Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Tie, kas galvoja, jog jau miriau, beveik teisūs, tačiau tik tam tikra prasme, apie tai artimiausiomis dienomis. Ir tai, jog numiriau, leis iš naujo prisikelti ir sugrįžti atgal čia. Tai, jog nieko nerašiau pastaruoju metu, nereiškia, jog nieko0 nemačiau, tiesiog sukurpti greitą įrašą nebebuvo jėgų, kuomet visas darbas buvo teksto konstravimas, redagavimas ir t.t. Beje, kažkaip keista susidėliojo, jog čia aš sėdžiu lygiai metus, ir mesti kol kas nežadu, svarbiausiai kad Adminui užtektų noro ir valios tvarkyti PoPo.lt fermą. Taip kad lyg ir gimtadienis nedidelis, ar kažkas panašaus.

http://ekologija.blogas.lt/

Grįžtant prie įrašo temos. Dažnai važinėju tarp Vilniaus ir Kauno, nevengiu paimti ir šalia kelio stovinčius, ranką su iškeltu nykščiu mosikuojančius žmones. Dažnai tai prablaško kelionėje, o kartais susitinki su įdomiais žmonėmis. Anksčiau ir pats nevengdavau išeiti į trasą ir pastovėti, tiesa, ypatinga patirtimi negaliu pasigirti, tačiau jos turiu. Yra tekę ir ilgėliau pastovėti, todėl kai turiu galimybę, visą laiką stabtelėju ir paimu vieną ar du žmones. Nemėgstu prisigrūsti pilnos mašinos, kažkodėl man atrodo, jog ir patiems trazuotojams tai nėra patogu, todėl suprantu juos ir neprisifarširuoju pilno galo, tam jog dėkingumo jausmas tiesiog sklistų per visus galus ir netgi reiktų šiek tiek pradaryti langus. Tiesa, neturiu manijos, jog būtinai reikia kažką paimti, stengiuosi nesudaryti avarinių situacijų, kirsdamas į šalikelę iš antros juostos, tam kad būtinai ką nors paimti. Tiesiog, jeigu pastebiu iš tolėliau žmones, stengiuosi per daug neįsibėgėti ir tiek…

Paimdamas pakeleivius, turiu tik vieną taisyklę – jeigu su manim važiuoja žmona ar dukra, niekada nesustoju. Žinau, kad automobilio galas yra tuščias, tačiau kelionėje, kuomet dalyvauja šeimos nariai, tiesiog noriu išlaikyti galimybę pasidžiaugti savo šeima. Tai tampa pakankamai intymiu laiku, žinant, jog nuo pokalbio vienas su kitu niekur nepabėgsi. Tuomet galima atsiduoti bendravimo malonumui. Galiausiai maži ritualai, kaip sustojimas kavageriui ar tiesiog papusryčiauti pakelėje (žmona tokiais atvejais pasirūpina sumuštiniais), yra gėris. Tačiau ne mažiau svarbu negu galimybė pabendrauti su sau artimais žmonėmis yra ir tai, jog vairuodamas atsakau už jų saugumą. Kalbu ne apie avarijas ar kažką panašaus. Kuomet važiuoju su šeima, nepasitikiu ne vienu pakelėje stovinčiu tipu. Tiesiog išvažiuoju į antrą juostą ir net nesiruošiu stoti. Pasakojimas čia būtų banalus. Prieš kokius 16 – 18 metų po vieno savo pasivažinėjimo namo grįžo brolis. Jo kaklas buvo užbintuotas, kažkuri ranka taip pat. Važiavo automobiliu, pakeleiviai nutarė išsodinti ir užpuolė šalia vairuotojo sėdėjusį brolį su kažkuo aštriu. Viskas baigėsi lyg ir laimingai, tačiau tuo pačiu tai paliko tam tikrą traumą. Ir būtent tai tapo motyvu, niekada neimti žmonių, kai su manim važiuoja šeima…

Šiandien prisiminiau tai, kadangi eilinį kartą paėmiau kelis jaunuolius, su kuriais prasidėjo nedidelis pokalbis apie šį bei tą. Neklausiau kas jie tokie ir neprisistačiau, todėl kaip juos pristatyti net ir nežinau. To priežastis paprasta, pastaruoju metu praleidžiu tiek studentų per savo rankas ir jų neatsimenu, kad prisiminti dar kelis žmones, su kuriais persimeti keliais sakiniais, netgi neverta bandyti. Tiesiog važiavom ir viskas. Blevyzgojom apie bet ką… Mane pirmą kartą palaikė kompiuterastų, nors kai pasižiūrėjau į veidrodėlį, lyg ir susišukavęs buvau, nekalbant apie tai, jog ir spuogai išspaudyti, nekalbant apie tai, jog po vasaros dar ir įdegio kažkiek pasilikę. Visgi vaikinai sugebėjo pasiteirauti, kuo užsiiminėju, ir pasakiau, jog esu istorikas. Staiga mano nustebimui iš galo ateina perklausimas: LEO? Na va, supratau, kad jaunimui istorikas jau nebėra vien tik Bumblauskas ir Gudavičius. Toliau vėl nedidelis pokalbis, šiek tiek paliečiant blogosferą…

Maždaug taip atrodo grėblys, ant kurio užlipo Leo Lenox

Popo.lt atsirado naujas gyventojas, palikęs čia kelis savo įrašus, kur tvarkingai rikiuoja žodžius į sakinius, o iš sakinių sudėlioja tekstą kur viskas aišku nuo a iki b. Jis vadinasi Arpakas, siūlau skaityti, mylėti ir džiaugtis, ir tikiuosi, kad pradėjo rašyti ne tam, jog pasirodytų šie du įrašai, bet apsitvarkys pas save ir ne už ilgo blogas įgaus pagreitį. Ir jeigu pirmasis įrašas buvo gražus pasiskaitymas, tai antruoju jau buvo siekiama parodyti, jog juoda gali būti ir balta, ir tai, kas atrodo balta, iš tikro yra juoda. Ir tas įrašas jau pakišo man vieną idėją, apie kurios realizavimą parašysiu mokslo metams prasidėjus,  kas ir kaip ten turi būti, man dar nėra aišku tiksliai… Išties, jis užkabino tai, ką Leo Lenox buvo perteikęs per emocijas, kokios žiaurios yra sąlygos dirbant istorikui archyvuose ir kaip sunku kovoti su sistema, kai  ji yra prieš tave. Juk viskas yra paprasta – Lietuvoje mokslininkas tai pašaukimas, pareiga ir atsakomybė, bet jokiu būdu ne normaliai apmokamos pareigos, su atitinkamom darbo sąlygom ir juo labiau garantijom. Geriausiu atveju tave iš vidinių resursų gali paskatinti institucija, kurioje dirbi, paaukodama gražų spalvoto popieriaus lapelį, ir ant jo suraityti padėkos raštą. Dažniausiai atsisveikinant.

Visgi Arpako tekstas nurodė dvi labai svarbias klaidas, kurios pasiliko Leo Lenox rašinyje – na, jeigu reikia kopijų, visą laiką galima tartis ir bus įmanoma susitarti, tik nereikia vengti pabarbenti per administracijos duris (Leo, LVIA direktorė labai nebloga moteriškė, su ja turi išeiti susitarti, bet iškart ir patarimas – jeigu tave nusiųs pas pavaduotoją V. Tamulyną, žinok, kad reikalas beviltiškas, net neverta gadinti jėgų).  Antroji, tai, jog sistemą, kurios kryptingų vystymusi tiki ar tikėjo  Leo, visgi valdo, ir ji nesikeis nes kol kas nėra tam jokių prielaidų. Ir ji tiek mutavusi, tokia išsikėrojusi, kad paprastam žmogui net nelabai aišku, ką ir kodėl reikia pasiųsti Rokišio mylima lytiškai abstrahuota kryptimi. Ir Leo čia šiek tiek primynė savo numestą grėblį. Ir jis grįžo, suduodamas skaudžiai, bet ne į kaktą, bet gerokai žemiau ir skausmingiau. Ir tada lyg rankomis prisidengiant, siekiant sumažinti skausmą prieš nugriūvant, kalbama apie technokratiškumą, kabliukus ir taip toliau, kuomet vienas paprastas momentas yra praleistas, ar sistemoje buvo išbandyti visi galimi sprendimai pasiekti savo tikslą? Akivaizdu, jog ne itin daug pastangų tam padėta.

Tačiau ne mažesnė problema išlenda iš Arpako rašinio pabaigos – sistema, kuri turi veikti pasirūpindama visuomenės poreikiais, bent jau iš dalies jos akivaizdžiai tyčiojasi. Kokiais būdais? Birželio antroje pusėje pasirodė taisyklės, reglamentuojančios kopijavimą, o rezultatas yra toks, jog iškart turi atsirasti prierašas, jog jos bus dar tobulinamos. Ir tai akivaizdus brokas, galbūt net korupcija plačiąja prasme, kuomet nesistengiama darbo atlikti normaliai, išmetamas juodraštis, turintis tiek trūkumų, jog jo gal net geriau ir nebūtų. Vietoj to, jog būtų aiškiai reglamentuota, kokių dokumentų iš tiriamųjų institucijų reikia, tam jog būtų gauta medžiaga, viskas uždraudžiama. Toks yra sistemos polinkis, tyčiotis iš visuomenės, kurios gerovei užtikrinti ji buvo sukurta. Ši ciniška poziciją -paskelbti bet ką, o paskui pabandyti padaryti geriau yra pats blogiausias variantas. Sistema, galvodama apie vieną grupę, pamiršo kitą. Tai būdingas vienpusiškumas.

Ir visgi, pabandysiu pasistengti pasityčioti iš sistemos jai priimtinu būdu – padarysiu taip, jog Lietuvos Valstybės Istorijos Archyvą pasiektų prašymas iš mano gimtosios Alma mater artimiausiu metu, jog būtų padarytos visų nepublikuotų Lietuvos metrikos knygų skaitmeninės kopijos. Pagrindas – naujos redakcijos Aukštojo mokslo įstatymas, kur kalbama apie kokybišką ir visokį kitokį aukštąjį mokslą. Tai būtų vienas iš būdų, kaip užtikrinti studijų kokybę vienoje konkrečioje srityje labai konkrečiomis priemonėmis.

Gerb. Arpakas, ar tokį prašymo patenkinimą įmanoma prasukti skubos tvarka, na labai reikia 😀

Kažkodėl ne tik patys lietuviai, bet ir valdžia, galvoja, jog visais reikia rūpintis, o patys piliečiai - krūva imbecilų, kurie visi yra neįgalūs ir dėl to juos reikia kontroliuoti

Demografinės problemos blogosferoje išjudino diskusijas, ir tuo stebėtis nereikėtų, yra pakankamai pilietiškai nusiteikusių žmonių, kuriems Lietuva, jos perspektyvos, yra svarbios, o tylėjimas problemos neišspręs. Rokiškio užduotas tonas, pateikiant gimstamumo analizę ir įvedant dienos „P“ motyvą išties nurodo vieną iš galimų scenarijų, kai viskas eina p… Galva žmogų puošia išprovokavo diskusiją, kokių priemonių imtis, kad gimstamumo rodikliai gerėtų. Rokiškis pratęsė mintį, jog imigracija problemos neišspręs, todėl reikia vidinių pokyčių, orientuotų į demografinę politiką. Be jokios abejonės, atsirado ir skeptikų, kurie vienaip ar kitaip kalba apie akivaizdžius procesus, tokius kaip Sodros žlugimas ir t.t.

Aš abejoju, ar Lietuva, kaip vienetas išnyks, tačiau pokyčiai bus smarkūs ir jeigu jiems nebus ruošiamasi,  sukrėtimai gali palikti itin ryškius randus visoms sritims. Iš kitos pusės, peržvelgęs diskusijas, matau, kad šioje srityje apskritai sunkiai galiu kažką pasakyti, tam reikia gerokai kitokių metodų, analizuojant visuomenę, lyginant su tais, kuriais aš pripratęs naudotis. Todėl tai, kas bus rašoma žemiau, toli gražu negali būti pavadinta analize ar net artėti prie jos, veikiau tai bus nedidelis ekskursas apie save, kuris galėtų leisti padaryti kam nors atvejo analizę. Todėl galima po truputi pereiti prie to, referuojant, ką esu jau palikęs diskusijose pas Rokiškį. Mano teiginiai buvo elementarūs ir vienas su kitu susiję: gimdyti trukdo psichologiniai faktoriai ir tai, kad Lietuvoje pilna niekam nereikalingų, neaiškias funkcijas vykdančių įstaigų ir įstaigėlių. Ir nors pas Rokiškį mes persimetėm keliais žodžiais apie leidyklą, tačiau tai tik simptomiškas pavyzdys, žymiai blogiau, jog yra visa krūva įstaigų, skirtų kontrolės funkcijoms įgyvendinti, saugant ir puoselėjant sovietinę dvasią, kai už individą viskas buvo nusprendžiama kažkur kitur, centre.

Valstybės vadovų požiūris į piliečius yra paprastas, jie yra labai svarbūs, bet tik tuomet, kai vyksta rinkimai, o šiaip, kokius trys su pusę metų galima apie juos ir pamiršti. Kaip simptomiška, Kubiliui pravaldžius beveik tris metus, jau ir krizė eina į pabaigą, o priešrinkiminiu laikotarpiu, manau jausis, labai ryškus atsigavimas, kuomet vėl bus galima taškytis pinigais, atstatinėti pensijas ir t.t. Kitaip tariant, krizė buvo paskaičiuota, ji bet kokiu atveju 2012 metų pradžioje būtų pasibaigusi. Tačiau blogiausia tai, jog tikslai, deklaruoti sudarant koalicijos programą, buvo bandomi įgyvendinti tik labai paviršutiniškai. Saulėlydis neįvyko, o totali visuomenės kontrolė tęsiasi. Žiūrint iš šiandienos perspektyvų, galbūt tai nėra labai blogai, parazituojanti valdininkų armija, kaip potenciali darbo jėga buvo išlaikyta Lietuvoje, tačiau besibaigiant krizei, vyriausybė turi padaryti viską, jog tokia kontrolė mažėtų kardinaliai, nes tai, kas vyksta dabar, yra mažiausiai nenormalu. Žmogus, siekiantis susikurti sau gyvenimą Lietuvoje, turi pereiti pažeminimo grandinę, kuomet iš jo teisės į orų gyvenimą nieko nebelieka. Orumas valstybinėse įstaigose sumalamas mėsmalėje, o tam, jog faršas būtų riebesnis, pridedama to, ką kultūringas žmogus pavadintų fekalijomis, bet šnekamojoje kalboje, kai niekas negirdi galėtų drąsiai pavadinti šūdais. Šiuo atveju kalbu apie labai konkrečius reiškinius, kuomet pats negaliu įsitvirtinti ir susisaistyti su Lietuva, pasistatydamas namo savo turimoje žemėje, kadangi sovietmečiu ji buvo apsodinta mišku (būdinga, jog piliečių teisės į disponavimą savu turtu nėra tokios svarbios kaip sovietmečiu sukurtas landšaftas). Ir čia kyla mano klausimas, kaip galima veistis, jeigu žmogaus orumas valstybėje nieko nereiškia.

Antrasis, ne mažiau svarbus psichologinis elementas yra susijęs su saugumo jausmo stoka. Jisai yra daugialypis, pradedant nuo gatvių apšvietimo tamsiu paros metu, iki šiokių tokių karjeros perspektyvų, normalių sąlygų investijoms pritraukti stygiaus. Kažkada www.commonsense.lt rašė, kad vienintelis svarbus parametras vyriausybės darbui įvertinti yra naujų darbo vietų sukūrimas, jeigu jos kuriasi, reiškia, jog viskas kaipo ir tvarkoje. Yra užtikrinamas tam tikras bendruomenės saugumas, darbuotojai dali jaustis saugūs ir užtikrinti dėl ateities. Ir šioje srityje vyriausybė patyrė nesėkme, kadangi daugelis saugumo problemų, kiek leidžia mano ribotas mąstymas suvokti, turėtų kilti būtent iš šio proceso efektyvumo. Išties, tai susišaukia su Rokiškio išsakyta pozicija apie emigrantus, kaip galima eiti ir daugintis, jeigu nežinai, ar galėsi gauti ėsti?

Galiu pasidalinti ir kitomis patirtimis. Esu vienas iš tų tėvų, kurio gyvenimas prasidėjo nuo studentiškos šeimos sukūrimo. Žiūrint iš perspektyvos, viskas susidėlioja lyg ir tvarkoje, tačiau valstybės požiūris į jaunas studentų šeimas buvo, o veikiausiai ir pasiliko, tragiškas. Savo laiku reikėjo dantimis ir nagais (ragų, tikiuosi, dar neatsirado) kabintis į gyvenimą, tam jog jis bent šiek tiek primintų kažką panašaus į bent kiek pilnavertiškesnę egzistenciją. Šiandieną to nesigailiu, tačiau buvo epizodų, kurių atsiminti visiškai nesinorėtų. Tuo pačiu galvojant apie šeimos pagausėjimą, norėtųsi pirmiausiai palikti nuomojama butą, tačiau (žr. aukščiau)…

Taip, apie emigracija negalvoju (pernelyg dažnai), tačiau galvojant apie Lietuvą ir jos ateitį, kažkaip norėtųsi, jog žmogaus orumas ir saugumas taptų tikromis vertybėmis, kurios būtų besąlygiškos ir nuo jų nebūtų nukrypstama…

Lietuvoje prieš keletą metų blogai pradėjo įgauti pagreitį. Kaip būdas komunikuoti, su daugiau ar mažiau panašiais žmonėmis, kada galima buvo pradėti dalintis savosiomis mintimis, ir gauti kažkokius atsakymus, pasvarstymus ir apskritai, pakankamai kokybiškai padiskutuoti. Ši terpė nebuvo nepastebėta ir tų, kam tas yra gyvybiškai svarbu – politinio kolūkio gyventoju. Atrodo, jog partijų ar judėjimų lyderiai rašo savo dienoraščius. Kartais jie atsiduria ir kažkiek netikėtose vietose. PoPo apsigyvenusi socialdemokratė Birutė, kuri čia rašo beveik anonimiškai, bet bent kiek mąstantis žmogus yra 90 procentų įsitikinęs, kad ji yra ji (Rokiškis jos neišdavė, aš savo spėjimą taip pat pasilaikysiu prie savęs).

Stebint politikų tinklaraščius iš šalies, idealiausiai komunikavo per savo blogą A. Zuokas, tačiau pastaruoju metu jo interesas bloge sumenko, jis nustojo dalyvauti diskusijose po savo įrašais, galiausiai ir įrašai pateikiami nebe kaip įrašai – pastaruoju metu blogas paremtas video medžiaga. Iš kitos pusės, džiugu stebėti, kad bent atnaujinamas reguliariai. Tačiau komunikacija su skaitytojais – žiūrėtojais akivaizdžiai sumenko.

Tai šiek tiek primena konservatorių atvejį – Andriaus Kubiliaus blogas nustojo funkcionuoti beveik iškart, kai jis tapo ministru pirmininku. Jo paskutiniai įrašai daryti po Seimo rinkimų tik keli, pasibaigia 2009 metų pradžioje. Juokaujama, jog prie savo blogo jis grįš po kitų Seimo rinkimų. Iš dalies galima pagalvoti, jog žmogus tikrai yra užsiėmęs, neturi kada užsiiminėti niekais, rašinėti kažkokių savo pastebėjimų. Tačiau, kaip bebūtų keista, šis A. Kubiliaus pasirinkimas buvo savanoriškas atsiribojimas nuo visuomenės. Ne gana to, jog ši vyriausybė turi kaip niekad silpną komunikaciją, jos bendravimas su bendruomene ir taip sudėtingas, vadovas pats kerta šaką, kurią buvo įskiepijęs. Tuo tarpu kitas blogeris, žinomas pseudonimu Kitu kampu elgėsi priešingai: beveik reguliariai (vidutiniškai kas 11 – 12 dienų, kitaip tariant 3 kartus per mėnesį) vis įmesdavo kažkokius pastebėjimus į savo tinklaraštį, taip suteikdamas galimybę bendrauti tarp savęs ir visuomenės. Jam traukiantis iš posto buvo kalbama, kad tai vienas geriausių buvusių ministrų šioje vyriausybėje. Toli gražu netvirtinu, jog tai būtent vedamo tinklaraščio nuopelnas, greičiau netgi atvirkščiai. Visgi tai taip pat atspindi ir požiūri į užimamas pareigas, o taip pat ir atsakingumą. Panašu, kad liko aktyviausias šios vyriausybės blogeris, kuris, mano manymu, turėtų joje išsilaikyti – Remigijus Šimašius. Atrodo, jog jis netgi ir šiek tiek skaito, kas ir kaip pas jį komentaruose bendrauja, tačiau į diskusijas plačiau nesivelia.

Visgi kalbant apie politikus blogosferoje, reikia pažymėti vieną labai svarbų momentą: jų pozicija dažnai atrodo keista, jiems nereikia feedbacko, jie gali rašyti tik tam, kad matytųsi. Aš beveik neabejoju, jog niekas tokių sąlygų kaip delfis politiko matomumui suaryti negali, ten reiškiasi ir L. Donskis, ir G. Kirkilas, ir G. Navaitis, ir S. Stoma bei kiti (beje, politiku jis tapo po to, kai intensyviai padirbėjo prie savo blogo, buvo vienas iš tų delfio blogų autorių, kuris dalyvaudavo diskusijose su savo komentatoriais ir priešingu atveju vargu ar jį būtų išreitingavę į viršų). Tačiau tapę politikais, jie nustojo domėtis, kas darosi po jų blogų įrašais. Akivaizdu, jog jiems dabar reikia tik tribūnos, iš kurios jie galėtų skelbti savo tiesą. Nežinau kaip kiti, bet Leonidas Donskis dar aptaria savo įrašus pas save FB, tačiau galbūt tai specifiškesnis reiškinys, negaliu daryti jokių tvirtinimų.

Kitas ženklus poslinkis – šiuo metu blogus kaip niekad intensyviai rašo socialdemokratai, veikiausiai turi pakankamai daug laisvo laiko. Iš kitos pusės, jie juk turi pasiruošti rinkimams ir tam reikia ruoštis iš anksčiau. Todėl laisvu nuo darbo laiku, galima kažką ir parašinėti, nors, kaip rodo kai kurie paskaičiavimai, Seime nepersidirbama.

Jeigu pabandyti apibendrinti tuos kelis žodžius, kuriuos surašiau, panašu, kad tinklaraščiai politikams reikalingi tik tol, kol jie nėra valdžioje. Paskui juos bus galima numesti į šalį. Kaip ir atspindi bendrą požiūrį į rinkėjus, kurie reikalingi tik per rinkimus…

Istorinis vaizdas PoPo.lt

Šiandien leptelėjau Pseudoistorikui, jog jeigu pas juos fermoje ir toliau bus bardakas, tegul kraustosi pas mus. Gavau mandagų atsakymą, jog bandys laukti kol kažkas pasitvarkys, bet įsidrąsinęs (iš dalies ir dėl tos priežasties, jog nei toli nei arti nebuvau pasiųstas), nuoširdžiai palinkėjau, jog niekas ten pas juos nesusitvarkytų, ir garsusis Lietuvos idiotų, prisistatančių išmanančiais gerokai daugiau už mūsų akademinio pasaulio žmones istorijos srityje, triuškintojas, paėmė ir persikėlė į mažą, jaukią ir kompaktišką mūsų  fermą, saldžiai vadinama „PoPo“ vardu. Tikiuosi, jog tai bus nuolatinė jo raiškos vieta, visi mylėsime ir lauksime jo rašinių. Ieškoti suvedus tokį raidžių (ir ne tik – reikalingas dar ir vienas kitas taškas) rinkinį: http://pseudohistorikas.popo.lt/

Ne gana to, jog mus pradžiugino Pseudoistorikas, PoPo.lt ruošiasi įkelti koją ir dar viena blogosferos žvaigždė – Kreivarankis. Visgi, kol nepamačiau jo atsisveikinimo su LJ, tol nelabai patikėjau ir jo pasisveikinimu. Dabar viskas atrodo labai realu ir tikėtina, jog garsusis Kreivarankis, demonstruojantis čia tamsiąją filosofijos marginalo pusę (kaip jis pats sako), pagaliau suleido šaknis. Ir taip, jo reikia ieškoti po šiuo raidžių kratiniu: http://kreivarankis.popo.lt/ Po ilgų ir, galbūt, skausmingų dvejonių, visgi jį matome čia…

Įdomu, jeigu būčiau palaukęs iki vidurnakčio, ar būčiau galėjęs pamatyti dar daugiau persikraustymu? Sąrašas yra pakankamai ilgas… Bet kokiu atveju, sveikiname ir džiaugiamės Jums įsikėlus.

P. S. Rokiškiui – mylėti, tausoti ir reklamuoti…