Archyvas

Kategorijos ‘Istorijos nuotrupos’ archyvas

Mintys pervertus „Iliustruotąją istoriją“

Taip jau gavosi, kad buvau švelniai įpareigotas parašyti atsiliepimą apie šį naują leidinį. Tikrai, to neprašė pats Mokytojas ir Redaktorius (tame nėra jokios ironijos, tiesiog reiktų spustelėti žymą jo senajame tinklaraštyje „redaktoriaus pabambėjimai verandoje“, kuris, kažkodėl pas mane dabar neatsidaro, ir taps aišku, kiek pastangų buvo įdėta tam, kad žmonės pradėtų bent kiek padoriau rašyti, nors mano atveju tai nė velnio nepadėjo), tiesiog tingus draugas, į kurį nuorodą aš taip pat patingėsiu įkelti, permetė savo darbą man. Išties, esu skaitęs jau ne vieną pozityvų atsiliepimą, o paskutiniajame, parašytame Skirmanto Tumelio, buvo paminėtas ir mano kuklus asmuo (už ką jam nuorodą priklauso atgal). Todėl prisiruošiau pasidalinti savaisiais pamąstymais apie „Iliustruotąją istoriją“.

Iškart pasakysiu, kad mane, iš pradžių pavarčius, o po to ir perskaičius žurnalą, apėmė dviprasmiškas jausmas: gražu, skoninga, tekstai beveik sutvarkyti, bet kažkas ne taip. Sėdėjau ir galvojau, ko čia trūksta. Pirmiausiai trūko bent kiek grakštesnio pasakojimo. Šalia žurnalo prenumeratoriams teikiama dovana „Pasakojimai apie istoriją. Verslo klasė“, kurioje buvo išspausdinti Gedimino Kulikausko tekstai atrodė gerokai patrauklesni. Pasakojimas, harmoningai derantis su gausiomis iliustracijomis, kuriam naujasis žurnalas dar neprilygsta. Galiu pasakyti, jog jeigu tai bus kasmetinis projektas, kurį gaus prenumeratoriai, skaitančiajam tai bus gerokai vertingesnis priedas nei visi likę numeriai. Tačiau, tai tik pagiriamasis žodis Gediminui, ir toli gražu dar nereiškia to, jog pats žurnalas yra blogas. Problema čia yra kiek kita, kurios gretuoju būdu net negaliu įvardinti. Bet pabandysiu keliais žodžiais ją aprašyti.

Ko gero iki galo neapgalvota buvo tai, jog su šiuo žurnalu bandoma pasiekti labai išlepintą skaitytoją. Pats Mokytojas skaitytoju kryptingu lepinimu rūpinosi ne vienerius metus, rūpinosi, kad juos pasiektų pasakojimas, turintis intrigą, išguldytas grakščiai ir lengvai. Negaliu tvirtinti, jog buvo apsieita be to, tačiau pasakojimo grakštumo visgi trūko. Galbūt kiša koją dar viena nedidelė problema – mes esame dvigubai išlepinti, kadangi turime pakankamai savotišką supratimą, kas yra mokslo populiarinimas. Ilgus metus skaitytojas buvo pratinamas prie visiškai kitokio teksto. Mokslo populiarinimo straipsnis istorikų buvo rašomas kiek kitaip – tai buvo eilinis mokslinis tekstas, kuriame buvo nukarpomos išnašos, nuorodas sudėliojant pačiame tekste, blogiausiu atveju, paliekant jas skliaustuose. Tokiu būdu pats autorius, nors ir prisitaikydavo prie pačio žurnalo, visgi keldavo sau aktualius klausimus ir bandydavo spręsti konkrečias problemas. Dažnai pridėjus išnašas, istoriografijos apžvalgą, turėtume normalų mokslinį tekstą. Nenuostabu, jog šiais buvo remiamasi rašant mokslines monografijas ar straipsnius. Tai antrasis svarbus trūkumas, su kuriuo „Iliustruotoji istorija“ turės kažkokiu būdu susidoroti. Aš nežinau, ar tai yra tiksluose, tačiau tik išsprendus šį uždavinį, ji neabejotinai gali tapti vienu nuostabiausių mokslo populiarinimo žurnalu.

Tačiau, jeigu būti nuosekliu ir pabandyti pasakyti kelis žodžius apie tai, kas gavosi, neabejotinai matau didelius privalumus. Tekstai, nors ir referuojantys istoriografiją ar šaltinius, yra tik priedas. Pats sumanymas yra daugiau negu akivaizdus – perteikti istoriją vizualiniu būdu. Pirmiausiai sudominti vaizdais, tam, jog būtų sužadintas žingeidumas. Ir tik sekantis žingsnis yra santykis su tekstu. Galima sakyti netgi šykštus pasakojimas, labai rezervuotas, tačiau jame įterpiami keli „skanūs“ fragmentai, ir jie papildo vizualinį pasakojimą. Čia norėčiau dar pridurti ir tai, jog sužadintas žingeidumas nėra galutinis tikslas, nes kiekvieno straipsnio pabaigoje nurodomos ir kelios pozicijos, kurios galėtų padėti patenkinti smalsumą. Kitaip tariant, žmogus, jį suintrigavusiuose istorijos fragmentuose paliekamas kapanotis pats, tačiau jam numetamas šiaudas, kurio jau užteks, kad būtų galima išplaukti.

Ir galui pasilieka komplimentas – dukra taip pat pervertė su susidomėjimu. O, turint omenyje tai, jog jos pirmas rišlus tekstas buvo straipsnio pavadinimas „Mykolas Riomeris. Lietuva“, tai tuo pačiu reiškia ir tėvo dėkingumą.

Share

Feliksas Michailovičius Šabuldo

2012.05.06 Komentavimas išjungtas

Pastaruoju metu esu dingęs, kadangi esu užverstas organizaciniais darbais. 2012 metų gegužės 24 – 26 dienomis Vytauto Didžiojo universitete organizuojama tarptautinė konferencija „Vidurio Rytų Europa mūšio prie Mėlynųjų Vandenų metu“ skirta 650-osioms mūšio metinėms paminėti. Baigiami sudėlioti visi taškai ant raidžių, kurioms pagal lietuvių kalbos gramatikos reikalavimus jų reikia. Šiandien kalbėjau su draugu iš Krokuvos universiteto, kuris, kaip partneris, padeda organizuoti konferenciją. Smulkūs baigiamieji organizaciniai darbai, kurie eina į pabaigą. Visgi pokalbis prasidėjo ne itin maloniai, kadangi pirma žinia, kurią išgirdau buvo ta, jog mirė Feliksas Michailovičius Šabuldo. Žinia po Ukrainos ir Rusijos internetus dar nepasklido, todėl tikėtina, jog šis tyrinėtojas mirė šiandien ar prieš kelias dienas.

Kai pabandžiau pasižiūrėti F. M. Šabuldo biografija, pamačiau vos kelias eilutes, be galo lakoniškai jį apibūdinančias: gimė 1941 metais Baškirijoje, tyrinėjo Ukrainos istoriją XIV – XV a., baigė Kijevo universitetą, dirbo Ukrainos mokslų akademijos Istorijos institute. Viena literatūros pozicija (ir ta ne jo). Atrodo, jog viskas į tai ir susiveda.

Išties, jeigu reikėtų parengti F. M. Šabuldo bibliografiją, ji nebūtų labai didelė. Svarbiausiu darbu atrodytų jo knyga – Pietvakarių Rusia Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės sudėtyje.  Daugeliu atveju tai plati studija, kuri apibendrina labai ribotą šaltinių kiekį, tačiau joje pakankamai plačiau aptariama LDK pietinės žemės iki XIV a. pabaigos. Su kai kuriais teiginiais galima diskutuoti, tačiau apeiti šios pozicijos neįmanoma. Lietuvos spaudoje yra pasirodę keli šio mokslininko straipsniai, iš kurių tik vienas pilnu tekstu yra prieinamas, tačiau tai tik laiko klausimas. Visgi trumpas bibliografijos sąrašas yra ir priekaištas, ir pagyrimas. Kadangi F. M. Šabuldo prie savo tekstų sėdėdavo ilgai, dažnai juos perrašinėdavo, kol jie tapdavo pakankamai tobuli, jog būtų galima skelbti. Tai yra tiek pagyrimas, tiek priekaištas, kadangi buvo daromi ir perdaromi darbai, neturintys didesnių trūkumų, o mažesni – bet kokiu atveju neišvengiami. Tai akivaizdu – mano pašto dėžėje guli paskutinis F. M. Šabuldo straipsnis, kuriame dar galima padaryti redakcinio pobūdžio pakeitimus, sutikrinti kai kurias išnašas iš Jano Dlugošo kronikos ir galima būtų skelbti kaip pilnavertį tekstą. Tačiau kol kas to neleido pats autorius – tekstas turi būti išvalytas nuo bet kokių trūkumų.

F. M. Šabuldo planavo ir ketino dalyvauti konferencijoje, vos tik sužinojo, jog ji yra organizuojama, tačiau lygiai taip pat suvokė, jog sveikatos problemos jam gali sutrukdyti tai padaryti, kadangi jau kuris laikas kai jo organizmas kovojo nuolatinę ir alinančią kovą su vėžiu. Prieš kelias savaites mokslininkas atsigulė į ligoninę, kur turėjo būti atlikta viena iš gydymo procedūrų. Šiandien jau tikrai žinau, jog į konferenciją jis neatvyks, tačiau konferencijai atsiųstas pranešimo tekstas ir paskutinis straipsnis bus perskaityti ir publikuoti. Ir vėlgi, pavadinimas nurodo, jog čia bus padėtas dar vienas taškas jo paties tyrimuose, kadangi straipsnis vadinasi „Mėlynųjų Vandenų mūšio tyrimų apibendrinimai“.

Ši mirtis šiek tiek netikėta, kadangi nors ir nukamuotas ligos, tačiau nuotaika buvo pakankamai skaidri. Prieš pat guldamas ligoninėn, laiške į Lietuvą rašė „turbūt esu daug nusidėjęs, tačiau neatgailauju“…

Share
Kategorijos: Istorijos nuotrupos Žymos:

Iš paraščių


Levas Karsavinas (1882 - 1952)

Levas Karsavinas (1882 - 1952)

 

Šiomis dienomis įnikau į Levą Karsaviną. Skaitau trečiąjį Europos kultūros istorijos tomą. Eilinį kartą, jau nežinau kelintą. Bet po ilgesnės pertraukos, nes pastaraisiais metais, jeigu prireikdavo, aš jį naudojau, bet tikrai neskaičiau. Šiandien vėl pasiėmiau ir pavartinėjau. Tai, jog šis monumentalus penkiatomis veikalas buvo perleistas, yra stebuklas, kurį galėjo atlikti tuometinėje švietimo ir kultūros ministerijoje atsitiktinai. Išties, Lietuvoje ir mūsų kalba parašytas veikalas yra pasaulinio mąsto kūrinys, kurio, veikiausiai, dar niekas nepralenkė. Keisčiausia, jog Karsavinas Lietuvoje visiškai nežinomas, beveik ignoruojamas. Tiesa, jis nepaliko mokyklos, bet to ir negalėjo atsitikti, nes siekiant tapti jo pasekėju, reikėjo neeilinių intelektualinių pajėgumų. Žinoma, iš dalies tai susiję ir su Karsavino pamatiniu požiūriu į pasaulį: norint juo sekti, reikia sutikti, su visa eile pamatinių jo teiginių, kuriuos priimti dažniausiai nėra lengva… Vien dėl to, jog kai kurios pamatinės idėjos rėmėsi pirmiausiai tikėjimu, atmetant racionalumą, kaip pernelyg sureikšmintą pozityvizmo produktą.

Mano turimas trečiasis Europos kultūros istorijos tomas yra suskaitytas, suklijuotas ir suvartotas, tačiau vis dar toks, jog jį tebegalima naudoti. Tai viena iš tų knygų kurios laukiau ilgai ir su nekantrumu. Man jos nepavyko nusipirkti. Dėl to aš jį išsiprašiau, jog man nupirktų ir padovanotų, atvežant ir pristatant į namus. „Baltasis Vaiduokli, penkioliktojo gimtadienio proga tave sveikina krikšto mama„. Toks įrašas…

Šiandien skaitau, ir matau, jog jis nei trupučio nepaseno. Analų mokykla, klaidžiojanti be metodo, atrodo prieš jo darbus beviltiškai. Tai, ką Le Goffas nurodo kaip istorijos tyrimų perspektyvą (politinę antropologiją), Karsavinas buvo gerokai