Archyvas

Autoriaus archyvas

Blogerių susitikimas su ponia Birute: vaizdas iš šalies

2013.02.06 Komentavimas išjungtas

Šiandien verda aistros dėl to, ar vertėjo blogosferos atstovams eiti pas ponią Birutę (gerbiama ministre tiesiog neapsiverčia liežuvis pavadinti). Išties, tai kas įvyko, jau turėtų būti laikoma praeitimi, ir kiekvienam iš naujo apgalvoti, ką ir kaip reikia pervertinti. Aš, asmeniškai, nedalyvavau. Turėjau abejonių, ar verta, bet pabandžiau pasielgti taip, tarsi apskritai nebūčiau kviestas. Tai nėra blogai, nes norint sudalyvauti, reikia pasiruošti. O ponia Birutė nėra viena tų personų, kurių vardan būtų galima švaistyti laiką, ypač, turint omenyje tai, kad bet koks balsas, kuris turėjo sveiko proto grūdą, tiesiog išnyko tyruose. Kalbu apie tas kelias publikacijas, su kuriomis kiekvienas, kas bent kiek domisi blogosfera, yra jau susipažinęs. Keli atskiri įrašai, rodantys, jog susitikimas buvo tik vardan susitikimo, tam, jog būtų galima apie tai parašyti ir sužavėti. Viskas buvo nukreiptą į išorę, tam, jog ponia Birutė susitvarkytų su šlyjančia savo viešosios komunikacijos padėtimi.

Tikiuosi, kad panašiai tokį kostiumą buvo susiradęs ponas Buržujus Tikiuosi, kad panašų kostiumą buvo susiradęs ponas Buržujus, kuomet ruošėsi pas ponią Birutę

Susitikimo aprašymai padėjo suprati vieną – naujoji ministrė dirbti dar nepradėjo. Aš suvokiu, kaip daromi kelių metų projektai, pats vadovauju tokiam, tiesa, gerokai smulkesniu mastu, tačiau man akivaizdu vieną – egzistuoja diena X, kuomet nebus galima kalbėti apie kažkokius mistinius kliuvinius, o tiesiog reikės suvesti akistatą ir pasakyti – darbai padaryti, galima lengviau atsikvėpti. Bet nuo pirmosios projekto dienos griebiesi plano, kadangi žinai, jog kiekviena diena yra svarbi. Todėl planas pirmiausiai atsiranda kelioms savaitėms, mėnesiui, o vėliau, jau pradėjus dirbti, jis dėliojasi toliau. Negaliu garantuoti, tačiau atrodo, kad net kelių dienų plano ūkmine nėra. Yra darbotvarkė, kuri tik dar labiau paliudija, jog dominuoja chaosas. Yra inercija, ir ji dar kurį laiką gali vežti, tačiau veikimo strategija (ne taktika), tose galvose nėra sudėliota. Tokios pastabos į užrašus, kaip negali atskirti politinės kairės ar programa tik kvailiams (čia jau daugiau negu laisvas citavimas, greičiau tai interpretacija), tik dar kartą nurodo, į chaotišką veikimą, kuris, deja, sistemingu niekada negalės pavirsti. Nes niekam, iš aukščiausios vadovybės to nereikia. Bandymas užčiaupti žmogų, kuris uždavinėja realiai svarbius klausimus, „apkaltinant“ dominavimu, yra puikus indikatorius.

Man pačiam įdomūs yra keli klausimai, kurių, atrodo niekas poniai Birutei taip ir neuždavė:

1. Kaip ji vertina Andriukaičio pasisakymą apie pernelyg dideles ministrams mokamas algas: ar tuo buvo išsakytas požiūris, jog valstybės valdymas yra visiškai nesvarbus, tai gali atlikti bet kas ir toli gražu nereiškia, jog tai yra atsakinga pozicija, nuo kurios priklauso visos visuomenės gerovė? O gal tai kaip tik yra prasprūdusi savikritika savo ir visos vyriausybės atžvilgiu, kuomet aiškiai yra pasakoma, jog ši vyriausybė yra nekompetetinga, todėl, pagal šį rodiklį žiūrint, šis ministrų kabinetas yra tiesiog pervertinamas, nes paskirtas atlyginimas neatitinka šios vyriausybės kompetencijos? Aš negirdėjau, jog Andriukaitis būtų kalbėjęs apie pernelyg aukštus atlyginimus praėjusios vyriausybės atžvilgiu… Nors, žinoma galiu ir klysti.

2.  Kaip vyko ekonominės minties evoliucija energetinės nepriklausomybės sferoje? Ar nuo Leo LT projekto patvirtinimo iki pasirengimo referendumui dėl Lietuvos, kaip atominės energetikos valstybės perspektyvos ryškus ponios Birutės persiorientavimas yra susijęs su detaliomis studijomis, kas jas rengė ir kaip su jomis būtų galima susipažinti, ar tai tėra kvaila politikavimo forma, kuri nieko nereiškia, o tuo pačiu nereiškia ir tragiškos galimybės strateginius planus kurti ilgiau, negu trunka viena seimo kadencija? Viskas skirta tik vieniems rinkimams laimėti.

3. Kaip reikėtų vertinti tai, jog ministrų kabinetas nebuvo perimtas tiesiogiai ir po to sekęs naujosios valdžios blaškymasis, bandant net užsienyje surasti reikiamus dokumentus? Ar tai reiškia, jog tikima tiesiog inercija, kad biurokratinis aparatas, kuris anksčiau buvo vienas didžiausių trukdžių, dabar tampa tam tikru stabilumo garantu, kuris užtikrina, jog politinės atsakomybės personos gali kurį laiką apskritai nieko negalvoti ir neplanuoti, o tik bandyti ieškoti kaltų, visais būdais stengiantis juos demaskuoti?

Tai buvo mano keli klausimai, kurių aš negalėjau užduoti, ir šiandien tuo tiesiog džiaugiuosi, nes tas farsas, kuris įvyko ir buvo pavadintas susitikimu, kvepia labai neskaniai. Kvepia ne dėl to, jog ponia Birutė sugebėjo susikviesti blogosferos atstovus. Net ne dėl to, jog su jais buvo padaryti interviu, kurie atsirado spaudoje. Kvepia pirmiausiai dėl to, jog nei vienoje publikacijoje neatsirado vietos išsakyti esmės, apie pokalbio turinį, bet ne formą. O turinys, nepaisant visko, pasirodė nykus.

Gal ir gerai, jog šis susitikimas įvyko, buvo galima pabandyti atpažinti, kas yra stebėtojai, kam rūpi vieni ar kiti klausimai. Galiausiai paaiškėjo, jog blogosfera tampa politinio intereso objektu. Ponai komonsesavičiai suveikė nepriekaištingai, tačiau vargu ar tai galima pavadinti etiška elgsena, kuomet interesas nebuvo paskelbtas. Ir visgi, belieka tikėtis, kad duomenys ir matavimai, kurie, pasak šių ponų yra kertiniai, pasieks viešąją erdvę ir grafikas bus nuolat pildomas. Bent jau tai, kas liečia sukurtas darbo vietas (kas yra apskritai labai paprasta – tereikia Sodros sistemoje įvesti dviejų pasirinkimų galimybę: nauja darbo vieta/keičiamas darbuotojas), o duomenis,  paskelbti ir apdoroti kiek galima greičiau. Su kitais dviem matavimais bus sudėtingiau, tačiau bent jau šis, atrodo, pakankamai nesudėtingai pasiekiamas. Tai jau tapo prioritetu. Ir jeigu tai nebus padaryta per artimiausią savaitę, reiškia visas tas pasisėdėjimas buvo paprasčiausias nevykęs pasibuvimas, kurio efektyvumą galima įvertinti neigiamai, nes be reikalo buvo sunaudotas keliolikos žmonių laikas.

Pavogta iš www.jurodivai.lt

Share
Kategorijos: Briedas Žymos:

Dar kartą apie pokyčius

2013.02.05 Komentavimas išjungtas

Mokslininko gyvenimas remiasi viena paprasta taisykle – bet kada turi būti pasiruošęs susikrauti lagaminą ir išvažiuoti. Tiesiog, mokslinis turizmas yra neatsiejamas nuo kasdienybės. Tai savotiškai žavi, nors kartais jau norisi pailsėti. Tuomet bandai susikurti taisykles, kaip ir kodėl turi dėlioti savąsias keliones. Mano susikurtos taisyklės yra labai paprastos ir nesudėtingos: ne daugiau negu viena konferencija per mėnesį, o kelionės į archyvą – kaip Dievas duos. Kartais idealu, kuomet išvažiavęs į archyvą, gali dar ir paskaityti pranešimą kokiame nors tarptautiniame renginyje, bet tai, iš principo, jau smulkmenos. Pastaruoju metu, atrodo, jog šios taisyklės pavyksta laikytis. Taigi, įspūdžiai iš paskutinės išvykos, kuri buvo visai šalia, ir tuo pačiu visiškai tolima, kadangi, mano supratimu, buvo grįžta 15 metų atgal. Važiavau į Daugpilio universitetą, kur vyko tarptautinė mokslinė konferencija.

Pati nuostabiausia iškaba, parodanti ypatingą Daugpilio dvasią... Pati nuostabiausia iškaba, parodanti ypatingą Daugpilio dvasią…

Pats universitetas, bent jau Humanitarinių mokslų fakultetas bazuojasi pačiame miesto centre, bendrabučiai, kurie yra nepertoliausiai, pėstute buvo pasiekiami visai neblogai, todėl dėl intensyvios programos, miesto plačiau nebuvo galima apžiūrėti. Atvykus į universitetą ir įžengus pro duris, iškart pradeda alsuoti stalinistinio baroko aplinka. 1950 pradžioje pradėtas statyti pastatas buvo tvarkomas tik kosmetiškai, todėl kasdieniniai epochos atspindžiai puikiai išsilaikė. Na, nuėmė didžiųjų vadų galvas, bet visa kita pasiliko. Humanitarams to pilnai užtenka. Pačiame universitete paliko įspūdį keli momentai – pirmiausia, žinoma, aplinka. Viskas išlaikyta. Stiklinė vitrina, už kurios sudėliotos skurdžios rašymo priemonės, kelios išleistos knygos. Kitoje pusėje miegantis budintis, kažkur netoliese įsikūrusi rūbinė, su tokia pačia snaudžiančia moteriškę, kokią atsimenu iš vaikystės. Nežinau kodėl, bet tai pradėjo slėgti. Išėjus parūkyti, ištinka reikalavimų ir veiksmų disonansas, kadangi ant visų durų stiklų išklijuota informacija, jog rūkyti 10 metrų atstumu nuo įėjimo draudžiama, ir tuo pačiu visiems į tai nusispjauti, kadangi šalia stovi šiukšliadėžės, tarnaujančios išimtinai kaip peleninės. Šalia stovi keli studentai, rūkydami tarpusavyje kalbasi rusiškai. Čia vienas įdomus reiškinys, įėjus į universitetą, pradėjo kalbėtis latviškai, nors, kiek netreniruota mano ausis leido suprasti, su pakankamai kietu akcentu. Vis dar nesugebu to suprasti – tai tokia taktika, kol stovi prie latviškai parašytos informacijos, tuomet tiesiog tam kad apsisaugoti nuo administracijos ar policijos paprasčiausiai geriau kalbėti rusiškai, ar tiesiog universiteto viduje nėra toleruojama rusų kalba. Man tiek viena, tiek kita versija atrodo įtikinanti, tačiau paklausti, kodėl taip yra, taip ir nesugebėjau.

Konferencijos atidarymas. Pradedama nuo paskaitos, kurią skaito Humanitarinių mokslų fakulteto dekanė, apie tai, kaip atsirado ir keitėsi pats fakultetas (šių metų konferencija, buvo skirta fakulteto šešiasdešimtmečiui), salė pasiklausė, paplojo. Ir tuomet prasidėjo. Tai kas įprasta kiekvienos konferencijos metu – universiteto vadovybės sveikinamasis žodis. Jis buvo orientuotas į fakulteto dekanę, visa eilė garbių svečių sveikino ją taip pat. Gėlės ir palinkėjimai. Su kolega sėdėjom ir niekaip negalėjom suprasti – kaip rimtas mokslinis renginys gali staiga pavirsti į savų pasveikinimą saviems. Nejaugi nebuvo galima suorganizuoti atskiro fakulteto bendruomenės susiėjimo ir tarpusavyje išsidalinti gėlių? Toliau sekė nedidelis studentų pasirodymas, apie studentų gyvenimą Daugpilio universitete, galiausiai mėgėjiškai pastatytas filmas, apie studijų procesą, kur jų kalbininkai, bandė pasirodyti šmaikštūs, tačiau pasirodė graudžiai. Ir tai buvo pirmasis įspūdis. Antrasis susijęs su vakaro programa. Prašmatnus banketas, gyva muzika, man išeinant gėrimai vis dar tekėjo upėmis, kurių pabaigos vis dar nesimatė. Tai buvo gera ir džiugu, kad universitetas taip sugeba „pamylėti“ svečius. Finalas baigėsi šokiais ir dainomis, tyliai ir ramiai nurenkant maistą nuo stalų ir nešant pas save į katedrą (bet tai problemos nesudarė, nes maistas buvo nuolat tiekiamas). Žodžiu, prabangu ir prašmatnu, įspūdinga ir nematyta. Tik… Kažkaip viduj kirbėjo įtarimas, jog tai nieko bendro neturi su tuo, ką mes įpratę vadinti kokybę. Tokio pasibuvimo moksliniame renginyje (pavadintu vakarone), aš neįsivaizduoju. Kaip ir to, jog mokslinio renginio atidarymas paverčiamas pigiu, o tuo pačiu ir nevykusiu, pasilinksminimu, nukreiptu į savojo ego patenkinimą.

Pats miestas? Dviejų imperijų architektūros lydinys: raudonų plytų pastatai žymi carinės Rusijos pėdsakus, patys daugpiliečiai didžiuojasi savuoju fortu, kurį statant buvo nuneštas XVI – XVII a. senamiestis. Cerkvė, kirchė ir bažnyčia puikiai dera viena šalia kitos. Teatras, apkrautas dar daugeliu kitų funkcijų (apie tokius tautos namus svajojo Jonas Basanavičius Vilniuje) ir visą tai supantis klaikus chroščiovinės statybos kompleksas. Privažiavus nakvynės vietą nelabai norėjosi lipti iš automobilio (kuris tikrai nėra puikus), dar kartą buvo sutikrintas adresas, ar tikrai pataikyta ten, kur mus siuntė. Jau po to, patekus į vidų, supranti, kad perspėjimas pasirūpinti savimi, kad nesušaltum toli gražu nereiškia subtilios užuominos į tai, jog alkoholio atsivežimas yra sveikintinas.  Tramvajų bėgių išvagotos gatvės ir senutėliai tramvajai. Ir žinoma, vienas kitas stiklinės architektūros intarpas.

Pakeliui knaipė (iškaba viršuje), esanti šalia turgaus. Sėdintys senukai prie alaus ir degtinės leidžia savo dieną, o televizorius, kurio įstrižainę galima būtų apibūdinti kaip didelę, groja rusiškos muzikos kanalą, kas turi atstoti foną. Latviškų gėrimų pasiūloje nėra, apart alaus, viskas atvežta iš Baltarusijos ir Ukrainos. Salotos taip ir vadinasi – kosmosas, nusišypsai, kad ne Jurijus Gagarinas ir tiek. Su kolega besikalbant lietuviškai, personalas mus palaikė latviais, tiesiog jiems ta mūsų kalba pasirodė panaši, koks skirtumas, nieko nesupranti ir tiek. Susėdę apsidairėme, pasižiūrėjome aplinkui ir pasijautė toks visiškas provincialumas, knaipės, miesto, universiteto. Ir tuomet supranti, kad nepaisant to, kokioje šiknoje pats sėdi, gali pasijausti toli pažengęs. O tai jau visai neblogai.

Pavogta iš www.jurodivai.lt

Share
Kategorijos: Briedas Žymos:

Riba peržengta – prasideda nauja istorija?

2013.01.30 Komentavimas išjungtas

Profesinio cecho reikalavimai dažnai verčia į nūdienos aktualijas žiūrėti kaip į procesus, kuriuose jau galima fiksuoti istoriją. Tai – kasdienybės dalis, nepaisant to, jog dažnai žymiai geriau jautiesi prieš akis pasidėjęs seno rankraščio kopiją, ir bandydamas jame įžvelgti priežastingumus, visuomenės veikimo dėsningumus, valstybės struktūras ir t.t. Visgi, kartais žvelgdamas į šios dienos aktualijas, negali nepabandyti fiksuoti to, kas jau tapo istorija. Andrius Kubilius ir jo vyriausybė, bent jau ta, kuriai buvo suteiktas 15-as numeris, atrodo tokia jau tapo, tiesiog daug kas dar yra pernelyg šviežia, kad būtų galima fiksuoti kaip pasibaigusį procesą. Tačiau reikia pasakyti, jog tai išties istorinė vyriausybė, kurios metu atsirado aiškūs ženklai, jog peržengiamos ribos ir prasideda kitokia Lietuva. Šiame kontekste neverta net kalbėti, jog Andrius Kubilius buvo žmogus, kuris dukart krizės kamuojamą šalį bandė su savo komandą traukti iš dugno. Lygiai taip pat neverta kartoti ir to, jog buvo aiškiai deklaruojama euroatlantinė Lietuvos kryptis, kuri tapo ilgalaikės valstybingumo išsaugojimo perspektyvos pagrindu. Gerokai įdomiau pažymėti, jog Antroji Lietuvos Respublika prie Kubiliaus kažkaip sugebėjo pergyventi pirmąją. Taip, tai įvyko tyliai ir be didesnio šurmulio, tačiau laiko plotmėje, lyginimai nebetenka prasmės.

Andriaus Kubiliaus vyriausybė atrodo puikiai ir kitame kontekste (ko fiksuojant spaudoje neteko matyti): šios vyriausybės metu buvo pradėta atsisveikinti su gyvaisiais praėjusios epochos simboliais. Pirmiausiai į galvą ateina tai, jog Andrius Kubilius, labiau negu vėžys turėjo graužti Algirdą Mykolą Brazauską. Taip, su juo jau baigta, pastatytas paminklas, kuriuo toli gražu ne visi yra patenkinti, bet paskutinysis Lietuvos komunistų partijos vadovas jau tapo istorija.  Signataras, prezidentas, dukartpremjeras, inžinierius, statybininkas, medžiotojas, dosnus vyras ir t.t. dabar jau istorija, kuri turi savo pabaigą, bei formuoja naują pradžią. A. Brazausko gimtadienio minėjimas, tik parodo, kokias gilias šaknis įleido tradicijos, atneštos iš rytų. Tai – jau nauja pradžia ir tęstinumas, bet taip pat ir užfiksuota pabaiga. Tai tam tikras simbolis, kad tos, rytietiškos, partinės tradicijos bando keistis, bando ieškoti naujų atmainų Lietuvos visuomenėje. Tačiau eilė, praeinančių pro kapą nesusidarė, nors ir formuojamas pseudoprotokolas. Tiesiog turime užfiksuoti – tai jau tam tikro, partinio veiklos modelio pabaiga. Ir tai jau riba, kurią peržengėme.

Ne mažiau svarbios Lietuvoje valdant Andriui Kubiliu buvo dar vienos laidotuvės – Bronislovo Lubio. Tai irgi ribos peržengimas, kur galima fiksuoti tam tikrą pabaigą, mat jeigu Brazauskas buvo partinio veikimo simboliu, tai Lubį drąsiai galima įvardinti kaip nomenklatūros atstovą, savo laiku aukštai iškilusį ir išnaudojusį savo padėtį Antrojoje Lietuvos Respublikoje. Kaip tipinis nomenklatūros atstovas, jis stengėsi būti visiems vienodai geras, bet, lygiai taip pat tipiškai šiam sluoksniui, jis pradėjo nuo to, jog pirmiausiai būtų gerai jam pačiam. Kas dabar gali prisiminti, kaip prasidėjo Lubio verslo pasaulio kūrimas? Nekeldamas spaudos, nesistengdamas detaliau apžvelgti viso proceso, iš vaikiškos atminties galiu ištraukti tik tą fragmentą, jog, būdamas ministru pirmininku, jis sugebėjo privatizuoti tuo metu didžiausią cheminės pramonės gamyklą, o paskui ramiai atsistatydino. Tipinis nomenklatūrinio veikėjo žingsnis – pasiimti ir pasislėpti. Savotiškai džiugu, jog šis simbolis taip pat traukiasi iš viešosios erdvės…

Taip, galima ironizuoti, jog Andrius Kubilius ir jo ekonominė programa buvo priežastis, dėl kurios B. Lubio širdis sustreikavo, o A. Brazauską ji graužė labiau negu vėžys, tačiau tokia ironija nėra produktyvi, nors jos visiškai atmesti taip pat negalime. Dėsninga ir tai, Andriaus Kubiliaus vyriausybės laiku atsirado ir daugiau politinių lavonų, kurie nors ir vaikšto, o kartais netgi ir patenka į viešąją erdvę, visgi jau traukiasi iš politinio gyvenimo. Pirmiausiai kunigaikštienė Kazimiera Danutė, praminta ar prasiminusi gintarine ledi, pirmoji, kuri kažkada stovėjo prie atkurtos Lietuvos vyriausybės vairo. Ligos iškankinta senutė jau nebetraukia akies, ir nors ir visuomenę pasiekia jos žinios apie reabilitaciją, tačiau visiems daugiau negu aišku – politikai ji mirusi. Dar vienas simbolinis žingsnis, kur galima kalbėti apie politikų ir Rusijos bendradarbiavmo formas ir jų pabaigos fiksavimą optimistinių variantu, arba formų pokyčius, jeigu būsime šiek tiek didesni realistai… Taip pat galima prisiminti ir tai, jog politiniai lavonai šmėžuoja ir toliau, tiesa, nesukeliantys jokių emocijų, apart juoką daugiau išsilavinusiam stebėtojui…  Taip, šios seimo kadencijos metu mes paskutinį kartą matome merdijantį Rolandą Paksą, exprezidentą ir dukartpremjerą, ne itin adekvatų žmogų, tačiau parodžiusį, jog atsistatydinti galima daug kartų ir iš kokių tik įmanoma pareigų. Panašiai galime apibūdinti ir Gediminą Vagnorių. Galbūt būtų galima prisiminti dar kelias asmenybes, kurių jau niekas nebeprisimena, tačiau tikrai neverta. Taip, tai gyvieji politiniai lavonai, kurie vis dar nesusitaiko su mintimi, kad jie – jau praėjusio pasaulio atgyvenos, kur nebesugebama patraukti žmonių dėmesio, kur nebėra idėjų ir pasiūlymų. Tikrai, riba peržengta. Tiesa, praėjusi epocha dar ilgai neduos ramybės su savo reliktais, tačiau ne mažiau džiugu, jog simbolius jau pradėjome laidoti. Nors procesas žada užsitęsti dar kelis metus.

Ir dar… Iš visų buvusių, ir buvusių ne kartą, atrodo, kol kas realiausia, jog tryskartpremjeru pirmasis tapti turi galimybių Būtent Andrius Kubilius, įvykdęs tai, ko dar niekada nebuvo Lietuvos politinės kultūros praktikoje – viena seimo kadencija tolygu vienai vyriausybei. Dėsninga… Pokyčiai ir peržengtos ribos.

Atėjo iš: www.jurodivai.lt

Share
Kategorijos: Briedas Žymos:

Kaip kažkas dvasios aristokratu apsimetinėjo

Nesu žmogus, kuris simpatizuoja kairiosioms politinėms jėgoms, o naujasis parlamentas mane šiek tiek gąsdina. Todėl pasityčioti iš žmogaus, kuris nemokšiškai atiduoda nemokšoms į rankas savuosius viešuosius ryšius, yra kiekvieno doro piliečio pareiga. Žinoma, turiu galvoje Algirdą Butkevičių, kuris jau matuojasi ministro pirmininko kėdę. Ir pabandysiu paliesti tik jo snukiankygės paskyrą. Apie nuotrauką rašyti neverta, ji savaime yra daugiau negu iškalbinga. Be to, tai būtų smūgis žemiau juostos (paprastai reiktų sakyti – į kiaušus, tačiau tai taip pat reikštų ir smūgį į orą).

 

Nesugebu identifikuoti, kokį graužiką jis primena. Ir Rokiškio įžeisti taip pat nenoriu

Nesugebu identifikuoti, kokį graužiką jis primena. Ir Rokiškio įžeisti taip pat nenoriu...

Išties, problema čia paprasta, kaip pasaulis. Žmogui buvo prikabinta citata, kuri priskiriama Abraomui Linkolnui (nors lyg ir sutariama, kad tai apokrifas). Aforizmas skamba taip: „Galima kvailinti dalį liaudies visą laiką, galima kvailinti visą liaudį tam tikrą laiką, tačiau negalima kvailinti visą laiką visos liaudies“. Socialiniuose tinkluose jau ironizuojama, kad šiuo metu jie turi galimybę lygiai 4 metus mulkinti žmones ir t.t., tačiau matydamas šio staro veidą ir skaitydamas šią citatą niekaip negalėjau nugalėti prieštaravimo. Jis kyla toli gražu ne iš mano neigiamo požiūrio į partiją, jos mėgstamą raudoną spalvą ar paties Algirdo Butkevičiaus absoliutaus charizmos stygiaus. Greičiausiai Linkolnas pats paprašytų jį antrą kartą nušauti, jeigu sužinotų, kas ir kaip jį cituoja.

Nekalbėsiu apie tai, jog A. Butkevičius vargu ar žino kas yra tas Linkolnas, man gerokai įdomiau, kaip jis panaudoja atsitiktinai surastas citatas. Tikrai, vargu ar A. Butkevičius galėjo studijuoti Linkolno kalbas, juolab, jog jose ši frazė nebuvo panaudota. Akivaizdu, jog bandydamas pasirodyti daugiau ar mažiau intelekto paliesta asmenybe (į ką akivaizdžiai duoda užuomina, kuomet nurodoma autorystė prie citatos), pabandė susirasti kažką, kas skambėtų gražiai. Šios komunistuojančios personos nenupurtė tai, jog frazė buvo priskiriama dešiniajam politikui. Jam reikėjo kažko. Jam reikėjo LIAUDIES. Per daugelį metų jis prie jos jau buvo pripratęs, per daugelį metų jis su ja buvo susigyvenęs, ir liaudis buvo šventa. Greta numesta Čechovo citata, yra akivaizdžiai susijusi: „Didžiausias džiaugsmas – jausti, kad esi reikalingas ir artimas žmonėms“. Jis tiesiog svajoja būti liaudies dalimi. Ir tai turi gąsdinti bet kurį blaiviau mastantį pilietį. Jau XIX a. tautinio atgimimo veikėjai kratėsi šios sąvokos, jie puikiai suprato, jog liaudis yra kažkas tamsaus, buko ir valdomo. Jau XIX a. pabaigoje buvo aiškinama, jog lietuviai tai ne liaudis, lietuviai – TAUTA. Ir liaudis grįžo į viešąją kalbėseną tuomet, kai atėjo raudonasis maras, o jos vis dar neįmanoma išstumti. Nes ateina tie, kuriems liaudis mirtinai reikalinga, nes būtent juos ir ateinama valdyti. Tai siūlyčiau įsidėmėti, kadangi kiekvieną kartą, kai šis komunistuojantis graužikas sakys tauta, jį drąsiai bus galima vadinti melagiu. Nes tautos jis nemato ir ji jam nereikalinga.

Tiesiog, galvodamas apie tai, jog individas nėra pajėgus pats savimi pasirūpinti, šis žmogus mus laiko avių banda. Liūdna, tačiau tuo pačiu gali išlikti ir tikėjimas, jog vis didesnė tautos dalis supras, jog prieš juos stovi individą niekinantis melagis.

Ir dar. Viena nedidelė smulkmena. Šis veikėjas, apsimesdamas tuo kas nėra, bando pavaizduoti dvasios aristokratą. Tai, ką Henryk Rzewuski bandė aprašyti, kaip išsilavinusią ir kuriančią asmenybę. Ir čia Butkevičius pasirodė nei šiokiu, nei tokiu. Galima tik konstatuoti, jog net ir laikysenos atžvilgiu Butkevičiui dar labai toli iki dvasios aristokrato. O tai gerai, bent jau čia jis negali apsimesti…

 

Abraomas Linkolnas

Abraomas Linkolnas

Share
Kategorijos: Netoli politikos Žymos:

Mintys pervertus „Iliustruotąją istoriją“

Taip jau gavosi, kad buvau švelniai įpareigotas parašyti atsiliepimą apie šį naują leidinį. Tikrai, to neprašė pats Mokytojas ir Redaktorius (tame nėra jokios ironijos, tiesiog reiktų spustelėti žymą jo senajame tinklaraštyje „redaktoriaus pabambėjimai verandoje“, kuris, kažkodėl pas mane dabar neatsidaro, ir taps aišku, kiek pastangų buvo įdėta tam, kad žmonės pradėtų bent kiek padoriau rašyti, nors mano atveju tai nė velnio nepadėjo), tiesiog tingus draugas, į kurį nuorodą aš taip pat patingėsiu įkelti, permetė savo darbą man. Išties, esu skaitęs jau ne vieną pozityvų atsiliepimą, o paskutiniajame, parašytame Skirmanto Tumelio, buvo paminėtas ir mano kuklus asmuo (už ką jam nuorodą priklauso atgal). Todėl prisiruošiau pasidalinti savaisiais pamąstymais apie „Iliustruotąją istoriją“.

Iškart pasakysiu, kad mane, iš pradžių pavarčius, o po to ir perskaičius žurnalą, apėmė dviprasmiškas jausmas: gražu, skoninga, tekstai beveik sutvarkyti, bet kažkas ne taip. Sėdėjau ir galvojau, ko čia trūksta. Pirmiausiai trūko bent kiek grakštesnio pasakojimo. Šalia žurnalo prenumeratoriams teikiama dovana „Pasakojimai apie istoriją. Verslo klasė“, kurioje buvo išspausdinti Gedimino Kulikausko tekstai atrodė gerokai patrauklesni. Pasakojimas, harmoningai derantis su gausiomis iliustracijomis, kuriam naujasis žurnalas dar neprilygsta. Galiu pasakyti, jog jeigu tai bus kasmetinis projektas, kurį gaus prenumeratoriai, skaitančiajam tai bus gerokai vertingesnis priedas nei visi likę numeriai. Tačiau, tai tik pagiriamasis žodis Gediminui, ir toli gražu dar nereiškia to, jog pats žurnalas yra blogas. Problema čia yra kiek kita, kurios gretuoju būdu net negaliu įvardinti. Bet pabandysiu keliais žodžiais ją aprašyti.

Ko gero iki galo neapgalvota buvo tai, jog su šiuo žurnalu bandoma pasiekti labai išlepintą skaitytoją. Pats Mokytojas skaitytoju kryptingu lepinimu rūpinosi ne vienerius metus, rūpinosi, kad juos pasiektų pasakojimas, turintis intrigą, išguldytas grakščiai ir lengvai. Negaliu tvirtinti, jog buvo apsieita be to, tačiau pasakojimo grakštumo visgi trūko. Galbūt kiša koją dar viena nedidelė problema – mes esame dvigubai išlepinti, kadangi turime pakankamai savotišką supratimą, kas yra mokslo populiarinimas. Ilgus metus skaitytojas buvo pratinamas prie visiškai kitokio teksto. Mokslo populiarinimo straipsnis istorikų buvo rašomas kiek kitaip – tai buvo eilinis mokslinis tekstas, kuriame buvo nukarpomos išnašos, nuorodas sudėliojant pačiame tekste, blogiausiu atveju, paliekant jas skliaustuose. Tokiu būdu pats autorius, nors ir prisitaikydavo prie pačio žurnalo, visgi keldavo sau aktualius klausimus ir bandydavo spręsti konkrečias problemas. Dažnai pridėjus išnašas, istoriografijos apžvalgą, turėtume normalų mokslinį tekstą. Nenuostabu, jog šiais buvo remiamasi rašant mokslines monografijas ar straipsnius. Tai antrasis svarbus trūkumas, su kuriuo „Iliustruotoji istorija“ turės kažkokiu būdu susidoroti. Aš nežinau, ar tai yra tiksluose, tačiau tik išsprendus šį uždavinį, ji neabejotinai gali tapti vienu nuostabiausių mokslo populiarinimo žurnalu.

Tačiau, jeigu būti nuosekliu ir pabandyti pasakyti kelis žodžius apie tai, kas gavosi, neabejotinai matau didelius privalumus. Tekstai, nors ir referuojantys istoriografiją ar šaltinius, yra tik priedas. Pats sumanymas yra daugiau negu akivaizdus – perteikti istoriją vizualiniu būdu. Pirmiausiai sudominti vaizdais, tam, jog būtų sužadintas žingeidumas. Ir tik sekantis žingsnis yra santykis su tekstu. Galima sakyti netgi šykštus pasakojimas, labai rezervuotas, tačiau jame įterpiami keli „skanūs“ fragmentai, ir jie papildo vizualinį pasakojimą. Čia norėčiau dar pridurti ir tai, jog sužadintas žingeidumas nėra galutinis tikslas, nes kiekvieno straipsnio pabaigoje nurodomos ir kelios pozicijos, kurios galėtų padėti patenkinti smalsumą. Kitaip tariant, žmogus, jį suintrigavusiuose istorijos fragmentuose paliekamas kapanotis pats, tačiau jam numetamas šiaudas, kurio jau užteks, kad būtų galima išplaukti.

Ir galui pasilieka komplimentas – dukra taip pat pervertė su susidomėjimu. O, turint omenyje tai, jog jos pirmas rišlus tekstas buvo straipsnio pavadinimas „Mykolas Riomeris. Lietuva“, tai tuo pačiu reiškia ir tėvo dėkingumą.

Share
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos