Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Dvi ydos aukštojo mokslo sistemoje – aplink jį besisukanti retorika ir sistemos tęstinumas, kurie vienas kitą papildo ir pridengia, šiomis dienomis kaip niekad gerai atsiskleidė. Nežinau, dėl kurių priežasčių apie šiuos problemos kertinius akmenis buvo nutylima, tačiau akivaizdu, jog tai priklauso nuo vidinių interesų, kurie yra svarbūs ne tik pačiai sistemai, bet taip pat ir politikams. Universitetuose sutelktas intelektualinis potencialas, kuriuo gali būti (ne tik gali, bet ir yra) manipuliuojama, išnaudojamas siekiant įveikti savuosius oponentus. Ir sistema išlieka…

Dar vienas draugas, šį kartą vardu Gintaras, kuris, kaip ir ankstesni draugai šaukė, jog visa valdžia turi priklausyti taryboms. Dėkojame Skirtumui už pagalba su iliustracija

Viešojoje erdvėje prasidėjusios diskusijos buvo nukreiptos vienų prieš kitus svarstant sistemines problemas, Konstitucinio Teismo atstovų prašoma nusišalinti sprendžiant šį klausimą, kadangi yra daugiau negu akivaizdus interesų konfliktas. Kaip žinia nereaguojama. Ne gana to, Konstitucinis Teismas užsiėmė politikavimu. Ir pats save diskreditavo. Apie bet kokios įtakos eliminavimą, negalima net kalbėti, nesukeliant šypsenos. Žmogus negali būti izoliuotas, nuomonių apsikeitimas ir pokalbis šia tema jau yra įtakos darymas. O man yra labai sunku įsivaizduoti, kaip toje pačioje institucijoje dirbantys žmonės išvengė pokalbio. Todėl bet kas, neigiantis, kad sprendimai nebuvo įtakoti, gali būti drąsiai pavadintas demagogu. Todėl šiuo atveju reikia pripažinti, jog sistema apgynė savo autonomiją. Bandymai nupirkti pačią sistemą buvo pernelyg nevykę ir pernelyg atviri, kad viskas užsiglaistytų. Todėl vienareikšmiškai galima pasakyti, jog Konstitucinis Teismas šiuo atveju tapo sistemos įrankiu.

Tačiau šalia to egzistuoja ir kita suinteresuota grupė – politikai. Jų pozicija akivaizdi: reikia kažko naujo, ką sugalvoti nebūtų sudėtinga, tam jog sistema taptų lojalesnė jiems. Tarybos modelis atrodė patrauklus. Pernelyg daug galvoti nereikia, galima nesudėtingai integruoti savo žmones, tačiau tai pažeidė vieną pagrindinių akademinių principų, liečiantį autonomiją. Pokyčiai iš anksto buvo priversti sužlugti, kadangi taryboms buvo suteikti pernelyg platūs įgaliojimai. Vienintelė funkcija, kuri galėjo būti jai pavesta – stebėsena. Tiesa, stebėjimo grupės egzistavimas universiteto senate būtų visiškai logiškas, kadangi 3 ar 5 žmonės jokių realių proporcijų neiškreiptų. Todėl tarybos, kaip instituto įvedimas buvo absoliučiai netikslingas. Netekusi galios, ji laikytina tik dar vienu biurokratiniu sraigteliu ir niekuo daugiau.

Pernelyg akivaizdu, jog situacija tapo patinė, kur nebėra vietos manevrui, tačiau pasiūlymu taip pat neatsirado. Taip galima kreiptis į bendruomene, tačiau Radžvilo ir kompanijos, kurie vienintelei tikrai garsiai rėkė, yra tokia, jog buvo bandoma išrėkti kažkoks turinys, tačiau ne jis buvo svarbiausias. Svarbiausia buvo rėkti stovint ant bačkos, su viltimi, jog kas nors girdės ir atkreips dėmesį. Kažkokių idėjų ar pasiūlymų, kuriuos būtų galima pavadinti konstruktyviais, išgirsti neteko. Destrukcijos nors vežimu vežk. Tie patys lozungai: kiekvienam abiturientui po vietą, kiekvienas ir (ne)susimoka. Ir tai visas pasiūlymas. Atrodo daugiau negu juokingai. Dėl daugybės priežasčių. Kiti pasiūlymai taip pat buvo tik korekcinio pobūdžio. Ir viskas stringa iš principo, nes pasiduodama tai pačiai retorikai, kuri tik maskuoja problemas.

Ar galima šį ratą sulaužyti? Be jokios abejonės, tereikia vienos smulkmenos – atviros ir plačios diskusijos, kuri išeitų už dabartinio diskurso ribos, įsiklausant į alternatyvius pasiūlymus ir tokiu būdu sukuriant galimybę sulaužyti visą sistemą, nes kol kas, visas veiksmas yra orientuotas tik į jos pačios reprodukavimąsi ir uždarumo išlaikymą. Tik tokiu būdu ratas gali būti sulaužytas – kai pasiūlymai ateis iš už sistemos ribų.

Aš turiu kvailą nuojautą, jog taip ir turi atsitikti, nes tai neišvengiama. Kada tai atsitiks? Šiemet? Kitais metais? Sekantį dešimtmetį? Bet tai tikrai atsitiks, galiu prognozuoti kelių amžių tikslumu.

Vienas blogosferos atstovas priminė mano jau tapųsi senu pažadą, kuomet Skirtumui įsipareigojau patiekti įrašą apie Lietuvos lenkus, bandant atsakyti į klausimą, kas tai per keistas darinys ir ko jie tokie ypatingi. Šis priminimas buvo savalaikis, kadangi Lietuvos ir Lenkijos derybos dėl švietimo įstatymo strigo, o Lietuvos Respublikos vyriausybė, kaip visada, nesugebėjo net parodyti kozirius, kuriuos turėjo šiame žaidime. Be jokios abejonės, tai galėjo būti viena iš tų akimirkų, kai istorikai galėjo sublizgėti, bet atsitiko kaip visada – Lietuvos atstovai derybose apskritai pamiršo, kad juos turi. Taigi, apie Lietuvos lenkus, šiek tiek iš toliau, pabandant aptarti pačią problemos genezę.

Taip, reikia pasakyti, jog tai pirmiausiai kultūrinis reiškinys, tik XX a. pradžioje virtęs politinę problema. Kaip jau buvo minėta, laikyti Lietuvos lenkus lenkais (t.y. tokiais pačiais kaip Lenkijos lenkai, kuriuos mūsiškiai dar visai neseniai vadino koroniažais) yra klaida. Lygiai tokia pati klaida būtų juos laikyti lietuviais. Klausimas, ar jie kalba lietuviškai, keliamas pavėluotai, didžioji dalis jų supranta mūsų kalba, neretai akcentą (ypač jaunimo tarpe) gali išgirsti tik gerai ištempęs ausis. O senoji karta? Čia jau priklauso nuo žmogaus nuostatų, bet esant reikalui, visą laiką bus galima susikalbėti, tarp kitko, pakankamai nesudėtingai, jeigu tik nebus išankstinių nuostatų. Šis faktorius ne mažiau svarbus, bet apie jį vėliau.

Taigi, kas tie Lietuvos lenkai? Be jokios abejonės, pirmiausiai tai LDK bajorija, kuri nuo XVII a. buvo pradėta veikti polonizacijos procesų, kurie ėjo gilyn vertikaliai, pirmiausiai paliečiant didikus, vėliau bajoriją, galiausiai ir miestiečius bei valstiečius. Pastarieji buvo priversti komunikuoti su aukštesniuoju sluoksniu, naudojant jų kalbą, galiausiai realiai jų tarpe funkcionavo dvikalbystė.  Net ir XIX a. pabaigoje Mykolas Riomeris rašė, kad jam užteko kontaktų su aplinka, tam, kad lietuvių kalbą išmoktų neblogai, keliais dešimtmečiais vėliau panaši situacija kartojosi ir su Czeslawu Miloszu. Išties, polonizacija nebuvo tokia stipri, kokia atrodo. Apie tai kalba ir 1794 metų sukilimo lietuviškieji atsišaukimai į tautą: jeigu bajorija 100 proc. suprato lenkiškai, kam apskritai prireikė šių raštų, nes jie buvo adresuoti ir LDK bajorams? Akivaizdu, jog situacija nebuvo tokia beviltiška lietuvybės atžvilgiu. Tačiau didžiausi pokyčiai sekė vėliau, po Abiejų Tautų Respublikos žlugimo…

Nustojus būti savosios valstybės šeimininkais, buvusią LDK visuomenę perliejo kelios kolektyvinių krizių bangos, pirmiausiai identiteto krizė – nebeliko Lietuvos, nebeliko Lenkijos, todėl žmonės, kurie paskutinius 400 metų formavo pilietinę tradiciją, siekdami įprasminti savo dalyvavimą politiniame gyvenime, dalyvaujant seimelių gyvenime, nustojo jaustis piliečiais. Ši krizė buvo pirmoji ir viena svarbiausiųjų, kadangi pilietiškai mąstantis žmogus turėjo pasirinkti savo pilietybę. Ne vienas iš jų pasirinko būti rusas, nors Oginskio polonezo motyvus žinojo puikiai, leisdamas sau juos paniūniuoti. Tai toli gražu nereiškė, jog lietuviškumo ar lenkiškumo buvo atsisakoma, tiesiog savivokos kontūrai buvo labai trapūs ir juo buvo galima be didesnių problemų peržengti.

Sekanti krizė buvo susijusi su lojalumu. Piliečiai, įpratę ginti savo valstybę ir tuo kuo jie tiki XIX a. gyveno tokiomis sąlygomis, jog reikėjo šiuos principus keisti. Turint valstybingumo idėją, reikėjo dėl jos kovoti, tačiau norint kovoti, reikėjo sulaužyti duotą priesaiką. Čia antroji problema, su kuria susidūrė buvusieji LDK palikuoniai, kadangi valstybė, kaip vertybė, atrodė kaip siekiamybė, tačiau įmanoma. Pirmojoje šio amžiaus pusėje, kiekviena karta išgyveno po sukilimą. Lietuviškoji bajorija iš įpročio sekė, kokios nuotaikos buvo Varšuvoje, taip formuodama tradicijos tęstinumą, tačiau tuo pačiu metu pamiršdama, jog santykis su Varšuva yra kitoks negu buvo anksčiau. Į jos pusę galima tik žiūrėti, bet ne daugiau. Susiklosčiusi situacija nulėmė tai, kad kelių kartų aktyviausi atstovai buvo represuojami, o tuo pačiu susiformavo įprotis žiūrėti, kokios nuotaikos Lenkijoje. Lietuvos lenko formavimosi procese tai buvo dar vienas probleminis taškas.

Iš principo persidengiant šioms dviems kolektyvinėms krizėms, žvilgsnis į Varšuvą krypo vis smarkiau, pirmiausiai tai buvo laikas, kai galutinai sunyko buvusi gaji LDK lotyniškoji kultūra, tekstai, tam jog būtų prieinami platesnėms masėms buvo pradėti rašyti lenkiškai. Galiausiai veikė ir buvusios sostinės pavyzdys. Tai, jog šiandien nepasidalinama Mickevičiumi, yra būtent šių krizių padarinys. Tačiau… Mickevičius buvo viena ryškiausių to meto figūrų (galima prisiminti ir joj tapatybės problemas, kaip jis jas formulavo – galiausiai atsisakydamas lenkiškumo ar lietuviškumo, o save įvardindamas kaip Europos pilietį), bet ne vienintelė. Lietuvos lenkai tuo metu kūrė savitą kultūrą, nors ir savo forma primenančią koroniažų, tačiau ta forma buvo tik kalba. Turinys buvo kitas, kadangi buvo skatinamas patriotiškumas, tačiau jis buvo orientuotas į LDK. Čia glūdi vienas ryškiausių skirtumų, iš kurio susiformavo visai skirtingas pasaulėvaizdis.

Visgi problemos prasidėjo dar to paties XIX a. pabaigoje, tautinio atgimimo laikotarpiu, kai buvo pradėti kurti atlietuvnimo ir sulenkinimo koncepcijos. Lietuvos lenkai, tarp lietuvių ir lenkų konflikte atsidūrė kaip tarp dviejų girnapusių. Sentimentai ir visiškai kitoks patriotizmas. Šie prieštaravimai iš principo draskė nesusiformavusią tautą. Tiesa, tik jie patys ir matė galimybe pabandyti sugyventi: Lietuvos nacionalistai aiškino, jog tai tautos šaka, kurią reikia arba nukirsti, arba prigydyti prie medžio, Lenkijos endekai teigė, jog reikia pasiekti galutinį dominavimą kresuose (taip pat ir Vilnijoje), todėl Lietuvos lenkų krajovcinės idėjos buvo grynai utopinės, nes spaudimas buvo pernelyg didelis iš abiejų pusių, apsisprendimas gimdavo labai netikėtomis aplinkybėmis.

Galiausiai visi žinome kaip viskas išsisprendė: Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą, kaip Lietuvos lenkų kultūros židinys jis pradėjo nykti, kadangi prasidėjo intelektualų judėjimas iš jo. Dvikalbiškumo (kaip ir dvigubos tapatybės) principas buvo pažeistas, Vilnius buvęs kultūriniu centru, Lenkijos sudėtyje sparčiai provincialėjo. Lenkiškumas (atmetus genetinius ryšius) pradėjo dominuoti. Galiausiai, paskutinės netektys susijusios su antruoju pasauliniu karu, kuomet Vilniaus universiteto profesūra pasitraukė ar buvo fiziškai sunaikinta, o pasibaigus karui prasidėjo lenkų repatriacijos akcijos. Svarbiausia, jog kolūkiuose gyvenantys lenkai sovietams nebuvo problema, problema buvo paskutiniai išsilavinę žmonės, užsilikę Vilniuje. Aišku, visų surinkti nesugebėjo, bet tai, kuo rėmėsi Lietuvos lenkai, buvo iš principo sunaikinta. Galiausiai net ir savoka pradėjo nykti, jeigu nelaikysime jos visiškai išnykusia. Nes Lietuvoje buvo palikti didžiąja dalimi lenkų marginalai. Štai čia ir įvyko didysis lūžis, atvedęs prie dabartinės situacijos, kada Lietuvos lenkais (galbūt buvusiais) pradedama manipuliuoti, o šie tokioms manipuliacijoms pasiduoda.

Gerbiamas Rokiški,

Kadangi Jūs esate ko gero pirmas Lietuvos blogeris, kurio idėjoms buvo paskirtas socialinis – ekonominis traktatas (autorius beveik anonimas, nors kai kas įtaria, jog juo galėtų būti kažkoks Kreivarankis), Jūs pats jau analizuojamas kaip reiškinys, įtakojantis ir beveik lemiantis lietuvišką viešąjį kalbėjimą, kuris sunkiai pasiduoda analizei, tačiau Skirtumas sugebėjo tai padaryti, norėčiau tiesiog visos tautos vardu padėkoti, kad Jūs nepaliekate mūsų tamsoje ir vis dar rašote ir šviečiate. Esame nuoširdžiai dėkingi. Ir tie žmonės, kurie atmetė Tamstos išmintį vien dėl kažkokio šuns, liaudyje vadinamo pipiru (nežinau ar verta rašyti iš didžiosios raidės, jeigu tas šunpalaikis buvo elementarus kaimynų, o gal ir savų, vištų skerdikas), atrodo be galo riboti, nesubrendę ir neapsišvietę, tačiau veikiausiai pasižymintis subtilia logika. Visi be galo džiaugiasi tuo, jog Jūs nenuilstamai rašote ir šviečiate tautą. Dar daugiau, visa blogosfera tiesiog euforijoje, jog nereikia elgtis su savaisiais komentatoriais taip, kaip elgiasi kažkoks Račas, įvardindamas juos dundukais ar dar kažkaip panašiai. Juk visi savuosius komentatorius, kurie yra apskritai niekam neįdomus gali pasiųsti pas Rokiškį, kuris juos pasiūs ten kur reikia, o jeigu bus geros nuotaikos ir su įkvėpimu, gali pasiųsti labai poetiškai (pavyzdžiui, eiti atitinkama kryptimi pasišokinėjant ir dar su apsisukimais, ar kažkas panašaus).

Mielas Rokiški, kaip gerai, kad pasisėmus tamstos išmintimi, šiandien buvo galima vaikams atsistojus prie durų paaiškinti, kad helouvynas yra pseudovakarietiška pseudošventė, kurios dirbtinis perkėlimas į Lietuvą iš principo nieko pozityvaus neatneša (beje, šiandien tokie vaikai gerokai subiesino, todėl jiems skirdavau po kelias minutes pamokslo apie tai, kaip aš žiūriu į šią „šventę“, tačiau turiu įtarimą, jog jie mano, kad tai buvo mano pokštas po jų pasakymo „pokštas arba saldainis“).

Dar daugiau, Lietuvos žmones džiugina tai, jog Jūsų prognozės tiesiog momentaliai pildosi: visai neseniai Jūs rašėte apie tai, jog Rimi yra šūdas (su kuo visiškai sutinku), ir jog ją gali perpirkti pvz. Norfa, ir išties, prieš kelias savaites į buvusias Rimi patalpas, visai netoli mano gyvenamosios vietos Kaune, įsikėlė Norfa. Čia toks tikslumas, jog kirba įtarimas, jog Jūs dirbate su labai slapta medžiaga ir neprognozuojate, o tiesiog informuojate visuomene, apie būsimas permainas. Dėl to visos sąmoningos Lietuvos visuomenės vardu norėčiau padėkoti Jums už tai, ką Jūs darote.

Tik labai norėčiau paprašyti, jog liktų kuo mažiau apleistų ir baltų temų, kalbant apie Lietuvos gyvenimą. Norėjau pasiteirauti, kodėl taip nepelnytai užmirštas pasiliko tų baisių žiurkių, vadinamų bebrais, klausimas? Nejaugi Jums tai visiškai neberūpi? Nejaugi Jūs ruošiatės mus palikti nežnioje, neišnarpliodami iki galo šių klausimų? Pasigailėkite Lietuvos… Ar už tokią Lietuvą mes kovojome, apniktą kardadančių žiurkių?

Su pagarba, meile ir pačiais šilčiausiais linkėjimais,

Žemai lenkiantis galvą,

Baltasis Vaiduoklis

P. S. Visus, ką atsitiktinai pasieks ši žinia, siūlau organizuotis ir įteikti prašymą atitinkamai intitucijai prie prezidentūros, kuri užsiima masiniu ordinu ir medalių dalinimu, jog Rokiškis būtų apdovanotas kaip tautos gynėjas, taip pat už kultūrinę veiklą, taip pat už valstybės pamatų stiprinimą ir t.t. Vertėtų pagalvoti ir apie užsienio valstybių apdovanojimus. Mes turime pasirūpinti, jog Rokiškio krūtinė būtų daug gausiau nukabinėta visokiais ten pakabukais (medaliais ir ordinais), negu Brežnevo. Už šviesą ir tiesą į laisvę, kartu su Rokiškiu, draugai.