Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Senokai nerašiau, kurį laiką dar laikysiuosi atokiau nuo klaviatūros, tačiau kol esu nedarbingas, nors temperatūra šiek tiek ir nusimušė, galiu pabandyti padėlioti žodžius į eilę, kurie nebūtinai gausis panašūs į rišlų darinį, pavadinimu sakinys, tačiau jau nebebus ir kliedesiai, kuriais dalinausi savo aplinkoje prieš kelias dienas. Nerašysiu apie medicinos sistemą, nors turiu naujų įspūdžiu, iš kitos pusės jie gali būti pernelyg subjektyvūs ir neadekvatūs. Tiesiog, iš naujienų srauto išsirinkau kelias publikacijas, kurios susijusios ir tuo pačiu dar mažiau susijusios su realiu pasaulio supratimu, negu manasis buvo prieš kelias dienas.  Pastebėjimas apie vieną praėjusią konferenciją, kurioje, deja, nesugebėjau sudalyvauti, tačiau viešojoje erdvėje pasirodžiusi informacija neleidžia teigti, jog jo turinys taip ir liko absoliučiai nežinomas. Renginio pavadinimas „Lietuvos kelias į laisvę: atradimai ir netektys„.

Pasižiūrėjus į renginio programą, pirmiausiai krenta į akis formatas – negali jo pavadinti moksliniu, nors akademinių laipsnių tarp prelegentų taip pat (procentaliai) skaičius pakankamai nemažai. Visgi duodama tribūna ir politikams, ir abiturientams (programoje pastebėtas 1 vienetas), kitaip tariant, renginys orientuotas į visuomene. Galiausiai, net ir tie, kurie įvardinami skambiais profesorių ar daktarų titulais, dabar pirmiausiai vistiek yra politikai. Todėl moksliškumo šiame renginyje išties mažoka. Klausimas būtų kiek kitoks, jeigu visuomenei kažkas nešama ant lėkštutės, galbūt spauda galėtų atlikti savo misiją ir pabandyti tai sutalpinti į savo puslapius, tegul ir internetinius. Dabartinė situacija kiek kitokia, kadangi konferencija vyko Klaipėdoje, pirmiausiai žvilgsnis į šios portalus ir matosi, jog renginys nepraėjo be dėmesio: išties „Vakarų Ekspresas“ buvo atsiuntęs neaiškios kvalifikacijos merginą, kad ši pasižymėtų kelias V. Landsbergio išsakytas pastabas, ir tuomet jas patalpino savo portale. Stebina pati pateikimo koncepcija, kuri yra be galo selektyvi – atsirinktas vienas pranešimas ir jis keliais žodžiais ir (mano nuomone) su klaidomis referuotas, tuo tarpu visa kita yra neįdomu. Manau, jog visi pranešėjai paprašius be problemų būtų palikę savo tezes (blogiausių atveju, juk Dievas ne veltui aštuntą pasaulio kūrimo dieną, supratęs, jog nuo moters kalbų nieko gero nebus ir jam tik įsiskaudės galvą nuo informacijos pertekliaus, sukūrė diktofoną, kuris ir šiais laikais yra pakankamai paplitus priemonė žurnalistų tarpe) ir iš to būtų galima padaryti normalią apžvalgą, tuo tarpu dabar viskas atrodo be galo apgailėtinai. Būtent tai verčia su šypsena prisiminti visai nesenus Rokiškio pasvarstymus apie artėjančią tradicinės žiniasklaidos mirtį – ji nustoja būti gyvybinga, nekalbant jau apie subjektyvumą, atskirais atvejais net nesuvokiant, kokia yra jos misija. Galiausiai, reikia prisiminti, kad pozityvui mūsų viešojoje erdvėje apskritai nebelieka vietos.

Tačiau ne čia didžiausia „Vakarų ekspreso“ problema, nes tai tik skuduras, kuris apskritai ne(be)vertas žiniasklaidos pavadinimo (kaip ir didžioji dalis makulatūros, kuri siejasi su Respublikos leidinių grupe). Ant viršaus dedama nuomonė apie V. Landsbergio kalbą, kurios autorius Šarūnas Navickis. Neverta net kalbėti, kas tekste buvo surašyta, nes jis nei iš tolo nedvelkia nuoseklumu, bet primena identifikacijos problemas išgyvenančio žmogaus klejones, kurių finale reikėjo pasakyti vieną frazę – jokių E, už Klaipėdą be konservantų. Visa kitą yra briedas, nors save gerbiantis leidinys prie tokios nuomonės turėjo bent jau minimalius autoriaus biografinius kontūrus pateikti, jeigu bandoma apeliuoti į kažką, kas yra panašu į objektyvumo regimybė, bent jau ryšius su partiją, kuriai atstovavo 2008 metais rinkimuose. Ašis, ant kurios sukonstruota nuomonė, yra sovietinės okupacijos žala.

Nieko keisto, jog tai prieštaringa tema, turinti ilgą priešistorę, ir dar ilgesnį diskusijų šleifą, kadangi politikai (jeigu aš neklystu) referendumu yra įpareigoti spręsti šį klausimą, todėl ir nuomonių yra labai įvairių. Puikus kraštutinis pavyzdys: šį klausimą reikėtų išspręsti Lietuvos Respublikos iniciatyva atsisakant bet kokios pretenzijos į žalos atlyginimą, kur pagrindinis argumentas – Rusijos piliečiai, kurie galimai sumokėtų už okupacijos žalą yra absoliučiai niekaip neprisidėję prie vykusių procesų ir nuskurstų tik jie. Galima ironiškai nusišypsoti, jeigu Rusija sutiktų apmokėti priskaičiuotą okupacijos žalą, galima tai būtų padaryti ir kitokiais būdais, beveik nepadarant įtakos finansiniams srautams, juk būtų galima priimti tai ir meno bei kultūros kūriniais, atsirenkant juos iš Ermitažo, Trejakovo galerijos, archyvų saugyklų ir t.t. Puikus būdas Lietuvoje sukurti centrą, dėl kurio turistams būtų prasmės čia atvykti, o ir Valdovų Rūmų apstatymo problemos būtų išspręstos. Puikus eksponatas iš Ermitažo fondų, o kodėl gi ne:

http://upload.wikimedia.org/wikipedia/ru/5/51/P1000442.JPG

Perskaičiau R. Valtkos paskutinį komentarą. Tiesiog spustelėjau nuoroda ant Andriaus Užkalnio FB, pamąstęs, jog seniai neskaičiau, o čia beveik rekomendacija iš teksto (ir ne tik) gurmano rankų 🙂 Ir perskaičius suvokiau, jog tai be galo prieštaringa. Tiesa pasakius, net ir su galu prieštaringa. Kuomet antisovietinė retorika pridengiama sovietinėmis klišėmis, arba kuomet žmogus rėkiantis „rusai puola“ praminta tik su rusų pagalba. Tai kelia šypseną ir tuo pačiu pasibaisėjimą. Valatkos įžvalgos ant tiek naivios, o stereotipai, suformuoti geriausiu atveju grožinės literatūros, blogiausių – LTSR istorijos 7 klasės kurso, verčia pasakyti, jog žmogus gerokai snūstelėjo ant laurų. Ir darosi gaila, jog pankas, vardu Patackas, jo, savo laiku, nestuktelėjo smarkiau. Ir, mano subjektyvia nuomone, tai dėsningas atvejis.

Nenoriu kalbėti apie tai, kaip Valatka supranta tokius dalykus kaip laisvė, nenoriu vertinti, kas negerai su šita vyriausybę (keista, bet Valatka berods vis dar trečius metus rašo apie naktinę mokesčių reformą, labai operatyvus ir išskirtinai imlus protas), tačiau kaip istorikas istorikui užrašysiu, jog tai, ką jis mokėsi mokykloje, o paskui veikiausiai skaitė Adolfo Šapokos istorijoje apie LDK XVIII a. yra pasenę. Galima netgi pasakyti, jog paskutiniu metu, kalbant apie Lietuvos istoriografiją, XVIII a. išgyvena aukso amžių, sulaukęs pakankamai gausių tyrimų. Tiesiog gausybė pavardžių, kurių čia nevardinsiu. Todėl klišės, kurias naudoja tokie pseudokalbėtojai kaip R.Valatka nerodo nieko kito kaip tik jų tamsumą. Kitaip tariant, tundra. Ir tuomet pradedi mąstyti, ar apskritai galima pasitikėti tokiais žmonėmis. Ar verta skaityti jų tekstus? Aš nežinau ir neturiu sau atsakymo. Iš vienos pusės, norėtųsi ignoruoti, iš kitos – jų palikti taip irgi negalima.

Todėl tik keletas komentarų, apie tekstą ir šiokį tokį kontekstą. Suvokti kaip šlėktą šiuolaikinius lietuvius yra mažų mažiausiai įžeidimas, abiem pusėm. Šios dvi sąvokos yra absoliučiai prasilenkiančios. Kaip bebūtų keista, XVIII a. bajorija nejautė pareigos išlaikyti valstybės, tačiau nuo mažens buvo kalamas labai elementarus principas į galvą – visi piliečiai privalo dalyvauti politiniame gyvenime, o valstybės sąranga buvo tokia, jog ši elementari tiesa būtų užtikrinta. Ir ar galima apolitiškai nusiteikusius žmones lyginti su visuomene, kurios vienintelis tikslas – dalyvauti politiniame gyvenime? O juk ir dėl liberum veto galima tą patį pasakyti. Jis buvo puikiai suvoktas kaip problema, mąstoma, kaip šią sistemą tobulinti, netgi konsultuotasi su to meto šviesiausiais protais, tokiais kaip Jean-Jacques Rousseau (jis teigė, jog tai geras principas ir puiki teisė, nes teisus gali būti ir vienas asmuo, o dauguma gali klysti, tačiau taip pat siūlė įvesti saugiklius, jog žmogus, naudodamasis šia teise, suvoktų savo atsakomybę). Galiausiai šio principo buvo atsisakyta. Priimta pirmoji konstitucija Europoje. Ir kas tuomet atsitiko?

Elementaru, brangusis Vatsonai. Tie kas jautėsi gerokai aukščiau už už bajorus, grupelė didikų, susirinko ir pasakė, jog jų toks modelis netenkina. Jie pradėjo šaukti, jog lenkai puola ir visa tai išvirto į ištisą judėjimą, liaudyje žinoma kaip Targovicos konfederacija. Magnatai, subūrę aplink save bajorus, kvietėsi į Abiejų Tautų Respubliką rusų kariuomene, jog užtikrintų jų išskirtines politines teises. Ar ne ironiška? Patys rėkia, kad yra puolami ir naikinami, o kviečiasi svetimą kariuomene? Kaip žinia, visa tai buvo ir valstybės pabaiga. Padalinimas – Sukilimas – Padalinimas. Kaip bebūtų keista, tas pats jaučiasi ir su lrytas.lt. Lietuvos spaudos magnatai, maitinami Rusijos pinigų rėkia: „rusai puola“. Tuo pačiu pavyzdžiu iš XVIII a. galiu pasakyti, jog tokia praktika yra ydinga. Pavyzdžiui, kunigaikščiai Čartoriskiai apie pusę savo metinių pajamų gaudavo iš užsienio valstybių? Akivaizdu, kokios problemos iš to kilo.

Galima prisiminti ir kiek kitokį kontekstą. Šviesūs protai Pirmojoje Lietuvos respublikoje, tokie kaip V. Krėvė. Jis juk nuolat varstydavo sovietų ambasados duris, karts nuo karto paprašydamas, jog imkite ir vieną kartą įjunkite Lietuvą į sąjunga. Nepraėjo nei du dešimtmečiai, o rusai ėmė ir tai padarė. Koks kontrastas su XVIII a. bajorija – ji puikiai suvokė, kas kaltas, dėl žlungančios valstybės ir mokėjo bent jau deramai ją palaidoti. Pirmiausiai, pasmerkdama tuos, kurie kvietėsi rusų kariuomene. Ir ne tik pasmerkė, bet ir sugebėjo tą nuosprendį įvykdyti, bent daliai. Pavyzdžiui broliai Kosakovskiai. Ne tik pakarti, bet dar ir gerokai po miesto gatves patampyti. Nepaisant jų aukštos padėties. Nors toks pats likimas laukė ne tik jų. Tuo tarpu Krėvė šiomis dienomis kartais bandomas teisinti, jog nesuvokė, ką darė. Galbūt, bet patampyti po gatves jo kaulus reikėtų, politinio korektiškumo vardan.

Galbūt ir R. Valatka nelabai suvokia, ką dar, tačiau jam ir  jo ribotam pasaulėvaizdžiui tai atleistina. O juk bent kiek doriau mąstantis žmogus puikiai suvokia, kokios to pasekmės. O gal ir ne, belieka tik tikėtis kartu su R. Valatka, jog tokie kaip jis, neužilgo išmirs…

Perskaičiau Vytauto Radžvilo poziciją, kodėl Lietuva tyliai miršta. Viskas suvedama į tai, jog aukštojo mokslo reforma yra blogai, o reikėjo daryti taip kad būtų gerai. Kadangi pats negirdėjau, o delfio darbuotojai pateikė, kas jiems atrodė aktualu, negaliu pasakyti, ar profesorius tikrai nieko nebandė pozityvaus pasiūlyti, tačiau kažkodėl abejoju. Koferencija yra toks formatas, jog jeigu pradedi verkti, tavo pranešime užteks vietos tik ašaroms. Panašu, kad taip ir turėjo būti. Studentai išvažiuoja, ir Lietuva miršta, nes studentai išvaromi ir negali apsimokėti savo mokslų, kadangi Lietuva absoliučiai nesubsidijuoja studijų. Ir tuomet pagalvoji, jog žmogus kalba tik tam, kad kalbėtų, nes idėjų jam gerokai trūksta. Natūralu, V.Radžvilas visą laiką buvo aukštojo mokslo reformos, tokios kokia ji yra dabar priešininkas. Nieko keisto, jog jis mato joje absoliutų blogį ir dabar, neįžvelgia pozityvo. Tačiau galbūt tokia yra jo pozicija.

Reikia sutikti, jog reforma, tokia, kokia įvyko, nėra pats geriausias sprendimas. Jinai turi kelis minusus – iš tikrųjų, ji buvo pradėta ne laiku. Galbūt galima būtų kritikuoti ir krepšelių paskirstymo principus ar skaičius. Be jokios abejonės, paskolos turėjo būti suteikiamos iš valstybės organizuoto fondo, kurio funkcijos šiandien yra išplaukusios (yra toks Valstybinis studijų fondas). Ir be jokios abejonės, reikėjo sugalvoti mechanizmus, kaip per šį fondą skatinti absolventus, kurie suriša savo tolesnę veiklą su Lietuva. Bet jokių pasiūlymų negirdime. Tik kažkokį negatyvą. Tai gąsdina, jog žmonės pasinaudoja savo padėtimi paprasčiausiai tam, jog dar labiau keltų sąmyšį. O juk suteikiant tribūną, kažką pozityvaus norėtųsi. Žinome, jog problemų yra. Žinome, jog reikia ieškoti sprendimų. Žinome, jog reikia labai tiksliai įvardinti su kuo reikia kovoti ir t.t. Bet nei vienas šis mūsų žinojimas nebuvo detalizuotas, plačiau išnagrinėtas ar bent jau užkabintas, apart to, jog pasakoma, kad viskas yra blogai, o kaip daryti gerai? Čia su ironija galima tik prisiminti „Stalkerio“ Rašytojo ir Profesoriaus dialogus, kur pastarajam buvo drėbta į akis frazė: „Ir tai mūsų smegenų aristokratija? Jūs net abstrakčiai mastyti nesugebate…“ (citata veikiausiai nėra labai tiksli, bet mintį perduoda 100 procentu). Į tai atsakydamas, Profesorius galėjo tik nedrąsiai pasamprotauti, panašiame stiliuje, jog turi egzistuoti kažkokie principai, kurie neleistų daryti neištaisomų veiksmų ir t.t. Ir šis profesoriškas pasamprotavimas, toks būdingas Radžvilui, jog gali sau leisti nusišypsoti. Jis juk nesuvokia, jog Lietuvai beveik reikia revoliucijos…

Jeigu palygintume kelių profesorių požiūrį, į mirštančią Lietuvą, galima būtų net išsigąsti. Proto krušimo profesorius Rokiškis Rabinovičius, taip pat nevengia užduoti panašaus pobūdžio klausimus, tiksliau kada ir kaip Lietuva bus tuščias geografinis vienetas, skirtas apgyvendinti trečiojo pasaulio darbo jėgą atvykusia į Europos sąjunga. Ieškomas momentas, kuomet Lietuva atsidurs giliai įstrigusi į kažkurią nelabai malonią vietą, netgi bandoma apskaičiuoti, pasitelkiant beveik objektyvius rodiklius. Koks skirtumas tarp dviejų žmonių, save vadinančių profesoriais? Rokiškis nesusitelkia į vieną problemą, mato jų visą kompleksą ir geba užduoti klausimą, ką daryti, jog to būtų išvengta. Ir aš nežinau, ar prof. Rabinovičius turi sau atsakymą, tačiau tai, jog problema aktuali, akivaizdu iš gausių komentarų. Gaila, jog įrašas neturėjo tęstinumo, nes prasidėjo kiti svarbūs visuomeniniai – organizaciniai stumdymaisi viešojoje erdvėje: reikėjo stumtelėti apsnūdusia blogosferą (reklamos savaitė ir Davoso konferencijos balsavimas), organizuoti revoliuciją ir t.t. Ir iš kitos pusės, ar revoliucijos organizavimas, nebuvo viena iš daugelio galimų ėjimo krypčių, jog siekiant sukurti daugiau laisvės? Ir nesvarbu, jog revoliucija nukreipta tik į vieną, pakankamai smulkią problemą, tačiau ji skirta tam, jog būtų galima šiek tiek laisviau kvėpuoti čia ir dabar.

O jeigu tinklaraščių tarpusavio reklamos savaitę pamatysime visuomenės organizavimosi kontekste, tuomet tai bus kitas konkretus žingsnis į tą patį tikslą. Ir tai džiugina, kadangi daromi žingsniai, vardan to, jog apčiuoptos problemos, būtų sprendžiamos. Tegul tik jų periferija, bet akivaizdu, jog nuo to viskas ir prasideda.

Galiausiai Davoso konferencijos pavyzdys parodė, jog Lietuvos blogosfera pakankamai neblogai geba organizuoti žmones. Taip, truputi gaila, jog ne viskas pavyko idealiai ir šiek tiek pritrūko. Tačiau akivaizdu, tai pakankamai solidi jėga, gebanti organizuotis, o kartais net šiek tiek primirštanti savuosius vidinius nesutarimus…

Pradėjus lyginti žiniasklaidos ir blogosferos pozicijas, susidūriau su realia problema, kurios nesitikėjau: žiniasklaida pati savaime nyksta. Darosi sunku surasti įdomius veidus žiniasklaidos tarpe, o blogosferos herojų, kuriuos verta skaityti, yra išties daug, kurie yra analizuotini ir patrauklūs. Tačiau tai toli gražu nereiškia, jog žiniasklaidos atstovų tarpe yra tik nuobodūs ir niekam nepatrauklūs veidai. Anaiptol… Problema slypi kitur: sudėtinga rasti žurnalistą, analitiką ar publicistą, kuris šiomis sunkiomis dienomis nerašo savo tinklaraščio. Galima prisiminti labai daug įvairių personažų, pradedant Mokytoju Aurelijumi, arba kokiu nors BNS vadovu, einant per tokius plunksnos (nors veikiausiai jau reikėtų sakyti, klaviatūros) grandus kaip Rytas Staselis ar Tomas Čyvas (nepaisant, jog šio tekstai man sunkiai skaitosi, bet tai jau mano problemos), galima prisiminti, jog su žiniasklaida susijęs tas pats Lokyz ir visa eilė LJ gyventojų… Galiausiai, Mokytojas Aurelijus beveik pasiryžęs iš Kreivarankio taip pat padaryti žmogų, turintį vardą ir pavardę, nors gal ir susitarsiančio dėl anonimiškumo…

Ką aš tuo norėjau pasakyti? Nieko naujo, žiniasklaidos atstovai negali funkcionuoti atskirai, galiausiai stebint iš šalies, atrodo, jog vien tik grynosios formos išlaikymas neduotų jokios naudos, o jos ir neužtenka. Juk Ryto Staselio šedevrą (kuriuo aš nuoširdžiai žavėjausi, kaip ir dauguma jo rašinių) vargu ar būtų patalpinęs koks nors leidinys, o jeigu talpintų, įtariu, redaktoriai jį iškastruotų… Todėl nesistebiu, jog darosi vis sunkiau atskirti, kur yra blogosfera, o kur žiniasklaida. Ryto Staselio emocijos, išlietos savo tinklaraštyje, man pasirodė labai patrauklios. Subjektyvi nuomonė, pasirodo taip pat gali būti puikiai argumentuota. Ir tai tikra nuomonė, iškelianti problemas, išdėstanti požiūri ir t.t.

Nei viena forma, kai jinai yra išlaikoma gryna, mano subjektyvia nuomone, žmonių netenkina. Juk ir didžiai gerbiamas Rokiškis Rabinovičius kartais tampa Ričardu Savukynu ar Maumaz – Justinu Žilinsku. Elementaru, yra tam tikra erdvė, kurioje mūšiai nevyksta. Nuo ko prasidėjo šis įrašas? Norėjau pasižiūrėti į nereguliarų žiniasklaidos bendradarbį Karolį Klimką, kuris, kaip plunksnos meistras krito į akis jau seniai, skelbėsi įvairiose erdvėse. Vieno tobuliasių jo tekstų citata:

Nedaugelis prieštarautų teiginiui, kad svarbiausias “naujųjų lietuvių” nuvorišų klasės ideologinis pranešimas žmonėms, “žvėrėjantiems” iš skurdo, yra tas, kad jų, bosų, padėtis ir valdžia yra absoliuti: ji pati sau teikia “licenciją” ir nepriklauso nei nuo rinkėjų balsų, nei nuo rezultatų, nei nuo teismo.

Kaip yra pasakęs vienas garsus praėjusio amžiaus sociologas, turtui nereikia jokio pateisinimo, nes pats turtas viską pateisina.

Tačiau panašiai kaip pornografijoje (o Boso ekshibicionizmo aktas, kaip ir daugelio kitų nuvorišų saviroda, pakankamai pornografiškas), čia dera nesupainioti “projekcijos” ir “erekcijos”. Kad ir kokia “įtikinama”, pornografija tėra geismo projekcija. Ji sukelia geismą būtent dėl to, kad geriau nei “tikrovė” atitinka fantaziją. Įsivaizdavimas, kad įmanoma absoliuti (moters) subordinacija, tėra nešvanki fantazija.

Nuvorišų, tokių kaip A. Bosas, įsivaizdavimas, kad jų turto neliečiamumas savaime teikia jiems teisėtą autoritetą, tėra nepadori fantazija. Aplinkos apsaugos bosas, be kitko, neturi jokios teisės teršti viešą aplinką savo nepadoriomis nuotraukomis.

Skaitome toliau: “A.Bosas užsisakė laimikio iškamšą… Daug greičiau milijonierius būtų atgavęs žvėries kailį, tačiau jam jis nereikalingas. A.Bosas įsitikinęs, kad jo artima draugė Daina Randers nebūtų apsidžiaugusi storu liūto kailiu. Jis netinkamas kailiniams siūti. Pora retkarčiais galės pasigrožėti liūto iškamša”.

Kai savo ekshibicionizmu jie žmonėse nubudins žvėrį, gali būti iškeltas klausimas dėl bosų pajėgumo ir tinkamumo “tęsti giminę” (kurti naują visuomenę). Kur tuomet atsidurs jų iškamšos?

Ir tik visai neseniai sužinojau, jog Karolis Klimka vedė nuostabų tinklaraštį, kuris kuris laikas nebepildomas, tačiau, tikiuosi, jog nenumirė… Grynosios formos Lietuvoje beveik neegzistuoja…

Įrašas gal kiek trumpokas, tačiau be jo apsieiti būtų pakankamai sudėtinga vertinant tiek žiniasklaidą, tiek ir blogosferą.

Kaip žinia, abiejuose barikadų pusėse vyksta intensyvios kovos (o gal tai sovietinės kalbėsenos pavyzdys, ir jokių kovų nevyksta, tačiau šiuo atveju man paprasčiau įsivaizduoti bent kiek įtemptesnį santykį, kuris neretai yra įvardinamas kaip konkurencija), tiek viena, tiek kita pusė turi išskirtinių asmenybių. Tai pasakytina tiek gerąja, tiek ir blogąja prasme. Tačiau būtent žiniasklaidos kokybės laipsniškas kritimas yra viena iš priežasčių, kodėl tinklaraščių rašymas yra aktualus šiomis dienomis – pasiilgstama kokybiško žodžio. Tai yra sveikintina ir tuo stebėti nereikėtų. Tai yra pats natūraliausias poreikis. Tačiau grįžkime prie pavyzdžių.

Kadangi pastaruoju metu pakankamai skambiai nuskambėjo vienos asabos straipsnis, kurios vardas ir pavardė yra daug maž Rūta Janutienė. Ko gero neverta pernelyg daug kalbėti, jog žmogus su pasaulių, kuris kartais yra vadinamas tikrovę, turi mažai sąsajų. Tiesiog jai nesigauna ir viskas. Tas paskutinysis straipsnis, pavadinimu „tuktuktuk“ yra išties apie tuksėjimo naudą ir žalą, ir jame viena asaba, absoliučiai neturinti humoro jausmo (nors kažkas sakė, kad jis juokėsi), buvo pavadinta stukačiumi, o be to buvo sugalvota ir dar daugiau epitetų. Tam tikros atplaišos iš šių dviejų personų diskusijos yra Pipedijoje, todėl per daug jos detalizuoti ir nereikėtų.

Man tik norėtųsi pastebėti vieną momentą: beveik žmogus, norėdamas šiek tiek įgelti ir pažeminti kitą beveik žmogų paėmė ir parašė, jog taip ir taip elgtis negražu. Kitaip tariant, stukačiumi būti negerai. Man net nelabai įdomu, kas ir kaip, tačiau beveik akivaizdus absoliutus nesusivokimas. Nekalbu apie tai, jog negražu afišuoti kažkieno veikiausiai sistemingai slepiamus mokesčius. Ir taip kalbėti, kada Lietuvoje išties gausu problemų su biudžetu ir nesurenkamais mokesčiais. Taip, agituoti save ir artimą savo, jog nedidelis mokesčių nuslėpimas yra gėris, o to paviešinimas yra blogis, vargu ar adekvatus šiandienos situacijai, kuomet asaba bando save pristatinėti dar ir kaip žurnalistę. Išties, šiek tiek prasilenkia su profesionalumu, o gal net ir su žurnalisto etika. Tačiau tai nėra didžiausia problema.

Ironiška, kad Grinevičiūtė, bandydama apkaltinti Račą save diskreditavo gerokai labiau, vien dėl pasirinktos kalbėsenos. Prikišdama sovietinės praeities rudimentus (net nežinau, kiek jie realūs), tuo pačiu ji pasinaudojo užribio žmonių retorikos formomis. Pavadindama Račą stukačiumi, ji lyg ir nustūmė jį ten, kur jam ir priklauso būti: į zonos „gaidyną“. Keisčiausiai tai, jog ji nesuvokia, jog eidama prieš Račą su tokia retorika ir demonstruodama tokią savo poziciją, ji save nuleidžia iki tokio paties zoninio lygio. Ji – tai tipiškas „bachūras“ (o moterų zonoje veikiausiai taip pat buvo ir hierarchija, ir terminai, kaip apibrėžti aukščiausią padėtį užimančias ponias ar paneles?). Net ir termino „bachūras“ panaudojimas nėra atsitiktinis, kadangi ji įsivaizduoja, jog nėra bet kas, o tikra boba su kiaušais ir netgi užsiiminėja tiriamąja žurnalistika. Ir tai labiausiai liūdina. Žurnalistai, kurie įsivaizduoja, jog yra žurnalistai, vargu ar tokiais gali būti pavadinti. Šiaip būtų įdomu pamatyti, jeigu jie (G ir R) pabandytų tokiu stiliumi pasikalbėti gyvai, nors, kaip žinia, Grinevičiūtė proteliu nepasižymi ir gyva diskusija tikrai nėra jai.

Garsusis epizodas:

httpv://www.youtube.com/watch?v=VVrwYNWzUVI

Linksmai liūdna, jog tokių žmonių yra ir blogosferoje ir jų galima priskaičiuoti pakankamai daug: Kantas, Karpienis ir t.t. Sąmonės srautai, nesuvokiant žodžio prasmės arba nesugebant sudėlioti normalaus rišlaus sakinio. Atsidavę vienos idėjos skleidimui, jie net nesuvokia, kad savąja kritika diskredituoja pirmiausiai save. Iš kitos pusės – internetai yra platūs, todėl tokius personažus galima lengva sąžine palikti užribyje.

Bendruoju požiūriu, visgi  tai išties yra problema. Tačiau yra ir skirtumas: blogosferos marginalai perdėm nesistengia atrodyti rimtais, jiems labiau reikia išsipasakoti… Ir jie tai puikiai padaro. Tačiau, kaip puikiai kažkada žodžius vklasė, jie neturi pasitikėjimo limito, nes niekas jo marginalams ir nebuvo suteikę (tikrai ne todėl, kad jį prarado). Ir šiuo atveju blogosfera išties turi pranašumą prieš žiniasklaidą: čia žmonės neslepia savęs ir juos perprasti pakankamai nesudėtinga…