Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Atlikau savo pareigą ir padėkojau vyriausybei. Atidaviau balsą ir jaučiuosi, jog pasielgiau visiškai teisingai. Ilgai dvejojau, kurią partiją palaikyti ir turiu svarių argumentų kiekvienos atžvilgiu tiek už, tiek ir prieš. Visgi pasielgiau taip, kaip elgdavausi per visus iki tol vykusius rinkimus, kuriuose dalyvavau ir tokia galimybė buvo. Balsavau už Tėvynės Sąjungą. Po ilgų dvejonių, pasiskaitęs abiejų partijų programas (tikrai negaliu pasakyti, kad išstudijavęs). Balsuojant už konservatorius, puikiai suvokiau, jog yra realios problemos su kai kurių asmenų santykių su juos supančia realybe. Pamiršę, jog autoritetas yra Biblija, o ne keistai aplinką suvokiantis Lietuvos kleras. Tačiau tai pavienės personalijos, nuo kurių partija turės anksčiau ar vėliau apsivalyti. Ir tai, tikiuosi, kada nors įvyks. Tačiau nepaisant radikalų išsišokimo, partija turi potencialo daugiau, negu bet kuri kita normali Lietuvos partija (kitaip tariant, Liberalų sąjūdis).  Visgi ir Liberalų sąjūdžio nenuskriaudžiau, nes a) vienmandatėje balsavau už jų kandidatą, b) paprašiau, jog žmona už juos atiduotų savo balsą. Nemačiau, bet tikiu, jog ji taip padarė. Beje, tai vienas svarbiausių šios partijos trūkumų.

Liberalų sąjūdis… Jiems tikrai nedaug trūko iki mano balso, tačiau trūko. Be viso pozityvo, kurio nesiruošiu kartoti, nes galima nueiti pas Buržujų, Rokiškį, brolius Kamonsensus ir kitur, reikia pasakyti, jog jų tarpe taip pat jaučiasi tam tikri įtrūkiai ir netolygumas. Apie aukštojo mokslo reformą nekalbėsiu, konstatuodamas, jog jai paprasčiausiai nebuvo pasiruošta. Nėjimas į atvirą diskusiją su atvira pozicija buvo velniškai didelė klaida. Tačiau tai nėra didelė dėmė, palyginti su tuo, kokioje situacijoje jie atsidūrė prieš rinkimus. Turiu omenyje tai, jog žmonės, kurie galėjo telkti liberalųjį elektoratą nebuvo maksimaliai sutelkti. Ar pastebėjote, jog pastaruoju metu viešojoje erdvėje beveik nebesimato Leonido Donskio, nors jis yra būtent Liberalų sąjūdžio atstovas Europos parlamente? O tai, jog ant bačkos nematome užlipusio Egidijaus Aleksandravičiaus? Apytikriai nuo 1995 metų jis buvo nuosekliausias liberaliųjų vertybių gynėjas Lietuvoje, tuomet gyvavusiai liberalų sąjungai buvo labai toli iki jo. Galima, pavardes vardinti ir toliau, tačiau akivaizdu viena – liberalai, nors ir turėdami itin patrauklią ideologiją, nesugebėjo aplink save suburti liberaliosios Lietuvos intelektualų grupės. Pirmiausia, tai įtartina. Antra, akivaizdu, jog tarp liberaliųjų intelektualų ir Liberalų sąjūdžio matosi akivaizdus tolimas.  Akivaizdu, jog tai daugiau negu didelė problema… Nors aš tikiu, jog su laiku tai susitvarkys, tačiau dabar galiu akivaizdžiai pasakyti, jog trūksta atvirumo. Net ir paskutinis Donskio tekstas apie tai kalba… Ir tai tik viršūnėlės… Todėl, Liberalų sąjūdžiui dar reikia šiek tiek ūgtelėti, tačiau jie tam laiko turės.

Ir dar… Norėčiau ir netgi tikiu, jog panašios sudėties vyriausybė dirbs ir sekančiame seime. Mano rinkimų prognozės:

Mano prognozės (plius minus 2 procentai):

TS-LKD 20 proc.

LSDP 20 proc.

Darbo partija 15 proc.

Liberalų sąjūdis 11 proc.

Bus apie 6 partijos balansuojančios ties 5 proc. riba iš kurių veikiausiai 2 perkops barjerą:

Drąsos kelias

Tvarka ir teisingumas

Valstiečiai

Lenkai

Taip

LiCS

Ir toliau, tai vadintųsi pelkė…

Vienmandatėse prognozuoti sunkiau, tačiau…

Tarkim, dviejų žmonių paklaida.

TS-LKD – 21

LSDP – 23

Darbo partija – 4

Liberalų sąjūdis – 9

TiT – 4

LiCS – 3

Lenkai – 4

Drąsos kelias – 1

Šiai daugumai išlikti yra visos galimybės… Man jau beveik įdomu, kas ir kaip dėliosis.

Rinkimai visą laiką buvo įdomus reiškinys. Gaila, jog Andriui Užkalniui dėl sąmosklo prieš jį nepavyko atverti Lietuvai naujų galimybių, todėl belieka tikėtis, kad Strasbūras viską išaiškins. Didžioji dalis dėmesio, su tenka Vilniui, kas yra natūralu, visgi ten didžiausi pinigų srautai, todėl sostinės valdymas yra pakankamai natūralus dėmesio objektas. Rokiškio analizė, apžvelgiant rezultatus yra pakankamai įdomi. O man buvo įdomu pasižiūrėti, kaip dėliojosi balsai mažose savivaldybėse, kur balsavo iki 10 000 žmonių. Tokių nebuvo itin daug, skaičius apytikriai 18 (skaičiavau ranka, galėjau ir suklysti). Rezultatai pakankamai įdomūs, kiek suskaičiavau, 6 savivaldybėse apskritai nereikės daryti jokių koalicijų, kadangi atsirado partijos, kurios gavo daugumą. Tokie rezultatai išties įdomūs. Ir tuomet pagalvoji, kad jeigu ateina balsuoti pora tūkstančių žmonių, gal išties verta investuoti po 10 ar šiek tiek daugiau litų balsui tam, jog susirinkti daugumą. Keliasdešimt tūkstančių, ir po to „esi paviečio dievas“, kaip rašė kažkada Vincas Kudirka. Netgi nereikia labai ilgai laukti, jog tokios investicijos atsipirktų. Užtenka vieno smulkesnio mąsto projektėlio, ir paskui jau viskas eina į pliusą. Smulkiose savivaldybėse dievais bus socialdemokratai (Druskininkai, Birštonas, Neringa), LiC (Rietavas), Valstiečiai liaudininkai (Ignalina), bei partija itin ironišku pavadinimu Tvarka ir teisingumas su broliais rankelėmis Komskiais ir toliau viešpataus ant Pagėgių. Įdomūs Pakruojo rezultatai, kur visos partijos gavo po kažkiek balsų (lyderiai, bet ne dievai, aišku socialdemokratai). Konservatoriai sugebėjo sublizgėti tik Molėtuose (kur visą laiką buvo stiprūs), Palanga beveik atspindi dabartinę Seimo sudėtį ir t.t. Žodžiu, provincijoje rezultatai itin įdomūs. Man tik iškilo klausimas, kodėl niekas per daug nesidaužė Visagine? Juk jeigu ten bus statoma atominė, tai nuo investicijų bus galima pakankamai atsiriekti (vien infrastruktūros projektai, nors gal jie bus vykdomi nacionaliniu lygmeniu). Iš kitos pusės, ten ranka uždėjo liberalai, kurių partijoms susitarus, jie turės absoliučią daugumą, o šie jau moka elgtis su pinigais.

Kas galėjo mobilizuoti visuomenę, balsuoti kai kuriais atvejais itin kategoriškai, nesunku suprasti, ypač kuomet eina kalba apie smulkius rajonus.  Kalbos ir ribota informacija yra pakankamai didelė jėga. Veikiausiai tam apibūdinti tiktų terminas „pletkų demokratija“. Iš kitos pusės, Pagėgių pavyzdys yra būdingas ir visiems aišku kaip ten vyko rinkimai ir iš kokių resursų buvo finansuojama. Tačiau bendresnių dėsningumų šiame kontekste sunku įžvelgti. Pasienio rajonuose (ypač tuose, kur klesti kontrobanda ir iš jos būtų galima finansuoti rinkimus), tokios tendencijos nėra itin ryškios. Vilniaus krašte keliuose rajonuose dominuojantys lenkai veikiausiai organizavosi vedini nacionalinių paskatų, o jų laimėjimas sietinas su bendru rinkėjų nusivylimu. Keista, jog šioje erdvėje jiems nekyla poreikis savęs identifikuoti su kažkokia politinę ideologija, nes jų bet kokiu atveju yra dauguma. Vieningai einama paskui Tomaszewskį.

Pagėgių fenomenas pasienyje yra sunkiai apčiuopiamas. Viešpačiais kažkuriame iš rajonų tapo tik socialdemokratai (Vilkaviškyje ir jau minėti Druskininkai), valstiečiai Šakiuose (čia tie gerieji kur be Prunskienės). Tauragėje tiems patiems socialdemokratams nedaug trūko iki dominavimo (kas atsitiko ir Lazdijuose su konservatoriais bei Varėnoje su kažkokia Centro partija, prisikėlusi iš nežinios). O tokiuose, su kontrabanda siejamuose rajonuose kaip Šilutės ar Jurbarko, kaip bebūtų keista, balsai pasiskirstė daugiau ar mažiau tolygiai. Keista. Paaiškinimas galimas ir toks, jog ten visos partijos susitepusios arba niekam tie savivaldos rinkimai neįdomūs (nors Komskių pavyzdys kalba priešingai). Ir apskritai, sėdėti prie šios temos pernelyg ilgai kenkia. Dėsningumai lyg ir egzistuoja, tačiau jie tokie nerišlūs ir neaiškus, jog apibendrinti taip pat nesigauna. Finale pradedi kažką nebe taip perskaityti, vietoj paduoti biuleteniai, skaitai parduoti. Prisimeni Sokrata, ir tuomet vėl grįžti prie to, jog demokratija apskritai neįgali, jeigu nepavadini viso to fikcija.