Baltojo vaiduoklio juodraščiai

286 levelio raguotasis magas Mosesas panaudoja dešimties įrašų lenteles

Perskaičiau Liutauro Ulevičiaus straipsnį, ir eilinį kartą norėjau patylėti, tam, jog galvoje esanti informacija susigulėtų ir taptų tiesiog žiniomis, atspindinčiomis autoriaus požiūrį į piratavimo procesą. Bet taip jau atsitiko, jog autorius pateko ten, kur verda aistros šia tema ir bandė savo poziciją apginti G+ diskusijose. Sąžiningai viską perskaičiau, ir supratau, kad autorius taip ir nesugeba suformuluoti, ką jis nori pasakyti tekstu. Ką daryti? Nežinau, į logiškus pasiūlymus nekreipiama dėmesio (norėdamas parduoti, studijuok vadybą arba samdyk vadybininką), tačiau tai, jog žengiama klaidinga kryptimi yra akivaizdu. Argumentai skysti kaip išplautas šlapimas. Nors veikiausiai turėtų būti įvardinti visai kitokiais žodžiais, kurių išorinis skambesys turėtų būti dar aštresnis. O jeigu realiai pažvelgus, kokia situacija yra iš tikrųjų, viskas tampa akivaizdžiau negu akivaizdu, bet apie viską iš pradžių, nors bus paliestos tik dvi problemos, iš daugelio.

Pirmiausia, L. Ulevičius nedvejodamas įvardina, jog piratavimas yra tolygus vagystei. Ši, kaip žinia, yra pasmerkta dekalogo ir netgi įstatymų. Negalima su tuo nesutikti, kaip nebūtina ir sutikti… Visgi ar piratavimas yra vagystė, o galiausiai ar piratavimas yra piratavimas apskritai yra įdomus klausimas, ir apie tai jau užsiminė Rokiškis Rabinovičius. Jeigu geriau pagalvoti ir prisiminti tą pačią Angliją, apie kurią kalba gerbiamas Liutauras, tai jis turėtų sutikti, jog būtent ten, kur veikia precedento teisė, šiuolaikiniams piratams turėtų baigtis taip, kaip baigdavosi tiems, kurie piratavo kokiame XVII a. – ant rėjos. Tačiau apie tai, jog nors vienas šiuolaikinis piratas būtų pakartas, nesu girdėjęs… Tokiu atveju visas Britanijos laivynas turėtų telktis prie senojo Albiono krantų. Akivaizdu viena, jog piratas nėra piratas, o klausimas ar piratas yra vagis, apskritai sukelia šypsena. Kokią reikšmę visgi mes sudedame į savoką? Ar galima šiai sąvokai pritaikyti dekalogo ir teisės principus? Galiausiai, ar tai  yra tikslinga? Kas yra intelektualinė nuosavybė? Norint kalbėti apie dekalogą, reikia ieškoti šio išaiškinimo, tačiau nei Talmudas, nei II Vatikano susirinkimas šio teorinio konstrukto neanalizuoja. O kalbėti apie teisę irgi neišeina, nes tarp teisės ir teisingumo, paprastai būna neperžengiama praraja. Kaip iliustraciją galima prisiminti Sokrato teismą, o tokių teismų istorijoje galima skaičiuoti ne tik rankų ir kojų pirštais, bet tam pasikviesti gimines, draugus, sugėrovus ir kitokio plauko prietelius. Pirštų vistiek pritrūksime. Todėl klausti ar tai, kas reglamentuota teisinėmis normomis yra gėris, laikytina nepadoriu gestu savo pašnekovo, kuris baigęs daugiau negu 3 klases, atžvilgiu. Teisė juk ne kartą pjovėsi su teisingumu, pastarąjį papjaudama. Ir apskritai, kas mes tokie, kad sprendžiame, kas yra gerai, o kas blogai? Juk blogio nėra, yra tik mažesnis gėris. Štai ir viskas.

Daug įdomesnė antroji problema, kaip padaryti taip, kad autoriai toliau galėtų kurti? Aš čia matau tik vieną išeitį – leisti kurti, o tada jie kurs. Pripažinkime vieną, kūryba šiomis dienomis tapo tiesiog hobiu, iš kurio kai kurie žmonės bando uždirbti, kiti sutinka, jog pats proceso malonumas yra pakankamai geras atlygis. Visa kita lieka demagogija. Nori uždirbti iš poezijos? Skaityk ją pilnose salėse. Stinga skaitovo talento? Samdyk aktorių, su kuriuo dalinsiesi uždirbtais pinigais. Neturi gabumų viską organizuoti? Samdyk vadybininką. Kompaktinė plokštelė, poezijos rinkinys, muzikos kūrinys gali tarnauti šiais laikais tik vietoj vizitinės kortelės, ne daugiau. Jau seniai autoriai uždirba tik iš atlikimo. Ar geri koncertai ignoruojami? Nemanau. Ar kinoteatrai miršta? Na, pripažinkime, ne visai. Tai kurgi didžiosios problemos? Man atrodo, didžioji problema yra ta, jog norima išgyventi iš nekomercinio produkto, kurį su pasididžiavimu taip ir vadina – nekomercinė muzika, nekomercinis kinas, nekomercinė literatūra. Čia ir yra visa paslaptis, jog autoriai, užmiršdami, jog kuria savo malonumui, nori, kad juos dar ir išlaikytų. Aš žinau, jog mano visos knygos, kurias aš kada nors parašysiu, man atneš tik nuostolius komercine prasme, tačiau aš su tuo jau esu susitaikęs, o taip pat žinau, jog aš pats tai darau vardan malonumo. Jeigu kas nors sau sugalvoja kokius nors kitus motyvus, tegul. Aš jų nesmerkiu, bet palaikyti taip pat negaliu. Tai tiesiog užuojautos verti žmonės, kurie nesigaudo realybėje ir tiek. Juk norint uždirbti, pirmiausiai turi kurti komerciškai patrauklų produktą. Kurti tam, jog galėtum užsiimti hobiu ir dalintis juo su gurmanais, kurie tai įvertins. Būtent taip, o ne atvirkščiai. Priešingu atveju žmogus įstato save į kliento situaciją prašydamas paramos ant duonos ir konjako, kur dar reikia gerai pagalvoti, kokiais motyvais – individualistiniais ar privatistiniais – besivadovaudamas jis siekia tą paramą gauti. O čia dar viena reali problema: vis tiek reikia pasakyti tą frazę – nuoširdžiai nusižeminęs prašau, kad mano patronu ir mielaširdingu globėju bei užtarėju būtumėte…

Ir dar – industrija gali būti dideliu blogiu. Vienas puikiausių pavyzdžių:

„Geriausia Lietuvos roko grupė – Studija„…

Ar dar reikia ką nors komentuoti?

Levas Karsavinas (1882 - 1952)

Šiomis dienomis įnikau į Levą Karsaviną. Skaitau trečiąjį Europos kultūros istorijos tomą. Eilinį kartą, jau nežinau kelintą. Bet po ilgesnės pertraukos, nes pastaraisiais metais, jeigu prireikdavo, aš jį naudojau, bet tikrai neskaičiau. Šiandien vėl pasiėmiau ir pavartinėjau. Tai, jog šis monumentalus penkiatomis veikalas buvo perleistas, yra stebuklas, kurį galėjo atlikti tuometinėje švietimo ir kultūros ministerijoje atsitiktinai. Išties, Lietuvoje ir mūsų kalba parašytas veikalas yra pasaulinio mąsto kūrinys, kurio, veikiausiai, dar niekas nepralenkė. Keisčiausia, jog Karsavinas Lietuvoje visiškai nežinomas, beveik ignoruojamas. Tiesa, jis nepaliko mokyklos, bet to ir negalėjo atsitikti, nes siekiant tapti jo pasekėju, reikėjo neeilinių intelektualinių pajėgumų. Žinoma, iš dalies tai susiję ir su Karsavino pamatiniu požiūriu į pasaulį: norint juo sekti, reikia sutikti, su visa eile pamatinių jo teiginių, kuriuos priimti dažniausiai nėra lengva… Vien dėl to, jog kai kurios pamatinės idėjos rėmėsi pirmiausiai tikėjimu, atmetant racionalumą, kaip pernelyg sureikšmintą pozityvizmo produktą.

Mano turimas trečiasis Europos kultūros istorijos tomas yra suskaitytas, suklijuotas ir suvartotas, tačiau vis dar toks, jog jį tebegalima naudoti. Tai viena iš tų knygų kurios laukiau ilgai ir su nekantrumu. Man jos nepavyko nusipirkti. Dėl to aš jį išsiprašiau, jog man nupirktų ir padovanotų, atvežant ir pristatant į namus. „Baltasis Vaiduokli, penkioliktojo gimtadienio proga tave sveikina krikšto mama„. Toks įrašas…

Šiandien skaitau, ir matau, jog jis nei trupučio nepaseno. Analų mokykla, klaidžiojanti be metodo, atrodo prieš jo darbus beviltiškai. Tai, ką Le Goffas nurodo kaip istorijos tyrimų perspektyvą (politinę antropologiją), Karsavinas buvo gerokai užkabinęs. Deja, laikotarpis pasitaikė itin nepalankus, jog Karsavino darbai būtų tęsiami, nepaisant to, jog jis bent kelis kartus aiškiai ir nedviprasmiškai formulavo savo nuostatas istorijos teorijos ir filosofijos atžvilgiu, deklaruodamas pamatinius savo požiūrių teiginius.

Beskaitant Karsaviną, kažkodėl atėjo noras pasiklausyti šią dainą:

Ir išties, kartais sudėtingi dalykai labai paprasti, tereikia papasakoti trivializuotą kosmogoniją, ir esminiai klausimai gali būti nustumti į šalį.

Rokiškis parodė nepelnytą pasitikėjimą manimi, pagerbdamas ir nurodydamas dėl niekam nesuprantamų priežasčių prie stilingų blogų. Tačiau kokie tai būtų nuopelnai blogosferai aš tikrai nežinau. Bet tuo pačiu įpareigojo, kaip reikalauja taisyklės, šiek tiek paatvirauti apie save. Tai, kas šiek tiek žinoma ir truputi nežinoma. Ne gana to, galiu pasakyti, jog šis įrašas ne tik kaip privaloma paskaita atsiimant Nobelio premiją, tačiau šiandien švenčiu bent kelias savo šventes… Net nežinau nuo ko pradėti, tarkim šiandien švenčiu 30 gimtadienį… Lygiai taip pat šiandien rašau 100-ąjį savo tinklaraščio įrašą. Ne visi jie buvo bent kiek vertingesni ar įdomūs, tačiau tokių, manau, keletas būta…

Taigi, manosios septynios keistenybės ar įdomybės:

1. Kai pradedu galvoti apie savo žmoną, mūsų santykius susimastau, kam man reikalingas tinklaraštis. Todėl dažnai jis pasilieka podukros vietoje ir prie jo grįžtama, kai atsiranda daugiau, o kartais jo nebūna ilgėliau, tai tuomet jis merdi. Nors bet kokiu atveju, aš jį drąsiai galiu vadinti merdinčiu ir kartais leidžiu sau pamąstyti apie jo uždarymą. Nepaisant visko, aš save karts nuo karto pakankinu klausimu, ar aš jau blogeris? Čia gal kažkokia tapatybės problema? Šiaip blogeriu dar nesijaučiu.

2. Man labai patinka gyventi pagal įsipareigojimus. Aš mėgstu savanoriškai prisiimti atsakomybę, tačiau nekenčiu kai ji man brukama. Visose gyvenimo srityse, šioje erdvėje taip pat… Tačiau dažnai savo įsipareigojimus, jeigu man jie nustoja būti aktualūs užmirštu arba esu priverstas užmiršti. Pvz.: nusipirkus šunį mes su žmona įsipareigojom dėl dviejų dalykų – neleisti jo į lovą ir rankioti jo lauke paliekamus ekskrementus. Pirmasis po kurio laiko nustojo būti aktualus (aš buvau stažuotėje, o lovoje reikėjo ko nors šilto), todėl žmona šunį įsileido į lovą. Dėl to nemačiau pernelyg didelės problemos. Antrojo laikausi šventai.

3. Aš dažnai perskambinu žmonėms. Ne dėl to, jog nespėju prieiti, tačiau dėl to, jog man patinka mano telefono skambutis ir aš jį su mielu noru klausau. Gatvėje iš jo mane galite atpažinti, štai jis:

4. Aš nežinau, ką man daryti su LJ paskyra. Peržiūrėjus kelis puslapius, kas yra postinama mano friendu, pastebėjau, kad beveik pusę sudaro crosspostinami tekstai. Tačiau kažkaip uždaryti paskyros nesigauna. Nors galiu prisiimti įsipareigojimą, jog dar 3 iš friendų paskelbus, jog jie baigia rašyti, aš likusius susigrūsiu pas save į google readerį. Beje, LJ buvo ta ferma kuri man atvėrė blogosferą, nors ten aš taip ir nepradėjau rašyti.

5.  Aš istorikas. Tai niekam nėra paslaptis, kas mane skaito. Man patinka mano darbas, galiu pasakyti, jog darbas ir hobis sutampa. Bet kai reikia įvardinti hobį, man visą laiką yra sudėtinga, nes niekuo kitu sistemingai taip ir nesu užsiiminėjęs. Galbūt galėčiau pasakyti, jog man patinka bėgioti su perforatoriumi ir akumuliatoriniu suktuvu, atliekant smulkius namų remonto darbus, kol jie nespėja atsibosti. Esu susitvėręs vieną kitą baldą (pirmiausiai tai knygų lentyną, nes šis dalykas yra itin aktualus), kartais padedu draugams, išlėkdamas su savo įrankių dėže. Visgi, vienas iš namų ūkio sprendimų, kuriais didžiuojuosi, buvo sugalvotas kaip laikina konstrukcija (nors tarnauja jau kokius 5 metus), draugo namuose, yra šis – kai iš nieko reikėjo pratęsti kriauklės gyvybės laikotarpį:

Kriauklė

6. Esu visiškas nulis, kai reikia atsisėsti prie kompiuterio ir su juo padaryti kažką daugiau, negu sukonstruoti tekstą. Tiesiog, brolis programuotojas, užsiimantis ir mano kompiuterių ūkio tvarkymu, kai atvažiuoja išgerti kavos. Būtent jis ir suformavo manyje šį kompleksą. Apskritai, kai tik įstojau į istoriją, nustojau būti pilnaverčiu žmogumi, kadangi visi kiti šeimos nariai buvo tiksliųjų – inžinerinių mokslų atstovai. Humanitarams, kaip jie sakydavo, žodis suteikiamas, kai atsibosta diskutuoti argumentuotai, nes moksle yra tik tiek mokslo, kiek jame yra matematikos. Ir tuomet nieko kito nelikdavo, kaip sutikti, piktdžiugiškai mąstant, jog jus išsigaudysiu po vieną – vienas rūko, kitas geria… Taip žalingi įpročiai ir pradėjo formuotis visa puokšte (tiesa, kai tėvas rūkydavo vaikystėje, man labai patiko cigarečių dūmų kvapas – ypač mašinoje, todėl keistą, jog šiuolaikiniams vaikams šį malonų potyrį bando sumažinti iki minimumo, nes rūkymas nekenkia sveikatai ir vaiko vystymuisi).

7. Esu Vytas Jankauskas. Jeigu kam nors reikia žvaigždučių, galima pridurti, jog humanitarinių mokslų daktaras, šį tą nutuokiantis istorijoje. Pipedijos straipsnis apie mane, kad ir koks jis būtų nuostabus, nėra labai teisingas. Sutinku, jog anokia čia paslaptis, nes visi, kas norėjo mane išrišti, galėjo tai padaryti nesudėtingai – užtekdavo paimti konferencijos pranešimo tekstą, kurį ne vieną čia esu įdėjęs ir įmesti jį į googlą. Štai jums ir atsakymas… Galiu pasakyti, jog avatare naudojama nuotrauka yra mano, o čia radau dar kažkur internetuose esančią nuotrauką, todėl paprasčiau bus atpažinti ne iš telefono skambučio, bet iš jos

Skaitau paskaitą

Nominacija perleidžiama:

Ponui Kreivarankiui, už stilingus etiudus…

Mielaširdingajai Amie Kusaite už Jos amerikos stilių…

Ir paslaptingajam ponui Florian, už stilingą pradžią… Prašymas Rokiškiui, perkelti šį žmogų į popo.lt Aš žinau, jog Rokiškis atsakys, jog jis ne visagalis, tačiau kartais juk tokiu apsiskelbia ir reikalauja jį garbinti…

Galiu dar kartą pasakyti, jog nemėgstu recenzijos žanro, tačiau kartais be jo neįmanoma apsieiti ir recenzija tampa būtinybe, kadangi jos pagalba mes galime pateikti savąsias refleksijas mus supančios aplinkos atžvilgiu. Kas darosi mūsų pasaulyje ir kur jis juda. Kartais viena knyga gali pasakyti daug daugiau, negu didžiausias tekstų masyvas. Todėl nekantraudamas pasigyriau, jog Mindaugo Peleckio knygą „Lietuvos rokas: ištakos ir raida“ paėmiau į rankas ir padėjau skaityti. Dabar galiu pabandyti apibendrinti savo skaitymo rezultatą, ką šis procesas man leido suprasti.

Pirmiausiai norėčiau pasakyti, jog rokas nėra man visiškai svetimas. Dar daugiau, tai mano mėgstamiausias muzikos stilius, ypač mėgstu sunkesnį rokelį, kurį būtų galima pavadinti net ir melodinguoju metalu. Netgi žinau, kaip galima paimti C Am G ir Em akordus, juos sujungti ir kažką pabrazdinti. O kambario kampe stovi bosas, senai nenaudojamas ir su atleistomis stygomis… Todėl knygos, skirtos Lietuvos rokui, pasirodymas mane sujaudino, tačiau kelias iki jos buvo sudėtingas, kadangi bet kokios įdomesnės literatūros skaitymas kuriam laikui buvo atidėtas. Tik viešas įsipareigojimas parašyti recenziją davė man pakankamai gerą pretekstą imtis jos.

Perskaičius knygą galiu pasakyti, jog „Lietuvos rokas“ yra labai gera knyga, kurioje gausu informacijos, pabandyta sudaryti kiek įmanoma pilnesnį grupių sąrašą, stengiantis kiek įmanoma plačiau pristatyti atskirų grupių veiklą… Tai darbas, kuris yra tiek monumentalus, jog trūkumai ar netikslumai (dėl kai kurių leidykla atsiprašė), net neverti paminėjimo. Autorius griebėsi darbo, kurį atlikti reikėjo, Lietuva jau seniai buvo pribrendusi tokiai knygai, todėl į kai kurias smulkmenas visgi norėčiau, kaip istorikas, atkreipti dėmesį. Visgi norėčiau taip pat pasidžiaugti, jog knyga gavosi solidi, didelės apimties, atspausdinta ant geros kokybės popieriaus, nors prie dizaino galėjo būti padirbėta ir nuoširdžiau…

Taigi, „Lietuvos rokas: ištakos ir raida“. Kaip jau minėjau labai gera knyga, turinti labai daug pliusų ir vos kelis minus, todėl pernelyg nevyniojant į vatą reiktų bandyti pasinagrinėti, kokie tie minusai. Pirmas ryškus minusas yra autorius ar autoriai. Net nežinau kaip tai įvardinti. Ant viršelio yra užrašyta Mindaugas Peleckis, tačiau šalia ženklelio, nurodančio autorinių teisių turėtojus prie Mindaugo Peleckio pavardės pabrėžiama, jog jis yra sudarytojas, tekstų autorius. Šalia suminimos dar 7 pavardės. Taip, tekstai išskiriami turinyje, nurodant kas yra jo autorius, todėl galiu pasakyti, jog pateiktus Šiaurio Narbuto atsiminimus perskaičiau su malonumu, kiti gi tekstai, sakykime taip… labai nevienodi. Visgi didžiausia problema, su kuria buvo susidurta, tai jog didžiosios dalies tekstų autoriui ir idėjos sumanytojui pritrūko vieno elementaraus gebėjimo, be kurio vargu ar gali darbas pavykti. Žvelgiant į knygos pavadinimą, galima konstatuoti, jog autorius net nesuprato, ką jis reiškia, tuo pačiu galima suabejoti ir dėl atskirų žodžių reikšmės supratimo. Lengviausia, veikiausiai, būtų apibūdinti žodelį ir: tai sujungiamasis jungtukas, pasakytų autorius, o aš suabejočiau, ar jis žino kokias funkcijas jis atlieka. Tačiau man atrodo, jog autorius visiškai nesuvokia kas gi yra „Lietuva“ ir „rokas“, „ištakas“, panašu, jis sieja su kažkuo iš hidrologijos srities, o „raida“? Būtų raidė, tai būtų aišku – gramatika ar kažkokie panašus lingvistų išmislai, skirti pasityčioti iš žmonių. Tai, kad Lietuva yra vargiai suvokiama, tai maža problema, mūsų visuomenėje tai dažnas reiškinys, sudėtingiau su tuo, jog autoriui nėra aiškus objektas, apie ką jis turi rašyti, kas yra tas rokas? Aš prisipažinsiu, nežinau, tačiau perskaičius knygą aiškiau taip pat nepasidarė. Kadangi rokas yra viskas, nes Lietuvoje, beveik nuo Žygimanto Senojo laikų dvaro buvo grojamas protorokas, vadinamas opera. Aš nesuprantu, kaip žmogus, net savo domėjimosi srityje, gali išlikti tokiu absoliučiu diletantu? Man tai nesuvokiama. Galiausiai galima butų ponui Mindaugui priminti, jog junginio „ištakos ir raida“ panaudojimas mus nuveda į tą sritį, kurioje turi dominuoti istoriniu metodu paremtas pasakojimas. Apie tokį neverta net kalbėti, nes autorius net nelabai suprastų, su kuo tai valgoma.

Ir jeigu reiktų kalbėti apie turinį, galiu pasakyti labai trumpai – jis yra visiškai atitinkantis autoriaus ir sumanytojo kompetencija. Taip, surinkta ir aprašyta daug medžiagos, tačiau kuomet žmogus nėra įvaldęs metodo ją apdoroti, tuomet tai gaunasi tiesiog kratinys. Nors ir padaromi apibendrinimai yra tikrai baisūs. Pvz.: „daugelis VIA muzikantų buvo profesionalai, tad muzikos atlikimo lygis buvo gana aukštas“. Ką tuo norima pasakyti? Kam tas gana? ar visgi po tuo gana kažkas slepiasi? Duodamas užuominą, kurios nesugeba išplėtoti, autorius neabejotinai tik sumenkina savo tekstą. Arba skyrelio pavadinimas „Prūsijos muzika“. Čia apie kunigaikščio Albrechto dvaro operos dainininkus? Ne, čia apie Kaliningrado roką, tiksliau, Kaliningrade grojusių ir ten albumus išleidusių roko grupių sąrašas. Tokios ir panašios nesąmonės dominuoja, knygos konstravimo planas apskritai egzistuoja už suvokimo ribos. Tačiau labiausiai pykina nuo stereotipų. Pavyzdžiui, roko operos klausimas (nors apie tai ir rašė Lukas Devita). Eilinį kartą pirmoji roko opera – K. Antanėlio Jesus. O „Meilė ir skarda“? Tai ir yra problema, jog svarbiausiai parašyti, nesvarbu ką. Ar reikia vardinti priekaištus ir aiškinti, kodėl yra taip, o ne kitaip? Gautųsi įrašas, apimtimi didesnis už pačią Peleckio rašliavonę. Kad ir kaip gaila, neturiu tam laiko.

Išties priekaištai būtų begaliniai, pavyzdžiai parinkti išties švelnūs, kad nepradėčiau atviru tekstu keiktis ir vadinti autoriaus ir sumanytoju eiliniu dalbajobu ir grafomanu, turinčiu negalią, kuri neleidžia jam pilti į viešą erdvę savo rašliavones, tačiau laikausi ir to nerašau, tiesiog akcentuoju vieną – gera knyga, tiesiog autorius ir turinys ydingi. Taigi, pavadinimas jau yra, dabar tereikia imti ir kam nors parašyti Lietuvos roko istoriją. Tereikia tiek nedaug: susirenki medžiagą ir sėdi rašyti.

Beje, viršuje groja viena pirmųjų metalo grupių Lietuvoje, susikūrusi 1979 metais.

Važinėjau šią savaitę daug, o važinėjant klausiausi Žinių radijo (tokiu atveju, jeigu neturiu šalia pašnekovo, veikia geriausiai, aš vistiek normaliai pasikalbu padiskutuoju ir visada diskusijose laimiu, nes į mano pateikiamus argumentus niekas normaliai taip ir neatsako).  Viskas gerai ir viskas blogai ant mūsų Lietuvos, priklausomai nuo to, kuris laidų vedėjas bandydavo diskutuoti. Tačiau šis įrašas tikrai ne apie tai, o apie vieną reklamą, kurią teko nugirsti kelis kartus. Problema tokia, institucija X staiga suprato, jog jaunimo nedarbas pasiekė kritinę ribą, ir reikia su šia problema bandyti kažką daryti. Ir tuomet įvyko stebuklas – laukiame visų, suinteresuotų asmenų ar nevyriausybinio sektoriaus atstovų teikti savuosius pasiūlymus, kaip spręsti šią problemą.

Su tuo būtų viskas kaip ir tvarkoj, problema opi, apie pusę jaunų „specialistų“ neturi darbo ir reikia pagalvoti, kaip su tuo pabandyti tvarkytis, kadangi jaunimui gresia įsisukti į ilgalaikės bedarbystės ratus, o tai velniškai muš jų motyvaciją vėliau bandyti ieškoti darbo. Kas mane atgrasė nuo šios reklamos skelbiamos idėjos, tai mintis, jog viskas gali būti daroma atbulomis rankomis, su visiškai kitokiu, negu tikimasi rezultatu. Kaip paprastai vyksta tokių problemų sprendimo grupių veikla? Kažkuri ministerija ar įstaiga, pamato, kad nesugeba įsisavinti kažkokios pinigų dalies, ir pradeda kalbėti apie vienokias ar kitokias problemas. Žinoma, kartais vyksta ir atvirkščiai, problemas pamato, greitai paskiria jų sprendimui finansavimą ir tuomet pradeda mąstyti, ką su juo veikti. Rezultatai dažnai būna švelniai tariant ironiški. Kelios nevyriausybinės organizacijos paprastai pasidalina skirtą biudžetą ir dirba su išsikelta problema. Finalas akivaizdus, pinigai įsisavinami, problema kažkiek paviešinta, tačiau iki priartėjimo prie jos sprendimo toli gražu neprieita, tačiau geriausiai, kai tuo užsiima savi. Toks sprendimo būdas mūsų formalizuotame pasaulyje yra vienas teisingiausių… Galima pabandyti pamąstyti, ar nebus taip ir su jaunimo nedarbo sprendimo klausimu, tačiau net ir vargintis neverta, laužant galvą, kadangi jeigu būtų priešingai, tai būtų tik maloni išimtis.

Ar galima sprendžiant jaunimo nedarbo problemą pasiūlyti ką nors? Aš tiksliai nežinau, bet turiu vieną palinkėjimą – pasitikėkite jaunimu, jis pats gali daugybę klausimų su savo užimtumu išspręsti. Leiskite jam pačiam veikti, juk jaunose galvose kirba gausybė idėjų, kurios atrodo įgyvendinamos. Tiesa, dažnai „biznio planas“ apsvarstomas su draugais prie butelio, iš vakaro audringai jam pritariama, ryte, geriant mineralinį, į jį žiūrima šiek tiek kritiškai, tačiau pirmiausia, kas stabdo, tai nesėkmės baimė ir didelių investicijų (UABo steigimas studentams ar tik baigusiems atrodo pakankamai didelės investicijos ir sietinas su rizika) nepagrįstumas. Nuėmus šią riziką, daug kas galėtų pajudėti į priekį. Todėl, man atrodo, jog valstybei reikia tik nedidelių investicijų, siekiant pagerinti situaciją su jaunimo užimtumu. Trijų žingsnių pasiūlymas:

1. Mikroįmonių įteisinimas ir jų paprastas steigimas. Atsidarai registrų centro svetainę, pasirenki mikroįmonės steigimą, nurodai adresą kuriame ruošiamasi veikti, suvedi kažkokius savo duomenis. Antras žingsnis – nurodai ką veiks įmonė ir viskas, įstatai užpildyti. Gaunamas laiškas su pasiuntimu pasidaryti antspaudą, registrų centre susimoki už juridinio asmens sukūrimą simbolinį mokestį, gauni registravimo dokumentus, formalizuotus įstatus ir galima eiti į mokesčių inspekciją, pakeliui užsukant į banką atsidaryti sąskaitos ir užsisakyti kokioje nors firmelėje antspaudo.

2. Kelionė į mokesčių inspekciją užtrunka kelias dienas, kol susirenki dokumentus iš banko ir antspaudą. Tuomet atėjęs pas žavią darbuotoją esi informuojamas, jog yra štai čia yra prisijungimo vardas, o čia slaptažodis prie stebuklingo įrankio, kur mikroįomonės savininkas turi suvedinėti visas gaunamas ir išrašomas sąskaitas, o dėl šios priežasties, jam nereikės samdytis buhalterės. Dar daugiau, mokesčių inspekcijos darbuotojai jį po pusės metų aplankys, ir patars kaip geriau tvarkytis, nurodys steigėjo padarytas klaidas, paaiškins, jog tam tikrą apyvartą pasiekus, jis bus priverstas persitvarkyti į UAB, nors tai bet kokiu atveju neišvengiama per kokius 2 – 3 metus.

3. Sukūrus tokį modelį (kai abu žingsniai yra atliekami kartu – paprastas steigimas ir apskaitos tvarkymo sistema), nepamiršti šią idėją skleisti visais kanalais, tam jog jaunimas (tiesa, kodėl senimas to negalėtų imtis nežinau, galbūt reiktų kalbėti apie universalų įrankį) imtų ir naudotųsi.

Galbūt padidėtų registrų centro apkrovos, tačiau tai viena iš pavyzdinių įmonių, tikrai susitvarkytų, tačiau steigimo supaprastinimas ir nupiginimas iki 200 – 300 litų leistų jaunimui nedaug rizikuojant pabandyti pradėti savarankišką veiklą. Ir jeigu tai neduotų rezultato, tuomet aš pripažinčiau, jog per gerai galvojau apie mūsų jaunus žmones. Tačiau aš manau, jog aš neklystų jų atžvilgiu… Duokit tik įrankius ir laisvę – jaunimas patys išspręs savo problemas.