Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Pastaruoju metu esu dingęs, kadangi esu užverstas organizaciniais darbais. 2012 metų gegužės 24 – 26 dienomis Vytauto Didžiojo universitete organizuojama tarptautinė konferencija “Vidurio Rytų Europa mūšio prie Mėlynųjų Vandenų metu” skirta 650-osioms mūšio metinėms paminėti. Baigiami sudėlioti visi taškai ant raidžių, kurioms pagal lietuvių kalbos gramatikos reikalavimus jų reikia. Šiandien kalbėjau su draugu iš Krokuvos universiteto, kuris, kaip partneris, padeda organizuoti konferenciją. Smulkūs baigiamieji organizaciniai darbai, kurie eina į pabaigą. Visgi pokalbis prasidėjo ne itin maloniai, kadangi pirma žinia, kurią išgirdau buvo ta, jog mirė Feliksas Michailovičius Šabuldo. Žinia po Ukrainos ir Rusijos internetus dar nepasklido, todėl tikėtina, jog šis tyrinėtojas mirė šiandien ar prieš kelias dienas.

Kai pabandžiau pasižiūrėti F. M. Šabuldo biografija, pamačiau vos kelias eilutes, be galo lakoniškai jį apibūdinančias: gimė 1941 metais Baškirijoje, tyrinėjo Ukrainos istoriją XIV – XV a., baigė Kijevo universitetą, dirbo Ukrainos mokslų akademijos Istorijos institute. Viena literatūros pozicija (ir ta ne jo). Atrodo, jog viskas į tai ir susiveda.

Išties, jeigu reikėtų parengti F. M. Šabuldo bibliografiją, ji nebūtų labai didelė. Svarbiausiu darbu atrodytų jo knyga – Pietvakarių Rusia Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės sudėtyje.  Daugeliu atveju tai plati studija, kuri apibendrina labai ribotą šaltinių kiekį, tačiau joje pakankamai plačiau aptariama LDK pietinės žemės iki XIV a. pabaigos. Su kai kuriais teiginiais galima diskutuoti, tačiau apeiti šios pozicijos neįmanoma. Lietuvos spaudoje yra pasirodę keli šio mokslininko straipsniai, iš kurių tik vienas pilnu tekstu yra prieinamas, tačiau tai tik laiko klausimas. Visgi trumpas bibliografijos sąrašas yra ir priekaištas, ir pagyrimas. Kadangi F. M. Šabuldo prie savo tekstų sėdėdavo ilgai, dažnai juos perrašinėdavo, kol jie tapdavo pakankamai tobuli, jog būtų galima skelbti. Tai yra tiek pagyrimas, tiek priekaištas, kadangi buvo daromi ir perdaromi darbai, neturintys didesnių trūkumų, o mažesni – bet kokiu atveju neišvengiami. Tai akivaizdu – mano pašto dėžėje guli paskutinis F. M. Šabuldo straipsnis, kuriame dar galima padaryti redakcinio pobūdžio pakeitimus, sutikrinti kai kurias išnašas iš Jano Dlugošo kronikos ir galima būtų skelbti kaip pilnavertį tekstą. Tačiau kol kas to neleido pats autorius – tekstas turi būti išvalytas nuo bet kokių trūkumų.

F. M. Šabuldo planavo ir ketino dalyvauti konferencijoje, vos tik sužinojo, jog ji yra organizuojama, tačiau lygiai taip pat suvokė, jog sveikatos problemos jam gali sutrukdyti tai padaryti, kadangi jau kuris laikas kai jo organizmas kovojo nuolatinę ir alinančią kovą su vėžiu. Prieš kelias savaites mokslininkas atsigulė į ligoninę, kur turėjo būti atlikta viena iš gydymo procedūrų. Šiandien jau tikrai žinau, jog į konferenciją jis neatvyks, tačiau konferencijai atsiųstas pranešimo tekstas ir paskutinis straipsnis bus perskaityti ir publikuoti. Ir vėlgi, pavadinimas nurodo, jog čia bus padėtas dar vienas taškas jo paties tyrimuose, kadangi straipsnis vadinasi “Mėlynųjų Vandenų mūšio tyrimų apibendrinimai”.

Ši mirtis šiek tiek netikėta, kadangi nors ir nukamuotas ligos, tačiau nuotaika buvo pakankamai skaidri. Prieš pat guldamas ligoninėn, laiške į Lietuvą rašė “turbūt esu daug nusidėjęs, tačiau neatgailauju”…

Levas Karsavinas (1882 - 1952)

Šiomis dienomis įnikau į Levą Karsaviną. Skaitau trečiąjį Europos kultūros istorijos tomą. Eilinį kartą, jau nežinau kelintą. Bet po ilgesnės pertraukos, nes pastaraisiais metais, jeigu prireikdavo, aš jį naudojau, bet tikrai neskaičiau. Šiandien vėl pasiėmiau ir pavartinėjau. Tai, jog šis monumentalus penkiatomis veikalas buvo perleistas, yra stebuklas, kurį galėjo atlikti tuometinėje švietimo ir kultūros ministerijoje atsitiktinai. Išties, Lietuvoje ir mūsų kalba parašytas veikalas yra pasaulinio mąsto kūrinys, kurio, veikiausiai, dar niekas nepralenkė. Keisčiausia, jog Karsavinas Lietuvoje visiškai nežinomas, beveik ignoruojamas. Tiesa, jis nepaliko mokyklos, bet to ir negalėjo atsitikti, nes siekiant tapti jo pasekėju, reikėjo neeilinių intelektualinių pajėgumų. Žinoma, iš dalies tai susiję ir su Karsavino pamatiniu požiūriu į pasaulį: norint juo sekti, reikia sutikti, su visa eile pamatinių jo teiginių, kuriuos priimti dažniausiai nėra lengva… Vien dėl to, jog kai kurios pamatinės idėjos rėmėsi pirmiausiai tikėjimu, atmetant racionalumą, kaip pernelyg sureikšmintą pozityvizmo produktą.

Mano turimas trečiasis Europos kultūros istorijos tomas yra suskaitytas, suklijuotas ir suvartotas, tačiau vis dar toks, jog jį tebegalima naudoti. Tai viena iš tų knygų kurios laukiau ilgai ir su nekantrumu. Man jos nepavyko nusipirkti. Dėl to aš jį išsiprašiau, jog man nupirktų ir padovanotų, atvežant ir pristatant į namus. “Baltasis Vaiduokli, penkioliktojo gimtadienio proga tave sveikina krikšto mama“. Toks įrašas…

Šiandien skaitau, ir matau, jog jis nei trupučio nepaseno. Analų mokykla, klaidžiojanti be metodo, atrodo prieš jo darbus beviltiškai. Tai, ką Le Goffas nurodo kaip istorijos tyrimų perspektyvą (politinę antropologiją), Karsavinas buvo gerokai užkabinęs. Deja, laikotarpis pasitaikė itin nepalankus, jog Karsavino darbai būtų tęsiami, nepaisant to, jog jis bent kelis kartus aiškiai ir nedviprasmiškai formulavo savo nuostatas istorijos teorijos ir filosofijos atžvilgiu, deklaruodamas pamatinius savo požiūrių teiginius.

Beskaitant Karsaviną, kažkodėl atėjo noras pasiklausyti šią dainą:

Ir išties, kartais sudėtingi dalykai labai paprasti, tereikia papasakoti trivializuotą kosmogoniją, ir esminiai klausimai gali būti nustumti į šalį.

Niekada specialiai Pirmosios Respublikos laikotarpio nesu tyrinėjęs. Tai atsitiko dėl daugelio priežasčių, pirmiausia ir svarbiausia, man tai nėra pernelyg įdomu. Tačiau atskiri klausimai kartais pasirodo įdomūs, pavyzdžiui, aukštasis mokslas to meto Lietuvoje, kasdienybės istorija, kai kurie sociumai. Tikrai įdomūs klausimai, kaip ir daugybė kitų, atskirų klausimų. Iš kitos pusės, niekaip nuo to neišeina pabėgti ir dėl kitos priežasties, kadangi šiuos klausimus tyrinėja žmona, todėl vieną kitą ištrauką, šaltinį ar istorikų tekstuką tenka paskaitinėti. Ji, negailėdama, kartais atmeta ką nors įdomesnio. Vienas iš tokių padėtų prieš nosį šaltinių buvo straipsnis, pavadinimu “10 žymiausių Lietuvos vyrų”. Tuomet, kaip žmogus, nusišypsai ir pamąstai, jog ir tada buvo svarbūs visokiausi dešimtukai, nors, jeigu kas nors lieptų pasižiūrėti dar vieną, nežinočiau kur ieškoti ir prašyčiau žmonos pagalbos. Todėl eilinis, neeilinis 1933 XII 10 savaitraštyje “Diena” paskelbtas dešimtukas.

Pirmoji vieta, natūralu, kaip ir kituose panašiuose rėžimuose, turėtų atitekti valdžioje esančiam diktatoriui. Ji buvo paskirta Ponui Respublikos Prezidentui Antanui Smetonai. Jeigu pagalvoji, tai tokiuose normaliuose valstybėse, kokios dabar yra Baltarusija ar Sirija kitaip ir būti negali. Tas kas stovi prie valstybės vairo, privalo būti pirmas. Jeigu dabar būtų sudarinėjamas panašus dešimtukas, pirmuoju Lietuvos vyru vistiek turėtų būti Grybauskaitė, nes šis įprotis pas mus išliko. Tiesa, kiltų isterija, jog čia yra visiškai blogai ir viskas yra labai nekorektiška, ir tai veikiausiai apskritai yra seksizmas, bet kai pagalvoji, kokia iš Grybauskaitės moteris?

Antroji vieta. Kipras Petrauskas, dainininkas. Natūralu, kaip ir bet kokioje diktatūroje, aukštosios kultūros atstovai turėtų būti vertinami. Jeigu prisimintume, tai Stalino valdymo laikotarpis buvo taip pat aukštosios kultūros suklestėjimo periodas. Man vis dar paslaptis, kaip tomis sąlygomis galėjo kurti ir spausdintis (kas buvo dar svarbiau) pavyzdžiui M. Bulgakovas.  Na taip, to meto Lietuva skyrėsi nuo SSRS. Iš kitos pusės, K. Petrauskas išties buvo svarbi figūra viešajame gyvenime. Užfiksuotos anekdotines situacijos, apie tai, kaip jis sėdi užsikėlęs kojas ant premjero Tūbelio stalo laukdamas kol jam bus išrašytas prezidento pavedimu čekis, laikytinas to laikotarpio menininko elgesio modelio norma. Pagalvojus, ar kas nors iš  Lietuviškų žvaigždžių patektų į visos Lietuvos dešimtuką, atsakymas paprastas: žiūrint kas jį sudarinėtų. Šį sudarinėjo “Dienos” skaitytojai.

Trečioji vieta. Augustinas Voldemaras, kaip apibūdino jį šis savaitraštis politikas ir profesorius. Žmogus iš praeities, pirmasis atkurtos Lietuvos ministras pirmininkas, ėjęs šias pareigas ir po perversmo. Čia jau galėtume pasitelkti ir analogijas su šiandiena. Pirmoji premjerė, gintarinė ledi Šatrija (beje, irgi profesorė) niekaip, na tikrai niekaip, negali pasitraukti iš politikos. Ir vis dar už ją balsuojama, nors vis mažiau ir mažiau, kas truputį džiugina. Jeigu pagalvojus geriau, atėjus Rusijai, šios niekas nekankintų ir netardytų. Visgi valstybė turėtų apsvarstyti, ar nevertėtų jos kur nors uždaryti, kaip ir A. Voldemaro, kad ir tuose pačiuose Zarasuose, nors geriau jau kokioje nors gydimo įstaigoje. Šiaip kaip mokslininkas, A. Voldemaras man labiau imponuoja, nors jo svarbiausi darbai buvo išleisti tik po jo mirties, atkūrus nepriklausomybę. Beje, veikiausiai reikalaujantys perleidimo.

Ketvirtoji vieta. Šiek tiek netikėta, bet viskas yra įmanoma. Buvęs Respublikos prezidentas Kazys Grinius. Netikėta, nes tuometinis rėžimas toleravo oponentus, iki protingos ribos. Tačiau iš dviejų buvusių prezidentų, į dešimtuką pateko ir aukštoje pozicijoje įsitvirtino būtent šis, prieš kurį ir buvo surengtas 1933 metais valdžiusio rėžimo perversmas. Bet lietuvių plačiosios masės niekada nepasižymėjo nuoseklumų, ir jiems tai disonanso nesukėlė. Normali diktatūra to sau negalėtų leisti, tokie veikėjai turėtų būti demonizuojami, bet čia Lietuva, net ir tuomet lietuviai buvo gana keisti žmonės. Aš manau, kad dabar viena iš slaptų A. Kubiliaus svajonių, tą kareivuką Žalgirio mūšyje, nutapyta G. Kirkilo veidu, kurią naktį slapta perdaryti, pakeičiant jam snukelį. O gal tai jau ir atsitiko.

Penktoji vieta. Arkivyskupas Juozapas Skvireckas “Lietuvos religinio gyvenimo vadovas”. Visuomet buvome ir būsime katalikiška tauta, ir net ir šiomis dienomis, sudarinėjant dešimtuką arkivyskupas turėtų patekti į jį. Tiesa, šiuo metu Lietuvoje yra dvi arkyviskupijos. Hmm… Veikiausiai, kaip ir visi garbėtroškos, A. J. Bačkis ir S. Tamkevičius turėtų susimušti, ir tai jau būtų renginys, dėl kurio jų populiarumas dar labiau išaugtų, ir jie būtų įtraukti abu. Na, o jeigu muštynės neįvyktų, dešimtuke turėtų atsidurti tas, katras yra kordinolas.

Šeštoji – dešimtoji vieta. Visokiausi nereikšmingi kultūros ir mokslo veikėjai: 6. Prof. Mykolas Riomeris, tuometinis VDU rektorius 7. Prof. Vincas Čepinskis, buvęs VDU rektorius 8. Prof.  Mykolas Biržiška, Vilniaus vaduoti sąjungos pirmininkas 9. Vydūnas, rašytojas filosofas 10 Vincas Putinas (čia tas kur Mykolaitis), rašytojas. Na šiuolaikiniame dešimtuke tokie žmonės tikrai į jį nepatektų. Na nebent rašytojas Andrius Užkalnis, bet čia jau reiktų pasistengti, siekiant susigalvoti slapyvardį, nes tik su slapyvardžiu žmonės galėtų būti vertinami. Tuo tarpu formaliuosius reikalavimus, tokius kaip darbas universitete, patirtis gyvenant užsienyje ir t.t., Andrius Užkalnis lyg ir atitinka, tiesa reiktų atsižadėti viešai kunigystės, bet tai jam neturėtų tapti didele problema, juolab, jog dvasininko pareigų jis lyg ir nevykdo.

Bandymai lyginti spėliojant kas būtų ir kaip būtų dabar yra beprasmiški, nes mes norime reitinguoti ir mes kasdien esame užverčiami dešimtukais, penketukais, kartais šimtukais ar tūkstantukais. Žvelgiant į to meto dešimtuką, akivaizdu viena, jog mokslas ir menas to meto Lietuvoje buvo gerokai aktualesni. Tai natūralu, mes gyvename šiek tiek kitokiomis sąlygomis. Tuo tarpu nėra nurodyta nei vieno verslininko, todėl panašu, jog ir tuomet Lietuvoje verslas buvo šioks toks baubas. Apskritai, tos ir šitos Lietuvos lyginimams galimybės yra neišsemtos.

Pabaigiau ir laukiu. Turėjo praeiti kiek laiko, kad vėl galėčiau pradėti žiūrėti į tai, kaip rašosi tekstas, nes nuo rašymo jau darėsi bloga. Dabar laukiu recenzijų ir atsiliepimų, nors pastaruosius atsiųsti nėra privaloma.  Ir sėdžiu. Kad nebūtų liūdna, suvažinėjau į Ukrainą, paskaičiau pranešimą konferencijoje. Liko 10 dienų, atrodo, laiką baigiu ir prastumti. Tuomet svarbu pasirodyti pusėtinai prieš banketą, nes, atrodo, jog jis yra svarbesnis. Net vadovas užsiminė, kad tik dėl jo komisiją ir galima surinkti Liko daug medžiagos, kuri skirta papildymams. Tobulo darbo parašyti nesigavo. Bet, kelios valandos gėdos, ir viskas bus baigta. Šių nuotaikų kontekste ir pabandysiu pateikti kelias pastabas apie tobulą trolį istoriografijoje, kuris vadinosi Tadeuszu Wasilewskiu.

Su šiuo istoriku nebuvau susidūręs asmeniškai. Kai pirmą kartą ruošiausi važiuoti į Varšuvos universitetą į “mokslinio turizmo” kelionę, vadinama stažuote, mano vadovas jį minėjo kaip galimą tutorių šiame universitete. Tiesa, dar prieš įsibėgint planavimo procesui, atėjo žinia, jog T. Wasilewskis mirė ir, kaip bebūtų keista, Varšuvos universitetas iki šiol neturi normalaus lituanisto, kuris užsiimtų viduramžių problemomis. Bet atrodo, aš čia šiandien visiškai ne apie tai.

T. Wasilewskis man iškilo tvarkant istoriografinę dalį įvade. Kaip jį apibūdinti? Kaip tyrėjas, jis pateikė labai daug kontraversiškų teiginių ir prieštaringų idėjų. Kartais tekstai pasirodydavo netgi nelabai sutvarkyti, paliekant akivaizdžias spragas. Ir po jo straipsnių pasirodymo kildavo diskusijų banga. Kartais, atrodydavo, jog jis rašo tik tam, jog būtų sukeltos diskusijos, kuriose pats nedalyvaudavo ir jeigu pasirodydavo T. Wasilewskio straipsnis, reiškė, jog ne už ilgo turi atsirasti dar kelių istorikų straipsniai, kurie jau toliau tarpusavyje ginčysis ir aiškinsis, kuris iš jų yra teisus. Taip, suvokiu, kad jis akivaizdžiai trolino. Tuo galutinai įsitikinau pasiėmęs ir perskaitęs Zigmanto Kiaupos jam paskirtą nekrologą, netgi supratau kodėl – taip paprasčiau. Kadangi prieš mirtį buvo pradėjęs rašyti LDK istoriją jam reikėjo išgryninti poziciją. Kai kuriuos ginčytinus klausimus jis tiesiog pateikdavo visuomenei, prieš pateikdamas savo vertinimus. LDK medievistikai tai davė labai daug. Mes turime du profesorius, kurie, net ir keliems metams praslinkus po T. Wasilewskio mirties tarpusavyje ginčijasi tos pačios diskusijos rėmuose.

Apie T. Wasilewskį iškilo kalba ir Ukrainoje, besikalbant su tokiu profesoriumi Dariusz Dąbrowski. Jo vertinimas: sunku patikėti, jog vienas paskui kitą pasirodantys darbai buvo parašyti to paties žmogaus – vienas gilus, išbaigtas ir beveik nepaneigiamas, kitas – greičiau problemos iškėlimas, negu tai, ką būtų galima pavadinti studija ar straipsniu. Besikalbant aš jau turėjau sau atsakymą, kodėl taip buvo, bet norėjosi įlįsti giliau į Lenkijos istoriografijos virtuvę. Uždaviau klausimą apie aukščiau paminėtus profesorius ir jų vertinimą. Vėlgi, vertinti Dąbrowskis nesiėmė, bet pastebėjo, jog vienas prieš kitą jie laikosi pakankamai mandagaus tono, tačiau pasilikus akis į akį, visą laiką oponento atžvilgiu paleidžia repliką, jog šis neteisus ir tiek. Žvelgiant iš šono, tereikia džiaugtis, jog Lietuvos istoriografijai pasiliks diskusija ir jos produktas, kurios pradininku buvo dar vienas profesorius vilnietis…

Keistas įrašas gavosi Vėlinių išvakarėse ir likus kelioms dienoms iki 6-ųjų T. Wasilewskio mirties metinių (mirė 2005-11-09)…

Iš kitos pusės, tai mano būdas pasakyti, jog pagaliau grįžau.

Vasario 16, panašu į švente. Galima atsikelti, išpypkiuoti pypkę, išgerti kavos ir eiti švęsti, dirbti, linksmintis ar dar kaip nors bandyti prastumti dieną. Pasiskaitai kas rašoma kažkur blogosferoje, ar kas nors kaip nors atžymi šią dieną: Grumlinas pabandė aktualizuoti tuos senus įvykius, žmogus su rudimentiniu humoro jausmu ir ribotu pasaulio supratimu pasveikino ir atrodo, jog viskas. O kai geriau pagalvoji, tai juk 1918 metais atsiradusi nepriklausoma valstybė išties yra beveik stebuklas, ir viskas, kas buvo projektuota, galėjo plius minus išsipildyti. Tauta galėjo būti savo valstybės kūrėja. Šis procesas buvo be galo skausmingas, reikalavęs daugybės pasirinkimų. Lietuviai turėjo tik paskelbtą nepriklausomybės aktą, tuo tarpu lenkai jau buvo sukūrę karines struktūras, šalia veikė dar dvi kariuomenės. Tačiau gerokai skausmingiau atrodo žmogiškosios tragedijos.

Galima prisiminti visą eilę veikėjų, kuriems pasirinkti savo tapatybę buvo sudėtinga, tai plėšė jų šaknis ir ryšius su artimaisiais. Populiarus Mykolo Romerio pavyzdys, renkantis savo pilietiškumą ir vedęs į konfliktą ne tik su tėvu bet ir kitais giminaičiais buvo dėsningas. Jau vėliau, gyvenimo pabaigoje jis rašė, kad užaugino dvi šeimas – vieną Lenkijai, kitą Lietuvai. Arba broliai Narutavičiai: Stanislovas buvo teisininkas, aktyvus Lietuvos atgimimo dalyvis ir nepriklausomybės akto signataras, tuo tarpu jaunesnis brolis Gabrielius buvo pirmasis atkurtosios Lenkijos prezidentas, praėjus kelioms dienoms po išrinkimo nušautas. Beje, Stanislovas vėliau ir pats nusišovė… Užaugo sukilimo tradicijas puoselėjančioje šeimoje, o tėvas buvo 1863 metų sukilimo dalyvis.

Galbūt įdomiausia istorija – pasaka yra apie tris brolius Ivanauskus, naujosios apsišvietusios bajorijos pavyzdys. Vyriausiasis Jurgis apsisprendė būti lenku, darė verslą, vėliau patraukė į politiką, buvo pirmojo ir antrojo ministrų kabinetų sudėtyse, vėliau aktyviai veikė Lenkijoje ir mirė emigracijoje, pasitraukęs Lenkijai patekus į sovietų įtaką. Antrasis Vaclovas, nusprendė, jog nori būti baltarusiu, užsiiminėjo įvairia veikla, taip pat buvo Baltarusijos Liaudies Respublikos ministru, okupavus Baltarusiją sovietams, veikė Lenkijoje, Lietuvoje, vėliau grįžo į Minską, kur buvo nušautas (neaišku kieno: vokiečių, rusų ar lenkų iniciatyva). Galiausiai jaunėlis Tadas save suvokė kaip lietuvį. Jo pristatinėti per daug nereikia, visi žinome, jog tai buvo mokslininkas ir dėstytojas, besidarbavęs biologijos srityje ir miręs okupuotoje Lietuvoje. Visi broliai buvo išsilavinę, todėl kai susitikdavo tėvų namuose, su tėvais ir tarpusavyje kalbėdavosi prancūziškai, tam, jog nei vieno padėtis nebūtų išskirtinė. Kartais pagalvoji, jog dėsninga, kad Lietuvai teko apolitiškiausias šeimos atstovas, tačiau mokslininkas.

Mąstant apie panašius pasirinkimus, pradedi galvoti, jog tai, kas laikytina tautos pergale, kalbant apie individus galėjo pasirodyti skaudžiais pralaimėjimais. Manau, kad panašių prieštaravimų ir skausmingo pasirinkimo būta labai daug. Dažnai tai vedė į konfliktus. Žvelgiant giliau, 1918 – 1920 metai buvo ir atsisveikinimo su didžiąja tėvyne metais, kuomet Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės idėja pradėjo virsti tik uždara šeimynine tradicija. O paskui buvo galima tik bandyti skaičiuoti paskutiniuosius jos piliečius.

Ta proga gal visai tinkamas ir M. K. Oginskio polonezas “Atsisveikinimas su Tėvyne”:

httpv://www.youtube.com/watch?v=YxbglEgzYLo&feature=related