Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Pabaigiau ir laukiu. Turėjo praeiti kiek laiko, kad vėl galėčiau pradėti žiūrėti į tai, kaip rašosi tekstas, nes nuo rašymo jau darėsi bloga. Dabar laukiu recenzijų ir atsiliepimų, nors pastaruosius atsiųsti nėra privaloma.  Ir sėdžiu. Kad nebūtų liūdna, suvažinėjau į Ukrainą, paskaičiau pranešimą konferencijoje. Liko 10 dienų, atrodo, laiką baigiu ir prastumti. Tuomet svarbu pasirodyti pusėtinai prieš banketą, nes, atrodo, jog jis yra svarbesnis. Net vadovas užsiminė, kad tik dėl jo komisiją ir galima surinkti 🙂 Liko daug medžiagos, kuri skirta papildymams. Tobulo darbo parašyti nesigavo. Bet, kelios valandos gėdos, ir viskas bus baigta. Šių nuotaikų kontekste ir pabandysiu pateikti kelias pastabas apie tobulą trolį istoriografijoje, kuris vadinosi Tadeuszu Wasilewskiu.

Su šiuo istoriku nebuvau susidūręs asmeniškai. Kai pirmą kartą ruošiausi važiuoti į Varšuvos universitetą į „mokslinio turizmo“ kelionę, vadinama stažuote, mano vadovas jį minėjo kaip galimą tutorių šiame universitete. Tiesa, dar prieš įsibėgint planavimo procesui, atėjo žinia, jog T. Wasilewskis mirė ir, kaip bebūtų keista, Varšuvos universitetas iki šiol neturi normalaus lituanisto, kuris užsiimtų viduramžių problemomis. Bet atrodo, aš čia šiandien visiškai ne apie tai.

T. Wasilewskis man iškilo tvarkant istoriografinę dalį įvade. Kaip jį apibūdinti? Kaip tyrėjas, jis pateikė labai daug kontraversiškų teiginių ir prieštaringų idėjų. Kartais tekstai pasirodydavo netgi nelabai sutvarkyti, paliekant akivaizdžias spragas. Ir po jo straipsnių pasirodymo kildavo diskusijų banga. Kartais, atrodydavo, jog jis rašo tik tam, jog būtų sukeltos diskusijos, kuriose pats nedalyvaudavo ir jeigu pasirodydavo T. Wasilewskio straipsnis, reiškė, jog ne už ilgo turi atsirasti dar kelių istorikų straipsniai, kurie jau toliau tarpusavyje ginčysis ir aiškinsis, kuris iš jų yra teisus. Taip, suvokiu, kad jis akivaizdžiai trolino. Tuo galutinai įsitikinau pasiėmęs ir perskaitęs Zigmanto Kiaupos jam paskirtą nekrologą, netgi supratau kodėl – taip paprasčiau. Kadangi prieš mirtį buvo pradėjęs rašyti LDK istoriją jam reikėjo išgryninti poziciją. Kai kuriuos ginčytinus klausimus jis tiesiog pateikdavo visuomenei, prieš pateikdamas savo vertinimus. LDK medievistikai tai davė labai daug. Mes turime du profesorius, kurie, net ir keliems metams praslinkus po T. Wasilewskio mirties tarpusavyje ginčijasi tos pačios diskusijos rėmuose.

Apie T. Wasilewskį iškilo kalba ir Ukrainoje, besikalbant su tokiu profesoriumi Dariusz Dąbrowski. Jo vertinimas: sunku patikėti, jog vienas paskui kitą pasirodantys darbai buvo parašyti to paties žmogaus – vienas gilus, išbaigtas ir beveik nepaneigiamas, kitas – greičiau problemos iškėlimas, negu tai, ką būtų galima pavadinti studija ar straipsniu. Besikalbant aš jau turėjau sau atsakymą, kodėl taip buvo, bet norėjosi įlįsti giliau į Lenkijos istoriografijos virtuvę. Uždaviau klausimą apie aukščiau paminėtus profesorius ir jų vertinimą. Vėlgi, vertinti Dąbrowskis nesiėmė, bet pastebėjo, jog vienas prieš kitą jie laikosi pakankamai mandagaus tono, tačiau pasilikus akis į akį, visą laiką oponento atžvilgiu paleidžia repliką, jog šis neteisus ir tiek. Žvelgiant iš šono, tereikia džiaugtis, jog Lietuvos istoriografijai pasiliks diskusija ir jos produktas, kurios pradininku buvo dar vienas profesorius vilnietis…

Keistas įrašas gavosi Vėlinių išvakarėse ir likus kelioms dienoms iki 6-ųjų T. Wasilewskio mirties metinių (mirė 2005-11-09)…

Iš kitos pusės, tai mano būdas pasakyti, jog pagaliau grįžau.

Tie, kas galvoja, jog jau miriau, beveik teisūs, tačiau tik tam tikra prasme, apie tai artimiausiomis dienomis. Ir tai, jog numiriau, leis iš naujo prisikelti ir sugrįžti atgal čia. Tai, jog nieko nerašiau pastaruoju metu, nereiškia, jog nieko0 nemačiau, tiesiog sukurpti greitą įrašą nebebuvo jėgų, kuomet visas darbas buvo teksto konstravimas, redagavimas ir t.t. Beje, kažkaip keista susidėliojo, jog čia aš sėdžiu lygiai metus, ir mesti kol kas nežadu, svarbiausiai kad Adminui užtektų noro ir valios tvarkyti PoPo.lt fermą. Taip kad lyg ir gimtadienis nedidelis, ar kažkas panašaus.

http://ekologija.blogas.lt/

Grįžtant prie įrašo temos. Dažnai važinėju tarp Vilniaus ir Kauno, nevengiu paimti ir šalia kelio stovinčius, ranką su iškeltu nykščiu mosikuojančius žmones. Dažnai tai prablaško kelionėje, o kartais susitinki su įdomiais žmonėmis. Anksčiau ir pats nevengdavau išeiti į trasą ir pastovėti, tiesa, ypatinga patirtimi negaliu pasigirti, tačiau jos turiu. Yra tekę ir ilgėliau pastovėti, todėl kai turiu galimybę, visą laiką stabtelėju ir paimu vieną ar du žmones. Nemėgstu prisigrūsti pilnos mašinos, kažkodėl man atrodo, jog ir patiems trazuotojams tai nėra patogu, todėl suprantu juos ir neprisifarširuoju pilno galo, tam jog dėkingumo jausmas tiesiog sklistų per visus galus ir netgi reiktų šiek tiek pradaryti langus. Tiesa, neturiu manijos, jog būtinai reikia kažką paimti, stengiuosi nesudaryti avarinių situacijų, kirsdamas į šalikelę iš antros juostos, tam kad būtinai ką nors paimti. Tiesiog, jeigu pastebiu iš tolėliau žmones, stengiuosi per daug neįsibėgėti ir tiek…

Paimdamas pakeleivius, turiu tik vieną taisyklę – jeigu su manim važiuoja žmona ar dukra, niekada nesustoju. Žinau, kad automobilio galas yra tuščias, tačiau kelionėje, kuomet dalyvauja šeimos nariai, tiesiog noriu išlaikyti galimybę pasidžiaugti savo šeima. Tai tampa pakankamai intymiu laiku, žinant, jog nuo pokalbio vienas su kitu niekur nepabėgsi. Tuomet galima atsiduoti bendravimo malonumui. Galiausiai maži ritualai, kaip sustojimas kavageriui ar tiesiog papusryčiauti pakelėje (žmona tokiais atvejais pasirūpina sumuštiniais), yra gėris. Tačiau ne mažiau svarbu negu galimybė pabendrauti su sau artimais žmonėmis yra ir tai, jog vairuodamas atsakau už jų saugumą. Kalbu ne apie avarijas ar kažką panašaus. Kuomet važiuoju su šeima, nepasitikiu ne vienu pakelėje stovinčiu tipu. Tiesiog išvažiuoju į antrą juostą ir net nesiruošiu stoti. Pasakojimas čia būtų banalus. Prieš kokius 16 – 18 metų po vieno savo pasivažinėjimo namo grįžo brolis. Jo kaklas buvo užbintuotas, kažkuri ranka taip pat. Važiavo automobiliu, pakeleiviai nutarė išsodinti ir užpuolė šalia vairuotojo sėdėjusį brolį su kažkuo aštriu. Viskas baigėsi lyg ir laimingai, tačiau tuo pačiu tai paliko tam tikrą traumą. Ir būtent tai tapo motyvu, niekada neimti žmonių, kai su manim važiuoja šeima…

Šiandien prisiminiau tai, kadangi eilinį kartą paėmiau kelis jaunuolius, su kuriais prasidėjo nedidelis pokalbis apie šį bei tą. Neklausiau kas jie tokie ir neprisistačiau, todėl kaip juos pristatyti net ir nežinau. To priežastis paprasta, pastaruoju metu praleidžiu tiek studentų per savo rankas ir jų neatsimenu, kad prisiminti dar kelis žmones, su kuriais persimeti keliais sakiniais, netgi neverta bandyti. Tiesiog važiavom ir viskas. Blevyzgojom apie bet ką… Mane pirmą kartą palaikė kompiuterastų, nors kai pasižiūrėjau į veidrodėlį, lyg ir susišukavęs buvau, nekalbant apie tai, jog ir spuogai išspaudyti, nekalbant apie tai, jog po vasaros dar ir įdegio kažkiek pasilikę. Visgi vaikinai sugebėjo pasiteirauti, kuo užsiiminėju, ir pasakiau, jog esu istorikas. Staiga mano nustebimui iš galo ateina perklausimas: LEO? Na va, supratau, kad jaunimui istorikas jau nebėra vien tik Bumblauskas ir Gudavičius. Toliau vėl nedidelis pokalbis, šiek tiek paliečiant blogosferą…