Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Kalbant apie Lietuvos metraščių legendinę dalį, galima iškart užduoti klausimą, ar apskritai verta kalbėti? Šis bandymas pasižiūrėti pirmiausiai skirtas tam, jog būtų surastas atsakymas sau pačiam, ar ši tyrimų kryptis yra nors kiek perspektyvi. Todėl šis darbas yra skirtas daugiau sau pačiam, negu auditorijai.

Lietuvos metraščių tyrinėjimai prasidėjo dar XIX amžiaus pradžioje, pradedant iškeltu klausimu, ar Motiejus Strijkovskis galėjo naudotis net dvylika Lietuvos metraščių, rašydamas savo kroniką. Klausimas atrodė pakankamai pagrįstas, kadangi pati Lietuva dar visai neseniai pažino raštą, tai apie kokius senus metraščius būtų galima kalbėti XVI a. pabaigoje? Jeigu tokia informacija patikima, tai geriausiu atveju tektų pripažinti, jog Motiejus Strijkovskis neskyrė lietuviškų ir rusiškų metraščių. Tačiau netrukus Ignas Danilevičius paskelbė apie pirmą Lietuvos metraštį (Supraslio nuorašą), o iki XIX a. pabaigos susidarė pakankamai ilgas atrastų metraščių sąrašas.

Po I. Danilevičiaus publikacijos, abejonių, dėl Lietuvos metraščių pasiliko gerokai mažiau, o tyrinėtojų sąrašas šia tema susidarė ganėtinai platus. Siekiant racionaliai panaudoti vietą, manyčiau, jog čia  ne vieta aptarinėti plačiau jau atliktus tyrimus, kadangi tai būtų atskiro pranešimo tema. Visgi negalima nepaminėti, jog šioje srityje darbavosi tokie žymūs tyrinėtojai kaip St. Smolka, A. Prochaska, I. Tichomirovas, J. Jakubovskis, N. Ulaščikas ir t.t. Lietuvos istoriografijoje šis klausimas taip pat buvo keliamas, galima išskirti M. Jučo, R. Jaso ir K. Gudmanto darbus, skirtus tiek pačių metraščių šaltiniotyriniams aspektams aptarti, tiek ir atskirų problemų sprendimams.

Reikia pažymėti, jog Lietuvos metraščių legendinės dalies panaudojimas istoriografijoje yra sąlyginis. Po to, kai T. Narbuto istorija buvo pripažinta romantizuota kompiliacija, į Lietuvos metraščius ir jų legendinę dalį žiūrima pakankamai atsargiai. Legenda, kaip istorijos šaltinis aprašomiems laikams analizuoti iš principo nefunkcionuoja. Tačiau istorikus ir domina atskiri šio šaltinių komplekso elementai, pavyzdžiui, lietuvių kilmės iš romėnų legenda, jos susiformavimas ir užrašymas. Tačiau šiuo atveju tiriamas geriausių atveju XV a. lietuvių mentalitetas, jų santykis su europine kultūra, idėjų sklaida ir panašios problemos, bet pats pasakojimas, kaip įvykių šaltinis yra vienareikšmiškai atmetamas, kadangi jis atrodo absoliučiai neįtikinamas.

Šiame kontekste beveik absurdiškai pasirodo Gintaro Beresnevičiaus darbas, skirtas Palemono legendos analizei. Kaip religijotyrininkas, jis išsako pakankamai įdomias, istorikams beveik nepriimtinas pastabas, šios legendos atžvilgiu: legenda kaip religinis darinys turi analogus, aiškinant tautos kilmę; yra pakankamai įrodymų, jog būtų galima teigti, jog apie baltiškąją erdvę Romoje buvo visai neblogai žinoma, o ir Roma baltams nebuvo „terra incognita“, galiausiai yra pateikiamas pastebėjimas, jog politinės aplinkybės Romoje galėjo iššaukti elito reakciją, kuomet dalis jo nutartų pasitraukti ten, kur imperatoriaus galia jų nebepasiektų.

Aišku, G. Beresnevičius neteigia, jog tokia romėnų kelionė tikrai įvyko ar kad jie atvykę šia sukūrė valstybę, kuri vėliau pavirto Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste. Tačiau teiginys, jog pati kelionė galėjo būti, nepaisant to, jog didesnės įtakos ji negalėjo padaryti, atrodo pakankamai gluminantis. Ne mažiau glumina ir tai, jog pati lietuvių iš romėnų kilmės legenda yra pakankamai vienalytė, Dlugoszo siūlomos alternatyvos lietuviams XV a. jau netiko, o atskirų nuotrupų, apie jos egzistavimą G. Beresnevičius įžvelgia jau XIII – XIV a. šaltiniuose. Dėl to Lietuvos metraščių legendinėje dalyje ji atrodo kaip atskiras pasakojimas, sunkiai besisiejantis su likusią metraščio dalimi. Toks požiūris verčia dar kartą peržiūrėti Lietuvos metraščių legendinę dalį ir permąstyti jos panaudojimo galimybes.

Lietuvos metraščio legendinę dalį, atmetus pasakojimą apie Palemoną, galima laikyti pasakojimu nuo Lietuvos valstybės susikūrimo iki Gedimino valdymo, kada matomas lūžinis laikotarpis (į jį patenka tiek realus Gedimino žygis į pietvakarių Rusią, tiek ir legenda apie Vilniaus miesto įkūrimą), nors pati legendinė dalis, pagal logiką apimą ir Gedimino valdymo laikotarpį: kadangi nuo Gedimino mirties pasakojimas turi pakankamą pagrindą, nes plačiai buvo panaudotas Lietuvos metraščių trumpasis sąvadas prasidedantis Gedimino testamentu, tačiau ir Algirdo (ir vėlesniais laikais) valdymo laikotarpiu pasitaiko žinių, kurios kelią abejonių ir yra sunkiai patikrinamos, visgi, jos vienaip ar kitaip pasiduoda analizei kitų šaltinių kontekste.

Žinoma, jog Lietuvos metraščio legendinė dalis konstruota iš gabalų: pasakojimas apie Mindaugą paimtas iš Ipatijaus metraščio, Palemono legenda taip pat yra atskiras vienetas (bet kokiu atveju turėjo pradėti funkcionuoti anksčiau, negu buvo pradėta užrašinėti legendinė dalis), aiškiai išsiskiria legendos apie Vilniaus įkūrimą ar Šventaragį. Galima prisiminti ir V. Pašutos hipotezę apie Naugarduke rašytą metraštį. Jame turėjo būti gausu patikimos informacijos apie XIII a. Lietuvą, nors šia hipoteze ir abejojama. Bandant išskaidyti Lietuvos metraščio legendinę dalį (kas reikalauja atskiros analizės) ir net neatliekant gilesnės analizės, tampa akivaizdu, jog jame galima ieškoti pakankamai autentiškų žinių, tačiau tai yra sudėtingas, o tuo pačiu ir pavojingas (vengiant prisirišti prie savo hipotezių) darbas. Galima prisiminti kelis tokius atvejus Lietuvos istoriografijoje.

Ryškiausias pavyzdys, kuomet Lietuvos metraščio legendinė dalis tapo pirminiu šaltiniu buvo Romo Batūros darbas, skirtas Lietuvos ir Aukso ordos „kovoms“, nors reikėtų sakyti santykiams, nagrinėti. Šis tyrinėtojas vienas pirmųjų ėmėsi nagrinėti iki tol nenagrinėtą temą. Tačiau greta tradicinių šios temos šaltinių, taip pat pakankamai daug rėmėsi ir Lietuvos metraščių legendinę dalimi.

Išanalizavęs juose pateikiamą informaciją apie Lietuvos ir totorių ankstyvuosius susidūrimus, Romas Batūra padarė išvadą, jog tai realių įvykių aprašymas. Dėl pačio teiginio Lietuvos istoriografijoje yra diskutuojama, tačiau tam, jog pasiekti galutinę pergalę, nei vienai, nei kitai pusei argumentų iki galo neužtenka. Visgi didžiausia R. Batūros problema šiame kontekste nėra jo pateiktos išvados (jos yra galimos, tiesiog laikotarpis reikalavo išvadas formuluoti tiksliai, nepasiliekant vietos abejonėms). Problema atsirado tuomet, kuomet tyrinėtojas hipotetiniais teiginiais remdamasis bandė pagrįsti vėlesnius teiginius, pilnai neįvertindamas tikimybės, jog Lietuvos metraščiuose gali būti pateikiama ir klaidinga informacija.

Dėsninga yra ir tai, jog nuosekliausias Romo Batūros kritikas Edvardas Gudavičius pats analizavo kai kuriuos Lietuvos metraščio legendinės dalies fragmentus, juos pateikdamas (nors ir rezervuotai), kaip argumentus savo hipotezėms pagrįsti (taip Vilniaus įkūrimo legenda tapo vienu iš „diarchijos“ hipotezę pagrindžiančiu argumentu). Toks požiūris į santykį su šaltiniu yra atsargesnis, tačiau istoriografijai iš jo naudos nėra labai daug, kadangi pati hipotezė apie diarchiją Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje laikoma negyvybinga.

Kaip bandymas integruoti Lietuvos metraščių legendinės dalies pasakojimą laikytinas ir Tomo Baranausko monografijos, skirtos Lietuvos valstybės susiformavimui. Jis nuosekliai peržiūrėjo informaciją, bandydamas surasti atitikimus žinomus iš šaltinių, ir tai pakankamai neblogai pavyko. Tačiau platesnio metraščio teksto panaudojimo ar jo analizės nėra. Priežastis aiški: tema perdėm sudėtinga, o jeigu remtis ne itin patikimais šaltiniais, tai būtų tik dar vienas argumentas oponentams pažymėti silpnąsias vietas. Todėl Lietuvos metraščio medžiaga buvo beveik nepanaudota, argumentuojant, jog legendų patikimumas yra menkas ir t.t. Išvados galėjo siekti gerokai toliau, jeigu diskutavimo kultūra Lietuvoje būtų įvardintina kaip kultūra.

Kalbant apie Lietuvos metraščių legendinę dalį, jų panaudojimo galimybes, būtina pažymėti vieną išskirtinį epizodą: Gedimino žygį į pietvakarių Rusią ir Voluinės bei Kijevo užėmimą. Šią žinutę pirmasis pabandė išsamiau paanalizuoti Romas Batūra, jis nustatė chronologiją, pabandė suderinti su kitais žinomais šaltiniais ir nustatė, jog tai realus įvykio aprašymas. E. Gudavičius teigė, jog būtent ši R. Batūros analizė leidžia kalbėti apie lūžį legendinėje dalyje. Tai, galima sakyti, įvedė Lietuvos metraščio fragmentus į mokslinę apyvartą. Nepaisant kai kurių R. Batūros klaidų, ji pradėjo funkcionuoti. Sekantį žingsnį padarė S. C. Rowell, dar kartą perskaitęs legendos žinutę ir nustatęs, jog kituose šaltiniuose nėra nieko, kas ją galėtų paneigti, pripažindamas, jog ji yra pakankamai autentiška. Šis tyrinėtojas taip pat ištaisė kai kurias R. Batūros klaidas, nors taip pat paliko ir neatsakytų klausimų. Todėl akivaizdu, jog rašant Lietuvos metraščius, o taip pat konstruojant jų legendinę dalį, buvo pasinaudota kažkokiais šaltiniais (kas yra neabejotina) arba pakankamai tikslia pasakojamąja tradicija.

Visa tai verčia dar kartą atidžiai peržiūrėti Lietuvos metraščių legendinę dalį, o šiuo atveju – Lietuvos ir Rusios santykius joje. Pirmiausiai reikėtų pasakyti, jog platesnė Lietuvos metraščio analizė reikalautų monografijos, todėl šis atidesnis pažiūrėjimas yra tik bandymas sustrukturuoti metraščio žinias.

Galima pažymėti, jog Lietuvos metraščio legendinėje dalyje išsiskiria trys Lietuvos ir Rusios santykių grupės: kariniai konfliktai, teritorijų užvaldymas, vietinių dinastijų sukūrimas. Jau vien iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog visos jos yra logiškos, patvirtinamos alternatyviais šaltiniais: Lietuvos ir Rusios santykiai prasidėjo kariniais susidūrimais, priešingai, nei tai aprašoma Rusios metraščiuose, Lietuvos metraščiai pateikia vaizdą iš priešingos pusės, kitaip tariant lietuvių iniciatyvas. Tuo tarpu Lietuvos sklaida į Rusią, šiame šaltinių komplekse pakankamai neblogai aprašyta, nors patikslinimo taip pat reikalautų.

Galiausiai reikia pastebėti, jog lietuviškų dinastijų įkūrimas Rusioje taip vykęs procesas: žinome apie XIII a. Polocke ir Pskove valdžiusius kunigaikščius iš Lietuvos. Tačiau daug svarbiau yra kitos žinios: Mindaugas į Rusią siuntė savo giminaičius, kad šie ten užsiimtų sau žemes. Ai galima laikyti pakankamai dėsningu įvykiu, todėl kieno ir kokia reminiscencija laikytinas kelių dinastijų įsikūrimas netoli Lietuvos ribos buvusiose žemės, yra klausimas, kuris turi būti keliamas.

Apibendrinant galima pasakyti, jog Lietuvos metraščio legendinę dalį galima analizuoti, tereikia rasti metodą. Tai, jog jis pasiduoda analizei, yra akivaizdu, panagrinėjus Gedimino žygio į pietvakarių Rusią aprašymą, tačiau žinias apie ankstesnius laikus yra daug sudėtingiau patikrinti. Galima bandyti tikrinti Rusios ir Lietuvos santykius, tačiau tai yra tik vienas iš klaustukų, o tyrimą reikia atlikti kompleksiškai.

Pranešimas bus skaitomas Krokuvos Jogailaičių Universitete.

Gerbiamas Rokiški,

Kadangi Jūs esate ko gero pirmas Lietuvos blogeris, kurio idėjoms buvo paskirtas socialinis – ekonominis traktatas (autorius beveik anonimas, nors kai kas įtaria, jog juo galėtų būti kažkoks Kreivarankis), Jūs pats jau analizuojamas kaip reiškinys, įtakojantis ir beveik lemiantis lietuvišką viešąjį kalbėjimą, kuris sunkiai pasiduoda analizei, tačiau Skirtumas sugebėjo tai padaryti, norėčiau tiesiog visos tautos vardu padėkoti, kad Jūs nepaliekate mūsų tamsoje ir vis dar rašote ir šviečiate. Esame nuoširdžiai dėkingi. Ir tie žmonės, kurie atmetė Tamstos išmintį vien dėl kažkokio šuns, liaudyje vadinamo pipiru (nežinau ar verta rašyti iš didžiosios raidės, jeigu tas šunpalaikis buvo elementarus kaimynų, o gal ir savų, vištų skerdikas), atrodo be galo riboti, nesubrendę ir neapsišvietę, tačiau veikiausiai pasižymintis subtilia logika. Visi be galo džiaugiasi tuo, jog Jūs nenuilstamai rašote ir šviečiate tautą. Dar daugiau, visa blogosfera tiesiog euforijoje, jog nereikia elgtis su savaisiais komentatoriais taip, kaip elgiasi kažkoks Račas, įvardindamas juos dundukais ar dar kažkaip panašiai. Juk visi savuosius komentatorius, kurie yra apskritai niekam neįdomus gali pasiųsti pas Rokiškį, kuris juos pasiūs ten kur reikia, o jeigu bus geros nuotaikos ir su įkvėpimu, gali pasiųsti labai poetiškai (pavyzdžiui, eiti atitinkama kryptimi pasišokinėjant ir dar su apsisukimais, ar kažkas panašaus).

Mielas Rokiški, kaip gerai, kad pasisėmus tamstos išmintimi, šiandien buvo galima vaikams atsistojus prie durų paaiškinti, kad helouvynas yra pseudovakarietiška pseudošventė, kurios dirbtinis perkėlimas į Lietuvą iš principo nieko pozityvaus neatneša (beje, šiandien tokie vaikai gerokai subiesino, todėl jiems skirdavau po kelias minutes pamokslo apie tai, kaip aš žiūriu į šią „šventę“, tačiau turiu įtarimą, jog jie mano, kad tai buvo mano pokštas po jų pasakymo „pokštas arba saldainis“).

Dar daugiau, Lietuvos žmones džiugina tai, jog Jūsų prognozės tiesiog momentaliai pildosi: visai neseniai Jūs rašėte apie tai, jog Rimi yra šūdas (su kuo visiškai sutinku), ir jog ją gali perpirkti pvz. Norfa, ir išties, prieš kelias savaites į buvusias Rimi patalpas, visai netoli mano gyvenamosios vietos Kaune, įsikėlė Norfa. Čia toks tikslumas, jog kirba įtarimas, jog Jūs dirbate su labai slapta medžiaga ir neprognozuojate, o tiesiog informuojate visuomene, apie būsimas permainas. Dėl to visos sąmoningos Lietuvos visuomenės vardu norėčiau padėkoti Jums už tai, ką Jūs darote.

Tik labai norėčiau paprašyti, jog liktų kuo mažiau apleistų ir baltų temų, kalbant apie Lietuvos gyvenimą. Norėjau pasiteirauti, kodėl taip nepelnytai užmirštas pasiliko tų baisių žiurkių, vadinamų bebrais, klausimas? Nejaugi Jums tai visiškai neberūpi? Nejaugi Jūs ruošiatės mus palikti nežnioje, neišnarpliodami iki galo šių klausimų? Pasigailėkite Lietuvos… Ar už tokią Lietuvą mes kovojome, apniktą kardadančių žiurkių?

Su pagarba, meile ir pačiais šilčiausiais linkėjimais,

Žemai lenkiantis galvą,

Baltasis Vaiduoklis

P. S. Visus, ką atsitiktinai pasieks ši žinia, siūlau organizuotis ir įteikti prašymą atitinkamai intitucijai prie prezidentūros, kuri užsiima masiniu ordinu ir medalių dalinimu, jog Rokiškis būtų apdovanotas kaip tautos gynėjas, taip pat už kultūrinę veiklą, taip pat už valstybės pamatų stiprinimą ir t.t. Vertėtų pagalvoti ir apie užsienio valstybių apdovanojimus. Mes turime pasirūpinti, jog Rokiškio krūtinė būtų daug gausiau nukabinėta visokiais ten pakabukais (medaliais ir ordinais), negu Brežnevo. Už šviesą ir tiesą į laisvę, kartu su Rokiškiu, draugai.

Prisiminiau kodėl nemėgstu rudens. Nes šlapia, nes šalta, nes sergu. Net nežinau, kuo sergu, kažkas panašaus į peršalimą, kažkas panašaus į kažkokį virusiuką (žmona taip pat serga, o dukra sveika bėgioja), žodžiu, jaučiuosi turbūt kažkaip, ką apibūdinčiau kaip smegenų gonorėja arba sloga, kuri, kaip žinome visi, yra pati baisiausia vyrų liga. Kadangi savijauta, panaši į tą, kuri vadinama, jog gavai minkštu bybiu per ausį, arba labai labai labai blogai. Iš kitos pusės, šiandien sugebėjau paneigti vieną senai suformuluotą dėsnį, kuris gražiai pavadinau Elektriko dėsniu: „Jeigu pas bachūra pimpale fazė, reiškia galvoje nulis“ (galimas ir atvirkščias variantas). Ko gero šiandien yra ta išimties diena, kai nulis pas mane visur. Nieko nenoriu: galvai reikia atostogų (nors ryt lyg ir paskaitos, gerai, kad nuo 12 val.), apie seksą net negalėčiau pagalvoti. Žodžiu, totalus bardas visur ir aplinkui. Ir klausimas (beveik retorinis), apmąstant kitokias Elektriko dėsnio išimtys: seksas iš išskaičiavimo, ar galima teigti, jog tokiu būdu atsiranda galimybė, kad fazė pas bachūrą gali būti ir pimpale ir galvoje? O gal ji šokinėja? Tai labai įtartinai panašu į dar vieną, jau visai kitokią išimtį, kas natūraliai kalba apie nenatūralumą, kaip ir pirmuoju atveju…

Neperseniausiai (labai sąlyginė sąvoka) Rokiškis rašė, kad nenori skaityti naujienų, nagrinėdamas portalų turinį. Ir tik komentaruose prisipažino, jog vienintelis likęs skaitomas portalas yra bernardinai.lt. Analizės požiūriu, tai vienas geriausių Lietuvos portalų, tačiau bandant skaityti, pirmiausiai reikia gerokai pascrolinti žemyn, tam, jog praleisti visą informaciją, susijusia su bažnyčia ir religija. Veikiausiai tai viena iš priežasčių, kodėl bernardinus taip sunku, o gal net ir neįmanoma, skaityti.  Iš kitos pusės tenka pripažinti, jog bernardinai taip pat turi savo skaitytoją, kuriam visa tai nemaišo, o gal net ir yra reikalinga. Apibendrinant tenka sutikti su Rokiškiu, jog ant Lietuvos to skaitymo ne tiek ir daug pasilikę, nes kokybiško naujienų portalo taip ir nėra. Galbūt tai vienas iš „smukusios aukštojo mokslo kokybės“ padarinių: kažkas ne taip su žurnalistikos (ir ne tik studijomis). O gal tai tiesiog sutapimas, vienok, tai liūdina. Be jokios abejonės, informacijos surankiojimas tampa komplikuotas.

Šiame kontekste man daug keisčiau atrodo kitas momentas: beveik tuščia niša verslui, jeigu kalbėsime apie kokybišką žiniasklaidą. Galbūt sudėtingiau ir ilgiau užtruktų erdvės iškovojimas, tačiau jis nėra neįmanomas, nes kokybiškos žiniasklaidos išties pasigendama. Objektyvios ir išsamios (kiek tai įmanoma). Manau, jog toks projektas atsipirktų ir sėkmingai neštų pelną, nors investicijos būtų taip pat nemažos.  Ir jeigu verslas mato rinką perpildytą, galbūt į šią erdvę reikėtų paleisti kažką ne iš verslo. Man kirba tokia mintis, jog į tokį projektą (nors jis ir rizikingas), galėtų veltis tas, kas jau turi sukaupęs pakankamai didelį intelektualinį potencialą. Geriausiai tam tiktų tokia struktūra, kaip universitetas. Kokie galėtų būti argumentai, jog universitetas tinkamas tokiai veiklai?

Pakankamai nemažai žmonių, dirbančių universitetuose, jau rodosi spaudoje, kaip įvairių sričių specialistai ir ekspertai. Tai lyg ir sudaro prielaidas sutelkti kažkurio universiteto viešuosius veidu į vieną erdvę. Kai kurie iš jų tiesiog turi nenumaldomą poreikį rašyti. Tiesiog atsirastų vieta, kur būtų galima talpinti savąsias idėjas. Galbūt tokiame portale galėtų normaliai vystytis ir mokslo populiarinimas, kaip žanras, kas Internete šiek tiek merdi. O geresnės erdvės reklamuoti savo paslaugas, aš sunkiai įsivaizduoju. Juk yra keli universitetai, kuriuose rengiami būsimieji žurnalistai: kiek žinau dvi bakalauro studijų programos ir dar kelios magistro.

Taigi,  būtų sudaryta galimybė ir patiems studentams dalyvauti šioje veikloje, siekiant, kad jie įgytų praktikos, pradėtų „žaisti“ su tekstu. Ir tai liečia ne tik būsimuosius žurnalistus, bet taip pat ir platesnį ratą studijų programų socialiniuose ir humanitariniuose moksluose. Turint universiteto struktūroje tokią mašiną, galima drąsiai nusispjauti į pasakymus, jog kolegijų pranašumas yra jų praktinis profilis. Tai, ko trūksta ir dėl ko emigruoja studentai.

Dar vienas pakankamai svarbus momentas: veikiausiai Lietuvos mastu turintis tokį profilį socialiniuose ir humanitariniuose moksluose turėtų įsitvirtinti kaip šių sričių reitingų lyderis. Galbūt tai galėtų kažkiek įtakoti ir tarptautinius reitingus, tokius kaip webometrics (nors jų sudarymo principus nesu išstudijavęs). Galiausiai, apsvarstyti visus privalumus yra pakankami sunku, tačiau gražiausiai turėtų skambėti šie: aukštojo mokslo kokybė ir galimi pinigai…

Be jokios abejonės, tai rizikingas projektas, kurio sėkmės atveju būtų galima teigti, jog laimėtų tiek universitetas, organizavęs tokią veiklą, tiek ir visuomenė. Galiausiai reikia pabrėžti dar vieną svarbų momentą: jeigu universitetas imdamasis šio projekto įgyvendinimo pristatytų tai kaip „žurnalistikos laboratoriją“, būtų galima steigimo kaštus sumažinti ženkliai panaudojant europinius pinigus. Turiu nuojautą, jog tai gali tapti visai realiu projektu. Ir laimėtojas šioje srityje gali būti tik vienas – tas, kas pradės pirmas ir nesuspaus biudžeto reklamai. Tai galėtų pagaminti ne tik universitetų, bet ir žiniasklaidos lyderį…

Šiandien prezidentė Dalia Grybauskaitė išvyko vizitui į Baltarusiją, kur susitiko su Aleksandru Lukašenka. Kiek supratau, vizito tikslai yra trys: klausimas apie ukrainietiškos energijos transportavimą, pablevyzgojimas apie tai, jog Baltarusija turi būti demokratiškesnė ir vizų klausimas. Pirmi du klausimai yra tam, jg abu šalies vadovai geriau atrodytų prieš savo liaudį, trečiasis, tam jog būtų pasakyta, jog vizitas į Baltarusiją buvo sėkmingas, pasiekti tam tikri susitarimai, kurie yra įvardinami (supaprastinamas sienos kirtimas pasienio gyventojams). Tai, be jokios abejonės, yra svarbu. Tačiau galėtų būti pajudinti ir kiti klausimai.

Būtų labai malonu, jeigu galutinai būtų suderinta normali vizų išdavimo tvarka, vykstantiems moksliniais/studijų/mokymosi tikslais. Kitaip tariant, jog šis procesas būtų labai aiškia apibrėžtas. Dabar šiais tikslais gali būti pagaminama nemokama viza, tačiau tai priklauso iš principo tik nuo konsulo nuotaikos. Konsulas gali arba negali pasirašyti. Ir jam nereikia argumentuoti, kas yra natūralu. Tačiau Baltarusijos konsulatas šiuo požiūriu yra daug paslaugesnis, negu Lietuvos, ir tai liūdina (man važiuojant į Minską, atvažiavus ne savo laiku, kuomet buvo priimamos tik turistų grupės, viza buvo padaryta per 1,5 valandos, su sąlyga, jog man rekomendavo nueiti išgerti kavos, kol šiek tiek išsivaikščios žmonės).

Šiandien pas mus į universitetą atvažiavo du asmenys iš Baltarusijos. Vizito tikslas – mokslinė konferencija, kurioje skaito pranešimus. Tam buvo seniai ruoštasi, išsiųsti oficialūs pakvietimai ir idealiai sutvarkyti dokumentai. Nepaisant to, jog konsulate darbuotoja patvirtino dokumentų tinkamumą nemokamam vizos išdavimui, konsulas šį prašymą atmetė. Finalas – kelionė pabrango kartais. Tikėkimės, jog universitetas suras lėšų kompensuoti.

Na ir dar vienas įdomus momentas, kertant sieną, buvo stebimasi, jog važiuojama ne į Vilnių, o į Kauną, aiškiai parodant, jog Lietuva, ta į kurią verta važiuoti baigiasi 30 km nuo sienos su Baltarusija, kitaip tariant Vilniuje. Už Vilniaus turėtų būti balta dėmė.

Ir dar, įdomus dialogo fragmentas kertant sieną, kurį perpasakojo:

– Vizito tikslas?

-Pranešimas konferencijoje.

-O kam tai reikalinga?

…..