Archyvas

Įrašai, pažymėti ‘VSD’

Apie Lietuvos politinės kultūros tradicijas

Atliekant savo vergišką pareigą informacijos atžvilgiu, dažnai užsifiksuoja visiškai nereikšmingi dalykai. Vienas iš tokių yra VSD (na, gal saugumo struktūros ir nėra visiškai nereikšmingas dalykas, tačiau aš joms niekados per daug dėmesio neskyriau ir nelabai ruošiuosi skirti). Jų veikla pastaruoju metu kaip niekad anksčiau plačiai patenka į žiniasklaidos akiratį (pastaruoju metu, sąlyginis pasakymas, nes, kaip istorikas, aš šiuo žodžiu junginiu galiu apibūdinti įvairius laikotarpius). Galbūt tik man taip pasirodė, tačiau iki Vytauto Pociūno žūties, VSD taip ryškiai medijose nefigūravo, o dabar kasdien pasirodo po straipsnį, kuriame VSD kažkokiu kampu užkabinama, kas savaitę pasirodo straipsniai, kur VSD figūruoja pačiame pavadinime. Ir tai yra pakankamai kontraversiška, kadangi saugumo tarnybos turi dirbti taip, kad apie jas nebūtų rašoma. Prieštaringai atrodo ir pati VSD veikla: vieną dieną pasirodo straipsnis apie Eglę Kusaitę ir tai, jog ši buvo kankinama, kitą dieną dieną išeina VSD pranešimas (po perspėjimo iš JAV tarnybų apie padidėjusią terorizmo grėsmę Europoje), jog Lietuvoje terorizmo nereikia baimintis. Toks nenuoseklumo pavyzdžius galima stebėti nuolat. Kad ir 12 slaptųjų pažymų skandalo pavyzdys: buvo kažkokios pažymos, kažkieno kažkaip parašytos, dėl kurių buvo nuolat ginčijamasi kaip ir kada jas reikia perduoti Seimui, kad būtų galima su jomis susipažinti. Ir visą tai tęsėsi ne dieną, ne savaitę, ne mėnesį ir net ne metus. Galiausiai su jos buvo perduotos Seimui, su jomis susipažino vyriausybė ir prezidentūra. Ir paaiškėjo, jog šiose pažymose nieko įdomaus nėra… Tiesa, žvelgiant į jų pavadinimus, jie nėra jau tokie nekalti (nors nėra visiškai netikėti). Nors pastaruoju metu kalbama apie tai, jog jas reiktų paviešinti. „Dujotekanos“ vadovas dabar grasina teismu, jeigu šios pažymos bus paviešintos su pavardėmis. Numanu, kad bent jau pažymoje, kurios pavadinimas „Dėl naujos koalicijos Seime formavimo“ šis veikėjas galėjo būti paminėtas, kadangi koalicija, turinti daugumą, tada nesusiformavo, o ministru pirmininku tapo anoks Gediminas Kirkilas. Apie koalicijos formavimąsi pakankamai neblogai žinoma iš spaudos: kažkur susirinkęs politinis, verslo ir netgi mokslo „elitas“, nusprendė, kas turi būti ministru pirmininku ir t.t. Apie tai žinojo pakankamai didelis skaičius žmonių, atėjus laikui, buvo leista sužinoti ir dar didesniam skaičiui (skaitantiesiems ir girdintiesiems Lietuvos piliečiams ir ne tik). Ir kai prisimeni šiuos epizodus, darosi ne tik nejauku ir keista, tačiau pagalvoji, jog Lietuva yra gilių politinės kultūros tradicijų šalis. Apie labai panšų epizodą galima pasiskaityti Lietuvos metraščiuose, istoriografijoje jis žinomas, kaip Alšėnų susirinkimas arba suvažiavimas. Ten taip pat buvo susirinkęs politinis ir kultūrinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės elitas, nusprendė, kas turi tapti Lietuvos valdovu. Tokiu būdu 1440 metais buvo išrinktas didžiuoju kunigaikščiu Kazimieras Jogailaitis (LDK elitas jį kvietė ne kaip didįjį kunigaikštį, o kaip Lenkijos karaliaus vietininką). Vėliau tokie epizodai kartojosi, ypač nuo tada, kai Abiejų Tautų Respublikos valdovas tapo renkamas išmirus Jogailaičių dinastijai. Ir galima drąsiai pasakyti, jog per tuos kelis šimtus metų Lietuvoje susiformavo tvirta tradiciją, kuomet valdovai buvo renkami kažkur ir kažkokiomis aplinkybėmis. Džiugu. Politinės kultūros tyrinėtojai džiaugiasi, kad savuosius darbus gali aktualizuoti. Liūdina tik tai, jog ši tradicija ir jos gajumas buvo viena iš valstybės žlugimo priežasčių. Klausimas tik toks, kiek laiko „elitas“ dėl valstybės tarsis uždarai, neįsileisdamas į savo tarpą įtakos iš už jūrų marių arba bent jau valstybės sienos…

Kaip ir buvau įspėjęs, ne itin rišlus žodžių kratinys…

Share
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos