Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Prisiminiau kodėl nemėgstu rudens. Nes šlapia, nes šalta, nes sergu. Net nežinau, kuo sergu, kažkas panašaus į peršalimą, kažkas panašaus į kažkokį virusiuką (žmona taip pat serga, o dukra sveika bėgioja), žodžiu, jaučiuosi turbūt kažkaip, ką apibūdinčiau kaip smegenų gonorėja arba sloga, kuri, kaip žinome visi, yra pati baisiausia vyrų liga. Kadangi savijauta, panaši į tą, kuri vadinama, jog gavai minkštu bybiu per ausį, arba labai labai labai blogai. Iš kitos pusės, šiandien sugebėjau paneigti vieną senai suformuluotą dėsnį, kuris gražiai pavadinau Elektriko dėsniu: „Jeigu pas bachūra pimpale fazė, reiškia galvoje nulis“ (galimas ir atvirkščias variantas). Ko gero šiandien yra ta išimties diena, kai nulis pas mane visur. Nieko nenoriu: galvai reikia atostogų (nors ryt lyg ir paskaitos, gerai, kad nuo 12 val.), apie seksą net negalėčiau pagalvoti. Žodžiu, totalus bardas visur ir aplinkui. Ir klausimas (beveik retorinis), apmąstant kitokias Elektriko dėsnio išimtys: seksas iš išskaičiavimo, ar galima teigti, jog tokiu būdu atsiranda galimybė, kad fazė pas bachūrą gali būti ir pimpale ir galvoje? O gal ji šokinėja? Tai labai įtartinai panašu į dar vieną, jau visai kitokią išimtį, kas natūraliai kalba apie nenatūralumą, kaip ir pirmuoju atveju…