Archyvas

Įrašai, pažymėti ‘Grumlinas’

1940 metų Liaudies Seimo delegacija

Grumlinas pastaruoju metu pradėjo kabinti įdomią ir, ko gero, amžinai aktualią temą, susijusią su 1940 metų koloborantais. Nusistebėjęs dėl Antano Venclovos vertinimų ar Venclovų namų muziejaus. Tačiau Antano Venclovos situacija yra daugiau negu daugiaprasmiška. Kad jis suvokė, jog jo pasirinktas kelias santykiuose su Sovietų Sąjunga yra klaidingas, manau, jog yra pakankamai akivaizdu. Priešingu atveju vargu ar būtų užauginęs disidentą (turiu omenyje Tomą Vennclovą). Tai kaip jį vertinti? Kaip literatas jis tikrai neįspūdingas (Juozas Keliuotis teigė, jog ir netalentingas), kaip žmogus? Parsidavėlis ar vargšas naivuolis? Ko gero šiek tiek to, ir šiek tiek to, nors pragmatinis A. Venclovos požiūris į gyvenimą akivaizdžiai kalba, jog pirmasis epitetas labiau tinkamas. Visgi Venclovų namai, bent jau mano nuomone, pilnai turi teisę egzistuoti, dėl Tomo Venclovos. Ar reikalingas akcentas, kalbant apie jo tėvą? Juk tik taip galima suprasti aplinką, kurioje jis augo.

Kalbant apie 1940 metų delegaciją, galima paminėti, jog A. Venclova literatų tarpe yra tipingas pavyzdys, nes tik Liudas Gira iš Maskvon vykusių literatų neturi savo muziejaus. Ir Petro Cvirkos, ir Salomėjos Nėries memorialiniai muziejai stovi su jų gyvenimu susijusiose vietose. Dėl Salomėjos Neries ir Petro Cvirkos muziejų poreikių galima ginčytis (kaip ir apskritai dėl muziejaus poreikio šių dienų visuomenėje), tačiau dėl jų vietos lietuvių literatūroje? Abu talentingi. Abu paliko pakankamai žymų pėdsaką. Abu koloborantai. Jeigu Salomėja iš tiesų buvo pakankamai naivi ir romantiška, tai Cvirką vertinti daug sudėtingiau. Aš nesiimčiau jų nurašyti dėl literatūrinio palikimo. Reikia prisiminti, jog šiuo klausimu buvo keliama ne viena diskusija, ir niekas iš jų nėra laimėjęs. Akivaizdu, jog jų vieta gali būti tik literatūros rėmuose. Ten jie ir turi būti izoliuoti.  Būtų gerai, jeigu šių antiherojų paminklai stovėtų Grūto parke, o paminklinės lentos būtų nukabinėtos.

Tačiau didžiausia problema yra netgi ne  juose. Blogiausiai, jog atsiranda personažų, kalbančių, jog beveik bet kokia veikla tuo metu buvo „darbas Lietuvai“. Tai nėra vien tik AMB citata, tai ištisa ideologija, kuri slepia koloboravimo juodąją pusę. Buvusiems komunistams labiausiai reikėjo tokios ideologijos, kad galėtų prisitaikyti. Juk jeigu dabar sugrįžtu raudonoji revoliucija, būtent jie pirmiausiai būtų įvardinti kaip buržuazinis elementas, nes tai, ką darė partijos nariai Sovietų Sąjungos žlugimo metu, leido jiems tapti jeigu ne politiniu, tai ekonominiu Lietuvos elitu. Sutelkę didžiausią kapitalą jie pamiršo komunistinę ideologiją. Ir tai tik dar kartą įrodo, jog tai buvo ydingos sistemos ydingas produktas. Jog jiems nebuvo svarbios idėjos, o tik pragmatiniai interesai. Tokie žmonės nei tada, nei dabar nedirbo Lietuvai. Jie dirbo sau. Lyginant su jais, tie pusiau idėjiniai rašytojai atrodo visiškai nekaltai.

Šiuo atveju aš beveik sutikčiau su Romualdu Ozolu, jog reikėjo uždrausti bet kokias galimybes buvusiems komunistams toliau veikti politikoje. Pridurčiau, jog reikėjo apriboti ir jų ekonomines teises (uždrausti dalyvauti ekonominių objektų privatizavime: jeigu žmogus turi verslininko savybes, jis pats galėjo sukurti verslą, pradėdamas nuo nulio). Tačiau Aukščiausioje Taryboje (tai kas vėliau buvo pavadint Atkuriamuoju Seimu) buvo pakankamai didelis komunistų skaičius (Sąjūdžio narių taip pat). Nepaisant to, jog rinkimus laimėjo Sąjūdis, komunistai vistiek sudarė daugumą. O tai ir buvo priežastis, kodėl Lietuva nuo šių atliekų taip ir neatsikratė.

Visgi blogiausia yra tai, jog pastaraisiais metais, visokie marginalai, vadinantys save politiniu elitu, pradėjo sistemingai kalbėti, jog jų indėlis į Lietuvos ir lietuviškumo išsaugojimą yra didžiausias ir pats nuostabiausias. Ko gero viso šio ciniško diskurso viršūnė buvo Paleckių šeimos pasisėdėjimas LRT eteryje, kalbantis apie tai, koks nuostabus buvo Justas Paleckis, tėvas ir senelis (veiksmas vyko prieš pora metų), kaip jis padėjo Lietuvos žmonėms, gelbėjo nuo tremties ar susidorojimų kitais būdais. Nieko ironiškiau nėra, kaip šie ciniški pastebėjimai, žmogus vadovavo delegacijai, kuri prašė priimti Lietuvą į SSRS, o jo palikuoniams yra suteikiamas valstybinės televizijos eteris, kad jie šią padugnę pašlovintų. Ką galima pasakyti apie jo pastangas išgelbėti žmones nuo represijų? Jeigu kažkas kreipėsi į Justą Paleckį, tai jau buvo pakankamai artimi žmonės. Nesakau, kad jie tokie buvo, jie tapo tokiais vizito metu, ir J. Paleckis neturėjo kitos išeities, kaip jiems padėti, nes jeigu jis leis represuoti kažką iš savo aplinkos, tolesni įtarimai krenta ant jo, taigi, jo pagalba buvo pirmiausiai pasirūpinimas savo paties interesais. Ir tokiame kontekste, literatai, lyginant su šiais marginalais, tikrai nėra patys blogiausi žmonės.

Share
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos