Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Kunigaikščio Jokūbo Aleksandraičio Svirskio biogramos apmatus dar XIX a. pabaigoje buvo pateikęs J. Wolffas, dabar juos matome ir naujausiame J. Tęgowskio darbe. Iš vienos pusės tenka pasidžiaugti, jog reikalas pajudėjo, šios giminės tyrimai ją traukia iš užmaršties, tačiau iš kitos pusės žvelgiant – minėtieji darbai yra tik įžanga į tikrus darbus, kadangi šios giminės istorija gali padėti suformuoti platesnį požiūrį į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ankstyvųjų struktūrų raidą, jų transformaciją modernėjančioje visuomenėje. Kunigaikštis Jokūbas Aleksandraitis Svirskis yra vienas iš labiausiai tinkamų atvejo analizei pavyzdžių, kadangi jo karjera ir veiksmai turi pakankamai ryškius individualius bruožus.

Kunigaikščių Svirskių giminė – viena iš tų giminių, kurios giminystės ryšių su valdančiąja dinastija XIV – XVI a. nustatyti nepavyko, kas byloja apie tai, jog šie savo kilme siejosi su ankstyvuoju, kariniu Lietuvos elitu, įgavusių konkrečioje teritorijoje aukščiausią valdžią, o tokiu būdu juos galima būtų susieti ir su gentine diduomene. Minėtu laikotarpiu Svyrių kunigaikščių dalyvavimas valdovo dvaro gyvenime buvo epizodinis, dažniausiai apibūdinant juos neaiškiomis valdovo dvariono pareigomis. Kunigaikštiška kilmė jiems leido kurį laiką išlikti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės elite: jų dukterys buvo paklausios nuotakos svarbiausių LDK didikų giminių tarpe, nepaisant to, jog kažkokio apčiuopiamo kraičio jie ir negalėjo pasiūlyti, tačiau jas vedė Kęsgailų, mastikų, Šemetų ir kitų giminių atstovai. Mikalojus Mikolojaitis Radvila prašėsi vieno šios giminės nario būti įsūnijamu, o dvasininkais tapę giminės nariai posėdžiaudavo Vilniaus vyskupijos kapituloje.

Jeigu reikėtų pabandyti keliais žodžiais nusakyti šio kunigaikščio biografijos bruožus, reikėtų paminėti, jog tai buvo Aleksandro Svirskio, didžiojo kunigaikščio dvariono, ir  Onos Protasevičiūtės, Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus sesers, vyriausiasis sūnus. Gimė 1535 metais, nors neatmestina galimybė, jog galėjo gimti truputį vėliau. 1557 metais įsimatrikuliavo į Krokuvos akademiją, tačiau nėra žinių apie studijų baigimą. Vėliau veikė savo dėdės Vilniaus vyskupo dvare. Taip pat dalyvavo keliose teismo bylose, atliko pasiuntinio funkcijas, buvo deleguotas taip pat į Vyriausiąjį Lietuvos Tribunolą, nuo 1580 metų minimas kaip valdovo maršalas, ir galiausiai 1585 metais mirė. Buvo vedęs, tačiau apie palikuonis žinių nėra. Šie keli štrichai, nubraižantys biogramos kontūrus yra itin lakoniški, leidžiantys suabejoti ar apskritai nors truputį išsamesnė biogramą būtų galima parašyti. Tačiau šioje vietoje yra realaus ir formalaus požiūrio susikirtimų neatitikimas, kadangi tam tikrais atžvilgiais, Jokūbas Aleksandraitis buvo išskirtinė giminės figūra. Kelis aspektus pabandysime čia paliesti.

Pirmasis įdomus klausimas, susijęs su šio kunigaikščio asmeniu, tai jo XVI a. 9 dešimtmetyje naudotas atspaudas. Kunigaikštis Jokūbas Aleksandraitis Svirskis, vienintelis giminės atstovas, kurio antspaudo vaizdulyje buvo išbraižytas sudėtinis herbas, kurį sudarė keturi laukai: pirmajame buvo pavaizduotas Kentauras, antrajame – visos giminės narių naudotas Lapino herbas, trečiajame – Lelyvos herbas, ketvirtajame – Rožė. Heraldikos tyrinėtojas Anatolijus Citovas jį tiesiog užfiksavo, tačiau plačiau aiškinti nesiėmė, Janas Tęgowskis, rašydamas šio asmens biogramą, tiesiog suformulavo teiginį apie neapibrėžto lygmens giminystę su Alšėnų kunigaikščiais. Reikia pritarti, jo kažkokio lygio, neapibrėžta giminystė galėjo jungti šias dvi gimines, tačiau ji tikrai nebuvo tokia svarbi ir artima, kad būtų atspindėta heraldikoje, o Kentauro arba kitaip Hipokentauro herbas atsidurtų pirmajame herbo lauke, giminės naudojamą kelis šimtmečius Lapino herbinį ženklą stumteldama į antrą poziciją. Problemų nesukelia ir trečiajame lauke buvęs pavaizduotas Lelyvos herbas, kadangi žinome, jog tai buvęs jo motinos giminės ženklas. Tačiau ketvirtasis laukas vėl mįslingas, nes jame buvusi pavaizduota Rožė. Tyrinėtojui pernelyg daug problemų šis herbas nekelia, kadangi žinome, jog jis buvo naudotas Giedraičių kunigaikščių giminės. Tačiau apie giminystės ryšius su kunigaikščiais Giedraičiais kalbėti ne mažiau sudėtinga. Todėl į šį Jokūbo Aleksandraičio Svirskio antspaudą reikia žvelgti pirmiausiai kaip į tam tikrą manifestaciją, bylojančią apie jo kilmę, atiduodant duoklę tolimiems bet garbingiems protėviams. Šis pasakojimo momentas gali pasirodyt išties įdomus – XVI a. pabaigoje tie patys kunigaikščiai Giedraičiai pradėjo naudoti sudėtinius herbus, kuriuse buvo privalomi du laukai – Kentauro ir Rožės.

Tai negali stebinti, kadangi dar nuo XV – XVI a. sandūros buvo plačiai žinomas legendinis pasakojimas, jog į Lietuvą bėgdamas nuo negandų atklydo iš Romos kunigaikštis Palemonas, su kuriuo buvo garbingų giminių atstovai, išskiriant pirmiausiai Stulpų, Kentauro ir Rožės gimines. Kentauro giminės atstovai valdė Lietuvą iki Gediminaičių atėjimo į valdžią, tačiau jų tarpe neatsiradus tinkamo žmogaus, galinčio valdyti Lietuvos didikai savo valdovų išsirinko Vytenį, kilusį iš stulpų giminės. Tuo tarpu Kentauro giminės palikuonys, nustumti nuo valdžios, buvo dviejų kunigaikštiškų giminių – Alšėniškių ir Giedraičių – pradininkai. Tokia forma pasakojimas funkcionavo LDK dominuojančiame naratyve, kuriame buvo aiškinama būtent šių dviejų kunigaikščių giminių kilmė, pamirštant trečiąją – Svyrių kunigaikščius.

Tiksliai žinome, kada šis legendinis pasakojimas buvo papildytas – pirmasis užsiminė apie tai Motiejus Strijkovskis, bandęs surasti kunigaikščiams Svirskiams ne mažiau garbingą protėvį. Jeigu Alšys (Alšėnų kunigaikščių protėvis) ir Giedrius (Giedraičių protėvis) problemų nekėlė, jie jau funkcionavo legediniame pasakojime, tai kunigaikščių Svirskių protėviu tapo Daumantas, kovojęs prieš savo brolį, o paskui priverstas bėgti iš Lietuvos. Kunigaikščiams Svirskiams atiteko mažiausiais garbingas protėvis, susitepęs savo veiksmais, kadangi pakėlė ranką prieš teisėtą valdovą, už ką to meto LDK teisės supratimu turėjo būti nubaustas mirtimi, nes tai buvo nusikaltimas ir prieš visą valstybę. Tačiau net ir toks, susitepęs protėvis, kunigaikščių Svirskių atveju juos įterpė į pasakojimą apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pradžią, susiedamas šią giminę su Palemonu, susiejant juos su romėnų atklydėliais.

Motiejus Strijkovskis legendos pasakojimą papildė neatsitiktinai, jis tikrai palaikė ryšius su šios giminės atstovais, vienam iš jų dedikavo vieną savosios kronikos skyrių. Kronikininkas taip pat lankėsi Svyriuose, paliko griūvančios kunigaikščių medinės pilies aprašymą. Būtent dėl ryšių su šios giminės atstovais, jis buvo paskatintas papildyti iki tol buvusį pasakojimą. Tačiau legendinio pasakojimo papildymas kelią visą eilę klausimų, kodėl jis buvo papildytas būtent taip? Iš ko gavo informaciją? Kokiais motyvais remiantis giminė buvo susieta su ne pačiu garbingiausių iš galimų protėvių? Klausimai įdomūs, kurių pagalba mes galime prisiliesti prie pasakojamosios tradicijos funkcionavimo giminės narių tarpe ir auklėjimo elementų LDK, pirmiausiai istorinės atminties.

Galima pasakyti tvirtai vieną, jog Motiejus Strijkovskis tikrai buvo paprašytas, rašant kroniką, surasti vietą kunigaikščiams Svirskiams. Didelė tikimybė, jog vieta buvusi surasta pasikalbėjus su pačiais kunigaikščiais. Motiejus Strijkovskis netgi įterpė abejone – jeigu nemeluojama, tačiau nenurodė, iš kur gauta informacija. Kronikininkui nereikėjo didelių pastangų, tam jog jis surastų vietą, veikiausiai jam buvo pateiktas vardas, su kuriuo kunigaikščiai Svirskiai siejo savosios giminės ištakas. XIII a. antrojoje pusėje žinomi Lietuvos istorijoje bent keli kunigaikščiai Daumantai, ar nors su vienu iš jų būtų galima sieti šią giminę, klausimas niekada nebus atsakytas. Tiksliau, bet kokios pastangos šios šaltinių bazės rėmuose, išliks hipotetinėmis. Tačiau atmesti to, jog Daumantas galėjęs būti kunigaikščių Svirskių protėvis, galbūt gyvenęs ir XIV a. negalime. XV a. šis vardas fiksuojamas ir giminės narių tarpe. Todėl tai leidžia kalbėti, apie istorinės atminties ir giminės pasakojimo išsaugojimą auklėjimo proceso metu. Iš negausių šaltinių, išlikusių iki mūsų dienų, galime padaryti išvadą, jog šiam procesui buvo skiriamas pakankamai didelis dėmesys.

Vienas iškalbingas pavyzdys bylojantis apie auklėjimo procesą – giminės narių tarpe vykstant ginčams dėl palikimo dalinimosi ir bandant palikimą pasidalinti ne itin sąžiningais būdais, kada vienas iš jauniausių giminės narių paliekamas be palikimo. Vyresniosios kartos atstovas turėjo atsistoti ir tarti žodį teismo proceso metu, jog taip, kaip elgiamasi, nedera elgtis tikram riteriui, kadangi tai nėra garbingas elgesys ir tikram riteriui apgaudinėti vardan turto nepridera. Vien šio pavyzdinio epizodo pakanka suvokti, jog auklėjimo procesas buvęs nenutrūkstama dalimi, o pasakojimai apie praeitį ir protėvius neabejotinai turėjo tapti viena iš jo sudėtinių dalių. Tai verčia iškelti klausimą, ar negalėjo būti taip, jog kažkuris iš kunigaikščių Svirskių, įvardines seniausius žinomus protėvius Motiejui Strijkovskiui išsitarė ir apie Daumanto vardą, o kronikininkui beliko įterpti naujas žinias į senai žinomą pasakojimą? Tokia galimybė yra svarstytina ir jos atmesti mes negalime, lygiai taip pat mes negalime ir jos patvirtinti.

Šių pasvarstymų kontekste galime kelti tik vieną klausimą, kas gi buvo tas Motiejaus Strijkovskio informatorius, neabejotinai kilęs iš kunigaikščių Svirskių giminės? Galimi du atsakymai – Lukas Boleslovaitis Svirskis, kuriam kronikininkas buvo paskyręs dedikaciją savo darbe ir Jokūbas Aleksandraitis Svirskis. Abu variantai yra svarstytini, tačiau įtikinamesnis atrodo visgi antrasis. Gyvendamas Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus dvare, kunigaikštis Jokūbas Aleksandraitis užėmė ypatinga vietą, jis išskirtas iš kitų giminaičių (net ir brolių tarpo), buvo vadinamas mylimiausių vyskupo seserėnu, gausiai apdovanotas jo testamente ir paskirtas vienu iš testamento vykdytojų. Gyvendamas šiame dvare jis galėjo susitikti su Motiejumi Strijkovskiu ir suteikti jam informaciją, apie savo giminės istoriją. Tai, ką matome jo antspaudo manifestacijoje, sufleruoja mums, jog garbinga giminės kilmė jam buvo pakankamai svarbi. Ir dar viena smulkmena. Albertas Kojalavičius Vijūkas, rašęs savuosius istorinius darbus XVII a. viduryje, apie kunigaikščių Svirskių giminės ištakas pateikė daugiau informacijos, negu Motiejus Strijkovskis. Nėra aišku, kas ir kaip jam šią informaciją suteikė. Tačiau kunigaikščio Jokūbo Aleksandraičio ryšiai su jėzuitų kolegija vyskupo Valerijono Protasevičiaus dvare buvo akivaizdūs ir sufleruoja vieną iš galimų pasakojamosios tradicijos sklaidos būdų. Tačiau šį kelią, be jokios abejonės, dar reikėtų patikrinti.

———————————————————————————————————————————————————-

Pranešimas skaitytas Vytauto Didžiojo universitete, Kaune

Jeigu reikėtų keliais žodžiais pristatyti Lietuvos didįjį kunigaikštį Švitrigailą, tai būtų pakankamai paprasta padaryti: Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo ir jo antrosios žmonos Julijonos, Tverės kunigaikštytės, jauniausiasis sūnus. Mirus tėvui (manoma, kad Švitrigaila gimė prieš pat jo mirtį), toliau buvo globojamas motinos, kol jo vyresnis brolis Jogaila valdė valstybę ir konstravo sąjungą su Lenkijos karalystę. Pirmieji jo veiksmai žinomi jau atėjus į valdžią Vytautui, kuomet jis sukilo prieš besikeičiančią tvarką. Kelis kartus buvo suimtas, kelis kartus buvo pabėgęs į kaimynines valstybes ieškoti sau paramos. Po Vytauto mirties užėmė sostą. Po poros metų buvo nuverstas, tačiau neatsisakė savo pretenzijų, o pradėjo karą dėl sosto atgavimo. Neaišku tiksliai, kada susitaikė su Jogailaičiais, gaudamas valdyti Voluinės žemes, kuriose ir įsitvirtino. Po to, kai buvo nužudytas Žygimantas Kęstutaitis, Švitrigaila ketino susigrąžinti didžiojo kunigaikščio sostą. Tačiau Lietuvos Ponų Taryba pasikvietė valdovu Kazimierą Jogailaitį. Praslinkus keliems metams po pastarojo pakėlimo didžiuoju kunigaikščiu, Švitrigaila su juo susitaikė ir iki mirties buvo ištikimas. Veikiausiai toks turėtų būti Švitrigailos pristatymas keliais žodžiais. Tačiau vargu ar tai bent kiek pristato Švitrigailos asmenį. Tenka pripažinti, kad tai daugiau pristato šio didžiojo kunigaikščio veiklą ir jos lūžinius momentus, tačiau toli gražu ne patį jo asmenį.

Kalbėjimas apie asmenį, pirmiausiai nulemtas jo asmeninių savybių suderinimu, su tuo, ką jis darė ir kaip tai įtakojo jo veiklą. Tačiau tam įvardinti istoriografijoje reikalingas ir specifinių metodų panaudojimas, pirmiausiai, psichologinė asmenybės analizė. Tuo tarpu psichologinė istoriografija Lietuvoje absoliučiai nejuda iš vietos. Prisimenant profesoriaus J. Galenčenkos teiginį, jog Lietuvos istoriografija šiuo metu išgyvena pakilimą, tai šiek tiek stebina. Be abejo, tai kažkiek įtakojama to, jog šiuolaikinio mokslo viena iš alternatyvų – kuo siauresnė specializacija, kitaip tariant, vieno metodo ir vienos tiesos išmanymas, kuris kartais gali būti deklaruojamas ir kaip neišmanymu arba ignoruojamas, nesiveliant į diskusijas. Tai liečia tiek istorijos, tiek ir psichologijos tyrėjus. Galbūt tik Vytautas Kavolis yra peržengęs šiuos slenksčius, su studija, skirta psichologinei Lietuvos nacionalinio atgimimo herojaus Vinco Kudirkos portreto analizei. Tačiau ši išimtis yra pakankamai suprantama – Vytautas Kavolis visgi nėra lietuviškas produktas, jis išsilavinimą gavo Junginėse Amerikos Valstijose, galiausiai jis net ne istorikas, tačiau jo bandymas yra sėkmingiausias. Tuo tarpu Lietuvos medievistikoje, tai apskritai nėra toleruotina. Apie kokias asmenines savybes galima kalbėti, jeigu nuolat abejojama, ar galima kalbėti? Juk nuolatiniai klausimai, ar tirtina viena ar kita problema, kiek patikimas vienas ar kitas šaltinis yra šio proceso išdava. Todėl prisimenant profesorių J. Galenčenką, kartais galima konstatuoti, jog lietuviškoje istoriografija, palyginus su tarpukarine yra giliame dugne. Tuo metu kiekvienas autorius, rašydamas biografinio pobūdžio monografiją, siekdavo pabandyti apibūdinti asmenį, su jo teigiamom ar neigiamom savybėm, pasistengdamas įžvelgti, ar procesai, kuriuose dalyvavo asmuo, atitinką šaltiniuose priskiriamus apibūdinimus. O jeigu mes priimame teiginį, jog nieko objektyviai vertinti negalime, tai gal būt šalia visos kitos neobjektyvios rašliavos galėtume sau leisti pabandyti pateikti ir neobjektyvų psichologinį portretą? Be jokios abejonės, tai daugiau retorinis klausimas, nes atsakyti, bent jau aš, į jį nedrįsčiau.

Nagrinėjant Švitrigailos asmenį Lietuvos istoriografijoje, reikia pirmiausiai pasakyti, jog jis retai kada papuola į istorikų akiratį. Dažniausiai tai įvyksta atsitiktinai, nes šiuolaikinėje Lietuvos istoriografijoje jis išnyra kaip kontekstinis asmuo, pačios asmenybės nesiekiant apibūdinti. Kaip vienas būdingiausių pavyzdžių šiuo atveju būtų Rimanto Jaso darbai. Nepaisant šio istoriko įdirbio, jo santykio su šaltiniais ir to, jog jis galėtų būti laikomas vienu pagrindinių istorinių terminų kūrėju lietuvių kalboje, jam labai smarkiai pakenkė laikmetis, kuomet jis rašė atliko savo pagrindinius darbus: sovietinėje Lietuvoje istorikas turėjo būti itin tikslus, siekti savo teiginių objektyvumo. Tai sietina ne tik su tuo, jog sovietmetis ir dabar suvokiamas kaip traumų laikotarpis, kuomet bet koks laisvesnis žodis buvo draudžiamas, o jo išsakymas traktuojamas kaip nacionalizmo proveržis daugiatautėje sąjungoje. Čia slypi daug gilesnės problemos, kadangi tuo metu buvo tikima ir verčiama tikėti viena tiesa, vienu metodu ir buvo tik viena kryptis. Galbūt todėl, Rimantas Jasas rašydamas stengėsi išvengti psichologinio vertinimo istoriografijoje, net ir rašydamas apie epizodus, kurie galėtų būti vertinami kontraversiškai, kaip pavyzdys Švitrigailos įsakymas nuskandinti kunigaikštį Simoną Alšėniškį. Juk tokį sprendimą galima įkontekstinti, apsiribojant ir pačiais šaltiniais: Švitrigaila apibūdinamas kaip žiaurus, kaip teisingas, kaip niekšas. Bet tai prasilenkia su įsivaizduojamu objektyvumu, todėl geriau to visai atsisakyti.

Ši problema, prasidėjusi sovietmečiu, tęsiasi iki šiol, o bandymas ją pajudinti bet kada gali sulaukti priekaišto apie istorijos mokslo profanavimą (siūlyčiau įsiklausyti į sąvokos etimologiją, jos istorinį kontekstą). Kaip bebūtų, toks požiūris yra vyraujantis, pavyzdžiui naujausioje Lietuvos istorijoje (rengiamas akademinis 12 tomų leidinys), Švitrigailos asmuo geriausių atveju pristatomas epitetais, tokiais kaip neramus, energingas ar panašiai. Nepaisant visų metodologinių inovacijų konstruojant tekstą. Lygiai tą patį galima pasakyt ir kitas sintezės.

Šiame kontekste tarpukarinė istoriografija yra visai kitokiame lygmenyje, o asmenybė ir jos bruožų atskleidimas buvo teigiama siekiamybė. Galbūt reiktų padaryti išlygą, jog kartais būdavo nueinama tendencingų keliu, laikantis simpatijos ar antipatijos principo, tačiau bet koks vertinimas daugiau ar mažiau tuo remiasi, siekiant pateisinti arba pasmerkti herojų. Vienintelė Lietuvos istoriografijoje Jono Matuso monografija skirta Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Švitrigailai yra skirta būtent tam: atskalbti Švitrigailos vardą.

Reikia taip pat pripažinti, jog Jono Matuso monografija yra šiek tiek senstelėjusi, tačiau parašyta remiantis geriausiomis laikotarpio tradicijomis. Joje ieškoma žmogaus, tikrinami jo motyvai, svarstoma, kodėl jis elgėsi vienaip ar kitaip. Galbūt kai kurie vertinimai yra laikytini perdaug tendencingais, tačiau kitaip ir negali būti, nes vertinimas daromas iš kelių amžių atstumo, o laikotarpis, kuomet parašyta monografija taip pat pasižymėjęs stipriu ideologizavimo poreikiu, galiausiai reikia pažymėti, jog kartais buvo aktuali diskusija vardan diskusijos, kuomet reiškėsi ideologinės priešpastatos tarp Lietuvos ir Lenkijos (tuo metu itin aktualus Lietuvos ir Lenkijos santykiuose buvo klausimas dėl Vilniaus ir jo krašto). Todėl šioje vietoje pažymėsiu tik kelis būdingesnius Švitrigailos asmens vertinimus Jono Matuso monografijoje, tuo pačiu atkreipdamas dėmesį į teksto konstravimo būdą.

Jonas Matusas savo monografijoje skiria poskyrį, apibūdinti Švitrigailos asmeniui, jo bendrajam vertinimui. Tačiau visa monografija yra nusėta epitetais, apibūdinančiais Lietuvos didžiojo kunigaikščio asmenines savybes: kietas, neramus, karštas, tvirtas ir t.t. Tokiu būdu siekiama ne tik sukurti gyvą pasakojimą ar Švitrigailos paveikslą. Teigiamai apibūdinančių epitetų gausa yra skirta tam, jog būtų atskleistas autoriaus požiūris į asmenybę, kurios veiklą jis nagrinėja. Kartais epitetų naudojimas yra motyvuojamas, o kartais jis ir be to turi būti aiškus, žvelgiant į asmenybę ir tai, kas apie ją yra žinoma. Tačiau tuomet, kai autorius imasi aprašinėti pačią Švitrigailos asmenybę, jo teksto konstravimo būdas visiškai pasikeičia. Siekiama tvirtai argumentuoti, pirmiausiai pasitelkiant pirminius šaltinius, apžvelgiant istoriografiją ir pateikiant savuosius vertinimus. Tuo pačiu reikia apgailestauti, jog Jonas Matusas plačiai aptarė tik tuos būdo bruožus, dėl kurių jis nesutiko su istoriografijoje pasitaikančiomis nuomonės.

Vienas esminių Švitrigailos asmenį apibūdinančių bruožų, Jono Matuso požiūriu, turėjusių būti aptartu pirmuoju yra jo religingumas, tuo pačiu pabrėžiant ir santykius su tautiškumu. Be jokios abejonės, tai autoriui buvo aktualu, kadangi jis pats buvo katalikų kunigas (subjektyvus faktorius), tačiau savo laikams jis gavo kiek netikėtas išvadas: Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje egzistavę prieštaravimai tarp skirtingų „tautinių“ ir religinių grupių buvo minimalūs, o apie kažkokius vienos ar kitos grupės protegavimus neverta ir kalbėti, kadangi šaltiniai yra nevienareikšmiai, liudijantys, jog vienalytės aplinkos (religiniu, socialiniu ar „tautiniu“) atžvilgiu apskritai negalėjo būti. Tačiau Švitrigailos artumą stačiatikybei Jonas Matusas pripažįsta, nors koks tai santykis, visgi iki galo nutylima (apie tai išties sudėtinga kalbėti esamų šaltinių kontekste). Svarbus yra būdas, kaip tai padaroma: Jonas Matusas Švitrigailos santykį su stačiatikybę grindžia per jo santykius su motina ir auklėjimu. Visgi svarbus ne pats teiginys, o tai, kokiame kontekste jisai atsiranda: asmenybės susiformavimas sietinas su motinos įtaka. Toks teiginys susilauktų ir šiuolaikinių psichologų pritarimo.

Akivaizdu, jog Algirdo žmona Julijona Tvėriškė iki pat mirties išliko stačiatikybės puoselėtoja. Turint omenyje, jog Švitrigailos tėvas mirė dar šiam esant kūdiniui (veikiausiai Janas Tęgowskis šioje vietoje klysta) arba vaikui, motina tikrai galėjo atlikti lemiamą vaidmenį jo asmenybės susiformavime. Gaila, jog tyrinėtojas nebando pasvarstyti giliau, kokią įtaką darė Švitrigailai motina, nes kyla keletas reikšmingų klausimų: kodėl Švitrigaila iki motinos mirties nedemonstravo savo ambicijų, kokie apskritai buvo jų santykiai ir t.t.? Tačiau ši kryptis labiau neplėtojama.

Jonas Matusas bandė įvertinti visas žinias, kurias paliko Janas Dlugošas, išrinkdamas iš jo veikalo citatas, apibūdinančias Švitrigaila: „nepastovaus būdo“, kiekvieno vėjo „greičiau kaip nendrė lankstomas“, „tikras beprotis“, „vemia keiksmais“ ir yra „girtuoklis ir linksmo gyvenimo žmogus“. Su šiais Dlugošo bandymais apibūdinti Švitrigailą jis nesutinka, laikydamas juos tendencingais, kadangi kronikininkas buvo nusistatęs prieš Švitrigailą. Istorikas teigia, jog kiti šaltiniai to nepatvirtina. Galbūt tik išimtis dėl jo santykio su alkoholiu, nes yra žinoma, jog nepilnų metų bėgyje, Švitrigailai būnant Prūsijoje, iš Vokiečių ordino jis nepilnų metų bėgyje gavo 9 statines vyno. Tačiau, pasak J. Matuso, jis negalėjęs visko vienas išgerti, o be to, su juo buvo nemažas dvaras, todėl laikyti Švitrigaila alkoholiku nėra pagrindo (siekdamas paneigti šį teiginį, J. Matusas bando palyginti netgi suvartojamo alkoholio kiekius to meto kituose dvaruose). Kaip prieštaravimą tokiam neigiamam Švitrigailos apibūdinimui jis primena ir tai, jog Rusios metraščiai tokių žinių nepateikia, nepaisant to, jog taip pat apibūdina neigiamai, pabrėždami jo žiaurumą (šioje vietoje gal nevykusiai panaudotas vėlyvas Gustyno metraštis), o Vokiečių ordine Švitrigaila buvo žinomas kaip garbingas kunigaikštis.

Jonas Matusas taip pat polemizuoja ir su ankstesne istoriografija. Jo požiūriu situacija laikytina ydinga, kuomet didžioji dalis istorikų Švitrigaila apibūdino pirmiausiai besiremiant Dlugošu. Iš šio konteksto sąlyginai iškrito tik M. Gruševskis, su kuriuo J. Matusas polemizavo plačiau. Ukrainos istoriko Švitrigailos apibūdinimas J. Matusą iš dalies tenkino: turėjo nepaprastą energiją, judrumą, ištvermę, bet nepasižymėjęs gabumais ir nuoseklumu; turėjo vado savybių, tačiau taip pat egzistavo ir galimybė (pasak M. Gruševskio), jog Švitrigaila buvo nenormalus ir psichopatas. Su šia M. Gruševskio pastaba J. Matusas kategoriškai nesutiko, pažymėdamas, jog ji yra silpnai argumentuota, išplaukianti iš to, jog Švitrigaila įsakė sudeginti Gerasimą. Šį argumentas išties yra silpnas, jeigu pažiūrėsime iš to paties taško, iš kurio pažiūrėjo ir Jonas Matusas, diskutuodamas dėl psichinių Švitrigailos nukrypimų: dvasininkų ir net tik jų sudeginimas buvo pakankamai išplitęs reiškinys, tiek Rusios erdvėje, tiek ir vakarų Europoje. Tai patvirtindamas jis priminė ir Jano Huso bei Jeronimo Pragiškio nesenus sudeginimus, o taip pat ir tai, jog lenkai, įsiveržę į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę taip pat degino gyvus žmones.

Jonas Matusas pateikdamas europinį ir vietinį kontekstą, galbūt netgi specialiai užmiršo pažymėti, jog kartais Švitrigailos sprendimai buvo labai impulsyvūs, nepamatuoti ir žiaurūs. Galima prisiminti ir jo įsakymą nuskandinti kunigaikštį Alšėniškį. Galbūt ši pozicija išties dalinai atspindi pirmiausiai paties autoriaus požiūrį į pasirinktą herojaus asmenybę, nes argumentų, paremti M. Gruševskio pozicijai galima surasti ir daugiau.

Pats Jono Matuso požiūris galutinai atsiskleidžia paskutinėje, baigiamojoje monografijos pastraipoje, kur jis apibūdina Švitrigailą kaip tiesaus ir nuoširdaus būdo žmogų. Primena, jog jis mokėdavo reikalui esant išlaikyti taktą (tai turbūt turėjo Švitrigailą apibūdinti kaip politiką), galiausiai pažymi ir tai, jog Švitrigaila neturėjęs aklos rasinės neapykantos lenkams. Pabaigia Jonas Matusas kiek keista išvada, disonuojančia su ankstesniu tekstu: „vadinasi, jis [Švitrigaila] gynė ir kovojo vien už Lietuvos savarankiškumą ir jos garbę“. Toks požiūris ne tik atskleidžia, jog Jonas Matusas idealizavo savojo pasakojimo herojų, pamiršdamas, jog pirmiausiai Švitrigaila kovojo ne už valstybę, bet už valdžią, vedinas egoistinių motyvų ir siekdamas patenkinti savo garbėtrošką. Juk tai ir yra pats natūraliausias motyvas, kurį kažkodėl J. Matusas nutarė ignoruoti.

Baigiant norėtųsi pažymėti, jog didysis kunigaikštis Švitrigaila buvo išties spalvinga asmenybė. Apgailestaujant reikia pridurti, jog ji dar nebuvo apibūdinta remiantis psichologijos metodais, tačiau, veikiausiai, tai tik laiko klausimas, kadangi šios krypties istoriografija turi plačias perspektyvas ne tik Lietuvoje, bet ir regione – jos labai trūksta, o poreikis tam yra. Galima prisiminti ne tik istoriografiją, tačiau ir plačiąją visuomenę. Juk Lietuvoje gyvuoju klasiku vadinamo Justino Marcinkevičiaus, neblogai per vertimus žinomo ir rusakalbiame pasaulyje, poemoje „Mindaugas“ diskutavę juodasis ir baltasis metraštininkai, kalbėjosi būtent apie šią problemą: baltasis metraštininkas ieškojęs žmogaus Mindaugo aplinkoje turėtų būti kaip priekaištas istorikams, kadangi žmogaus istoriografijoje beveik nebeliko. Nors reikia pripažinti, kad šie priekaištai yra ne tik istorikams, tuo pačiu pažymint, jog juos išsakyti poetui yra gerokai lengviau negu juos profesionaliai įgyvendinti.

****************************************************************************************************************

Pranešimas buvo skaitytas Bresto valstybiniame Aleksandro Puškino universitete

Krėvos aktas ir jo padariniai turėjo lemiamos įtakos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinei, socialinei ir kultūrinei raidai. Tai, jog Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila tapo Lenkijos karaliumi Vladislovu II brandino didelius pokyčius. Pirmiausiai, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės aiškios politinės krypties nustatymas, jos įsiliejimas į Europą, reiškė ir jos kultūrinės aplinkos perkonstravimą. Krikšto priėmimas reiškė, kad išeinama iš velnio pasaulio, ir tampama Dievo valstybės dalimi. O tai viduramžių visuomenei reiškė didelius pokyčius, kadangi tuščioje erdvėje turėjo kurtis naujos struktūros: pradėjo formuotis katalikų Bažnyčios žemėvalda, parapijų tinklas, atsirado pirmosios parapinės mokyklos, steigėsi nauji vienuolynai, o tie, kurie egzistavo anksčiau (taip pat ir bažnyčios), įgavo visiškai kitokį statusą – neaiški ir pavojinga padėtis, priklausanti nuo pagoniškos visuomenės įgeidžių ir balansavimo, tarp valdovo malonės ir rūstybės pasikeitė gerbiamą autoritetą. Valdovai pradėjo rūpintis bažnyčių tinklo sukūrimu. Pirmiausiai įkuriama katedra, užtikrinamos jos teisės, atitinkančios to meto Bažnyčios ir valstybės santykius. Formuojamas parapijų tinklas. Atvyksta dvasininkai atlikti christianizavimo darbus.

Lietuvos valdančioji dinastija labai greitai pastebėjo pasikeitusios padėties privalumus ir siekė juos išnaudoti. Permanentinis karas su Vokiečių ordinu Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę buvo išsekinęs, krikštas sudarė prielaidas atsikvėpti. Todėl perbėgantys dinastijos nariai (kaip Vytautas, Švitrigaila) buvo geras pretekstas tėšti nenutrūkstantį karą. Padėtis tapo gerokai apsunkinta, o Lietuvos valdančioji dinastija susidūrė su konsolidacijos problema: išsikraipė hierarchinių santykių svertai, reikėjo ieškoti kompromisų. Ir tik normalizavus santykius dinastijos viduje, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė atskleidė politinius krikšto privalumus: ideologinis priešas galėjo būti paverstas ideologinių sąjungininku. Geriausias to pavyzdys, 1399 metais mūšiu prie Vorsklos pasibaigęs Vytauto organizuotas žygis prieš totorius. Dar visai neseniai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo kryžiaus žygių taikiniu, dabar tapo jų organizatore ir su kryžiaus žygio vėliavomis buvo žygiuojama prieš totorius. Net ir vokiečių ordinas buvo priverstas prisijungti prie Vytauto suorganizuotos kariuomenės.

Christianizacijos padariniai pradėjo sklisti pakankamai gretai, galima fiksuoti ryškius mentalinius pokyčius visuomenėje, kada ne tik valdovas ir dinastijos nariai pradėjo rūpintis, bet tai pradėjo reikštis platesniu mastu. Visuomenėje iškilo poreikis rūpintis savo ir protėvių sielomis, siekis palengvinti jų pomirtines kančias, o tai sudarė prielaidas suklestėti Bažnyčiai, kaip struktūrai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje. Greta masinio reiškinio, reikalaujančio tik finansinių resursų pradėjo plisti ir individualus religingumas. Tiesa, tai buvo daugiau plačiuosiuose visuomenės sluoksnio išplitęs reiškinys, XV a. pirmojoje pusėje beveik nepalietęs elito. Bažnyčios teikiami privalumai, šiam sluoksniui dar nebuvo atsivėrę. Elitas vis dar skeptiškai žiūrėjo į bažnytines pareigas, studijas ir t.t.

Bandydami pasižiūrėti atidžiau, galima pastebėti, jog fundacijos aktai, kuomet kalbam apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės elitą, pirmiausiai buvo atlikti didžiojo kunigaikščio aplinkos žmonių. Būtent jie pradėjo rūpintis platesnio bažnyčių tinklo suformavimu. Senasis gentinis elitas (pirmiausiai kunigaikščių sluoksnis) šiame kontekste pasiliko nuošalyje. Tačiau būtent šis sluoksnis pirmiausiai įsitraukė į Bažnyčios gyvenimą, kaip jos pareigūnai. Pirmasis pavyzdys būtų kunigaikščių Giedraičių giminės atstovų įsijungimas į Bažnyčios organizacija XV a. viduryje bent trys šios giminės atstovai pasišventė bažnytiniai veiklai. Tai ryškiausias ankstyvasis pavyzdys. Vieno iš jų, Mykolo Giedraičio kultas, dėl jo asketiško gyvenimo pradėjo plisti iškart po jo mirties, o jis pats buvo laikomas palaimintuoju. Kitas ryškus pavyzdys, bylojantis apie senojo gentinio elito integravimosi į Bažnyčios struktūras, būtų kunigaikščių Svirskių atvejis. Tiesa, jų dalyvavimas tarp bažnyčios pareigūnų nėra toks ankstyvas kaip kunigaikščių Giedraičių, tačiau XVI – XVII a. vykę ginčai dėl Svyrių kunigaikštystėje buvusių bažnyčių paliko pakankamai ženklų šaltinių kompleksą, kad būtų galima aptarti bažnytinės žemėvaldos Svyrių kunigaikštystėje susiformavimo prielaidas.

Svyrių kunigaikščiai sena Lietuvos kunigaikščių giminė, apie kurią pirmosios žinios siekia Gedimino valdymo laikotarpį. Ši kunigaikštystė buvo išsidėsčiusi tarp Neries ir Narčios upės. Pagrindinis centras buvo Svyrių pilis (dabar dalinai išlikęs piliakalnis). Apkrikštijus Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, ši giminė taip pat priėmė katalikų tikėjimą, nors XV a. juos saistė ryšiai su pravoslavišką krikštą priėmusiais Gedimino dinastijos palikuonimis (ryškiausias santykių su Olelkaičiais pavyzdys).

Kada Svyrių kunigaikštystėje pradėjo formuotis Bažnytinės struktūros ir žemėvalda pasakyti yra pakankamai sudėtinga, o istoriografijoje šie procesai dar labiau supainioti. Ankstyviausia Svyrių bažnyčios pastatymo data nurodoma 1413 metais, siejant ją su kunigaikščio Petro Svirskio donacija. Tačiau šis klausimas yra pakankamai sudėtingas. Data, kuri nurodoma akte yra užrašyta pakankamai neaiškiai, o trečiasis skaičius buvęs perlenkimo vietoje, visgi jis labiau primena, 5, negu 1. Reikia pastebėti, jog pats akto turinys yra pakankamai išsamus, kas XV a. pradžioje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje būdinga tik valdovų raštams. Suabejoti šia data yra ir dar vienas argumentas: 1413 metais Svyrius puolė Vokiečių ordino Livonijos šakos riteriai, tačiau tarp padarytų nuostolių bažnyčios užpuolimas nėra minimas (turint omenyje, jog Svyrių užpuolimas minimas vykstant ginčams su Vokiečių ordinu, bažnyčios užpuolimas būtų itin naudingas politinis argumentas). Todėl galima pagrįstai abejoti, ar bažnyčios steigimas Svyrių kunigaikštystėje galėjo būti toks ankstyvas.

Iki pat XV a. vidurio, žinios apie Svyrių kunigaikščių religingumą mums neduoda jokių žinių apie čia buvusias bažnyčias. Netgi priešingai, argumentai kalbėtų, jog tokios informacijos rasti neįmanoma. Dar XV a. 5 dešimtmetyje žinomi Svyrių kunigaikščių užrašymai Vilniaus pranciškonams, kad šie melstųsi už jų mirusius artimuosius (užrašymai minimi pirmiausiai natūra). Visgi viename iš tokių užrašymų 1449 metais tarp liudininkų minimas ir Svyrių klebonas, kas nurodo, jog bažnyčia Svyriuose turėjo egzistuoti. Tačiau parapijos įkūrimo laikas negali būti detalizuotas su dabartine šaltinių baze.

Tačiau platesnis parapinis tinklas Svyrių kunigaikštystės teritorijoje pradėjo formuotis tik XV a. antroje pusėje. Išlikusios žinios apie tris bažnyčias, buvusias Svyrių kunigaikštystės teritorijoje: Svyrių, kobilniko ir Svyrėnų bažnyčia. Kaip jau minėta, šis procesas yra pakankamai neblogai dokumentuotas, tačiau ir čia susiduriama su problemomis. XVI a. Svyriai buvo Radvilų valda, o bažnyčia buvo atiduota protestantams. Amžiaus pabaigoje ir XVII a. vyko teismai, todėl daugumos aktų kopijos buvo padarytos, o vėliau įrašytos į teismų knygas. Problema ta, jog tuo pačiu metu, atstovai norėdami kuo išsamiau pagrįsti savąsias teises, pradėjo falsifikuoti aktus, kas komplikavo tyrimus. Didžioji dalis jų yra paskelbta J. Fijalek ir W. Semkowicz šaltinių rinkinyje, nurodant falsifikuotus ir įtartinus dokumentus. Tačiau ne visi. Dar pluoštas dokumentų šiuo metu saugomi Vilniaus mokslinėse bibliotekose, gerokai papildantys minėtąjį rinkinį.

Apie Svyrėnų bažnyčią sužinome kaip apie jau egzistuojanti faktą. XV a. Ji buvo du kartus donuota: tai jau minėtas 1453 metų Petro Svirskio aktas, kuriuo buvo užrašyti keli žmonės (tarnybos) ir malūnas ant Stračio upės kranto. 1496 ar 1498 metais Petro Svirskio našlė Elena Daugirdaitė praplėtė Svyrėnų bažnyčios fundaciją, užrašydama dar dvi tarnybas Jasienio dvare. Tai visos žinios, kurios mus pasiekė apie ankstyvąsias Svyrėnų bažnyčiai paskirtas žemes su žmonėmis.

Kobilnyko (arba Mažojo Medilo) bažnyčios atvejis dar sudėtingesnis. Yra žinomi bent keli šios bažnyčios fundavimo falsifikavimo aktai: ankstyviausias falsifikatas siekia 1434 metus, žinomas dar vienas aktas, kurį neva patvirtino Žygimantas Kęstutaitis, dar vienas falsifikuotas aktas žinomas 1463 metais. Visgi pačioje XVI a. pradžioje Kobilniko bažnyčiai buvo atlikti užrašymai, jau kaip egzistuojančiai, todėl tikėtina, jog ji buvo įsteigta dar XV a., veikiausiai pabaigoje.

Kunigaikščiai Svirskiai didžiausią dėmesį skyrė būtent Svyrių bažnyčiai. XV a. jos fundacija buvo plečiama, buvo donuojami nauji altoriai. Šis procesas dokumentuotas jau nuo 1452 metų, kada šią donavo Jonas Svirskis, 1472 metais naują altorių fundavo kunigaikštis Sienko su žmona, 1490 metais kunigaikštis Jonas Romanaitis Svirskis. Kiekvienas užrašymo aktas siejosi su tuo, jog buvo prašoma melstis už fundatorių bei jų artimųjų sielas. XV a. antrosios pusės fundacijos buvo negausios, kaip ir Svyrėnų atveju jos siekdavo nuo kelių iki keliolikos tarnybų. Todėl didesnis bažnytinės žemėvaldos kompleksas Svyrių kunigaikštystėje negalėjo susidaryti.

Kalbėti apie Svyrių kunigaikštystėje egzistavusią bažnytinę žemėvaldą, jos mastą ir apimtis yra sudėtinga dėl kelių priežasčių. Svarbiausia yra ta, jog nei vienu atveju nėra žinoma pirmojo bažnyčios fundavimo dokumento, taigi nėra aiški, kokia žemėvalda steigiant bažnyčią galėjo būti užrašyta. Vargu, ar galėjo būti tokie smulkūs užrašymai, kaip po jų sekęs XV a. antrosios pusės žinomuose dokumentuose. Jų susmulkėjimas paaiškinamas ir tuo, jog tuo metu skaidėsi ir pati Svyrių kunigaikštystė, o tuo metu žinomas didelis paveldėtojų skaičius. O jeigu pirmasis bažnyčios steigimo aktas buvo duotas susitarus visiems paveldėtojams, šis kompleksas galėjo būti išties žymus. Juk pirmaisiais XVI a. metais, prieš mirdamas kunigaikštis Stanislovas Talimontaitis Svirskis užrašė kelis dvarus, atskiras tarnybas, malūną ir dar kitokio turto. Akivaizdu, jog bažnyčia Svyrių kunigaikščiai rūpinosi. Tuo tarpu XV a. antrosios pusės užrašymai buvo atsitiktiniai, jie neformavo vieningos žemėvaldos struktūros. Visa tai tampa priežastimi, jog bažnytinės žemėvaldos mąsto ir apimties XV a. Svyrių kunigaikštystėje nusakyti negalima, tik konstatuoti bendrą plėtimosi tendenciją.

……………………………………………………………………………………………………………………………………………………………..

Pranešimas bus skitomas Poznanės Adomo Mickevičiaus Universitete arba Poznanės mokslo bičiulių draugijoje (nežinau tiksliai kur)

Vytautas – vienas ryškiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų, todėl nenuostabu, jog jis domina ne tik istorikus, bet ir plačiąją visuomenę. Nekelia nuostabos ir tai, jog apie jį pakankamai daug rašyta (kad ir kaip istorikai mėgsta pristatinėti tiriamąsias problemas, kaip mažai arba bent nepakankamai gvildentas, šiuo atveju taip pasakyti negalima). Apie Vytautą rašomi straipsniai, monografijos, galiausiai jis domina grožinės literatūros rašytojus, todėl jo vaizdinys yra pakankamai gyvas. Šis didysis kunigaikštis vertinamas kaip vienas iškiliausių Lietuvos valdovų, tačiau negalima pasakyti, jog tuo nėra abejojama. Paprasta būti iškiliu valdovu, kuomet valstybė yra imperinis politikos vykdymo aukščiausiame taške. Tačiau nepaisant susidariusios nuomonės apie išskirtinę Vytauto poziciją, jo kelias į valdžią nebuvo toks paprastas.

Kalbant apie Vytautą ir jo padėtį dinastijoje, reikia pirmiausiai išsikelti klausimą, kaip atrodė pati dinastija ir jos struktūra? Šiuo metu egzistuoja dvi hipotezės. Pirmoji hipotezė kalba apie tai, jog dinastija buvo hierarchizuota, jos visi nariai buvo subordinuoti didžiajam kunigaikščiui. Antroji hipotezė, suformuluota Edvardo Gudavičiaus, konstruoja daug sudėtingesnę dinastijos struktūrą – Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje egzistavo diarchinė sistema, o valdžia buvo padalinta tarp Vilniaus ir Trakų kunigaikščio, kur pirmasis, užimdamas monarcho pozicijas, rūpinosi pirmiausiai santykiais su rytais, o antrasis, submonarchas, santykiais su vakarais (Ordinu ir Lenkija). Ši hipotezė Algirdo valdymo metu, turint omenyje jo santykius su Kęstučiu, jos autoriui atrodo nekvestionuotina. Edvardas Gudavičius šiuo klausimu susilaukė pasekėju, kurie bandė jo koncepciją pristatyti kitais aspektais: santykiuose su Žemaitija, analizuojant santykių atspindžius sfragistikoje, nustatant monarchų bei submonarchų poras ir t.t. Dar daugiau, Bialystoko profesorius Janas Tęgowskis diarchinę sistemą iš valstybės centro perkėlė į periferiją, teigdamas, jog tokia pati sistema turėjo egzistuoti ir Karijotaičių valdomoje Podolėje. Nepaisant tyrinėjimų gausos, reikia pažymėti, jog ši hipotezė neatlaiko kritikos: geriau paanalizavus teiginius, pasidaro akivaizdu, jog jie neatlaiko kritikos, todėl pati diarchijos hipotezė LDK turėtų būti atmesta. Tačiau yra vienas akivaizdus šios diskusijos privalumas: dinastijos elito aukščiausiose pozicijose, iškart po didžiojo kunigaikščio, išskirtines pozicijas užėmė Trakų kunigaikštis, kuriuo dažniausiai būdavo didžiojo kunigaikščio brolis arba sūnus. Būtent šis kontekstas yra aktualus, kalbant apie Vytauto padėtį dinastijoje iki jam užimant valdžią.

Kaip visiems žinoma, Vytautas buvo Trakų kunigaikščio Kęstučio sūnus. Šis padėjo įsitvirtinti valdžioje savo broliui Algirdui, nuversdamas tėvo paskirtą tiesioginį įpėdinį. Galima sakyti, jog Gedimino kurta valdymo sistema, padalinant valdas sūnums ir bandant sukurti atsvaras jų grupuotėms tokiu būdu žlugo, kaip nepasiteisinusi. Todėl ji buvo pertvarkyta. Algirdas buvo dėkingas Kęstučiui už paramą, todėl jam buvo atsilyginta (pirmiausiai išplečiant valdas). Savąsias valdas Kęstutis galėjo paskirstyti sūnums savo nuožiūra, tačiau jo sprendimai jų netenkino. Nenuostabu, jog du jo sūnus pabėgo pas kryžiuočius (Butautas ir Survila). Tačiau pagrindinio valdų masyvo tai nelietė. Buvo dalinamos valdos periferijoje: pavyzdžiui Kęstučio sūnus Vaidotas veikė Kaune.

Apie Vytauto ankstyvuosius veiksmus žinome nelabai daug: pakankamai anksti jis pradėjo dalyvauti karo žygiuose: 1368 metais pirmajame Algirdo žygyje į Maskvą, tarp jo dalyvių jau paminėtas Vytautas. Netrukus jis pradėjo rengti ir savarankiškus žygius į Vokiečių ordino valdomą Prūsiją. Tuo pačiu sužinome, jog Vytautas yra sietinas su Gardinu ir ten turi savo valdas. Atrodo, jog ši padėtis kurį laiką nekito. Jis ir toliau dalyvavo žygiuose, o tėvas jį numatė savo paveldėtoju (kaip rašoma Lietuvos metraštyje „iš visų savo sūnų Kęstutis labiausiai mylėjo Vytautą“). Pažymėtina ir tai, jog tapti mylimiausiu Kęstučio sūnumi Vytautui pavyko dėl vienos elementarios priežasties: vyresnieji broliai patys pademonstravo nelojalumą tėvo atžvilgiu.

Permainos pradėjo bręsti po to, kai mirė Algirdas: prieš mirtį didysis kunigaikštis perskirstė savo sūnų valdas, valstybės rytuose iškeldamas savo jaunesnių sūnų grupę. Tai sukėlė neapsitenkinimą ir pirmąjį Algirdaičių atvirą konfliktą. Naujasis didysis kunigaikštis Jogaila, negalėjo užtikrinti, jog brolis įsitvirtintų Polocke. Viskas baigėsi tuo, jog valstybės rytuose didžiojo kunigaikščio valdžia pašlijo, Andrius Algirdaitis pasitraukė į Maskvą, vėliau juo pasekė ir brolis Dimitrijus, bei ne tokie svarbūs dinastijos nariai. Jogailos padėtis tapo labai komplikuota, o jis pats nesijautė labai užtikrintu.

Visgi Algirdo mirtis keitė ne tik valdžios bet ir dinastijos struktūrą. Jogaila buvo priverstas taikytis su tuo, kad jo valdžia rytuose neprilygo tėvui, tačiau dar didesnes problemas kėlė jo pozicijų susilpnėjimas prieš Trakų kunigaikščio poziciją. Mirus Algirdui, Kęstutis sutiko, kad didžiojo kunigaikščio sostą paveldės Jogaila, tuo užtikrindamas savo palikuonių pozicijas Trakų kunigaikštystėje ir su ja susijusiose žemėse. Tačiau mirus Algirdui Kęstutis tapo vyriausiuoju dinastijos nariu, jos senjoru. Jogaila negalėjo tiesiog nurodinėti Kęstučiui, jis buvo priverstas daryti kompromisus. Galiausiai, jis neturėjo pakankamai pajėgų, kad galėtų realizuoti savo valdžią. Siekiant įsitvirtinti, jam reikėjo pabandyti arba išstumti Kęstutį iš valdžios, arba pabandyti susigražinti savo prerogatyvas rytuose. Pirmiausiai to ir buvo siekiama.

Stengdamasis sumažinti brolių galimybes veikti, Jogaila turėjo neutralizuoti Maskvos įtaką, jog Maskvos galimybės paremti ten pabėgusius Algirdo sūnūs, dariusius įtaką rytinėms Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėms, taptų ribota. Tai vedė į sąjunga su totoriais, tačiau galimybės nebuvo realizuotos: 1380 metais Mamajus išžygiavo prieš Maskvą, bet pralaimėjo Kulikovo mūšyje. Jogaila su savo pajėgomis nespėjo prisijungti prie Mamajaus. Maskvos didysis kunigaikštis Dimitrijus pasirodė kaip galingiausia jėga regione ir Jogailai iškilo grėsmė, siekiant realizuoti savo valdžią.

Vienintelis kelias Jogailai įsitvirtinti Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, tai jo įsitvirtinimas etninėje Lietuvoje. Todėl jis turėjo pašalinti iš valdžios Kęstutį. Jaunoji Gediminaičių generacija matė perspektyvas keisti valstybę ir jos padėtį regione. Natūralu, jog to padariniai buvo akivaizdūs: buvo siekiama suartėti su Vokiečių ordinu. Jogaila su broliais turėjo atsigręžti į Vokiečių ordiną, tam, jog Kęstutis būtų pašalintas arba izoliuotas. Neaišku, kokį vaidmenį šiuose susitarimuose turėjo Vytautas. Kęstutis sužinojęs apie susitarimus, suėmė Jogailą ir suradęs dokumentus, tai pranešė Vytautui. Pats Kęstutis užėmė Vilnių ir pasiskelbė didžiuoju kunigaikščiu. Tuo pačiu normalizavo santykius su Andriumi Algirdaičiu, grąžindamas jam Polocką. Visgi neaišku, kiek pasikeitė Vytauto statusas dinastijoje, išskyrus to, jog jis tapo didžiojo kunigaikščio sūnumi ir paveldėtoju. Tačiau tai nėra svarbu, nes Jogaila, pasitelkdamas brolių pagalbą, nevertė Kęstutį, vėliau jį nužudė, todėl šis epizodas laikytinas trumpalaikiu.

Vytautas buvo įkalintas, tačiau sugebėjo pabėgti. Ieškodamas užtarimo ir paramos, jis atsidūrė pas kryžiuočius. Kaip asmuo, susigiminiavęs su Žemaitijos elitu, jis galėjo tikėtis ir jų paramos. Galima pabrėžti, jog jį rėmė ir dalis etninės Lietuvos elito, o taip pat kai kurie dinastijos nariai. Visgi ordinas nebuvo ta vieta, kurioje Vytautas susilaukė realios pagalbos (nepaisant visų ordino pastangų). Tačiau Jogailai toks priešininkas nebuvo palankus ir jis užmezgė santykius su Vytautų, pažadėjęs gražinti tėvoniją, pakvietė į Lietuvą. Vytautas sutiko ir pasitraukė su trenksmu, tiksliau, sunaikindamas panemunėje buvusias kryžiuočių pilis. Gavo valdyti Gardiną, Brestą, dalį Voluinės žemių ir pažadą, jog bus gražinti ir Trakai.

Vytautas laukė, kelis metus, remdamas Jogailą. Tačiau akivaizdu vieną, jog savąsias teises jis ruošėsi ginti, suburdamas aplink save Jogailos prieš save nuteiktus kunigaikščius: Belzo kunigaikštį Jurgį Narimantaitį (jis su Vytautu buvo pabėgęs pas Vokiečių ordiną), Voluinės Vladimiro kunigaikštį Teodorą Liubartaitį, kuriam Jogaila paliko valdyti tik dalį tėvo palikimo, Teodorą Algirdaitį, kuris valdydamas pasienio su Lenkija žemes buvo izoliuotas nuo Jogailos ir kitus. Turint omenyje, jog Polocko kunigaikštis Andrius Algirdaitis lojalumu Jogailai nepasižymėjo, dalis rytinių sričių kunigaikščių dar buvo Maskvoje, Jogailos situacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje nebuvo tvirta, greičiau atvirkščiai. Tiesa, po Jogailos karūnavimo Lenkijos karaliumi iškilmių Andrius Algirdaitis buvo suimtas (nes susitarė su Smolensko kunigaikščiu ir pradėjo karo veiksmus Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje), tačiau tai nesuteikė stabilumo rytų žemėms, o ir pačiai Jogailos valdžiai. Skirgaila gavęs Polocką, turėjo šioje žemėje neaiškią įtaką, valdė Vilnių ir Trakus, pastarųjų neužleisdamas Vytautui. To padarinys: 1390 metais Vytautas vėl pabėgo pas kryžiuočius.

Vytautas ir toliau sėkmingai išnaudojo savo ryšius su dinastijos nariais, būdamas Prūsijoje. Prasidėjęs konfliktas užsitęsė, kartu buvo pamatyta, jog Skirgaila nesugeba efektingai valdyti valstybės ir Jogaila buvo priverstas vėl kreiptis į Vytautą, siūlydamas susitaikyti. Šį kartą jis siūlė gerokai daugiau: Vytautas turėjo tapti Jogailos vietininku Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, ir šį pasiūlymą jis priėmė. Tačiau Lietuvoje susidūrė su realiais sunkumais: jis turėjo surasti sugyvenimo kelią su Jogailos broliais ir kitais aktyviais karaliaus šalininkais. Vienas po kito prisidengiant įvairiomis dingstimis iš savo valdų buvo pašalinti Kaributas, Švitrigaila Vladimiras Algirdaičiai bei Teodoras Kaributaitis. Skirgaila iš valstybės centro buvo išsiųstas į periferiją (gavo valdyti apkarpytą Kijevo kunigaikštystę). Į atsilaisvinusias kunigaikštystes Vytautas pasiuntė sau artimus Gediminaičius (Teodoras Liubartaitis gavo valdyti Severėnų žemę) arba vietininkus. Susidorojęs su konkurentais, vidaus dokumentuose pradėjo tituluotis didžiuoju kunigaikščiu, o ši formuluotė galutinai juridiškai buvo užfiksuota 1401 metais, sunorminant santykius su Jogaila.

Vytautas sugebėjo iškilti pasinaudodamas sėkmingais dinastiniais ryšiais, užsitikrindamas mažiau reikšmingų dinastijos narių paramą. Visgi svarbu pats faktas – jis subūrė prieš Jogailą nusiteikusių kunigaikščių grupuotę. Tapęs Jogailos vietininku, jis susikūrė tokias sąlygas (provokuodamas Jogailos brolius).

Lyginant su savo broliais, pabėgusiais į ordiną, Vytautas turėjo išskirtines galimybes pretenduoti į valdžią LDK – jis buvo pasirinktas nužudyto didžiojo kunigaikščio įpėdinis, tuo tarpu jo broliai – maištininkai prieš tėvą. Skirtumas akivaizdus, o dinastiniai ryšiai ir giminystė su Žemaitijos elitu, buvo svarbus veiksnys realizuojant savąsias pretenzijas.

……………………………………………………………………………………………………………………………………………………………….

Pranešimas bus skaitomas Trakų istorijos muziejuje

Šiuolaikinis humanistinis diskursas, kaip reiškinys, yra sunkiai išmatuojamas, amorfiškas ir nuolat kintantis. Tokiu jis tapo dėl daugelio priežasčių: kalbėtojų skaičius vis didėja, o jie patys tampa vis labiau pasimetę, tarp to ką kalbą ir to kaip visa tai suprantama. Bandymai atsiriboti, specializuotis ir veikti savosiose siaurose nišose tampa vis labiau priimtina normą, kai universalumas paprasčiausiai suskaidomas ir tuo pačiu būdu sunaikinamas. Ir kuomet atsiranda poreikis susišnekėti žmonėms, išėjusiems iš skirtingų nišų, yra vargiai įmanoma. Net jeigu kalbama ta pačia kalba ir tomis pačiomis sąvokomis. Elementarus pavyzdys, tačiau pakankamai būdingas: kalbėjimas apie politinės kultūros istoriją – kiekviena dedamoji turi po kelis šimtus apibrėžimų ir nereikia būti genialiu matematiku, jog galėtume pasakyti, kad matematinė galimų reikšmių išraiška bus kažkur tarp milijono ir milijardo. Ar mes bent teoriškai turime laiko, jog galėtume pabandyti bent grubiai apsitarti, apie ką ruošiamasi kalbėti? Čia vėlgi nereikia būti genialiu matematiku, kad suvoktum, jog žmogaus gyvenimo tam sunkiai užtektų.

Viso to padariniai aiškiai jaučiasi šiomis dienomis, nepaisant to, jog sąvokos vis kuriamos, joms suteikiamos vis naujos prasmės, kyla visai pagrįstas klausimas, ar tai yra nors kažkiek tikslinga. Rašantieji apie kultūrą, jau stengiasi jos nebeapibrėžinėti (o taip pat vengiant pristatyti ankstesnius apibrėžimus), teigiant, jog kultūrą yra lengviau aprašyti, negu apibrėžti, arba bandant supaprastinti viską iki minimumo, teigiant, jog kultūra, tai ne natūra. Ir būtent susidūręs su šiais reiškiniais, pasijauti absoliučiai bejėgis, kadangi supranti, kad, nepaisant aplinkui vykstančių pokalbių, veikiausiai nėra susikalbama, net ir tuomet, kada žmonės mano, jog jie vienas kitą suprato. Todėl bandymas sutrivialinti diskursą, atimant iš sąvokų prasmę, arba jas apibrėžiant kitomis, ne mažiau neaiškiomis sąvokomis, yra viena iš išeičių. Tačiau tuomet pokalbis vyksta tik vardan pokalbio, net nedarant prielaidos, jog reikia suprasti vienas kitą.

Šis reiškinys yra beveik toks pats senas, kaip ir Europa ir jos kultūra, savo amžiumi artimas filosofijai. Galima pabandyti pažvelgti į priešingą stovyklą, neigiančią apibrėžimus ir bet kokius teorinius konstruotus. Tai geriausiai iliustruoja tiek tiesioginė, tiek ir neakivaizdi Diogeno Sinopsiečio ir Platono diskusija. Tiesa, iš jos liko tik nuotrupos. Kai ką mes taip pat galime ir numanyti, tačiau vargu ar galime kalbėti apie kažkokias išbaigtas sistemas, nes tai vėl veda į spekuliacijas. Galima tik konstatuoti, jog susipriešinimas buvo pakankamai žymus, tačiau neaišku, kokio mąsto. Jeigu Platono idėjų pasaulis yra visai neblogai pažįstamas, tai Diogenas pirmiausiai atsiskleidžia kaip veiksmo žmogus, ir tenka tik apgailestauti, jog Diogenui Laertiečiui rašant savo didįjį veikalą apie filosofus, užteko konstatuoti, jog apie Diogeną galima pasakoti ir pasakoti, o mes tokiu būdu nustojom vertingo šaltinio.

Apie Diogeną Sinopsietį mes žinome tik nuotrupas, pasakojimas, apie jo santykius su Aleksandru ar Artakserksu, gyvenimą statinėje, nuolatinį buvimą kelyje, savęs įvardinimą kaip pasaulio piliečiu ir t.t. Galiausiai, Diogenas Sinopsietis yra laikomas veiksmo filosofu, kuris gyveno pagal savąjį mokymą. Šiame kontekste jo diskusija su Platonu atrodo dar aštresnė. Tam užtenka ir paprasto pavyzdžio, į kurį atkreipė dėmesį Peteris Sloterdijkas: tuo metu kaip Platonas idealizavo ir poetizavo meilės sampratą, Diogenas užsiiminėjo vieša masturbacija, dainuodamas vestuvines giesmes. Patį veiksmą jis pristatė kaip elementarų poreikį, prilygindamas jį valgymui („jeigu tokiu būdu trinant pilvą būtų galima pasisotinti“). Šiuos du filosofus galime lyginti ne tik mes, savo laiku juos bandė lyginti ir Atėnų piliečiai (pvz.: Diogenui buvo priekaištaujama, kad jis prašo išmaldos, o Platonas to nedaro).

Nepaisant skirtingų Platono ir Diogeno požiūrių, jų keliamos problemos neretai sutapdavo, tačiau į tiesiogines diskusijas su Diogenu Platonas nesikišdavo, o pastarojo raštuose jis nefigūruoja. Tai neturėtų stebinti, kadangi panašu, jog ilgesnio dialogo Diogenas ir nepalaikydavo, kategoriškais teiginiais nutraukdamas bet kokias diskusijas. Vargu ar tai galėtų stebinti, kadangi nereikėjo toli nuklysti į patį idėjų pasaulį: net ir kalbant buitinę kalba, atsirasdavo galimybė likti nesuprastam. Žinios, apie Diogeną tuo ir prasideda, jog jis nesusikalbėjo su orakulu: į klausimą, kuo jis turi užsiimti gyvenime, orakulas atsakė žodžiais, kurie galėjo būti suprasti kaip „monetos perkalimu“ arba „visuomenės perdirbimu“. Kaip žinia, Diogenas pradėjo nuo pirmojo ir tik priverstas išvykti iš gimtojo miesto pabandė užsiimti antruoju. Tiesa, skeptiškas požiūris į orakulo ištarmes buvo jau tuomet akivaizdus.

Negalima nepastebėti, jog tarp šių dviejų oponentų egzistavę prieštaravimai gali būti taip pat įvardinti kaip tarpusavio pagarba: priešingu atveju būtų sunku suvokti, jog Platonas Diogeną apibūdino „pamišusį Sokratą“, nors kartais buvo taikomas ir proto trūkumo kriterijus, tačiau tai atspindėjo ne asmenines, bet principines pasaulio suvokimo skirtybes. Diogenas irgi ne kartą yra įvardinęs Platoną žymiu filosofu (visiems gerai žinomas pasakojimas, susijęs su alyvuogėmis ir Platono kelione į Sirakūzus, kuomet Diogenas į jį kreipėsi kaip į garsų filosofą, tačiau kelionės tikslas ir santykis su patirtimi buvo vis tiek perteiktas ironiškai). Ir abu oponentai pripažino vienas kito reikšmę ir svarbą: „po Dioniso šventės pas Platoną užėjo būrys draugų, tarp kurių buvo ir Diogenas, kuris įėjęs į Platono namus pradėjo trypti jo kilimus, sakydamas: „trypiu Platono šlovę“, į ką Platonas atsakė: „savąja šlove“.

Kiek galima suprasti iš išlikusių aprašymų, Diogenas vengė sudėtingų konstruktų, juos supaprastindavo ir kritikuodavo tiek sokratiškuoju metodu, tiek ir savosiomis išraiškos formomis. Viena geriausių iliustracijų – diskusija dėl judėjimo nebuvimo: „kažkam aiškinant, kad judėjimas neegzistuoja, Diogenas atsistojo ir pradėjo vaikščioti“. Savo skepsį jis dažnai reiškė panašiomis aplinkybėmis: „Vienąkart retorius (Anaksimenas) apie kažką svaičiojo, (Diogenas) pradėjo mojuoti žuvimi, taip atitraukdamas klausytojus. Anaksimenas pasipiktino. Tuomet Diogenas tarė: Nelaiminga žuvis, kurios kaina vienas obolas, padarė galą visiems Anaksimeno samprotavimams.“ (tokią savo poziciją rektorių atžvilgiu Diogenas aiškino tuo, jog šie dažnai kalba apie teisingumą, tačiau niekada jų žodžiai nesutampa su darbais).

Tokios pačios pozicijos Diogenas laikėsi ir Platono atžvilgiu, jo mokymą vadindamas „tuščiais kliedesiais“. Platono bandymai apibrėžti idėjas ir jų reikšmę, susilaukė griežtos Diogeno kritikos:

Kada Platonas filosofavo idėjų klausimų ir naudojo tokius žodžius kaip „stališkumas“ ir „tauriškumas“, Diogenas paprieštaravo: „Kiek tai liečia mane, stalą ir taurę, Platonai, aš matau, o „stališkumo“ ir „tauriškumo“ – ne. Į tai Platonas atsakė: „Čia nėra nieko stebėtino. Pas tave yra akys, kuriomis tu gali pamatyti ir stalą, ir taurę, o proto, pamatyti stališkumą arba tauriškumą neužtenka.“

Tokia aštri judviejų diskusiją vyko ir toliau, ginant savąsias vertybes, tikrovės ir kalbos santykį, priversdamas Platoną nuolat pergalvoti savuosius teiginius, kartais atrodančius išties absurdiškais:

Kada Platonas pasirodė su apibrėžimu: „Žmogus yra gyvūnas, turintis dvi kojas ir be plunksnų“ ir susilaukė visuotinio šio apibrėžimo pritarimo, Diogenas nepešė gaidį ir atnešė į Platono mokyklą su žodžiais: „Štai Platono žmogus“. Tada šis pridėjo savo apibrėžime „ir be to su plokščiais nagais“.

Nepaisant to, jog Platonas kartais vertino Diogeno pastabas, o kartais jį išvadindavo kvailiu, būtina pažymėti, jog būtent žodžiais ir jų reikšme Diogenas sugebėdavo Platonui atskleisti sąvokų skirtumus, ir tai, jog reikšmės ir vienas kito supratimas yra labai miglotas reiškinys: Kartą valgydamas džiovintas figas Diogenas sutiko Platoną: „gali paimti“ pasiūlė jam. Šis paėmė ir suvalgė. „Aš pasakiau, kad gali paimti, o ne suvalgyti“ supyko Diogenas.

Kalbant apie patį Diogeną, galima numanyti tai, jog jis save laikė tiesioginiu Sokrato sekėju, tačiau pranokstančiu pastarąjį, nes prikišdavo polinkį į prabangą, kadangi Sokratas rūpinosi savaisiais namais, o kartais netgi dėvėdavo ir sandalus. Diogenas savo požiūriu buvo artimas Sokratui (Ksenofonto Sokratui) ir bandant apibrėžti valstybę, stengdamasis įžvelgti visumą ir jos tvarkos vienovę. Jis prieštaravo Platonui dėl reiškinio išskaidymo: „Diogenas Platono paklausė, ar jis yra „Įstatymų“ autorius. Šis atsakė patvirtindamas. „O „Valstybę“ tu parašei“ – „Žinoma“, atsakė Platonas. „Vadinasi, tavo valstybė neturėjo įstatymų?“ – „Turėjo“ – „Tai kam tau tada iš naujo reikėjo rašyti „Įstatymus“?“. Veikiausiai tai, jog bandydamas pateikti visumą, Platonas to neįstengdavo padaryti, vertė Diogeną iš jo šaipytis dar griežčiau, nes „tie, kas patinka daugeliui, veikiau vadintini eunuchais, o ne filosofais“. Toks kritiškas požiūris į Platoną atsiskleisdavo pakankamai įvairiapusiškai: „Kokia nauda iš žmogaus, kuris ilgą laiką užsiiminėdamas filosofija, niekam nesuteikė nusiraminimo?“

Kaip Sokrato idėjų tesėjas Diogenas bandė atsiskleisti ir šiek tiek kitokiame kontekste: Platonui pavadinus Diogeną šunimi, šis atsakė, jog jis yra ištikimas šuo, nes grįžo pas šeimininką, kuris jį pardavė. Tai akivaizdus priekaištas Platonui, kadangi atstumdamas Diogeną, jis atstūmė ir dalį sokratiškojo mokslo, kur pats veiksmas ir gyvenimo būdas nebuvo atsietas. Diogenas šiuo požiūriu buvo gerokai nuoseklesnis, tačiau tam tikrais atvejais pasielgdavo netikėtai. Kalbant apie tą pačią šuniškumo metaforą, Diogenas reaguodavo pakankamai skirtingai: vieniems aiškindavo, iš kitų galėdavo ir išsityčioti:

Kartą puotaujant į lėkštę sumesti kaulai buvo nunešti Diogenui, norint priminti, kad jis yra šuo. Tada Diogenas atsistojo ir priėjęs šunišku būdu „apšlapino“ tai padariusius jaunuolius.

Trumpai aptarus, kaip savąsias mintis reiškė Diogenas, jo kalbėjimo būdą, galima iškelti beveik retorinį klausimą, ar toks kalbėjimas šiuolaikinio humanitarinio diskurso kontekste nėra pats racionaliausias? Kuomet kalbant, siekiama kuo lakoniškiau ir paprasčiau viską išreikšti, kartais žodžius keičiant į veiksmą, tam, jog viskas taptų dar aiškiau. Tai ne tik užkirstų kelią sąvokų multiplikavimui. Diogeniškas kalbėjimo būdas galėtų padėti paprasčiau susikalbėti. Tai, jog dalis tyrėjų atmeta galimybę ginti sąvokas, o kalba apie jomis pridengtas tezes, jau yra žingsnis link to, jog diogeniškas kalbėjimas yra aktualizuojamas. O diskurso vulgarizavimas taip pat yra svarstymu objektas.

………………………………………………………………………………………………………………………………………………..

Pranešimas bus skaitomas Mykolo Romerio universitete