Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Happy Jesus

Pastaruoju metu vis netyla diskusijos, adresuotos Bažnyčios ir valstybės santykio nustatymo klausimais. Jos be galo įdomios, nukreiptos prieš Bažnyčią, kaip instituciją, įvairiais būdais siekiant ją diskredituoti. Negalima nesutikti, jog kritikos ši struktūra nusipelnė, kadangi tai sena ir itin mažai linkusi keistis struktūra, iš kitos pusės, po Martino Liuterio tezių pasirodymo, kiekvienas iš mūsų turi pasirinkimą, kaip ir kokiais būdais garbinti savo Dievą, o sekuliarios valstybės idėja netgi leidžia kasdieną pirkti vis kitą religiją, šiandien nusiperkant islamą, ryt galima pirkti kad ir budizmą. O išėjus į gatve garsiai pagarbinti Krišną ir dar užvalgyti kažkokių pyragaičių. Tačiau išlieka viena tendencija, religingumo formoms besikeičiant, persipinant, nuo to pasidaro sunkiau tik mūsų sąmonei: kada persižegnojusi bobutė prieš rytinius poterius taria frazę „ir tegul mūsų čakros atsiveria, o mes pasinerkime į nirvaną“ supranti, jog kažkas ne taip. Tai tik šnabžda apie tai, jog žmonių galvose yra informacijos perteklius ir pasimetimas…

Tiesa pasakius, aš pats nežinau, kam reikalingas šis įrašas. Šiek tiek primena tokią keistą situaciją, kai mane bandė kritikuoti už tai, jog panaudojau Z. Norkaus teoriją apie LDK kaip imperiją, tačiau klausimas buvo iškeltas tuo pačiu metu, kai Z. Norkus sėdėjo salėje. Į tai galėjau atsakyti įvairiai, nors logiška, jog būtų užtekę atsakymo, kad ne mano pareiga ginti profesorių, kuris pats gali laisvai apsiginti. Lygiai taip pat ne mano pareiga ginti Dievą, kuris, pagal idėją turėtų būti visur…

Visgi pabandau pažiūrėti į tai kažkiek iš šalies, pateikiant vos kelias pastabas. Pirmiausiai savo ateizmą afišuojantys veikėjai atrodo itin juokingi, nes ateizmas yra tik dar viena tikėjimo forma. Prekė, kuria mes bet kokiu atveju jau persisotinę ir kuri kelia šypsena. Ir įsitikinimas, jog Dievas, čakros ir 40 nekaltų mergaičių pomirtiniame gyvenime neegzistuoja yra lygiai toks pats kvailas, kaip įsitikinimas, jog jos egzistuoja. Sena problema, apie kurią aiškino dar Sokratas. Tiesa, nuo to laiko ne kažkas ir pasistūmėjo, pasaulis beveik išmatuotas, tačiau Dievas dar nepasvertas ir nesupilstytas į kibirus, matuojant tūrį, todėl Sokratas 100 procentų yra teisus, grįždamas prie savo frazės, kurią jis užaštrindavo nieko nežinančio žmogaus veidu…

Ir visgi, nėra nieko keisčiau, kai religija kritikuojama pasitelkiant metodologiškai nevykusias priemones, pavyzdžiui kuomet kritikuojama pati Bažnyčios struktūra, ją drebinantys skandalai, kuriuos ji pati sunkiai pergyvena. Galima tik pasvarstyti, kiek bažnyčios hierarchai leidžia sau pamąstyti apie celibato panaikinimą (iškart būtų išspręsta visa eilė problemų), tačiau tradicija yra stipri, ji nelinkusi keistis. Nors būtent celibato atsisakymas galėtų iškart išspręsti daugybę problemų savaime (iš kitos pusės, sukurtų visą eilę naujų problemų). Kaip spręsti tų dvasininkų palikuonių klausima, kurie vis dar laukia celibato panaikinimo, žino tik vyskupai.

Visgi juokingiausia, kai bandoma kalbėti apie tokius dalykus, kaip pedofilija, nepaisant to, jog tai pakankamai liūdna tema. Tačiau tai, ką skelbia Bažnyčios kritikai. Tik ironiškai galima žvelgti į jų pateikiamus skaičius, nes tokie įrašai turėtų būti palydimi nuorodomis į oficialių bažnyčios pareigūnų pasisakymus ar jų spaudos konferencijas. Aš jokiais būdais neteigiu, jog, pavyzdžiui, pedofilija dvasininkijoje neegzistuoja, tačiau kuomet kalba pasisuka apie 100 bendruomenės vaikų tvirkinimą, teigiant, jog tai buvo išaiškinta po oficialaus bažnytinio tyrimo, yra daugiau negu juokinga. Norite kovoti su Bažnyčios problemomis, darykite tai kompetetingai. Arba nedarykite to visai, nes tam reikia turėti proto ir bent šlakelį kritiškumo.

Ir dar, antibažnytinė pozicija ir institucijos kritika, mano požiūriu yra sveikas dalykas. Jis gali būti idėjinis ir tik idėjinis, kai žmonės pradeda iš to uždirbinėti, naudodami tam ne itin patrauklias kritikos formas, tai būna tik naujo tikėjimo pardavimas. Nes jokiu žinojimu ten net nekvepia.

O visa tai jau daugiau negu ironiška…

Beje, Ūsas ir tas kitas tikrai (na tas, kur teisėjas ar kas jis ten buvo), tikrai nebuvo pedofilai, nes jie nebuvo katalikų dvasininkai. Logika, tiesa pasakius, labai panaši…

Kol visi buvo susirūpinę ACTA, aš kariavau vieną niekingiausių karų savo gyvenime, kurį neišvengiamai pralaimėjau, nes pas mane atėjo Mindaugas Peleckis, ir mane suvartė, o grasindamas Baudžiamuoju ir Civiliniu kodeksu, privertė nuleisti galvą bei paneigti tai, ką anksčiau esu parašęs, paliesdamas šį asmenį.

Mindaugas Peleckis – iš tiesų yra unikalus žmogus, kuris taip nuostabiai ir gražiai rašo, o jo recenzijos tokios išsamios, kad nieko kito nelieka, kaip tik pripažinti, jog mano įrašas apie jį buvo klaidinantis visuomenę ir aš, jį paskelbdamas, padariau žalą, kurią esu priverstas atitaisyti…

Na nesigauna man taip…

Komentarų nereikia?

Mindaugas Peleckis išties yra pats didžiausias grafomanas, nesugebantis rišliau surišti tarpusavyje bent kelių sakinių, ir tuo pačiu metu leidžiantis sau manyti, jog yra labai kietas, subtilus, na neslėpkim ir to, jog ir genialus rašytojas, publicistas ir t.t. Nesiimu vertinti jo kaip rašytojo, kadangi šiandien džiaugiuosi, jog jo rašinių nesu skaitęs, tačiau tai, kokias recenzijas jis rašo man leidžia nedviprasmiškai pavadinti jį grafomanu. Jis jų nerašo, atsivertus kurią nors iš jų yra 90 procentų garantija, jog Jums bus pateiktas šūdas gryniausiame savo pavidale, todėl bet kuris skaitytojas tik sugaiš su jomis laiką. Likę 10 procentų paskaitomų recenzijų, yra kompiliacinio pobūdžio, todėl, jeigu nebūsite skaitę ankstesnių nuomonių, yra nedidelė tikimybė, jog kažką naujo visgi galite sužinoti. Nors dar yra klausimas, kaip jis tą informacija sugebės apdoroti, nes dažnai nėra pajėgus apdoroti tos informacijos.

Beje, buvo atliktas nedidelis stebėjimas. Pas mane komentaruose jis buvo pakankamai atidus, skaitydamas manuosius komentarus, sugebėdavo pastebėti gramatines klaidas, nesuderintus žodžius, tačiau jam niekaip nepavyko suformuluoti priekaištų man, rėkė apie kažkokį šmeižtą, kurio aš, na, niekaip neįžvelgiu, apie kažkokias metodologines nuostatas, kurių nesugebėjo įvardinti, o visame tekste nurodė tik vieną klaidą, kurią aš pataisiau. Akivaizdu, jog tai yra oligofrenijos simptomai, kuriuos reikia kuo greičiau tirti, tam jog būtų pradėtas nedelsiamas gydymas. Tačiau už mus visus, Lietuvos visuomene, turiu atsiprašyti, jog priverstinis gydymas Lietuvoje neįmanomas, o šis, nesuprastas genijus, niekada to nesupras. Žinoma, yra išimtys, kai keliama grėsmė sau ar kitiems žmonėms, tačiau tai, jog jo veikla žalinga visuomenei nėra pakankamas argumentas.

Taigi, atsiprašau Mindaugo Peleckio, jog priverstinis protinių defektų diagnozavimas ir šalinimas Lietuvoje yra neįmanomas.

Kadangi pradėjau kalbėti apie ACTA, galiu pridurti ir dar vieną momentą, Mindaugas Peleckis priklauso Lietuvos Rašytojų Sąjungai. Dar viena iš nomenklatūrinio rojaus paveldėta organizacija, kuriai, spėjant pagal šio personažo veiklą, pirmiausia rūpi užtildyti savo konkurentus. Negaliu pasakyti tiksliai, bet ši irštva yra vieni iš tų, kurie yra suinteresuota, kad ACTA taptų teisinę galią turinčiu kūnu…

Kaip ir buvau pažadėjęs Mindaugui Peleckiui, atsiprašymą paviešinsiu savo G+ ir FB profiliuose, tikiuosi, jis bus patenkintas…

Atsitiko nelaimingas atsitikimas. Gavau rekomendaciją paklausyti štai šios dainos. Jau kai jūtūbė išmetė nuorodą, ir pamačiau grupės pavadinimą, sureagavau skeptiškai, kadangi buvau šios grupės atliekamus fragmentus klausęs, visiškai nieko ypatingo. Dar daugiau, tai, apie ką jie dainuodavo, man nebuvo priimtina, nes tai buvo atviriausias ir šlykščiausias nacionalizmo propagavimas. O tai man atrodo kaip lengvas iškrypimas. Bet…

 httpv://www.youtube.com/watch?v=4fICZ5mXgxI

Kol bandžiau susivokti, kuo aš nusikaltau žmogui, siuntinėjančiam tokias nuorodas, prasidėjo intro, ir aš lengvai nustebau, jog čia gali būti kažkas gražaus. Kadangi anksčiau girdėti fragmentai buvo itin žemo lygio pankrokas, šį kūrinį išklausiau ir pasilikau nieko nesupratęs. Kas po velnių čia buvo? Na melodija pusę velnio, ritmas, kaipo ir tvarkoj, solo galėtų nebūti visai, pripažinkim, sugrojo kaip visiškas diletantas. Žodžiu, skamba pusėtinai, nors rifai veikiausiai kažkur pasiskolinti. Bet dainos tekstas privertė sugrįžti į realybę, ir čia visiškai nusivyliau tuo, ką atliko grupė pavadinimu Diktatūra.

Kas blogai su dainos tekstu, nereikia net sakyti – banalus, epitetai nuvalkioti, o autoriui pakilti iki metaforos taip ir nepavyko. Tiesiog banaliausias popso kratinys ir tiek. Prie ko čia proletariatas, leistų užduoti sau ir man klausimą skaitytojas? Elementaru. Grįžusi iš darbo valytoja, įsijungusi televizorių ir žiūrinti visą Lotynų Amerikos šūdo srautą disponuoja lygiai tokiu pačiu skurdžiu žodynu. Toks pats ir šios dainos teksto lygis. Tačiau tuomet pradėjau spekuliuoti, kaip tokia daina išvis galėjo atsirasti, ir man logiškos pasirodė dvi prielaidos: a) tiesiog reikėjo dainos apie meilę, banalios, bet kad kvaila ar kvailos merginos gerai kibtų, todėl buvo sumesta į vieną krūvą viskas, kas yra labiausiai nuvalkiota; b) Diktatūra nusprendė prasiveržti į eterį, ir jiems reikėjo dainos, kuri būtų priimtina tiems, kas sėdi prie radijo pultų ir užsiiminėja grojaraščių sudarymais. Na ir tuomet prasidėjo dilema: reikia kurti tai, kuo anksčiau buvo šlykštimąsi – popsą. Bet tuomet tie 450 fanų (jų, be jokios abejonės, skaičius gali būti ir ženkliai didesnis) Lietuvoje, klausantys jų muzikos ir skutantis savo galvas plikai ir nešiojantys ant juodos odinės striukės antsiuvą nuo jų visiškai nusigręš. Ką daryti? Atsakymas vienas: šalia šlykštaus ir nuvalkioto pavadinimo meilė, prirašė ir aliuziją į Lietuvos mitologiją, dėl to skliausteliuose šalia pagrindinio pavadinimo atsirado toks darinys (Jūratė ir Kastytis). Mintis nebloga, mes ir toliau mylime Lietuvą, ir daina apie meilę yra tik dar vienas legendos perdainavimas ir t.t. Bet čia irgi prasideda problemos, kadangi, kaip dori proletarai, teksto autoriai visą laiką vertino skeptiškai savo galvas, geriausiu atveju jos buvo skirtos tam, kad jas nuskusti ir tokių būdu pademonstruoti, jog jie myli Lietuvą. Kaip bebūtų ironiška, pagalvoti, jog galva skirta kam nors kitam, nei ši funkcija, nesugebėdavo. Tai, jog teksto analizė yra darbas jie taip pat nesuvokė, nes darbas tai kai kastuvu mojuoji ar plytas nešioji, bet tikrai ne tai, kas yra intelektualinė veikla. Žodžiu, taip ir liko legenda, apie kurią dainuojama, nė trupučio nesuvokta, o čia galima padėti dar vieną pliusiuką, jog ši grupė dainuoja apie proletarus proletarams, patys neišsilaisvinę iš jų kategorijų.

Liūdniausia yra tai, kad būtent šie žmonės, visiškai nesuvokiantis savo santykio su kultūra ir aplinka, reguliariai per valstybines šventes išeina ir skanduoja visokias nesąmones, kurios jiems atrodo meilės Lietuvai išraiška, tuo tarpu kultūringas žmogus mąsto, jog tai yra antisemitizmo ir netolerancijos demonstravimas, kuris niekur neveda. Tačiau tokių žmonių tikrai yra ir nuo to niekur nepabėgsi. Ar būtų galima jiems ką nors patarti? Be jokios abejonės, yra tik vienas patarimas – pirmiausiais jiems reikia susitvarkyti galvas. Ir tie, kas sako, jog pastaruoju metu pernelyg dažnai užrašau diagnozę ar bent jau nurodau į probleminį organą, tai šiuokart turiu jus nuvilti. Tikrai, omenyje neturiu to, ką pagalvojot. Čia žmonės turi nueiti į Eurokosą ar kokią nors panašią parduotuvę, ir paprašyti kokių nors priemonių, skatinančių plaukų augimą, jomis gerai įtrinti savo viršugalvį ir kurį laiką vengti plaukų kirpimo mašinėlės, ypač tuomet, kai ji gali dirbti nuliniu rėžimu. Be jokios abejonės, po to reikia apsitvarkyti garderobą, susirasti padorią kompaniją, su kuria, sėdint prie alaus, neitum daužyti snukių ir t.t. Bet visgi, man atrodo, reikia pradėti nuo galvos tvarkymo…

Ir taigi, proletariato rokas, jis gerokai kitoks nei buvo prieš 25 metus, kuomet visi buvo proletarais. Jis vulgarus ir atstumiantis, net ir tuo atveju, kai su melodija pusę velnio, pjautuvas ir kūjis vis tiek kyšo iš kišenės. Ir čia galima pasipiktinti, jog jie prieš visokius komunistėlius, vadinamus Antifa. Bet tas pasipiktinimas ateina tiesiog iš nesuvokimo, mątant dirbtinius prieštaravimus, kurių jie patys nesuvokia. Taip tokia sąvoka galima. Proletariato rokas. Proletariato Diktatūra. Junginys girdėtas. Aš juk sakiau – iš kišenės kyšo pjautuvas ir kūjis.

Vienas blogosferos atstovas priminė mano jau tapųsi senu pažadą, kuomet Skirtumui įsipareigojau patiekti įrašą apie Lietuvos lenkus, bandant atsakyti į klausimą, kas tai per keistas darinys ir ko jie tokie ypatingi. Šis priminimas buvo savalaikis, kadangi Lietuvos ir Lenkijos derybos dėl švietimo įstatymo strigo, o Lietuvos Respublikos vyriausybė, kaip visada, nesugebėjo net parodyti kozirius, kuriuos turėjo šiame žaidime. Be jokios abejonės, tai galėjo būti viena iš tų akimirkų, kai istorikai galėjo sublizgėti, bet atsitiko kaip visada – Lietuvos atstovai derybose apskritai pamiršo, kad juos turi. Taigi, apie Lietuvos lenkus, šiek tiek iš toliau, pabandant aptarti pačią problemos genezę.

Taip, reikia pasakyti, jog tai pirmiausiai kultūrinis reiškinys, tik XX a. pradžioje virtęs politinę problema. Kaip jau buvo minėta, laikyti Lietuvos lenkus lenkais (t.y. tokiais pačiais kaip Lenkijos lenkai, kuriuos mūsiškiai dar visai neseniai vadino koroniažais) yra klaida. Lygiai tokia pati klaida būtų juos laikyti lietuviais. Klausimas, ar jie kalba lietuviškai, keliamas pavėluotai, didžioji dalis jų supranta mūsų kalba, neretai akcentą (ypač jaunimo tarpe) gali išgirsti tik gerai ištempęs ausis. O senoji karta? Čia jau priklauso nuo žmogaus nuostatų, bet esant reikalui, visą laiką bus galima susikalbėti, tarp kitko, pakankamai nesudėtingai, jeigu tik nebus išankstinių nuostatų. Šis faktorius ne mažiau svarbus, bet apie jį vėliau.

Taigi, kas tie Lietuvos lenkai? Be jokios abejonės, pirmiausiai tai LDK bajorija, kuri nuo XVII a. buvo pradėta veikti polonizacijos procesų, kurie ėjo gilyn vertikaliai, pirmiausiai paliečiant didikus, vėliau bajoriją, galiausiai ir miestiečius bei valstiečius. Pastarieji buvo priversti komunikuoti su aukštesniuoju sluoksniu, naudojant jų kalbą, galiausiai realiai jų tarpe funkcionavo dvikalbystė.  Net ir XIX a. pabaigoje Mykolas Riomeris rašė, kad jam užteko kontaktų su aplinka, tam, kad lietuvių kalbą išmoktų neblogai, keliais dešimtmečiais vėliau panaši situacija kartojosi ir su Czeslawu Miloszu. Išties, polonizacija nebuvo tokia stipri, kokia atrodo. Apie tai kalba ir 1794 metų sukilimo lietuviškieji atsišaukimai į tautą: jeigu bajorija 100 proc. suprato lenkiškai, kam apskritai prireikė šių raštų, nes jie buvo adresuoti ir LDK bajorams? Akivaizdu, jog situacija nebuvo tokia beviltiška lietuvybės atžvilgiu. Tačiau didžiausi pokyčiai sekė vėliau, po Abiejų Tautų Respublikos žlugimo…

Nustojus būti savosios valstybės šeimininkais, buvusią LDK visuomenę perliejo kelios kolektyvinių krizių bangos, pirmiausiai identiteto krizė – nebeliko Lietuvos, nebeliko Lenkijos, todėl žmonės, kurie paskutinius 400 metų formavo pilietinę tradiciją, siekdami įprasminti savo dalyvavimą politiniame gyvenime, dalyvaujant seimelių gyvenime, nustojo jaustis piliečiais. Ši krizė buvo pirmoji ir viena svarbiausiųjų, kadangi pilietiškai mąstantis žmogus turėjo pasirinkti savo pilietybę. Ne vienas iš jų pasirinko būti rusas, nors Oginskio polonezo motyvus žinojo puikiai, leisdamas sau juos paniūniuoti. Tai toli gražu nereiškė, jog lietuviškumo ar lenkiškumo buvo atsisakoma, tiesiog savivokos kontūrai buvo labai trapūs ir juo buvo galima be didesnių problemų peržengti.

Sekanti krizė buvo susijusi su lojalumu. Piliečiai, įpratę ginti savo valstybę ir tuo kuo jie tiki XIX a. gyveno tokiomis sąlygomis, jog reikėjo šiuos principus keisti. Turint valstybingumo idėją, reikėjo dėl jos kovoti, tačiau norint kovoti, reikėjo sulaužyti duotą priesaiką. Čia antroji problema, su kuria susidūrė buvusieji LDK palikuoniai, kadangi valstybė, kaip vertybė, atrodė kaip siekiamybė, tačiau įmanoma. Pirmojoje šio amžiaus pusėje, kiekviena karta išgyveno po sukilimą. Lietuviškoji bajorija iš įpročio sekė, kokios nuotaikos buvo Varšuvoje, taip formuodama tradicijos tęstinumą, tačiau tuo pačiu metu pamiršdama, jog santykis su Varšuva yra kitoks negu buvo anksčiau. Į jos pusę galima tik žiūrėti, bet ne daugiau. Susiklosčiusi situacija nulėmė tai, kad kelių kartų aktyviausi atstovai buvo represuojami, o tuo pačiu susiformavo įprotis žiūrėti, kokios nuotaikos Lenkijoje. Lietuvos lenko formavimosi procese tai buvo dar vienas probleminis taškas.

Iš principo persidengiant šioms dviems kolektyvinėms krizėms, žvilgsnis į Varšuvą krypo vis smarkiau, pirmiausiai tai buvo laikas, kai galutinai sunyko buvusi gaji LDK lotyniškoji kultūra, tekstai, tam jog būtų prieinami platesnėms masėms buvo pradėti rašyti lenkiškai. Galiausiai veikė ir buvusios sostinės pavyzdys. Tai, jog šiandien nepasidalinama Mickevičiumi, yra būtent šių krizių padarinys. Tačiau… Mickevičius buvo viena ryškiausių to meto figūrų (galima prisiminti ir joj tapatybės problemas, kaip jis jas formulavo – galiausiai atsisakydamas lenkiškumo ar lietuviškumo, o save įvardindamas kaip Europos pilietį), bet ne vienintelė. Lietuvos lenkai tuo metu kūrė savitą kultūrą, nors ir savo forma primenančią koroniažų, tačiau ta forma buvo tik kalba. Turinys buvo kitas, kadangi buvo skatinamas patriotiškumas, tačiau jis buvo orientuotas į LDK. Čia glūdi vienas ryškiausių skirtumų, iš kurio susiformavo visai skirtingas pasaulėvaizdis.

Visgi problemos prasidėjo dar to paties XIX a. pabaigoje, tautinio atgimimo laikotarpiu, kai buvo pradėti kurti atlietuvnimo ir sulenkinimo koncepcijos. Lietuvos lenkai, tarp lietuvių ir lenkų konflikte atsidūrė kaip tarp dviejų girnapusių. Sentimentai ir visiškai kitoks patriotizmas. Šie prieštaravimai iš principo draskė nesusiformavusią tautą. Tiesa, tik jie patys ir matė galimybe pabandyti sugyventi: Lietuvos nacionalistai aiškino, jog tai tautos šaka, kurią reikia arba nukirsti, arba prigydyti prie medžio, Lenkijos endekai teigė, jog reikia pasiekti galutinį dominavimą kresuose (taip pat ir Vilnijoje), todėl Lietuvos lenkų krajovcinės idėjos buvo grynai utopinės, nes spaudimas buvo pernelyg didelis iš abiejų pusių, apsisprendimas gimdavo labai netikėtomis aplinkybėmis.

Galiausiai visi žinome kaip viskas išsisprendė: Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą, kaip Lietuvos lenkų kultūros židinys jis pradėjo nykti, kadangi prasidėjo intelektualų judėjimas iš jo. Dvikalbiškumo (kaip ir dvigubos tapatybės) principas buvo pažeistas, Vilnius buvęs kultūriniu centru, Lenkijos sudėtyje sparčiai provincialėjo. Lenkiškumas (atmetus genetinius ryšius) pradėjo dominuoti. Galiausiai, paskutinės netektys susijusios su antruoju pasauliniu karu, kuomet Vilniaus universiteto profesūra pasitraukė ar buvo fiziškai sunaikinta, o pasibaigus karui prasidėjo lenkų repatriacijos akcijos. Svarbiausia, jog kolūkiuose gyvenantys lenkai sovietams nebuvo problema, problema buvo paskutiniai išsilavinę žmonės, užsilikę Vilniuje. Aišku, visų surinkti nesugebėjo, bet tai, kuo rėmėsi Lietuvos lenkai, buvo iš principo sunaikinta. Galiausiai net ir savoka pradėjo nykti, jeigu nelaikysime jos visiškai išnykusia. Nes Lietuvoje buvo palikti didžiąja dalimi lenkų marginalai. Štai čia ir įvyko didysis lūžis, atvedęs prie dabartinės situacijos, kada Lietuvos lenkais (galbūt buvusiais) pradedama manipuliuoti, o šie tokioms manipuliacijoms pasiduoda.

Czesław Miłosz

Visą laiką įdomu pasiskaitinėti apie Lietuvą, Lenkiją, lietuvius Lenkijoje ir lenkus Lietuvoje. Yra žmonių, kurie tai jaučia ir išgyvena. Man visą laiką buvo įdomūs Ryto Staselio rašiniai šia tema, kur vengiant emocijų, perteikiamos be galo emocionalios įžvalgos, perleistos per savąsias patirtis. Ir dažnai atsiranda labai pozityvių pastebėjimų šia tema. Išgyvenimai, kurių mes dažnai nesugebame suprasti, nes nesusiduriame kasdienybėje. Jeigu reikėtų apsibrėžti tiksliai savo poziciją, aš pasakyčiau, jog veikiausiai esu polonofilas, nei priešingai, vartojantis pakankamai aktyviai lenkų kalbą, suprantantis ir galintis susišnekėti, ir pažįstanti ne vieną tokį patį (ko gero žmonių rato, su kuriuo bendrauju, specifika). Žinau ir priešingą poziciją išpažįstančius tautiečius (neskaito, nekalba, laiko Lenkiją teritorija, kurioje sklindantys garsai primena gyvačių šnypštimą ir t.t.), tačiau dažniausiai jie niekuo nesidomi, sėdi ir knisasi savo smėlio dėžėje, nematantys toliau nei per ištiestos rankos atstumą. Nors gal ir klystu… Per ištiestos rankos, kurioje dar yra kastuvėlis. Pastarojo galiuką jie šiaip ne taip įžvelgia.

Galiu drąsiai pasakyti, jog šiais metais Lietuvos ir Lenkijos santykiai buvo intensyvių diskusijų objektas, intensyviausių, per visą nepriklausomybės laikotarpį. Ir tikrai, nors metai ir prasidėjo ta gaida, pastaruoju metu Miloszo šimtosios metinės ir jų šventimas nėra niekam įdomūs. Visi suprantam, kodėl taip atsitiko – Lenkijoje rinkimai, kresų korta ten mėgstama žaisti ir žaidžiama vykusiai, kadangi imperinės Lenkijos idėjos nemiršta. Apie tai, kaip šiame žaidime jaučiasi subjektas, geriau neklausti. Iš kitos pusės, galima prisiminti, jog Lietuvos politikai taip ir pasiliko stovėti ir stebėti žaidimo prie stalo. Tačiau ne vien tik politikai kalti. Ne mažiau kalti yra ir tie, kurie sėdi savo smėlio dėžėse ar žaidžia karą, kartais išeidami į gatves pasidžiaugti su deglais, jog viskas gražu, gera ir teisinga. Būtent į šią buką masę, kuri gali švęsti Trojos arklio atsiradimą mieste, ir orientuojasi statistinis politikas, kadangi komunikuoti su rinkėju, balsuojančiu prieš visus arba už Andrių Užkalnį yra gerokai sudėtingiau, jo smegenys vartosi ir dirbą tą darbą, vardan kurio jos buvo įdėtos į tą vietą, kurioje jos randasi. Visgi liūdniausia yra nekompetencija, kurią demonstruoja Lietuvos politinis „elitas“, stovintis prie žaidimų stalo ir absoliučiai nesugebantys susiorientuoti, kadangi politinio žaidimo taisyklių taip ir neišmoko. Didžioji dalis jų visais laikais dirbo Lietuvai, ir tada, ir dabar, todėl politika jiems yra svetima, svarbu tik šis momentas ir darbas vardan darbo (šiek tiek primena arklį Dobilą). Tačiau eiliniai Lenkijos lietuviai sugeba parodyti daug gilesnį politikos suvokimą, negu Vilniuje sėdintys „politikai“.* Nes jiems tai išties yra aktualu.

Tai, jog Lenkijos ir Lietuvos santykiuose yra paslėptos minos, ant kurių bus vieną kartą užmintą visi supratome ir matėme. Tiesiog taip turėjo atsitikti, nors visi žiūrėjome skirtingais rakursais. Man tai pasidarė aišku, kai susipažinau su diskusijomis, vykusiomis po Miloszo mirties. Klausimas, kur reikia jį palaidoti buvo aktualus, kadangi jo aiškiai deklaruojamas ryšys su Lietuva atrodė daugiau negu įtartinas. Jis spaudoje buvo vadinamas išdaviku ir nevertas gulėti Nusipelniusiųjų kriptoje su kitais Lenkijos kultūros veikėjais. Tokie epitetai, kaip išdavikas, pardavęs Lenkiją ir t.t. buvo pakankamai dažnas reiškinys to meto viešojoje Lenkijos polemikoje. Man tai signalizavo, jog artimiausiu metu įvyks sprogimas. Manau, jog daug kas tai matė pasitelkiant kitus simptomus.  Ir dabar mes vis dar blaškomės to sprogimo bangose.

Jeigu būti visiškai atviru, reikia užduoti klausimą, kur Lietuvos „politikai“ padarė didžiausią klaidą? Jie taip ir nesugebėjo niekam suprantamai paaiškinti, jog egzistuoja realus skirtumas, tarp to, kur link krypsta diskursas ir susidariusios padėties. Pirmiausiai, jog egzistuoja Vilniaus krašte egzistuoja dvi grupės lenkų: Lietuvos lenkai ir lenkai Lietuvoje. Šių dviejų grupių suplakimas į vieną ir suformuoja problemą, nes Lietuvos lenkai nėra tie patys lenkai Lietuvoje, pastarieji sudaro tik nedidelį procentą lenkais save įvardinančių asmenų. Tuo tarpu Lietuvos lenkai buvo unikalus istorinis reiškinys, save identifikavęs ir apsibrėžęs pakankamai aiškiai. Kaip rodo Rimanto Miknio tyrimai, jie puikiai suvokė savo unikalumą ir nesitapatino su Lenkijos lenkais, čia vadinamais „koroniažais“. Jie nebuvo lenkai, nebuvo lietuviai, nebuvo ir baltarusiai. Jų tapatumas buvo apibrėžtas per santykį su kraštu, kuriame jie gyveno. Tai buvo tauta, kuri netapo tauta, nes juos buvo bandoma integruoti tiek į Lenkijos, tiek į Lietuvos piliečių tarpą. Didžiausia problema, jog Lietuvos lenkų intelektualinis elitas buvo sunaikintas, o dabar už juos kalba marginalai, nesuvokiantys savo unikalumo. Čia būdingas Lietuvos lenko pavyzdys vėlgi būtų tas pats Miloszas, kuris savęs lenku nelaikė, bet nelaikė savęs ir lietuviu, ir užsidarymas praeityje, įvardinant save kaip LDK pilietį buvo bandymas pabėgti nuo tiesaus atsakymo. Ir jau nuvalkiota frazė, iš Miloszo paskaitos atsiimant Nobelio premiją, jog „gera gimti mažoje šalyje […] Aš kalbu apie Lietuvą„, tik dar kartą iliustruoja, kad problema išties opi. Nes ne Lenkijai spręsti, ką daryti su Lietuvos lenkais. Tačiau taip irgi būti negali. Tai yra Gordijaus mazgas, kurį galima tik perkirsti, kalbantis su bendruomenėmis kaip su lygiaverčiais partneriais. Ne su kokiais nors marginalais iš LLRA, nes jie realiai ir sukuria problemą, bet reikia surasti būdą, kaip tą bendruomenę ugdyti ir saugoti, nes tai unikalus mums visiems svarbus reiškinys. Ir tuo pačiu tenka apgailestauti, jog lietuviški marginalai nesuprato ir nelabai supras viso to vertės…

* – Gaila, bet šis įrašas ribotas, ir jį galės matyti tik Rytos Staselio LJ friendai. Pats autorius uždėjo spyną ant įrašo ir aš nesiryžtu net kopijuoti atskirų citatų. Būtų galima tik paprašyti padaryti šį įrašą viešu ir visiems prieinamu.