai

Итоги изучения Синеводской битвы

11.10–11.30

Jūratė Kiaupienė (Kaunas),

Regionas 1362–1569 m. geopolitiniame ir geokultūriniame kontekste

11.30–12.00             Kavos petrauka

12.00–13.00             Knygos „Jogailos ir Vytauto laikai“ pristatymas

13.00–15.00

Lietuvos Respublikos Užsienio Reikalų Ministro Audroniaus Ažubalio priėmimas konferencijos dalyviams

15.00–16.40              I-oji sesija, „Totorių veiksnys regione iki Mėlynųjų Vandenų mūšio“, moderuoja Zigmantas Kiaupa

15.00–15.20

Marius Ščavinskas (Klaipėda),

„Saracėnai – mongolai – totoriai“ Kryžiaus karų sūpuoklėse XII–XIII a.

15.20–15.40

Алексей Мартынюк (Минск),

Totoriai Viduramžių minatiūrose: priešai, kaimynai, sąjungininkai

Татары в средневековой миниатюре: враги, соседи, союзники

15.40–16.00

Виталий Нагирный (Kraków),

Lietuva Haličo-Voluinės kunigaikščių užsienio politikoje paskutiniaisiais Danilo Romanovičiaus valdymo metais

Литва во внешней политикие галицко-волынских князей в последние годы правления Даниила Романовича

16.00–16.20

Леонтий Войтович (Львов),

Kunigaikščio Levo Danilovičiaus politika Lietuvos atžvilgiu

Литовская политика князя Льва Даниловича

16.20–16.40 Diskusija

16.40–17.00 Kavos petrauka

17.00–18.50 II-oji sesija. „Šaltiniotyrinės mūšio problemos“, moderuoja Lidia Korczak

17.00–17.20

Dariusz Dąbrowski (Bydgoszcz),

Taip eita iki Mėlynųjų Vandenų. Aprie lietuvių ir mongolų priešpriešos ištakas dėl valdžios Rusioje. Rinktinės Romanovičių  Baltiškosios politikos problemos

Nim doszło do Sinych Wód. U źródeł rywalizacji litewsko – mongolskiej o panowanie nad ziemiami ruskimi. Wybrane zagadnienia z polityki bałtyckiej Romanowiczów

17.20–17.40

Romas Batūra (Vilnius),

Šaltiniotyriniai Mėlynųjų Vandenų aspektai

17.40–18.00

Сергей Полехов (Москва),

„Pasakojimo apie Podolę” šaltiniotyrinės vertės problema

W sprawie wartości źródłowej “Opowieści o Podolu”

18.00–18.20

Laima Bucevičiūtė (Kaunas),

Mėlynieji Vandenys istorinės kartografijos kontekste

18.20–18.50 Diskusija ir pirmosios dienos apibendrinimas.

2012 m. gegužės 25 d., penktadienis (Trakai), Trakų istorijos muziejus

„Mėlynųjų Vandenų mūšis“

10.00–11.20 III-oji sesija, moderuoja Виталий Нагирный

10.00–10.20

Алена Любая (Минск),

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Ordos tarpusavio santykiai (XIII amžiaus vidurys- XVI a. vidurys)

Взаимоотношение Великого княжества Литовского с Ордой (середина XIII – середина XIV вв.)

10.20–10.40

Юрий Довган (Ивано-Франковск),

Totorių karinės taktikos evoliucija XIV – XV amžiuose

Эволюция военной тактики татар в ХІV–ХV столетиях

10.40–11.00

Борис Черкас (Киев),

1362 metų Mėlynųjų Vandenų mūšis vakarinių Aukso Ordos (Muvalo sparno) ulusų politinės istorijos kontekste didžiosios krizės laikais

Cиневодская битва 1362 г. в контексте политической истории западных улусов Золотой Орды (Крыло Мувала) во время „Великой Замятни”

11.00-11.20

Сергей Бочаров (Симферополь),

Mūšis prie Mėlynųjų Vandenų ir Aukso Ordos Krymo ulusas

Битва на Синей Воде и Крымский улус Золотой Орды

11.20-11.40

Андрей Федорук (Черновцы),

Mūšiai prie Mėlynųjų Vandenų (1362 m.) ir prie Dono (1380 m.): lyginamoji karo meno analizė

Битвы на Синих Водах (1362 г.) и на Дону (1380 г.): сравнительный анализ военного искусства

11.40–12.00 Diskusija

12.00–13.00 Pietūs

 

13.00–15.20 IV-oji sesija. Moderuoja Борис Черкас

13.00–13.20

Елена Русина (Киев),

Istorinės atminties konstravimas Ukrainoje: Mūšis prie Mėlynųjų Vandenų

Конструирование исторической памяти в Украине: Битва на Синих Водах

13.20–13.40

Андрей Масловский (Азов),

Dešniosios Dono pakrantės klajokliai XIV a. Ir Aukso Ordos miestai

Кочевники Донского правобережья XIV в. и города Золотой Орды

13.40–14.00

Андрей Любый (Минск),

Polocko kunigaikščio Andriaus Algirdaičio  totorių „karas“

Татарская „война” князя Андрея Ольгердовича Полоцкого

14.00–14.20

Vytas Jankauskas (Kaunas),

Karijotaičių valdžia Podolėje po Mėlynųjų Vandenų mūšio

14.20–14.40

Николай Русев (Кишинёв),

Karpatų – Dniestro žemių valdytojai po Mėlynųjų Vandenų mūšio

Правители Карпато-Днестровских земель после битвы у Синих Вод

14.40–15.00               Diskusija

15.00                       Ekskursija Trakų pilyje ir sugrįžimas į Kauną.

2012 m. gegužės 26 d., šeštadienis (VDU, Kaunas)

 

„Ilgalaikės Mėlynųjų Vandenų mūšio pasėkmės ir regionas”

 

09.00–10.20 V-oji sesija, moderuoja Jūratė Kiaupienė

09.00–09.20

Artūras Dubonis (Vilnius),

Kas buvo Aukštaitija XIV a.?

09.20–09.40

Rimvydas Petrauskas (Vilnius),

Gediminaičių pasaulis: tarptautinės politikos ir diplomatinės veiklos formos bei galimybės XIV a. antroje pusėje

09.40–10.00

Lidia Korczak (Kraków),

Totorių pasaulio įtaką Lietuvos ir Lenkijos priešpriešai Rusioje antroje XIV amžiaus pusėje

Wpływ świata tatarskiego na rywalizację Litwy i Polski o Ruś w 2. połowie XIV wieku

10.00–10.20

Jan Tęgowski (Białystok),

Algirdaičiai, Duckiai ir Alšėniškiai, arba dar kartą Sofijos, ketvirtosios karaliaus Vladislovo Jogailos žmonos, kilmės klausimu

Olgiredowicze, Druccy i Holszańscy, czyli jeszcze w sprawie pochodzenia Zofii, czwartej żony króla Władysława Jagiełly

10.20–10.40             Diskusija

10.40–12.00              Pietūs

12.00–14.50 VI-oji sesija, moderuoja Laima Bucevičiūtė

12.00–12.20

Ярослав Пилипчук (Киев),

Separatizmas Aukso Ordoje (europietiškasis vektorius, XIV – XV amžius)

Сепаратизм в Золотой Орде (европейский вектор, XIV–XV века)

12.20–12.40

Stephen C. Rowell (Vilnius),

XV a. LDK ir totorių santykiai Bažnyčios akimis: prielaida ir poveikis

12.40–13.00

Marius Sirutavičius (Kaunas),

Totorių problema ir krikščioniška vienybė LDK ir Maskvos valstybės diplomatinių derybų retorikoje XV a. pab. – XVI a. vid.

13.00–13.20

Tomas Čelkis (Vilnius),

XIV–XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienų samprata stepių regione

13.20–13.50 Diskusija ir trečiosios dienos apibendrinimas

13.50–14.20 Kavos petrauka

14.20–Konferencijos uždarymas

 

Mokslinis komitetas:

prof. habil. dr. Dariusz Dąbrowski

dr. Juriy Dovgan

prof. dr. Zigmantas Kiaupa (pirmininkas)

habil. dr. Lidia Korczak

doc. dr. Pranas Janauskas

dr. Vytas Jankauskas (sekretorius)

dr. Witaliy Nagirniy (sekretorius)

doc. dr. Ramunė Šmigelskytė – Stukienė

Organizacinis komitetas:

dr. Vitalija Kasperavičiūtė

dr. Laima Bucevičiūtė

Laurynas Šedvydis

Brigita Tranavičiūtė

 

Pastaruoju metu esu dingęs, kadangi esu užverstas organizaciniais darbais. 2012 metų gegužės 24 – 26 dienomis Vytauto Didžiojo universitete organizuojama tarptautinė konferencija “Vidurio Rytų Europa mūšio prie Mėlynųjų Vandenų metu” skirta 650-osioms mūšio metinėms paminėti. Baigiami sudėlioti visi taškai ant raidžių, kurioms pagal lietuvių kalbos gramatikos reikalavimus jų reikia. Šiandien kalbėjau su draugu iš Krokuvos universiteto, kuris, kaip partneris, padeda organizuoti konferenciją. Smulkūs baigiamieji organizaciniai darbai, kurie eina į pabaigą. Visgi pokalbis prasidėjo ne itin maloniai, kadangi pirma žinia, kurią išgirdau buvo ta, jog mirė Feliksas Michailovičius Šabuldo. Žinia po Ukrainos ir Rusijos internetus dar nepasklido, todėl tikėtina, jog šis tyrinėtojas mirė šiandien ar prieš kelias dienas.

Kai pabandžiau pasižiūrėti F. M. Šabuldo biografija, pamačiau vos kelias eilutes, be galo lakoniškai jį apibūdinančias: gimė 1941 metais Baškirijoje, tyrinėjo Ukrainos istoriją XIV – XV a., baigė Kijevo universitetą, dirbo Ukrainos mokslų akademijos Istorijos institute. Viena literatūros pozicija (ir ta ne jo). Atrodo, jog viskas į tai ir susiveda.

Išties, jeigu reikėtų parengti F. M. Šabuldo bibliografiją, ji nebūtų labai didelė. Svarbiausiu darbu atrodytų jo knyga – Pietvakarių Rusia Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės sudėtyje.  Daugeliu atveju tai plati studija, kuri apibendrina labai ribotą šaltinių kiekį, tačiau joje pakankamai plačiau aptariama LDK pietinės žemės iki XIV a. pabaigos. Su kai kuriais teiginiais galima diskutuoti, tačiau apeiti šios pozicijos neįmanoma. Lietuvos spaudoje yra pasirodę keli šio mokslininko straipsniai, iš kurių tik vienas pilnu tekstu yra prieinamas, tačiau tai tik laiko klausimas. Visgi trumpas bibliografijos sąrašas yra ir priekaištas, ir pagyrimas. Kadangi F. M. Šabuldo prie savo tekstų sėdėdavo ilgai, dažnai juos perrašinėdavo, kol jie tapdavo pakankamai tobuli, jog būtų galima skelbti. Tai yra tiek pagyrimas, tiek priekaištas, kadangi buvo daromi ir perdaromi darbai, neturintys didesnių trūkumų, o mažesni – bet kokiu atveju neišvengiami. Tai akivaizdu – mano pašto dėžėje guli paskutinis F. M. Šabuldo straipsnis, kuriame dar galima padaryti redakcinio pobūdžio pakeitimus, sutikrinti kai kurias išnašas iš Jano Dlugošo kronikos ir galima būtų skelbti kaip pilnavertį tekstą. Tačiau kol kas to neleido pats autorius – tekstas turi būti išvalytas nuo bet kokių trūkumų.

F. M. Šabuldo planavo ir ketino dalyvauti konferencijoje, vos tik sužinojo, jog ji yra organizuojama, tačiau lygiai taip pat suvokė, jog sveikatos problemos jam gali sutrukdyti tai padaryti, kadangi jau kuris laikas kai jo organizmas kovojo nuolatinę ir alinančią kovą su vėžiu. Prieš kelias savaites mokslininkas atsigulė į ligoninę, kur turėjo būti atlikta viena iš gydymo procedūrų. Šiandien jau tikrai žinau, jog į konferenciją jis neatvyks, tačiau konferencijai atsiųstas pranešimo tekstas ir paskutinis straipsnis bus perskaityti ir publikuoti. Ir vėlgi, pavadinimas nurodo, jog čia bus padėtas dar vienas taškas jo paties tyrimuose, kadangi straipsnis vadinasi “Mėlynųjų Vandenų mūšio tyrimų apibendrinimai”.

Ši mirtis šiek tiek netikėta, kadangi nors ir nukamuotas ligos, tačiau nuotaika buvo pakankamai skaidri. Prieš pat guldamas ligoninėn, laiške į Lietuvą rašė “turbūt esu daug nusidėjęs, tačiau neatgailauju”…

Šiandien spėjau sužinoti vieną svarbų dalyką – esu nekompetetingas. Šiandien  sužinojau netgi daugiau, esu dvigubai nekompetetingas. Tiesiog pasakyti tai nėra sudėtinga, dažniausiai aš taip pats pasakau apie save, kur matau, jog mano profaniškas požiūris yra visiškai niekam neįdomus, net ir man pačiam. Tiesiog kartais tenka pasisakyti ir tokiais klausimais, kuriuose aš nieko neišmanau, tačiau man jie yra aktualūs, o logika yra universali, todėl kartais leidžiu sau taip elgtis. Tačiau šiandien buvo atmestos dvi paraiškos, kurias buvau surašęs. Abi iš mano srities, todėl užvirė lengvas kakutis, kuris garais pradėjo veržtis per ausis. Bet, kaip visada, nėra to, ko negalėtų sutvarkyti tabako dūmas ir lengvas parūkymas. Sutvarko viską, išskyrus virškinimo sistemą, todėl pridursiu, kad  dalimi sistemos turinio pabandysiu pasidalinti šioje erdvėje. Taigi, esant idealioms sąlygoms, šiek tiek aptapšnosiu, sužaisdamas idealią strazdanėlių partiją…

Pradėti reikia iš pradžių, sudalyvavau dviejose paraiškose, kur man buvo išdidžiai parodytas vidurinysis kairės rankos pirštas, o paskui ir dešinės. Taigi, kad vienas pirštas bus parodytas, aš tai numaniau. Tiesiog argumentas nepatiko – dar anksti… Taip, taip nusprendė ekspertai. Net nežinau, kaip paaiškinti savijautą, kai gauni tokį atsakymą, kurio niekas nesiruošė atsiųsti. Tiesiog skamba šiek tiek įžeidžiančiai. Ką reiškia, dar anksti? Jeigu visu reikalavimus iš principo atitinki, bet kai panaudojamas toks argumentas, mažų mažiausiai neracionalu. Tokio atsakymo paprasčiausiai nesitikėjau, tačiau kai panaudojami tokie argumentai, viską galima vertinti tik ironiškai. Su šypsena, šiek tiek ramindamas save, jog tai ne pasaulio pabaiga (nors arti to), tačiau pats principas nepatiko ir tiek. O galiausiai, galiu ir sutikti, išties, dar anksti. Visgi norėtųsi konkretesnės ir tobulesnės kritikos mano kompetencijos atžvilgiu.

Antrasis atvejis buvo apskritai tobulas. Ekspertu dirbęs žmogus pademonstravo nuostabų požiūrį į tai, kokį darbą jis dirba. Aš nežinau, kas jis, bet norėtųsi, jog tokio žmogaus paprasčiausiai neliktų, nes sėdėjau ir galvojau, kaip įvertinti žmogų, kuris vertina tyrimų kryptį, visiškai joje nesusigaudydamas. Galiu tai pasakyti drąsiai ir nesivaržydamas, galiu jam pasakyti tai į akis, netgi norėčiau turėti tokią galimybę, deja, jos nėra, nes ekspertams garantuojamas visiškas anonimiškumas. Tai nėra blogai, tačiau tai sukelia kitą problemą – jis visiškai atpalaiduojamas nuo atsakomybės ir gali elgtis kaip nori. Todėl nors ir anonimiškai, galiu drąsiai pasakyti, jog jis ta laisve naudojosi siekdamas patenkinti savuosius korupcinius interesus. Tai galiu nesudėtingai įrodyti, nes jam pritrūko originalumo, bandant sugalvoti kažką naują, todėl panašius argumentus sudėliojo ne vienoje paraiškoje. Tai jau kelia įtarimą. Karpatų žydas pasakytų, jog reikia šalin vyti tokius melagius, tačiau aš taip pasielgti negaliu. Tokios taisyklės.

Nepaisant visko, aš galiu šiandien pasakyti tokį paprastą faktą – ten, kur aš dirbu, ten aš atiduodu visą save, todėl abejoti mano kompetencija mano srityje yra mažiausiai nepadoru. Aš galiu pasakyti, jog turiu kelioliką straipsnių, esu sudalyvavęs keliolikoje konferencijų kaip pranešėjas, interesų diapazonas platus, todėl ekspertas, įvardindamas mane kaip nekompetetingą, padarė didelę klaidą. Vien jau tai, kad nesugebėjo perskaityti CV ir susieti atskirų bibliografinių pozicijų su tyrinėjimų tematiką, rodo, kad tokio eksperto turėtų nelikti. Tačiau tai tėra smulkmena, kadangi ekspertas jau pasirodė kaip nekompetetingas, nes ir publikacijų sąraše nurodytos bent 2 pozicijos, kurios yra susijusios su tyrimo tema, bendras sąrašas pasipildo, kadangi jis matomas iš gyvenimo aprašymo. Todėl galiu pasakyti, jog toks ekspertas yra vertas tik pasiuntimo, daugiau negu toli… Visgi leisiu sau pacituoti kelias frazes iš to, kas yra paslėpta nuo visuomenės. Ką reškia toks pasakymai:

Galimas indėlis į mokslo krypties raidą pareiškėjų apibūdinamas iš dalies aiškiai ir kartu iš dalies abstrakčiai.

Paraiškoje nurodoma tik vieno pareiškėjo patirtis vykdant mokslinius tyrimus. Čia, Rokiškio maniera, galėčiau paaiškinti, jog šitas dalbajobas visiškai nesuvokia, kas yra mokslinis tyrimas, tačiau taip nedarysiu, tiesiog paminėdamas, jog žmogus, žiūrėdamas į publikacijų sąrašą, matydamas tekstą, tiesiog apmyžo monitorių, tam kad nieko nebematytų.

Tokius idiotizmus būtų galima cituoti ir iš jų žvengti, tačiau  tai būtų tuščias laiko švaistymas, kadangi reiktų plačiau pateikti kontekstą, tačiau akivaizdus disonansas tarp projekto vertinimo, ir turinio, kuris buvo vertinamas. Žmogus tiesiog nenorėjo, negalėjo ir nesijautė įpareigotas bent kiek objektyviau vertinti. Ir tai nėra vienintelis atvejis. Problema ta, jog ne aš vienas esu toks, aš žinau dar bent vieną to paties eksperto vertintą projektą, kuris buvo vertintas arba taip pat atmestinai, arba vedinas korupcinių tikslų. Ir visgi problema didžioji ne čia. Juk aš išties galiu būti nekompetetingas. Bet…

Lietuvos mokslo taryba, neleidžia man palyginti rezultatų, neleidžia pasižiūrėti į gerąsias praktikas ir slepia, kuo laimėtojai yra pranašesni už mane. Tai atrodo nenormaliai, kadangi leidžiant valstybės pinigus, aš negaliu matyti, kokie veiklos aspektai yra vertinami maksimaliai. Juk keistai atrodo, kai esu kviečiamas skaityti pranešimus tarptautinėse konferencijose užsienyje (ne tik Baltarusijoje ir Ukrainoje) ir tuo pačiu esu vertinamas tik vidutiniškai Lietuvos mastu, o gal net ir šiek tiek žemiau…

Galiu kalbėti apie puvėsius ir danų karalystę, tačiau šios metaforos ant tiek įsiėdusios, kad jų vartoti netgi neverta, tiesiog noriu pasakyti vieną – tu, korumpuotas eksperte, būk malonus, naudok savąsias darbines lūpeles, nes tik tam jos ir yra skirtos – pereiti prie teksto suvokimo tu nesugebėjai, kaip pasakytų vienas leidyklos vadovas, tu vis dar esi oralinės kultūros orbitoje.

Atidavus savo sielą sudraskyti demonams dėl nežinojimo, netikėjimo ir nenusižeminimo, nesiimant jokių veiksmų, kad tai pasikeistų, Viešpats pats nutarė mane grąžinti į savo tikėjimą ir nuleido iš dangaus spindulingąjį arkangelą Mykolą, tam kad perduotų man savo žinią, o tuo pačiu išsiųstų į pasaulį, tam kad jį galėčiau pakeisti. Skelbdamas Dievo žodį, tokį, kokį tik jis gali įdėti į savo pasiuntinio lūpas, o mano liudijimas tebūnie čia užrašytas, tam jog jis būtų išsaugotas o žmonės galėtų skaityti apie tiesą, kurią man dabar yra patikėta skelbti. Todėl klausykitės dievo žodžio, nes aš jį atnešu Jums, tam kad Šventais Raštas būtų papildytas, o ten užrašytas žodis paaiškintas.

Besiruošiant rytojaus paskaitoms, pakilo baisi vėtra namuose, durys atsidarė, langai buvo išplėšti ir iš dangaus nusileido šviesa, kurios viduje buvo sparnus išskleidęs angelas. Jis tarė:

-Būk pasveikintas, Baltasis Vaiduokli juodame fone. Ko nutilai ir neberašai? Tarškink klaviatūra toliau, tai ką aš tau dabar pasakysiu…

-Kas esi? – paklausiau nusižeminęs ir nuleisdamas galvą. Atsakymas buvo netikėtas…

-Aš Viešpaties pasiuntinys Mykolas, kuri kovojo prieš jo puolusius angelus ir padėjo kovą laimėti. Štai tau žinia iš Viešpaties:

Pradžioje buvo žodis, tas žodis buvo pas Dievą ir žodis buvo Dievas. Todėl sakau, kad žmonės turi matyti, žodis yra gerai, nes jis kuria ir tveria pasaulį. Viešpats tai mato ir siunčia žinią apie liudijimą – žodis yra Dievo ir tik jo, visi, kas bandys jį uždrausti ar pasisavinti bus nubausti, nes jie atims iš žmonių tai, kas buvo dovanota jiems dar prieš pirmąją nuodėmę, todėl tie, kas savinasi žodį bus nubausti, kai tik išmuš jų laikas. Juk ne veltui įsakyme įrašyta, kad vogti nevalia, o Viešpaties žinią norintis iš kitų žmonių atimti ir padaryti Jį nepažįstamą yra puolusieji Šėtono tarnai…

Ir skelbk šiuos žodžius, nes žinok, jog pramogų industrija tarnaują šėtonui, išperai Liuciferiui, kuris buvo nuvainikuotas. Tačiau tai netruks amžių amžius. Jų darbai surašyti knygoje, ir jie buvo pasverti. Todėl jiems galima pasakyti tą patį, ką Danielius pasakė Babilono kekšei Nabuchodonasarui: Tu buvai pasvertas, pasirodei per lengvas, tavo viešpatija bus sunaikinta – pusę jos pasiims autoriai, kitą pusė atiteks vartotojams.

Ir dar skelbk tai, ką jau seniai yra paskelbęs Žmogaus sūnus: kas Dievo – Dievui, kas Ciesoriaus – Ciesoriui. Ir žinok, jog ši šėtono viešpatijos dalis, kuri surenka, bet neatiduoda, yra muitininkas, kuris jau gimdamas buvo pasmerktas tarnauti blogiui. Jis žiūri į savo piktadarybes, bet neatgailauja. Todėl neregėti jam dangaus karalystės, o kupranugaris parodys savo vikrumą ir lankstumą, pralįsdamas pro adatos skylutę. Todėl sakau, muitininkas, kuris nepuls atgailauti, degs amžinosiose liepsnose ir bus pasmerktas prakeikimui.

Ir dar. Mano lūpomis bylodamas Viešpats sako, jog tie, kurie tyčia trukdo Jį pažinti, yra niekdariai. Jie vietoj vieno Dievo nori pasiūlyti šimtus savų netikrų Dievų. Tačiau jų lemtis tokia, kokia ištiko Baalo stabus, nei vieno jų nebus rasta ir jie bus sunaikinti. Todėl eik ir skelbk, kad jie pultų prieš Viešpatį ant kelių ir atgailautų. Nes kitaip jų lauks tokios pat kančios, kaip ir muitininko. Jie nusideda dar smarkiau, pasikeldami į puikybę ir pamiršdami, jog byloja tik tai, kas ir taip yra Viešpaties sukurta pradžių pradžioje, tam, kad pasaulis būtų geras.

Čia Mykolas suskliaudė sparnus ir pasiruošė kilti. Aš dar paklausiau:

- Mykolai, o kaip su Užkalniu ir Ulevičium?

- Tark jiems žodį, kad jie atgailautų, nes jie nusideda, bet nežino, kad taip daro. Tebūnie, jų nuodėmingos sielos apsivalo, nes jie tam dar turi laiko – tegul aukoją dešimtąją dalį pajamų Bažnyčiai, per kiekvienas Velykas tegul paaukoja eriuką, o kas septintus metus jautį. Ir jiems bus atleista, jeigu pamirš savo puikybę ir daugiau nebenusidės.

Čia šventas Mykolas arkangelas išskleidė sparnus ir pradėjo kilti, neatsisveikinęs, tačiau žadėdamas mane aplankyti maldoje. Visgi prieš išsiskiriant ištarė:

- Žinai, Baltasai, čia tau nuo manęs. Jūs norite būti pernelyg racionalūs, spręsdami iracionalius dalykus. Juk racionalumas yra tikrai pernelyg sureikšmintas.

Aš, nusižeminęs Viešpaties tarnas Baltasis Vaiduoklis, 2012 Jo metais, trys dienos prieš Švento Kazimiero šventę, užrašiau tai ir skelbiu pasauliu, ką man Jis per savo pasiuntinį Mykolą bylojo.

——————————————————————————————————————————–

Iš tikro iš tikro Jums sakau, viso to nebuvo, bet jeigu Mykolas mane būtų aplankęs, jo pasakyta kalba būtų labai panaši į šią.

 

 

Perskaičiau Liutauro Ulevičiaus straipsnį, ir eilinį kartą norėjau patylėti, tam, jog galvoje esanti informacija susigulėtų ir taptų tiesiog žiniomis, atspindinčiomis autoriaus požiūrį į piratavimo procesą. Bet taip jau atsitiko, jog autorius pateko ten, kur verda aistros šia tema ir bandė savo poziciją apginti G+ diskusijose. Sąžiningai viską perskaičiau, ir supratau, kad autorius taip ir nesugeba suformuluoti, ką jis nori pasakyti tekstu. Ką daryti? Nežinau, į logiškus pasiūlymus nekreipiama dėmesio (norėdamas parduoti, studijuok vadybą arba samdyk vadybininką), tačiau tai, jog žengiama klaidinga kryptimi yra akivaizdu. Argumentai skysti kaip išplautas šlapimas. Nors veikiausiai turėtų būti įvardinti visai kitokiais žodžiais, kurių išorinis skambesys turėtų būti dar aštresnis. O jeigu realiai pažvelgus, kokia situacija yra iš tikrųjų, viskas tampa akivaizdžiau negu akivaizdu, bet apie viską iš pradžių, nors bus paliestos tik dvi problemos, iš daugelio.

Pirmiausia, L. Ulevičius nedvejodamas įvardina, jog piratavimas yra tolygus vagystei. Ši, kaip žinia, yra pasmerkta dekalogo ir netgi įstatymų. Negalima su tuo nesutikti, kaip nebūtina ir sutikti… Visgi ar piratavimas yra vagystė, o galiausiai ar piratavimas yra piratavimas apskritai yra įdomus klausimas, ir apie tai jau užsiminė Rokiškis Rabinovičius. Jeigu geriau pagalvoti ir prisiminti tą pačią Angliją, apie kurią kalba gerbiamas Liutauras, tai jis turėtų sutikti, jog būtent ten, kur veikia precedento teisė, šiuolaikiniams piratams turėtų baigtis taip, kaip baigdavosi tiems, kurie piratavo kokiame XVII a. – ant rėjos. Tačiau apie tai, jog nors vienas šiuolaikinis piratas būtų pakartas, nesu girdėjęs… Tokiu atveju visas Britanijos laivynas turėtų telktis prie senojo Albiono krantų. Akivaizdu viena, jog piratas nėra piratas, o klausimas ar piratas yra vagis, apskritai sukelia šypsena. Kokią reikšmę visgi mes sudedame į savoką? Ar galima šiai sąvokai pritaikyti dekalogo ir teisės principus? Galiausiai, ar tai  yra tikslinga? Kas yra intelektualinė nuosavybė? Norint kalbėti apie dekalogą, reikia ieškoti šio išaiškinimo, tačiau nei Talmudas, nei II Vatikano susirinkimas šio teorinio konstrukto neanalizuoja. O kalbėti apie teisę irgi neišeina, nes tarp teisės ir teisingumo, paprastai būna neperžengiama praraja. Kaip iliustraciją galima prisiminti Sokrato teismą, o tokių teismų istorijoje galima skaičiuoti ne tik rankų ir kojų pirštais, bet tam pasikviesti gimines, draugus, sugėrovus ir kitokio plauko prietelius. Pirštų vistiek pritrūksime. Todėl klausti ar tai, kas reglamentuota teisinėmis normomis yra gėris, laikytina nepadoriu gestu savo pašnekovo, kuris baigęs daugiau negu 3 klases, atžvilgiu. Teisė juk ne kartą pjovėsi su teisingumu, pastarąjį papjaudama. Ir apskritai, kas mes tokie, kad sprendžiame, kas yra gerai, o kas blogai? Juk blogio nėra, yra tik mažesnis gėris. Štai ir viskas.

Daug įdomesnė antroji problema, kaip padaryti taip, kad autoriai toliau galėtų kurti? Aš čia matau tik vieną išeitį – leisti kurti, o tada jie kurs. Pripažinkime vieną, kūryba šiomis dienomis tapo tiesiog hobiu, iš kurio kai kurie žmonės bando uždirbti, kiti sutinka, jog pats proceso malonumas yra pakankamai geras atlygis. Visa kita lieka demagogija. Nori uždirbti iš poezijos? Skaityk ją pilnose salėse. Stinga skaitovo talento? Samdyk aktorių, su kuriuo dalinsiesi uždirbtais pinigais. Neturi gabumų viską organizuoti? Samdyk vadybininką. Kompaktinė plokštelė, poezijos rinkinys, muzikos kūrinys gali tarnauti šiais laikais tik vietoj vizitinės kortelės, ne daugiau. Jau seniai autoriai uždirba tik iš atlikimo. Ar geri koncertai ignoruojami? Nemanau. Ar kinoteatrai miršta? Na, pripažinkime, ne visai. Tai kurgi didžiosios problemos? Man atrodo, didžioji problema yra ta, jog norima išgyventi iš nekomercinio produkto, kurį su pasididžiavimu taip ir vadina – nekomercinė muzika, nekomercinis kinas, nekomercinė literatūra. Čia ir yra visa paslaptis, jog autoriai, užmiršdami, jog kuria savo malonumui, nori, kad juos dar ir išlaikytų. Aš žinau, jog mano visos knygos, kurias aš kada nors parašysiu, man atneš tik nuostolius komercine prasme, tačiau aš su tuo jau esu susitaikęs, o taip pat žinau, jog aš pats tai darau vardan malonumo. Jeigu kas nors sau sugalvoja kokius nors kitus motyvus, tegul. Aš jų nesmerkiu, bet palaikyti taip pat negaliu. Tai tiesiog užuojautos verti žmonės, kurie nesigaudo realybėje ir tiek. Juk norint uždirbti, pirmiausiai turi kurti komerciškai patrauklų produktą. Kurti tam, jog galėtum užsiimti hobiu ir dalintis juo su gurmanais, kurie tai įvertins. Būtent taip, o ne atvirkščiai. Priešingu atveju žmogus įstato save į kliento situaciją prašydamas paramos ant duonos ir konjako, kur dar reikia gerai pagalvoti, kokiais motyvais – individualistiniais ar privatistiniais – besivadovaudamas jis siekia tą paramą gauti. O čia dar viena reali problema: vis tiek reikia pasakyti tą frazę – nuoširdžiai nusižeminęs prašau, kad mano patronu ir mielaširdingu globėju bei užtarėju būtumėte…

Ir dar – industrija gali būti dideliu blogiu. Vienas puikiausių pavyzdžių:

“Geriausia Lietuvos roko grupė – Studija“…

Ar dar reikia ką nors komentuoti?