Į pradžią > Apmąstymai > Reformų šalyje

Reformų šalyje

2010.10.17

Kartą prie kavos ir pypkių susėdo du žmogeliukai, kurie aptarinėjo, kas darosi Lietuvoje. Kitaip tariant einamąsias reformas (jeigu jas taip galima pavadinti). Išvada viena, esminių reformų nevyksta, o kompleksiniai sprendimai Lietuvoje apskritai yra nežinoma žemė. Bandant suvokti, to priežastis, man pasirodė, jog įtikinamiausias paaiškinimas yra diskusijų uždarumas, jų imitavimas. Be jokios abejonės, didelę įtaka daro ir tai, jog sprendimus priiminėję žmonės, kurie yra viskuo apsirūpinę, o tai reiškia, jog esama sistema juos tenkina. Todėl reforma pavadinama tai, kas tėra nežymūs pataisymai. Jaunų ir alkanų, o man atrodo, jog jie galėtų įnešti naujumo ir kažkokių idėjų, į diskusijas neįsileidžia. Tai nestebina. Tai man primena pokalbį su Baltarusijos ekspremjeru Michailu Demčiuku, kuris, prisimindamas prieš kelis dešimtmečius vykusius įvykius kalbėjo, jog reikia duoti valdžią jaunimui, o dabar perkopęs per 60 abejoja, ar tada buvo teisus. Manau, kad čia yra ta pati problema – valdžia ir jos išlaikymas, todėl net pakankamai kvaili sumanymai pas mus yra realizuojami. Reformos – ypač.

Kalba sukosi pirmiausiai apie aukštojo mokslo reformą ir krepšelių sistemos poveikį. Iš principo galima tik spėlioti, kaip sukrės aukštojo mokslo sistemą. Reformos tikslai aiškiai deklaruojamas: sumažinti nekokybiškų studijų programų skaičių (keista, juk  pasakymo „padidinti kokybiškų studijų programų“ skaičių prasmė nėra ta pati), o taip pat paskatinti universitetų jungimąsi. Tuo pačiu universitetai aprūpinami naujomis teisėmis, disponuoti savo turtą. Aš nesu tuo visiškai įsitikinęs, bet man atrodo, jog universitetas, kuris nepritrauktų krepšelių, teoriškai dar turėtų galimybę išparduoti visą savo turtą, išsinuomoti ofisą ir jame pasodinti buhalterę, kuri dar kelis metus galėtų mokėti atlyginimus nieko neveikiančiam personalui.  Bet didžiausia problema ne ta.

Jeigu siekis buvo optimizuoti universitetų tinklą, tuomet reikėjo tai padaryti paprasčiausiai pademonstruojant politinę valią, aiškiai pasakant, jog Lietuvai užteks 3 – 5 universitetų, maksimaliai paliekant Vilniuje du, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose po vieną. Demokratiniu atveju leidžiant patiems Vilniaus universitetų atstovams nuspręsti, kas su kuo ir kokiais pagrindais jungsis, leidžiant patiems nuspręsti, kokia bus vidaus tvarka. Tokių būdų kai kurios studijų programos savaime būtų sustiprinamos, sutelkiant didesnį mokslinį potencialą. Stambūs universitetai galbūt geriau pasirodytų ir pasauliniuose reitinguose. Dabar viskas palikta savieigai ir studentų valiai.

Pati studijų krepšelių sistema iš principo nėra bloga, tačiau tokioje formoje, kokia ji yra Lietuvoje, mažiausiai yra neišbaigta. Jeigu yra šešios krepšelių grupės, logiškai mastant, turėtų būti ir šeši baigiamieji egzaminai (na, gal 5, paliekant galimybę į menų studijas stoti po atskirų stojamųjų egzaminų), kur užtektų išlaikyti vieną, jog gauti atestatą. Tačiau egzaminai turėtų būti platesni, ne iš vieno dalyko (stojant į gamtos mokslų studijų programą, reikia ir laikyti gamtos mokslų egzaminą, susidedanti iš fizikos, chemijos ir biologijos dalykų žinių ir t.t.). O tada jau nesunkiai galima ir išreitinguoti studentus, sudarant eilę, kas gauna krepšelį, o kas ne. Tuomet pati sistema atrodytų nuoseklesnė, nes kai viename universitete į panašią studijų programą pretenduojama pagal vienokius egzaminus, kitame pagal kitokius, tada apie kokią konkurencija eina kalba?

Tačiau draugiškoje diskusijoje didžiausia problema pasirodė ta, jog daromos reformų imitacijos, siekiant, jog problemos išsispręstų pačios. Jeigu į jas būtų pažvelgta kompleksiškai, tuomet būtų galima žengti naujus žingsnius, siekiant viso komplekso reformų įgyvendinimo. Tik teorinis pasvarstymas: tegul Lietuvoje pasilieka 3 – 5, bet dideli ir stiprūs universitetai, kiekvienas iš jų turintis savąsias akivaizdžias stiprybes, kaip juos galima dar efektyviau išnaudoti? Ar būtų galimas toks variantas, jog universitetai, turintys stiprias ekonomikos, vadybos, techninių mokslų ir t.t. pajėgas, galėtų eiti į gamybos sektorių? Kitaip tariant, paskaičiavus ir padarius projektą, leisti universitetams kurti gamybines bazes, kurios kurtų realų, tarptautiniu mastu konkurencingą produktą? Tuo pačiu studentai turėtų praktikos vietas, galėtų ten stažuotis, įgyti realios praktikos, o universitetai šalia to uždirbtų pinigus ir t.t. Tai kurtų BVP, būtų steigiamos darbo vietos. Tai suteiktų ne tik prestižo šalies aukštojo mokslo įstaigoms, tačiau iš teorinių disciplinų būtų galima kurti praktines studijų programas. Be jokios abejonės, norint sėkmingos ir efektyvios veiklos, reikia ir didelio finansavimo. Klausimas iš kur gauti pinigų yra labai aktualus. Dalinai tai galėtų būti Europos sąjungos lėšomis finansuojami projektai. Kita dalis galėtų būti nukreipta iš neefektyviai valdomų pinigų. Kuri reforma dar nėra labai pasiteisinusi? Aš tikslių skaičių neieškojau, tačiau antrosios pakopos pensijų fondai neblizga savo pajamingumu, dažnai laikosi ant pelningumo ribos. Gal tai būtų viena iš krypčių, kur jie galėtų atnešti didesnę grąžą?

Valdymo formą, būtų galima sugalvoti. Sąlyga viena, užtikrinti maksimalų skaidrumą. Bet man atrodo, jog galimybės tam yra…

Beje, o gal toks kelias tinkamas ir kaip nepavykusio Visuomio alternatyva?

Share
Kategorijos: Apmąstymai Žymos: , ,
Komentavimo galimybė šiame įraše yra išjungta.
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos