Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Kol visi buvo susirūpinę ACTA, aš kariavau vieną niekingiausių karų savo gyvenime, kurį neišvengiamai pralaimėjau, nes pas mane atėjo Mindaugas Peleckis, ir mane suvartė, o grasindamas Baudžiamuoju ir Civiliniu kodeksu, privertė nuleisti galvą bei paneigti tai, ką anksčiau esu parašęs, paliesdamas šį asmenį.

Mindaugas Peleckis – iš tiesų yra unikalus žmogus, kuris taip nuostabiai ir gražiai rašo, o jo recenzijos tokios išsamios, kad nieko kito nelieka, kaip tik pripažinti, jog mano įrašas apie jį buvo klaidinantis visuomenę ir aš, jį paskelbdamas, padariau žalą, kurią esu priverstas atitaisyti…

Na nesigauna man taip…

Komentarų nereikia?

Mindaugas Peleckis išties yra pats didžiausias grafomanas, nesugebantis rišliau surišti tarpusavyje bent kelių sakinių, ir tuo pačiu metu leidžiantis sau manyti, jog yra labai kietas, subtilus, na neslėpkim ir to, jog ir genialus rašytojas, publicistas ir t.t. Nesiimu vertinti jo kaip rašytojo, kadangi šiandien džiaugiuosi, jog jo rašinių nesu skaitęs, tačiau tai, kokias recenzijas jis rašo man leidžia nedviprasmiškai pavadinti jį grafomanu. Jis jų nerašo, atsivertus kurią nors iš jų yra 90 procentų garantija, jog Jums bus pateiktas šūdas gryniausiame savo pavidale, todėl bet kuris skaitytojas tik sugaiš su jomis laiką. Likę 10 procentų paskaitomų recenzijų, yra kompiliacinio pobūdžio, todėl, jeigu nebūsite skaitę ankstesnių nuomonių, yra nedidelė tikimybė, jog kažką naujo visgi galite sužinoti. Nors dar yra klausimas, kaip jis tą informacija sugebės apdoroti, nes dažnai nėra pajėgus apdoroti tos informacijos.

Beje, buvo atliktas nedidelis stebėjimas. Pas mane komentaruose jis buvo pakankamai atidus, skaitydamas manuosius komentarus, sugebėdavo pastebėti gramatines klaidas, nesuderintus žodžius, tačiau jam niekaip nepavyko suformuluoti priekaištų man, rėkė apie kažkokį šmeižtą, kurio aš, na, niekaip neįžvelgiu, apie kažkokias metodologines nuostatas, kurių nesugebėjo įvardinti, o visame tekste nurodė tik vieną klaidą, kurią aš pataisiau. Akivaizdu, jog tai yra oligofrenijos simptomai, kuriuos reikia kuo greičiau tirti, tam jog būtų pradėtas nedelsiamas gydymas. Tačiau už mus visus, Lietuvos visuomene, turiu atsiprašyti, jog priverstinis gydymas Lietuvoje neįmanomas, o šis, nesuprastas genijus, niekada to nesupras. Žinoma, yra išimtys, kai keliama grėsmė sau ar kitiems žmonėms, tačiau tai, jog jo veikla žalinga visuomenei nėra pakankamas argumentas.

Taigi, atsiprašau Mindaugo Peleckio, jog priverstinis protinių defektų diagnozavimas ir šalinimas Lietuvoje yra neįmanomas.

Kadangi pradėjau kalbėti apie ACTA, galiu pridurti ir dar vieną momentą, Mindaugas Peleckis priklauso Lietuvos Rašytojų Sąjungai. Dar viena iš nomenklatūrinio rojaus paveldėta organizacija, kuriai, spėjant pagal šio personažo veiklą, pirmiausia rūpi užtildyti savo konkurentus. Negaliu pasakyti tiksliai, bet ši irštva yra vieni iš tų, kurie yra suinteresuota, kad ACTA taptų teisinę galią turinčiu kūnu…

Kaip ir buvau pažadėjęs Mindaugui Peleckiui, atsiprašymą paviešinsiu savo G+ ir FB profiliuose, tikiuosi, jis bus patenkintas…

Grumlinas pastaruoju metu pradėjo kabinti įdomią ir, ko gero, amžinai aktualią temą, susijusią su 1940 metų koloborantais. Nusistebėjęs dėl Antano Venclovos vertinimų ar Venclovų namų muziejaus. Tačiau Antano Venclovos situacija yra daugiau negu daugiaprasmiška. Kad jis suvokė, jog jo pasirinktas kelias santykiuose su Sovietų Sąjunga yra klaidingas, manau, jog yra pakankamai akivaizdu. Priešingu atveju vargu ar būtų užauginęs disidentą (turiu omenyje Tomą Vennclovą). Tai kaip jį vertinti? Kaip literatas jis tikrai neįspūdingas (Juozas Keliuotis teigė, jog ir netalentingas), kaip žmogus? Parsidavėlis ar vargšas naivuolis? Ko gero šiek tiek to, ir šiek tiek to, nors pragmatinis A. Venclovos požiūris į gyvenimą akivaizdžiai kalba, jog pirmasis epitetas labiau tinkamas. Visgi Venclovų namai, bent jau mano nuomone, pilnai turi teisę egzistuoti, dėl Tomo Venclovos. Ar reikalingas akcentas, kalbant apie jo tėvą? Juk tik taip galima suprasti aplinką, kurioje jis augo.

Kalbant apie 1940 metų delegaciją, galima paminėti, jog A. Venclova literatų tarpe yra tipingas pavyzdys, nes tik Liudas Gira iš Maskvon vykusių literatų neturi savo muziejaus. Ir Petro Cvirkos, ir Salomėjos Nėries memorialiniai muziejai stovi su jų gyvenimu susijusiose vietose. Dėl Salomėjos Neries ir Petro Cvirkos muziejų poreikių galima ginčytis (kaip ir apskritai dėl muziejaus poreikio šių dienų visuomenėje), tačiau dėl jų vietos lietuvių literatūroje? Abu talentingi. Abu paliko pakankamai žymų pėdsaką. Abu koloborantai. Jeigu Salomėja iš tiesų buvo pakankamai naivi ir romantiška, tai Cvirką vertinti daug sudėtingiau. Aš nesiimčiau jų nurašyti dėl literatūrinio palikimo. Reikia prisiminti, jog šiuo klausimu buvo keliama ne viena diskusija, ir niekas iš jų nėra laimėjęs. Akivaizdu, jog jų vieta gali būti tik literatūros rėmuose. Ten jie ir turi būti izoliuoti.  Būtų gerai, jeigu šių antiherojų paminklai stovėtų Grūto parke, o paminklinės lentos būtų nukabinėtos.

Tačiau didžiausia problema yra netgi ne  juose. Blogiausiai, jog atsiranda personažų, kalbančių, jog beveik bet kokia veikla tuo metu buvo „darbas Lietuvai“. Tai nėra vien tik AMB citata, tai ištisa ideologija, kuri slepia koloboravimo juodąją pusę. Buvusiems komunistams labiausiai reikėjo tokios ideologijos, kad galėtų prisitaikyti. Juk jeigu dabar sugrįžtu raudonoji revoliucija, būtent jie pirmiausiai būtų įvardinti kaip buržuazinis elementas, nes tai, ką darė partijos nariai Sovietų Sąjungos žlugimo metu, leido jiems tapti jeigu ne politiniu, tai ekonominiu Lietuvos elitu. Sutelkę didžiausią kapitalą jie pamiršo komunistinę ideologiją. Ir tai tik dar kartą įrodo, jog tai buvo ydingos sistemos ydingas produktas. Jog jiems nebuvo svarbios idėjos, o tik pragmatiniai interesai. Tokie žmonės nei tada, nei dabar nedirbo Lietuvai. Jie dirbo sau. Lyginant su jais, tie pusiau idėjiniai rašytojai atrodo visiškai nekaltai.

Šiuo atveju aš beveik sutikčiau su Romualdu Ozolu, jog reikėjo uždrausti bet kokias galimybes buvusiems komunistams toliau veikti politikoje. Pridurčiau, jog reikėjo apriboti ir jų ekonomines teises (uždrausti dalyvauti ekonominių objektų privatizavime: jeigu žmogus turi verslininko savybes, jis pats galėjo sukurti verslą, pradėdamas nuo nulio). Tačiau Aukščiausioje Taryboje (tai kas vėliau buvo pavadint Atkuriamuoju Seimu) buvo pakankamai didelis komunistų skaičius (Sąjūdžio narių taip pat). Nepaisant to, jog rinkimus laimėjo Sąjūdis, komunistai vistiek sudarė daugumą. O tai ir buvo priežastis, kodėl Lietuva nuo šių atliekų taip ir neatsikratė.

Visgi blogiausia yra tai, jog pastaraisiais metais, visokie marginalai, vadinantys save politiniu elitu, pradėjo sistemingai kalbėti, jog jų indėlis į Lietuvos ir lietuviškumo išsaugojimą yra didžiausias ir pats nuostabiausias. Ko gero viso šio ciniško diskurso viršūnė buvo Paleckių šeimos pasisėdėjimas LRT eteryje, kalbantis apie tai, koks nuostabus buvo Justas Paleckis, tėvas ir senelis (veiksmas vyko prieš pora metų), kaip jis padėjo Lietuvos žmonėms, gelbėjo nuo tremties ar susidorojimų kitais būdais. Nieko ironiškiau nėra, kaip šie ciniški pastebėjimai, žmogus vadovavo delegacijai, kuri prašė priimti Lietuvą į SSRS, o jo palikuoniams yra suteikiamas valstybinės televizijos eteris, kad jie šią padugnę pašlovintų. Ką galima pasakyti apie jo pastangas išgelbėti žmones nuo represijų? Jeigu kažkas kreipėsi į Justą Paleckį, tai jau buvo pakankamai artimi žmonės. Nesakau, kad jie tokie buvo, jie tapo tokiais vizito metu, ir J. Paleckis neturėjo kitos išeities, kaip jiems padėti, nes jeigu jis leis represuoti kažką iš savo aplinkos, tolesni įtarimai krenta ant jo, taigi, jo pagalba buvo pirmiausiai pasirūpinimas savo paties interesais. Ir tokiame kontekste, literatai, lyginant su šiais marginalais, tikrai nėra patys blogiausi žmonės.