Archyvas

Įrašai, pažymėti ‘Baltarusija’

Apie mokyklą ir metodą

Kadangi šiek tiek domiuosi aukštojo mokslo probemomis, be to ir pats gyvenu akademinėje terpėje, bandau kažkiek stebėti diskusijas šia tema. Jos būna įvairios, kartais randi pakankamai pozityvių nuomonių, kartais išjungi ir nebenori sugrįžti. Jose pakankamai dažnas toks teiginys: Lietuvoje yra tik vienas universitetas, kitus reiktų uždaryti. Be jokios abejonės, tai išsako anoniminiai komentatoriai, kuriuos reikėtų laikyti tiesiog marginalais ir nekreipti dėmesio. Tačiau viskas yra gerokai įdomiau, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio, ir čia kalbu ne apie marginalus, nors, prie jų dar būtų verta sugrįžti, bet gal jau kitame įraše. Trumpai apie juos galiu pasakyti tik tiek, tai reiškia grįžimą į tuos laikus, kai visko buvo po vieną – viena tiesa, viena partija, vienas vadas… Juos būtų galima įvardinti kaip sovietinės sistemos garbintojus, nors dažniausiai jie to patys ir nesuvokia…

Lietuva, viešoji erdvė, pokalbis... Dažnai netgi nesuvokiama, kas kalbama jų lūpomis

Lietuva, viešoji erdvė, pokalbis... Dažnai netgi nesuvokiama, kas kalbama jų lūpomis

Šioje vietoje norėčiau sugrįžti prie vieno klausimo, kuris man buvo užduotas ir nežinau, kaip aš į jį atsakiau, tačiau bandžiau išsikapanoti ekspromtu. Taigi, šiek tiek prisiminimų…

Kažkada, seniai seniai, Minske buvau pakviestas skaityti pranešimą moksliniame seminare. Įspėjo mane prieš kelias dienas, temą paprašė sugalvoti pačiam (toje institucijoje aš stažavausi), susijusią su disertacijos tema, Lietuvos istoriografija ir jos sąsajom su Baltarusijos istoriografija. Na, pranešimui paruošti pernelyg daug laiko neskyrė, galiausiai kažką greituoju būdu sumečiau ir pakalbėjau. Išėjo įdomiai. Buvau vienintelis pranešėjęs, bet auditorija atrodė įspūdingai, kadangi buvo susirinkusi visa Minsko profesūra, tyrinėjanti LDK istorija iki XVII a. pradžios. Tačiau tikrosios linksmybės prasidėjo vėliau, kadangi pasipylė aibė klausimų. Išties, matosi labai aiškūs skirtumai tarp jų ir mūsų – kalbos barjeras neleidžia geriau pažinti ir įsigilinti į Lietuvos istoriografiją, tačiau norima žinoti kas vyksta. Todėl susilaukiau įvairių klausimų, kartais labai konkrečių ir dalykinių (pvz.: ar kas nors tyrinėjo Lietuvoje Kazimiero suteikčių knygą), o kartais nuskambėdavo pasiteiravimai, apie doktorantūros sąlygas Lietuvoje, pvz.: kokio dydžio pas mus doktoranto stipendija… Tačiau pats netikėčiausias klausimas, kurį man uždavė buvo itin sudėtingas, į kurį atsakymo vis dar neturiu. Kokios mokyklos yra susiformavusios Lietuvoje? Klausimas sudėtingas tuo, jog šiuo atveju buvo klausiama ne apie aukštųjų mokyklų tinklą. Pasisekė, jog prof. Galenčenka, užduodamas šį klausimą jį šiek tiek ir išplėtojo, pradėdamas kalbėti, jog Baltarusijoje yra trys istorinės mokyklos, Gardino, kurios objektas yra LDK ryšių su vakarų civilizacija tyrimai, Magiliovo, kurie tyrinėja rytų kultūrines įtakas, bei Minsko (ką jie patys tyrinėja, profesorius nedetalizavo, suprask, ir taip viskas aišku, mes vykdom fundamentinius LDK istorijos tyrimus). Visa kita – smulkmė ir planktonas, į kurią neverta kreiptį dėmesio.

Aš suvokiau klausimą, tačiau mane nustebino jo pobūdis ir mokyklos samprata. Tai apie ką kalbėjo, man nei per kurį galą nesisiejo su mokyklos samprata, veikiau tai buvo panašu į tai, ką įvardinčiau tyrimų kryptimis, kurios dominuoja, bet toli gražu ne mokykla, kadangi man tai asocijuojasi pirmiausiai su išskirtine tyrimų metodologija. Dėl ramios sąžinės, pabandžiau pristatyti, kur ir kas tyrinėjama, tačiau man pačiam tai nedavė atsakymo, kaip su tomis mokyklomis Lietuvoje yra iš tikrųjų? Ar galima kažkaip pabandyti jas išskirti? Klausimas sudėtingas ir įdomus, į jį atsakyti nėra lengva, tačiau pabandyti galima. Lietuvoje tokių svarstymų taip pat yra, tačiau vėlgi, susiduriama su mokyklos sąvokos neapibrėžtumu. Aš pabandysiu į šį klausimą atsakyti sau ir savaip…

Lietuvoje, profesionalūs istorikai pradėjo atsirasti tik Pirmosios respublikos laikotarpiu, kai atsirado centras, pradėjęs telkti į vieną vietą specialistus – Lietuvos (nuo 1930 metų Vytauto Didžiojo) universitetas. Jame dirbo didži0ji dalis to meto istorikų. Institucijos požiūriu tai buvo koncentruota, tačiau jos viduje buvo bent kelios grupės, kurių tarpe vykdavo aštrios poleminės diskusijos, pirmiausiai ideologijos pagrindu, kadangi Teologijos fakultete buvo susispietę katalikiškų pažiūrų istorikai, tuo tarpu Humanitarinių mokslų fakultete būta daugiau laisvės. Egzistavo ir trečioji grupė, kuri buvo telkėsi Teisių fakultete. Žvelgiant paviršutiniškai, būtų galima sakyti jo egzistavo trys pagrindinės mokyklos, tačiau tenka pripažinti, jog to meto istoriografinės perskyros rėmėsi ne metodu, bet ideologija. Taip, Rankė jų tarpe dar buvo gyvas ir visi norėjo parašyti taip, kaip buvo iš tikrųjų.

Prasidėjus okupacijai, atsirado išpopuliarėjo naujas metodas, kur iš tikrųjų buvo žinoma kaip buvo iš tikrųjų, Lietuvos istorikams beliko apkabinėti šią struktūrą įvairiais faktais iš vietinės medžiagos ir bus gaunamas patenkinamas rezultatas. Nebuvo laukiama nieko daugiau, tačiau nenorėta gauti ir kažko mažiau. Tyrinėjimai tapo komplikuotais, atmosfera ypatingai nemalonia. Norintys pasiskaityti plačiau, galėtų perversti A. Švedo paskelbtus interviu bei šio istoriko tyrimus, susidarytų pakankamai įdomus vaizdas. Ir nors sovietmečiu ir veikė Lietuvoje dvi institucijos, tačiau tiek vienoje, tiek kitoje buvo dirbama (bent oficialiai deklaruojama, kad dirbama) pagal partijos ideologų diktuojama metodologiją. Šiuo požiūriu padėtis, nors ir atsiradus antrai institucijai, tapo nei kiek ne geresnė.

Galiausiai Sąjjūdžio laikotarpis ir nepriklausomybės paskelbimas bei ankstesnis visuomenės susidomėjimas istorija, paskatino steigti naujus studijų ir mokslo centrus, kurie turėjo pagyvinti tyrinėjimus, plečiant temų akiratį ir ruošiant naujus tyrinėtojus.  Į Lietuvą pradėjo važiuoti išeivijos mokslininkai, atsirado priėjimas prie naujausios literatūros ar uždraustų klasikų. Atrodė, jog tyrimai turėtų pajudėti iš vietos su nauju pagreičiu, o taip pat ir turėjo pradėti formuotis ir mokyklos, kurių ašimi taptų ne tik naujos tyrimų kryptis bet ir metodologija. Tačiau pasižiūrėjus atidžiau, į naujuosius daktarus Lietuvos istoriografijos padangėje, turi nusivilti, kadangi aš negaliu įvardinti nei vienos Lietuvos istorijos mokyklos. Taip atsirado naujos temos, susiformavo naujos tyrimų kryptys, tačiau tai nepaskatino susiformuoti mokykloms. Taip, galima kalbėti apie mokyklas, veikiančias aplink institucijas, taip galima kalbėti apie grupes jaunų ar viduriniosios kartos mokslininkų, susibūrusių aplink vieną ar kitą garbaus amžiaus mokslininką, tačiau visame tame aš nematau mokyklos esmės, nors prielaidos tam lyg ir būtų sudarytos… Galbūt išties dar praėjo per mažai laiko, o gal dar pernelyg aiškiai matosi sąsajos su ankstesnėmis, sovietinėmis institucijomis, tačiau, mano nuomone, dabartinė situacija vis dar laikytina startine pozicija, iš kurios bandoma atsiplėšti… Na gerai, žingsnis žengtas, bet ne daugiau…

Share
Kategorijos: Apmąstymai Žymos: , ,

Bieliackio istorija: kaltų paieška

A. Lukašenka sugeba mojuoti "kliuška" per bet kokius principus ir nuo to mums tik skaudžiau

Šiek tiek pramiegojęs, šiek tiek apspangęs, su ne iki galo išgertu kavos puodeliu ir pypkę dantyse dar kartą permečiau tai, kas vadinama socialiniais tinklais, Lietuvos ir Teisingumo ministerijos bei A. Bieliackio bylos santykio klausimu. Visi žino, kad įvyko kažkas baisaus ir niekas netiki, jog Lietuva gali iš šios situacijos išeiti sausa – bet kokiu atveju, lengvas šūdo kvapas vis tiek tvyros aplinkui. Ir tai nieko neturi stebinti. Iš principo yra dvi pozicijos: dėl visko kalta vyriausybė ir Seimas – Šimašius, Ažubalis ar koks nors Zingeris, arba tai klerkų darbas, kurie tyliai darė savo darbą, vedini tikslų, kurie gali būti deklaruojami vienaip – reikėjo laikytis įstatymo raidės, tačiau niekas negali paneigti, jog jie sąmoningai visa tai atliko. Išties, labai nepatogus laikas, vasara, kai visi atostogauja, o žaibiška reakcija niekas nepasižymėjo. Ir viskas išsitęsė. Komisijų sudarymai ir kaltųjų paieška tik ženklina, jog mes iš tiesų nesame jokia politinė visuomenė, kur garbė ir solidarumas būtų kažkokios vertybės. XIX a. sukilimuose dalyvavusiems mūsų protėviams turėtų būti gėda, kadangi jie turėjo aiškias nuostatas, telpančias į paprastai išdėliotą žodžių pynę: „tikėti laisve ir Lietuvos Statutu“.

Išties, laisve jau seniai nebetikime, kaip ir apskritai, esame nutolę nuo bet kokio tikėjimo, tiek savimi, tiek visuomene, tiek ir religinėmis dogmomis. Ir šioje vietoje mes nugrimztame į eilinę lietuvišką kasdienybę, kurios pagrindą sudaro blaškymasis tarp bandymo išgyventi ir siekio surasti kaltus, nes mes patys kalti dėl nieko negalime būti. Veikiausiai. Apie Statuto metaforą, ką ji galėtų reikšti, net neverta kalbėti, tačiau joje sudėta daug daugiau, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio – joje telpa istorinė atmintis, teisniai principai, bendruomeniškumas ir politinės būtybės lygybė kitų atžvilgiu.

Šiandien ir artimiausiu metu bus ieškoma kaltų, vieni reikalaus Šimašiaus, kiti Ažubalio galvos, bet tai skirtumo nesudaro, nes reikalaujama kraujo ant politinio aukuro. Atsiras žmonių, tiksliau, jau atsirado, kurių mintyse galima bus išskaityti valymo poreikį ministerijoje arba ministerijose, atsiranda ir tokių, kurie ta proga gali paburbėti, apie tai, jog švietimo sistema nevykusi ir ugdo mankurtus. Ir visi reikalaus kraujo. Žinoma, galima bandyti kažką teisinti, tačiau kaip jau pasakyta, geras žmogus politikoje ne profesija. Ir prieš šį argumentą nieko negalima pastatyti, nes bet kokie pateisinimai jau atrodo juokingi.

Taip, galvos turi ristis, pirmiausiai Ažubalio, paskui Šimašiaus, ir, veikiausiai Kubiliaus. Akivaizdu, jog jis, kaip vyriausybės vadovas, turi prisiimti didžiausią atsakomybę, kadangi jis yra įsipareigojęs užtikrinti vyriausybės sklandų darbą, tuo tarpu du ministrai niekaip negali tarpusavyje susikalbėti, ir mes visi puolame į rudos konsistencijos masę veidu, kuri pasirodo, dar ir labai smirda. Tačiau didžiausia Kubiliaus problema netgi ne čia – žadėtasis saulėlydis taip ir neįvyko, nors ir turėjo. Ministerijose turi būti tik tiek klerkų, kad jie visi cyptų nuo bet kokio papildomo popierėlio, ir tai nebūtų vieno skyriaus problema. Tuo tarpu lengvas pasivaikšiojimas iki teismo ir atgal, pakeliui kur nors užsukant dienai praskaidrinti, yra vienas malonumas. Iš lėto, neskubant ir nepersidirbant sukurpiama pažyma ir štai, mūsų snukučiai parudavo. Taip, tai Kubiliaus deklaruotų principų, su kuriais jis kūrė vyriausybės programą, praradimo padariniai. Ir dėl to reikia reikalauti kraujo, ir dėl to Šimašiaus galva, riedėdama turi išdaužyti klerkus kaip kėglius, kuomet visa visuomenė, žiūrėdama į šį reginį galėtų sušukti „straikas“, lygiai tas pats turi atsitikti ir kitose struktūrose, kurios bent minimaliai turėjo prisiliesti prie šios problemos pagal savo kompetenciją (tai, jog šio darbo neatliko, tik jų pačių kaltė). Todėl reikia reikalauti totalaus valymo, kam reikalingi tarnautojai, kurie tarnybos neatlieka?

Ir visgi, galbūt yra kaltesnių už tuos kaltus, kurie visi dabar yra kaltinami? Be jokios abejonės, šioje situacijoje, kalčiausiais lieka tie, kas turėjo stebėti, kas vyksta ministerijų koridoriuose, tie kurie skelbiasi esą ketvirtoji valdžia arba išdidžiai save vadina žiniasklaida. Tai, jog jie gali operatyviai ką nors parašyti, abejonių nekelia – visi atsimename, kaip greitai buvo parašytas briedas apie V. Pociūno žūtį (beje, kiek žurnalistė ir redaktorius atsėdėjo, vardan savo principo neišduoti informatoriaus aš niekaip negaliu prisiminti, nors informatorius ir turėjo būti pavadintas dezinformatoriuimi)…  Peržvelgus portalus, matosi absoliuti impotencija, jie talpina BNS ir ELTOS žinutes, parašo ką nors apie šou verslo pasaulį, tuo tarpu tai, kas gali mus išteplioti šūdais, jiems neįdomu. Aš galiu ironiškai žiūrėti, į visas žiniasklaidos priemones, kurios dabar rėkia, kaip ir aš čia, apie galvų kapojimą, bet jie ne mažiau kalti dėl A. Bieliackio tragedijos, savo abejingumu. Redaktorius, kuris kiekvieną pirmadienį atneša po šūdų kibirėlį ir išpila ant Lietuvos, šioje vietoje turėtų slėptis iš gėdos. Reikia tikėtis, jog šis skandalas bent jau pagyvins jų susidomėjimą, apie ateinančias užklausas. Taip, tai didelis darbas, bet jeigu klerkais mes nepasitikime, kažkas juos turi kontroliuoti iš visuomenės.

Po viso šito raidžių lietaus, prieš paspausdamas „Publish“ mygtuką, dar spėjau pagalvoti, kaip turėtų jaustis Goro provincijoje tarnaujantis Lietuvos respublikos karys, kuris stato savo gyvybę į pavoju, ne vien tik dėl to, jog jis yra šioks toks adrenalino fanatikas, bet taip pat ir vardan principo, jog jo tėvynėje demokratija yra vertybė, kurią verta ginti…

Share

Mažeikis prieš Užkalnį: abi tiesos svarbios

http://plaidklaus.blogspot.com/2011/03/alexander-lukashenko.html

http://plaidklaus.blogspot.com/2011/03/alexander-lukashenko.html

Perverčiau Gintauto Mažeikio komentarą apie situaciją Baltarusijoje, tiksliau, komentaro nuotrupas, ir prisiminiau, vien pavadinimas delfyje vertas dėmesio, be jokios abejonės, traukiantis akį. Ir čia prisiminiau vieną iš Andriaus Užkalnio rašinių, apie tai, jog lietuviams niekas neįdomu, o jie apskritai, didžiąja dalimi yra kretinai. Ir beveik su juo sutikau. Iš kitos pusės, jeigu žmonės apskritai nustoja domėtis žiniasklaida, kas joje vyksta ir kas ten transliuojama, ir nenori dalyvauti lavono spardyme ir kitaip tyčiotis iš jo, tuo perdėm stebėtis ir nereikėtų. Pats tyliai nunarinęs galvą sutinku ir įsirašau į kretinų skaičių. Ne dėl to, jog man Graikija ar Europa būtų neįdomi, tiesiog kanalai, kuriais naudojuosi, apie ją tyli, o aš pats žinių ir neieškau. Nesu labai didelis Baltarusijos įvykių stebėtojas, nors jie yra gerokai artimesni geografine prasme, galiausiai dažniau numetamos kažkokios nuorodos į juos, apie besibūriuojančius ir gatvėje tylinčius, kartais paplojančius žmones. Visą laiką peržiūriu nuotraukas, įdomu stebėti, ar nėra pažįstamų veidų. Dar neteko aptikti, bet žinau, kad jie Minske į gatves išeina. Štai čia atsiranda santykis ir smalsumas, kuomet autentiškas ryšys su konkrečiais žmonėmis, o ne abstrakčia mase, verčia domėtis įvykiais. Tiesa, tai vyksta dažniausiai pripuolamai. Kurį laiką iš kolegų per FB nebegaunu jokių žinių, elektroninis paštas veikia su sutrikimais, dialogas nutrūksta. Kyla natūralus smalsumas, ir kartas nuo karto pagalvoji, jog vertėtų pasiskambinti. Tai, į ką atkreipė dėmesį G. Mažeikis, jog ektroninė erdvė filtruojama, daug ką sustatė į savo vietas. Aš pats tikiuosi, jog Baltarusijos KGB manim nesidomi, nes paskui bus pakankamai sudėtinga ten patekti. Visgi, pakankamai aktyvūs ryšiai verčia luktelėti skambučio iš jų, gal žinutės, o gal laiškelio… Tai suintriguotu.

Trečiadienį skambinausi į Minską – reikėjo draugą pakviesti į konferenciją, gavosi labai keista pokalbio pradžia:

-Kaip pas jus ten Minske, dar nedūstatate?

-Viskas lyg ir tvarkoj, dabar kvėpuoti paprasčiau, negu anksčiau.

-Tai asfaltas neplaukia?

-Ne, šiandien kaip tik debesėliai renkasi, gal net lietaus bus…

Toliau pokalbis pasisuko apie reikalus, pabendravom. Padėjęs ragelį, pagalvojau, ar kalbėjomės apie tą patį. Vakare sėdus į automobilį ir paskus raktelį radijas pranešė, jog Minske ir kituose Baltarusijos vietose vėl būriuojasi žmonės.

Koks trečiadienį buvo dangus virš Minsko – netikrinau. Manau, kad supratau.

Share
Kategorijos: Apmąstymai Žymos: ,

Dar truputį apie Baltarusijos problemas

2010.12.21 Komentavimas išjungtas

Nežinau, kaip praėjo piketas prie Baltarusijos ambasados, nors Maumaz teisingai pastebėjo, jog jis turėjo vykti prie prezidentūros. Ryšiai su Baltarusija po truputį atsistatė, draugas parašė, jog su juo viskas tvarkoj, kadangi juos gelbėjo greitos kojos, laisvėje ir sveiki. Taigi, ko daugiau norėti, lyg ir viskas tvarkoje. Nors tuo pačiu tai būdas ir laikas permąstyti, kiek toli per pastaruosius 20 metų Lietuva nuėjo, kadangi akivaizdu, jog yra su kuo palyginti.

Man būnant Minske, pats miesto gyvenimas priminė apytikriai 1992 – 1994 metus Lietuvoje (išoriškai), taip, kai kur blizga nauji pastatai, pavyzdžiui Baltarusijos Nacionalinė biblioteka, įspūdingas architektūros statinys (kas nematė, žvilgtelėkite), surijęs milžiniškas biudžeto lėšas, skirtas kultūrai. Jos darbuotojai pokštauja, jog po tokių investicijų į kultūrą dar kurį laiką nebus galimybės atnaujinti bibliotekos fondų. Veikiausiai tai jau hiperbolizavimas, tačiau dalis tiesos tame yra. O pačiame mieste tokie statiniai daugiau išsiskiria iš bendro konteksto negu laikytini taisykle.  Tačiau išoriškai susidaro vaizdas, jog Minskas modernizuojasi, tampa Europiniu miestu ir t.t. Tačiau tai tik paslepia problemas. Viskas yra gerokai sudėtingiau, todėl Baltarusijai reikia revoliucijos.

Viena didžiausių Baltarusijos problemų yra ta, jog ši valstybė anksčiau neturėjo savo valstybingumo (1918 metais paskelbus Baltarusijos nepriklausomybę, valdžia joje negalėjo realizuoti savo prerogatyvų, galiausiai ji buvo okupuota ir pasidalinta tarp Lenkijos ir Tarybų Rusijos), funkcionavęs apribotas valstybingumas Tarybų Sąjungoje nieko nereiškė, tačiau kūrė tam tikras struktūras. Byrant Sovietinei imperijai, Baltarusija pirmą kartą tapo nepriklausoma valstybę. Be neapykantos buvusiems okupantams ir be jokios revoliucijos, nes nomenklatūrinis elitas tapo politiniu elitu. Ties šia vieta ir prasidėjo visos baltarusių problemos: buvo išlaikyti tie patys interesai ir struktūros.

Iki Baltarusijoje išrenkant prezidentu Lukašenką, provakarietiška kryptis oficialioje politikoje egzistavo, tačiau ji greitai pasikeitė ir Lukašenka pradėjo orientuotis į Rusiją (2000 metais buvo sutverta Rusijos – Baltarusijos valstybė). Kadangi baltarusiams pritrūko neapykantos, jie ir toliau toleravo sovietų santvarkos likučius, Lenino ar Markso citatos buvo pakeistos Lukašenkos citatomis (gaila, nepasidariau nuotraukų), laiko klausimas kada šalia Lenino paminklų bus pastatyti paminklai Lukašenkai. Išlaikius visas išorines sovietinio patoso funkcijas, būtų stebėtina, jog vidinis turinys pasikeistų, todėl palaipsniui įsigalėjęs Lukašenkos diktatas buvo logiška viso to išdava. O mes juk turėjome dainuojančia revoliucija, pas mus ir kolektyvinė sąmonė veikė kitaip.

Visgi blogiausia kas atsitiko Baltarusijoje yra patinė situacija, į kurią  šalį įstūmė Lukašenka: suartėjimas su Rusija yra daugiau negu akivaizdus, o net ir didžiausi kritikai kartais teigia, jog tik Lukašenkos ambicijos leidžia Baltarusijai balansuoti ant nepriklausomybės ribos. Bandyti atsigręžti į Europą Lukašenka negali (geriausiu atveju jis tai imituoja, kol tai yra naudinga).  Todėl net Baltarusijos intelektualai mato Lukašenkos asmenyje tam tikrą pozityvą.

Ir dar viena Baltarusijos problema, susijusi su Lukašenkos valdymu yra jo būsimas palikimas: nesvarbu, kokiomis ekonominėmis sąlygomis Lukašenka bus priverstas palikti prezidento postą, tačiau pati didžiausia problema yra ta, jog jo įpėdiniai gaus valdžią tomis pačiomis sąlygomis, pirmiausia – prezidento galios išplėstos konstitucijoje. Todėl gali formuotis uždaras ciklas, Lukašenkos įpėdinis, jeigu jis gerbia konstitucija, turės ja ir vadovautis. Būtent tai yra skeptiško požiūrio į demokratinius rinkimus Baltarusijoje prielaida. Liūdna, jog revoliucijai šiomis dienomis jėgų vis dar nepakako.

Share
Kategorijos: Netoli politikos Žymos: ,

Baltarusijos problema

Kol Rokiškis intensyviai stebi, kas vyksta Baltarusijoje, aš pakapstęs paskutinių dienų meilus, pasidalinsiu keliomis patirtimis, susijusiomis su ta pačia problema. Turiu Minske kelis neblogus pažįstamus, kuriuos galėčiau netgi pavadinti draugais (nors santykiai pakankamai nuoširdūs, tačiau tam, jog pavadinti juos bičiuliais dar turėtų prabėgti keleri intensyvaus bendravimo metai). Taigi, šiek tiek subjektyvių pastebėjimų, apie tai, kas vyksta Baltarusijoje.

Kadangi sekančių metų pradžioje dalyvausiu konferencijoje Minske ir dėl to jau yra 95 procentais susitarta, vienas iš baltarusiškų draugų prieš kelias dienas parašė, jog išeina į revoliuciją ir kai atvažiuosiu (data dar nėra tiksliai aiški vasaris ar kovas) prašė užsukti pas jį į kalėjimą, kadangi tai revoliucija, kurioje pergalės nesitikima. Be jokios abejonės, tai buvo pusiau pokštas. Neturiu jokių galimybių šiuo metu su juo susisiekti, tačiau neabejoju, jog jis tikrai buvo Nepriklausomybės aikštėje, pirmiausiai kaip aktyvus pilietis, antra – ji už kelių metro stotelių nuo gyvenamosios vietos, todėl abejoju, jeigu anksčiau dalyvaudavo panašiose akcijose, kas nors jį sulaikė. Lauksiu atsiliepimo.

Kai kas akivaizdžiai krenta į akis: net ir didžiausi šalies optimistai nesitiki nieko gero iš masinių susirinkimų. Jie iškart suvokia, jog šioje vietoje jie pralaimės. Manau, lygiai tą patį suvokė ir opozicijos lyderiai ir kyla klausimas, ar tos aukos nebuvo beprasmiškos. Be jokios abejonės, galima pasakyti, jog taip buvo pademonstruotas rėžimo brutalumas, tačiau pasekmės dalyviams bus baisios. Paprastai didžioji dalis  tokiuose renginiuose pasirodančių dalyvių būna studentai (tam yra potencialas, kadangi Minske yra keliolika aukštųjų mokyklų, nors tikslus skaičius gali viršyti ir dvidešimt), kurie suėmimo atveju netenka vietos aukštojoje mokykloje, priverčiami susimokėti už studijas (Kainos lyginant su Baltarusijos pragyvenimo lygio ir atlyginimo santykiu tikrai žvėriškos), o šiais metais valdžia gali būti paruošusi ir dar kokių nors netikėtumų.

Tačiau studentija yra ne šiaip sau aktyviausia visuomenės dalis, ji turi labai aiškius reikalavimus, kokių ji norėtų pokyčių Baltarusijoje, pirmiausiai jaunimo atžvilgiu. Pirmiausiai studentai norėtų, kad būtų panaikinta visuotinė karo prievolė (pakankamai logiškas reikalavimas, nors reikėtų pasvarstyti, ar profesionali kariuomenė nebūtų dar galingesnis ginklas Lukašenkos rankose). Antrasis reikalavimas, mūsų visuomenėje jis atrodo keistas, tačiau Baltarusijoje be galo logiškas – panaikinti paskyrimus į darbo vietas. Niekas nenori kelis metus dirbti kokiame nors kaime, kur turi nuomotis butą, o tau moką visiškus grašius (mūsų sąlygomis tai būtų apytikriai 400 litų, panašiame kainų lygyje). Ši sistema kol kas tenkina tik labai siauras studentų profesijas – milicininkus, juristus, tarptautinių santykių specialistus ir panašiai (beje, pagal Baltarusijos įstatymus turi paskyrimus gauti visi, o tarptautinius santykius kasmet baigia keli tūkstančiai studentų, nes tai laikoma prestižinę specialybę, todėl jie netgi teisiasi su valstybę, jog surastų, kur juos paskirti). Galiausiai privataus verslo kūrimas ir išsaugojimas, kadangi valstybinėse struktūrose ar įmonėse dirbti yra pavojinga, o privatus verslas, jeigu ir susikuria, tai vėliau jam būna pakankamai sudėtinga išgyventi, nes Lukašenkai yra labai patogu, kai vienintelis (gal tiksliau dominuojantis) darbdavys yra valstybė. Tai dar viena galimybė kontroliuoti visuomenę.

Jeigu Lukašenka staiga prieš rinkimus būtų sutvarkęs šias sritis, Nepriklausomybės aikštėje ir Minske šis vakaras būtų gerokai ramesnis. Opoziciją tokiu atveju būtų palaikę gerokai mažiau žmonių. Tik tie, kas puikiai suvokia, jog Lukašenka tempia valstybę ir visuomenę į dugną ir gali sau leisti pajuokauti, jog tai iš tiesų yra diktatorius, o jo diktatas nuolat stiprėja. Pakanka palyginti 1994 metų ir dabartines jo nuotraukas: ūsai visą laiką siaurėjo.

Ženklas, jog daugiau taip negali tęstis bus kai jie taps maždaug tokie:

Share
Kategorijos: Netoli politikos Žymos: ,
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos