Apie recenzijas: unikalus atvejis
Ne taip seniai buvau palikęs įrašą apie recenzijos žanrą, jis yra pakankamai sudėtingas. Norint paruošti dėmesio vertą recenziją, reikia sugaišti ne mažai laiko. Jeigu siekiama sąžiningai atlikti šį darbą, galima praleisti valandų valandas, svarstant kokie yra recenzuojamojo objektai privalumai ar trūkumai, o pateikiant verdiktą, dar reikia nuspręsti, kuri gi pusė nusvėrė…
Klajodamas po nuorodas, susidūriau su vienu iš profesionalių Lietuvos recenzentų – Mindaugu Peleckiu, perskaitydamas jo alfa.lt perbublikuotą pakankamai seną tekstą. Tema įdomi, juolab, jog Hausas yra vienas iš dviejų serialų, kuriuos žiūriu…
Visgi… Užėjęs į gale nurodomą puslapį, apstulbau, kadangi pamačiau, jog žmogus recenzijos žanre skelbiasi perkopęs pusę tūkstančio. Net pritupiau iš netikėtumo, bet spėjau viską danešti ir ištuštinti žarnyna toje namų erdvėje, kur ir priklauso. Visgi pradėjus savo pasiskaitymus, buvo nuspręsta, jog galima apsišikti vietoje, nes tai ką daro šis žmogus – gaunasi lygiai toks pat: šūdas. Kodėl? Didžiosios dalies pasirinktų recenzuoti knygų atveju, autorius net nesiteikia pristatinėti rimčiau, tiesiog praplaukia paviršiumi ir tiek. Bet… Atrodytų viskas tvarkoj, anotacija, savitas žanras, tačiau iki anotacijos jo rašinėjimai taip pat netempia.
Visgi privalau prisipažinti, jog paskaitinėjau tik mane sudominusių knygų recenzijas, todėl pernelyg griežto nuosprendžio teikti negaliu. Pasakysiu tik tai, kas matosi akivaizdžiai – per visas tekstų siūles smelkiasi diletantizmas, o tuo atveju, kai buvo bandoma diskutuoti su autoriais tiesiogiai (plg.: čia), normalaus ir sugromuluoto atsakymo ši grafomanija atsiduodanti figūra pateikti taip ir nesugebėdavo. Dar daugiau, ne vienas jo rašinys atsiduoda aiškia teksto suvokimo stoka ir atrodo kaip atsitiktinių žodžių atsitiktinis išmėtymas tekste. Žmogus, besiskelbiantis rašytoju (nors pipedijoje apibūdintas gerokai tiksliau), bet nesugebanti būti netgi doru skaitytoju, atrodo itin juokingai (šiek tiek primena anekdotą apie čiukčia).
Galima nurodyti ir metodologines nuostatas, kurios tapo pono Peleckio recenzijų pagrindu:
1. Parašyti šiek tiek apie nieką,
2. Pasiknaisioti po autoriaus (-ių) bibliografija (tinka ir vikipedinės žinios),
3. Perrašyti turinį (t.y. skyrių pavadinimus),
4. Parašyti ką nors apie nieką,
5. Sudaryti įspūdį, kad knyga buvo perskaityta, elementariu veiksmu – atsiverčiant atsitiktinį puslapį ir pabandant kokią nors citatą ištraukti iš konteksto ir numesti. Jeigu pavksta prie jos ką nors prikergti, tuomet viskas yra dar geriau, nors ne retai citata paliekama ir vieniša, apgaubiant ją išmintinga tylos skraiste.
Bet svarbiausiai ištraukiant ką nors iš konteksto duoti visiškai su pristatomu (nors iš tikro nepristatomu) tekstu nesusijusį pavadinimą ir viskas tinka (na, ant kiek žmogus turi būti bukas, jog Miloszo ir Giedroyco laiškų rinkiniui duotų pavadinimą „Katalikybė – pagrindinis carų priešas„, man sunku įsivaizduoti ar išreikšti skaičiais – tikrai ne mažiau negu 359 laipsniai, neatmetant galimybės prirašyti minutes ir sekundes). Tačiau dar kvailiau atrodo kuomet recenzentas griebiasi antrojo leidimo recenzavimo, pamiršdamas pirmojo leidimo recenzijas ir tyrimus susijusius su juo, tačiau nepatingi pademonstuoti savosios kvailybės galvodamas idiotiškus pavadinimus. Nekalbant jau apie nežinia kelinto lietuviško „Laiškų Liucilijui“ vertimo leidimą, šį kartą sutrumpintą, atrinkus laiškus. Visgi recenzijos autorius net nepasivargino paaiškinti skaitytojui, kokiais principais šie laiškai buvo atrinkinėjami ir kodėl buvo parinkti būtent šie laiškai. Išties, būtų galima šio recenzento nekompetencijos pavyzdžius vardinti be galo, kol atsibos, tačiau tokio tikslo sau nenorių kelti, nes tai yra beprasmiška dėl elementarios priežasties: šis personažas net neįsivaizduoja, kas yra recenzija. Elementarus pavyzdys iš jo recenzijos A. Šliogerio knygai „Transcendencijos tyla“ (beje, pavadinimas verčiantis nusišauti – Šarikas ir transcendencija): „atpasakoti jos turinį neprasminga“, taip tarsi atpasakojimas būtų realus tikslas, keliamas recenzijos. Tačiau baisu, kai su tokiu suvokimu, kas yra recenziją žmogus griebiasi šio žanro.
Ir šį žmogų galima vadinti profesionalu, nes jis tuo profesionaliai užsiima, veikiausiai gaudamas už tai honorarus, nes priešingu atveju, nematau tikslo, kam kepti per dieną po 3 – 4 nekokybiškas rašliavones. Tačiau profesionalas yra tiek neprofesionalus, jog skaitant jį darosi baisu. Baisu dėl žmonių, kuriems jis savo tekstus adresuoja. Tačiau jeigu jis už tai gauna pinigus, darosi dar baisiau dėl mūsų leidyklų, nejaugi jos taip visiškai neturi pasirinkimo? Ir čia tik tenka nunarinus galva palinguoti, jog laisva rinka ne visada pajėgi viską sudėlioti į savo vietas…
Minde Peleckiukas yra visiškas, totalus diletantas. Apie Šariką rašoma berods ne knygoje „transcendencijos tyla“, o visai kitoje -- „niekis ir esmas“
http://kreivarankis.popo.lt/2009/02/13/arvydas-sliogeris-apie-teorine-aistra-is-knygos-%e2%80%9eniekis-ir-esmas%e2%80%9c/
(tame mano poste yra ir nuoroda į google)
bet tai peleckiukui visiškai pofik -- ir tos „transcendencijos tylos“ jis aiškiai neskaitė ir ne dėl to, kad peza apie siužetą, kurio neatpasakos…dėl to, kad stora toji knyga. Tiesiog išmeta tą citatą apie šariką google. Nu tai jis ir suplaka viską į vieną krūvą ir kažką pagooglinęs dar suranda ką apie šliogerį mano Baranova ir tt.. Šarikas, kaip ir bulvė turinti metafiziką, tai Šliogerio bandymas konstruoti savo filosofiją, tuo tarpu „trnscendencijos tyla“ yra skirta iš esmės vakarų filosofijos apmastymui ir interpretavimui.
dar vienas geras momentas toje „recenzijoje“ -- Peleckis pasidžiaugia, kad Lietuvoje yra tokių iškilių filosofų kaip Šliogeris…ir dar greta tiesiog išvardina tuos kuriuos žino 🙂 t.y. Šerpitytė, Baranova, Kuzmickas…
Žodžiu, tas Peleckis tai nykus ir bukas grafomaninis chaltūrščikas.
Siūlau jo garbingą vardą ir pavardę įtraukti į šio įrašo pavadinimą, kad geriau išplistų nuorodos.
„Ir čia tik tenka nunarinus galva palinguoti, jog laisva rinka ne visada pajėgi viską sudėlioti į savo vietas…“
O gal kaip tik laisva rinka čia ir kalta? Juk žmogus, gamyboje pritaikęs H. Fordo konvejerio principą konkurencingesnis nei amatininkas-namudininkas.
Nepamirškite, ponai, kad šio žmogaus pavardė puikuojasi ant knygos „Lietuvos rokas“ viršelio (tipo, kaip autorius) ir matomai puikuosis ant antro tomo apie Lietuvos muziką. O kur dar knyga apie apokaliptinius 2012-uosius?
Recenzijos labai prastos.
@kreivarankis
Kreivaranki, aš vėl sėdžiu Vilniuje, maž kada išgeriam arbatos kokios? Šiaip ten net bukas mano protas suprato, kad vardijimas ne visą laiką gali atskleisti kažką, nes Šliogerį aš suprantu kaip itin ryškų originalą (galbūt kažkiek supopsintą), bet išties draskantį visuomenę (visomis prasmėmis)… Nors aišku, aš pripažįstu savo diletantizmą ir nesupratimą, o kas galėtų būti transcendencija aš numanau tik iš Anzenbacherio įvado. Bet vienas svarbus momentas -- aš niekada Šliogeriui recenzijos nesiimčiau rašyti (net ir anotacijos)…
@Pseudohistorian
Ir tai aš matau kaip ydą, galbūt tik neaiškiai suformulavau. Nors čia galima prisiminti ir geriausias broko gamybos tradicijas, svarbu kad tik susidarytų reikiamas kiekis…
@Aistė Paulina
Aiste, Jūs suformulavote pernelyg švelniai, nes recenzijos daugiau negu prastos. Įdomus klausimas, ar jis pats tai suvokia?
Dėl Lietuvos roko Jūs irgi teisi, bet čia viena iš daugelio istorikų ir muzikologų apsileidimo sričių. Kaip sakant, tu pats durnas…
IP 92.61.38.106, baltasis čmo, kur matei 1000 recenzijų puslapyje http://www.mpeleckis.eu, jei viskas griežtai registruojama ir jų yra, berods, 566? O jei nesugebi rašyti, geriau nerašyt. Kaip sako A.Račas, dundukų ir taip pilna -- pilnas delfis ir ne tik komentininkų.
@to 92.61.38.106
O Jums gerbiamasai neatrodo, jog jeigu vienintelė klaida, dėl kurios priekaištaujama yra tokia nežymi, jog Jūsų rašliavonėms nuo to tik blogiau. Ir ar Jums neatrodo, jog net ir ji įsivėlė veikiausiai dėl to, jog buvo pernelyg pulta į Jūsų sąmonės srautą? Problema ta, kad aš ją per 2 minutes ištaisysiu, o tamstai norint išlikti bent šiek tiek padoraus veido būtina ištrinti visą savo puslapį, kuriuo taip didžiuojatės?
@to 92.61.38.106. Nebūk vaikas, tavo sapalionės užseivintos, kur reikia. Dėl ko turėčiau trinti savo puslapį, jei per pilnatį kažkokiam dundukui pačiuožė stogelis? 😀 Nejuokink, eik varškytės pavalgyt, vaikeli.
Gėda, ir darsyk gėda melagiui „baltajam vaiduokliui“, kuris apšmeižė ir dabar bando trinti savo šmeižto pėdsakus. Dar cyptelsi, tavo originalus tekstas keliaus į teismą.
Su viena sąlyga to nebus: jei dabar pat čia ir viešai savo fb atsiprašysi. Kitaip -- pasiskaityk LR BK, kiek duoda už šmeižtą. Pakankamai, kad susimąstytum.
Ir dar, Būtų malonu, jeigu pradėjote reikalauti kažko, jog bent prisistatytumėte. Žodžiu, bandykite aiškiau formuluoti viską…
Ir paskutinis klausimas, atsiprašyti čia, komentaruose, ar atsiprašymui paskirti atskirą įrašą?
@to 92.61.38.106
Tai, ką Jūs vadinate bandymu „trinti savo šmeižto pėdsakus“ aš vadinu redakciniu procesu, kur skaitytojo pastebėtas netikslumas po pastabos buvo pataisytas. Jeigu bandyčiau trinti Jūsų ir savo komentarą (liečiantį Jūsų pastabą), tuomet viskas ok, rėkite kiek norite, jog maskuoju savo šmeižtą. Tačiau dabar, pagalvokite ką pasakėte. Gal galėtumėte pasakyti už ką aš turiu atsiprašyti? O gal dar ir G+ tinkle atsiprašymą paskelbti man nesunku, tačiau pabandykite tiksliai suformuluoti už ką aš turiu atsiprašyti?
Už šmeižtą.
Kas tu toks kad nurodinėtum?
Tavo didžiausias košmaras. Dar pabandyk mane tujinti, atsiųsiu juodąjį vaiduoklį :DDD
Man košmarai nesisapnuoja, reiškias tu niekas, eik nachuj…
M. Peleckiui reikės atsiprašymo, jis jo reikalavimą gali pakabinti pas save ir įmesti man linką čia, be jokios abejonės, motyvuodamas, nes pasakymas „už šmeižtą“ reikštų kažką pernelyg abstraktaus. Tegul nurodo jį šmeižiančias vietas. Per 2 valandas atsiprašysiu, o tokio kaip tu idioto pasiuntimas galimas tik viena kryptimi. Nors galima pasiųsti ir pas Rokiški, kad jis pasiųstu dar toliau…
Pagrindinis šmeižtas (neskaitant debiliškų klaidų) yra „metodologinės nuostatos“, kurios yra melas ir nesąmonė, taigi šmeižtas. Skelbk atsiprašymą kad ir per 3 valandas, jei toks lėtas esi, nes paviešinsiu visur, koks esi nesužalotprotis.
Laukiu linko su motyvuotu reikalavimu atsiprašyti, į visą kitą mėšlą, kurį čia susiruošiai parašyti, nereaguoju…
Kas tu toks, kad aš tau linkus „su motyvuotais reikalavimais“ siuntinėčiau. Viskas ir taip aiškiai parašyta. DŽiugu, kad esama tokių proto ubagėlių kaip tamsta, bent neliūdna gyventi 😀 Kaip sakoma: kalbėk, kalbėk, prisikalbėsiu vienądien. Jau dabar užtenkamai prisikalbėjai. Viskas, nebeturiu laiko tepti rankas į mėšlą.
Ne „susiruošiai“, analfabete, o „susiruošei“.
Aš taip ir nesupratau, ko tu čia putotis, eik ramiai nachuj ir nesinervink. Ir toks pasakymas bus aktualus, kol nesulauksiu linko. Taip kad, pasišokinėjant ir su šypsena siunčiame Peru kryptimi…
Tegul viskas, ką blogo palinkėjai ir kur pasiuntei, tau sugrįžta su kaupu 😀 Daug kartų na 😀
„ko tu čia putotis“ 😀
BK nepamiršk asilėli…
Tamsta mane jau tiek apšmeižei ir pažeidei mano orumą ir garbę, kad gali mokytis savo BK ir CK ir ką tik dar nori. Beje, tas, kuris žemina kitą, dažnai esti psichologiškai nestabilus, nepilnavertiškumo kankinamas. Užuojauta tau. Gydykis.
O. „Baltasis čmo“ pagal BK yra asmes įžeidimas. Paros užtikrintos.
Pelecki, ar kameroje rašysite dar recenzijų? Numanau, kad viešieji darbai tam gali sutrukdyti.
1) Mano žodyne čmo -- geras žmogus. O jūsiškiame? Nepatinka būti geru žmogumi? 2) Ne, BK, o CK. 3) Aš ne Peleckis, jūs su kažkuo mane painiojate. 4) Anonimas negali kreiptis į teisėsaugą, nes jis yra anonimas, o žmonės turi vardus ir pavardes, jūs gi tai slepiate, vadinasi, turite dėl ko. 5) Peleckis čia buvo apšmeižtas, o tai jau tikrai yra BK. Apie jo garbės ir orumo pažeminimą, siuntimą na…. tiesiu tekstu (galite taisyti ir toliau, viskas užseivinta) net nekalbu. 6) Ibid: nustokite pilti purvus, įspėju jus.
Su teisėjui aiškinkitės apie kodeksus, ne su manimi.
Anonimas gali eiti parūkyti, bet anonimų nematau.
Amžinoji jaunų, ražių, su nuomone ir dar dasirovusių iki interneto klaida. Suprask -- ne anonimas, o IP adresas. Visi IPT adresus logina, laiką logina ir pririša prie konkretaus asmens. Nebent vagiate bevielį interneto ryšį iš kaimyno. Kas, šiap jau, irgi baustina visu įstatymo griežtumu.
Tamstos IP man žinomas. O „atsiprašymas“ priimamas kaip šmeižto tęsinys.
Su teisėju aiškintis teks ne man, jaunuoli.
Ok.
Jei linksmintis tai iki galo.
Su tamsta kiaulių neganiau, tad jaunuolis tarsi ir nederantis kreipinys. Mano IP žinot negalite, nes… (pats pavardykite sąlygas, kuriomis jo sužinoti negalėjote). Nes negalite jo žinoti ir tiek. Ir numanau, kas yra IP nelabai žalio supratimo turite.
Prašau, pacituokite „šmeižto“ apibrėžimą iš kurio nors kodekso, kurį skaitėte. (nors numanau, neskaitėtė jokio, nes jau būtų recenzija). Nors, recenzijas rašant neskaičius knygų, gal ir kodeksų skaityt neverta.
Viešas įžeidinėjimas, „čmo“(!) yra baudžiamas paromis arba viešaisiais darbais. jei skaitėte kodeksus, nepatingėsite pacituoti ir straipsnį. Jei ne, pacituos teisėjas.
Kokiu adresu siųsti šaukimą į teismą?
Mano bajoriškoj prigimtyje bylinėjimasis įgimtas.
@baltasisvaiduoklis
Keistuolis tu, BV! Taigi turi mano mobilaus numerį. Tai paskambink kai Vilniuj būsi, nepasididžiuok. Galėsim kavos, arbatos ar ko tai rimčiau 😉
Atviras laiškas rašytojui Mindaugui Peleckiui:
http://culture.lt/lmenas/?leid_id=3353&st_id=18852&txt=k%C5%A1anavi%C4%8D
@Arvydas Kšanavičius
beje gerb. Arvydui Kšanavičiui pakvietimas irgi galioja 😉