Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Galiu dar kartą pasakyti, jog nemėgstu recenzijos žanro, tačiau kartais be jo neįmanoma apsieiti ir recenzija tampa būtinybe, kadangi jos pagalba mes galime pateikti savąsias refleksijas mus supančios aplinkos atžvilgiu. Kas darosi mūsų pasaulyje ir kur jis juda. Kartais viena knyga gali pasakyti daug daugiau, negu didžiausias tekstų masyvas. Todėl nekantraudamas pasigyriau, jog Mindaugo Peleckio knygą „Lietuvos rokas: ištakos ir raida“ paėmiau į rankas ir padėjau skaityti. Dabar galiu pabandyti apibendrinti savo skaitymo rezultatą, ką šis procesas man leido suprasti.

Pirmiausiai norėčiau pasakyti, jog rokas nėra man visiškai svetimas. Dar daugiau, tai mano mėgstamiausias muzikos stilius, ypač mėgstu sunkesnį rokelį, kurį būtų galima pavadinti net ir melodinguoju metalu. Netgi žinau, kaip galima paimti C Am G ir Em akordus, juos sujungti ir kažką pabrazdinti. O kambario kampe stovi bosas, senai nenaudojamas ir su atleistomis stygomis… Todėl knygos, skirtos Lietuvos rokui, pasirodymas mane sujaudino, tačiau kelias iki jos buvo sudėtingas, kadangi bet kokios įdomesnės literatūros skaitymas kuriam laikui buvo atidėtas. Tik viešas įsipareigojimas parašyti recenziją davė man pakankamai gerą pretekstą imtis jos.

Perskaičius knygą galiu pasakyti, jog „Lietuvos rokas“ yra labai gera knyga, kurioje gausu informacijos, pabandyta sudaryti kiek įmanoma pilnesnį grupių sąrašą, stengiantis kiek įmanoma plačiau pristatyti atskirų grupių veiklą… Tai darbas, kuris yra tiek monumentalus, jog trūkumai ar netikslumai (dėl kai kurių leidykla atsiprašė), net neverti paminėjimo. Autorius griebėsi darbo, kurį atlikti reikėjo, Lietuva jau seniai buvo pribrendusi tokiai knygai, todėl į kai kurias smulkmenas visgi norėčiau, kaip istorikas, atkreipti dėmesį. Visgi norėčiau taip pat pasidžiaugti, jog knyga gavosi solidi, didelės apimties, atspausdinta ant geros kokybės popieriaus, nors prie dizaino galėjo būti padirbėta ir nuoširdžiau…

Taigi, „Lietuvos rokas: ištakos ir raida“. Kaip jau minėjau labai gera knyga, turinti labai daug pliusų ir vos kelis minus, todėl pernelyg nevyniojant į vatą reiktų bandyti pasinagrinėti, kokie tie minusai. Pirmas ryškus minusas yra autorius ar autoriai. Net nežinau kaip tai įvardinti. Ant viršelio yra užrašyta Mindaugas Peleckis, tačiau šalia ženklelio, nurodančio autorinių teisių turėtojus prie Mindaugo Peleckio pavardės pabrėžiama, jog jis yra sudarytojas, tekstų autorius. Šalia suminimos dar 7 pavardės. Taip, tekstai išskiriami turinyje, nurodant kas yra jo autorius, todėl galiu pasakyti, jog pateiktus Šiaurio Narbuto atsiminimus perskaičiau su malonumu, kiti gi tekstai, sakykime taip… labai nevienodi. Visgi didžiausia problema, su kuria buvo susidurta, tai jog didžiosios dalies tekstų autoriui ir idėjos sumanytojui pritrūko vieno elementaraus gebėjimo, be kurio vargu ar gali darbas pavykti. Žvelgiant į knygos pavadinimą, galima konstatuoti, jog autorius net nesuprato, ką jis reiškia, tuo pačiu galima suabejoti ir dėl atskirų žodžių reikšmės supratimo. Lengviausia, veikiausiai, būtų apibūdinti žodelį ir: tai sujungiamasis jungtukas, pasakytų autorius, o aš suabejočiau, ar jis žino kokias funkcijas jis atlieka. Tačiau man atrodo, jog autorius visiškai nesuvokia kas gi yra „Lietuva“ ir „rokas“, „ištakas“, panašu, jis sieja su kažkuo iš hidrologijos srities, o „raida“? Būtų raidė, tai būtų aišku – gramatika ar kažkokie panašus lingvistų išmislai, skirti pasityčioti iš žmonių. Tai, kad Lietuva yra vargiai suvokiama, tai maža problema, mūsų visuomenėje tai dažnas reiškinys, sudėtingiau su tuo, jog autoriui nėra aiškus objektas, apie ką jis turi rašyti, kas yra tas rokas? Aš prisipažinsiu, nežinau, tačiau perskaičius knygą aiškiau taip pat nepasidarė. Kadangi rokas yra viskas, nes Lietuvoje, beveik nuo Žygimanto Senojo laikų dvaro buvo grojamas protorokas, vadinamas opera. Aš nesuprantu, kaip žmogus, net savo domėjimosi srityje, gali išlikti tokiu absoliučiu diletantu? Man tai nesuvokiama. Galiausiai galima butų ponui Mindaugui priminti, jog junginio „ištakos ir raida“ panaudojimas mus nuveda į tą sritį, kurioje turi dominuoti istoriniu metodu paremtas pasakojimas. Apie tokį neverta net kalbėti, nes autorius net nelabai suprastų, su kuo tai valgoma.

Ir jeigu reiktų kalbėti apie turinį, galiu pasakyti labai trumpai – jis yra visiškai atitinkantis autoriaus ir sumanytojo kompetencija. Taip, surinkta ir aprašyta daug medžiagos, tačiau kuomet žmogus nėra įvaldęs metodo ją apdoroti, tuomet tai gaunasi tiesiog kratinys. Nors ir padaromi apibendrinimai yra tikrai baisūs. Pvz.: „daugelis VIA muzikantų buvo profesionalai, tad muzikos atlikimo lygis buvo gana aukštas“. Ką tuo norima pasakyti? Kam tas gana? ar visgi po tuo gana kažkas slepiasi? Duodamas užuominą, kurios nesugeba išplėtoti, autorius neabejotinai tik sumenkina savo tekstą. Arba skyrelio pavadinimas „Prūsijos muzika“. Čia apie kunigaikščio Albrechto dvaro operos dainininkus? Ne, čia apie Kaliningrado roką, tiksliau, Kaliningrade grojusių ir ten albumus išleidusių roko grupių sąrašas. Tokios ir panašios nesąmonės dominuoja, knygos konstravimo planas apskritai egzistuoja už suvokimo ribos. Tačiau labiausiai pykina nuo stereotipų. Pavyzdžiui, roko operos klausimas (nors apie tai ir rašė Lukas Devita). Eilinį kartą pirmoji roko opera – K. Antanėlio Jesus. O „Meilė ir skarda“? Tai ir yra problema, jog svarbiausiai parašyti, nesvarbu ką. Ar reikia vardinti priekaištus ir aiškinti, kodėl yra taip, o ne kitaip? Gautųsi įrašas, apimtimi didesnis už pačią Peleckio rašliavonę. Kad ir kaip gaila, neturiu tam laiko.

Išties priekaištai būtų begaliniai, pavyzdžiai parinkti išties švelnūs, kad nepradėčiau atviru tekstu keiktis ir vadinti autoriaus ir sumanytoju eiliniu dalbajobu ir grafomanu, turinčiu negalią, kuri neleidžia jam pilti į viešą erdvę savo rašliavones, tačiau laikausi ir to nerašau, tiesiog akcentuoju vieną – gera knyga, tiesiog autorius ir turinys ydingi. Taigi, pavadinimas jau yra, dabar tereikia imti ir kam nors parašyti Lietuvos roko istoriją. Tereikia tiek nedaug: susirenki medžiagą ir sėdi rašyti.

Beje, viršuje groja viena pirmųjų metalo grupių Lietuvoje, susikūrusi 1979 metais.

Kol visi buvo susirūpinę ACTA, aš kariavau vieną niekingiausių karų savo gyvenime, kurį neišvengiamai pralaimėjau, nes pas mane atėjo Mindaugas Peleckis, ir mane suvartė, o grasindamas Baudžiamuoju ir Civiliniu kodeksu, privertė nuleisti galvą bei paneigti tai, ką anksčiau esu parašęs, paliesdamas šį asmenį.

Mindaugas Peleckis – iš tiesų yra unikalus žmogus, kuris taip nuostabiai ir gražiai rašo, o jo recenzijos tokios išsamios, kad nieko kito nelieka, kaip tik pripažinti, jog mano įrašas apie jį buvo klaidinantis visuomenę ir aš, jį paskelbdamas, padariau žalą, kurią esu priverstas atitaisyti…

Na nesigauna man taip…

Komentarų nereikia?

Mindaugas Peleckis išties yra pats didžiausias grafomanas, nesugebantis rišliau surišti tarpusavyje bent kelių sakinių, ir tuo pačiu metu leidžiantis sau manyti, jog yra labai kietas, subtilus, na neslėpkim ir to, jog ir genialus rašytojas, publicistas ir t.t. Nesiimu vertinti jo kaip rašytojo, kadangi šiandien džiaugiuosi, jog jo rašinių nesu skaitęs, tačiau tai, kokias recenzijas jis rašo man leidžia nedviprasmiškai pavadinti jį grafomanu. Jis jų nerašo, atsivertus kurią nors iš jų yra 90 procentų garantija, jog Jums bus pateiktas šūdas gryniausiame savo pavidale, todėl bet kuris skaitytojas tik sugaiš su jomis laiką. Likę 10 procentų paskaitomų recenzijų, yra kompiliacinio pobūdžio, todėl, jeigu nebūsite skaitę ankstesnių nuomonių, yra nedidelė tikimybė, jog kažką naujo visgi galite sužinoti. Nors dar yra klausimas, kaip jis tą informacija sugebės apdoroti, nes dažnai nėra pajėgus apdoroti tos informacijos.

Beje, buvo atliktas nedidelis stebėjimas. Pas mane komentaruose jis buvo pakankamai atidus, skaitydamas manuosius komentarus, sugebėdavo pastebėti gramatines klaidas, nesuderintus žodžius, tačiau jam niekaip nepavyko suformuluoti priekaištų man, rėkė apie kažkokį šmeižtą, kurio aš, na, niekaip neįžvelgiu, apie kažkokias metodologines nuostatas, kurių nesugebėjo įvardinti, o visame tekste nurodė tik vieną klaidą, kurią aš pataisiau. Akivaizdu, jog tai yra oligofrenijos simptomai, kuriuos reikia kuo greičiau tirti, tam jog būtų pradėtas nedelsiamas gydymas. Tačiau už mus visus, Lietuvos visuomene, turiu atsiprašyti, jog priverstinis gydymas Lietuvoje neįmanomas, o šis, nesuprastas genijus, niekada to nesupras. Žinoma, yra išimtys, kai keliama grėsmė sau ar kitiems žmonėms, tačiau tai, jog jo veikla žalinga visuomenei nėra pakankamas argumentas.

Taigi, atsiprašau Mindaugo Peleckio, jog priverstinis protinių defektų diagnozavimas ir šalinimas Lietuvoje yra neįmanomas.

Kadangi pradėjau kalbėti apie ACTA, galiu pridurti ir dar vieną momentą, Mindaugas Peleckis priklauso Lietuvos Rašytojų Sąjungai. Dar viena iš nomenklatūrinio rojaus paveldėta organizacija, kuriai, spėjant pagal šio personažo veiklą, pirmiausia rūpi užtildyti savo konkurentus. Negaliu pasakyti tiksliai, bet ši irštva yra vieni iš tų, kurie yra suinteresuota, kad ACTA taptų teisinę galią turinčiu kūnu…

Kaip ir buvau pažadėjęs Mindaugui Peleckiui, atsiprašymą paviešinsiu savo G+ ir FB profiliuose, tikiuosi, jis bus patenkintas…

Ne taip seniai buvau palikęs įrašą apie recenzijos žanrą, jis yra pakankamai sudėtingas. Norint paruošti dėmesio vertą recenziją, reikia sugaišti ne mažai laiko. Jeigu siekiama sąžiningai atlikti šį darbą, galima praleisti valandų valandas, svarstant kokie yra recenzuojamojo objektai privalumai ar trūkumai, o pateikiant verdiktą, dar reikia nuspręsti, kuri gi pusė nusvėrė…

Klajodamas po nuorodas, susidūriau su vienu iš profesionalių Lietuvos recenzentų – Mindaugu Peleckiu, perskaitydamas jo alfa.lt perbublikuotą pakankamai seną tekstą. Tema įdomi, juolab, jog Hausas yra vienas iš dviejų serialų, kuriuos žiūriu…

Visgi… Užėjęs į gale nurodomą puslapį, apstulbau, kadangi pamačiau, jog žmogus recenzijos žanre skelbiasi perkopęs pusę tūkstančio. Net pritupiau iš netikėtumo, bet spėjau viską danešti ir ištuštinti žarnyna toje namų erdvėje, kur ir priklauso. Visgi pradėjus savo pasiskaitymus, buvo nuspręsta, jog galima apsišikti vietoje, nes tai ką daro šis žmogus – gaunasi lygiai toks pat: šūdas. Kodėl? Didžiosios dalies pasirinktų recenzuoti knygų atveju, autorius net nesiteikia pristatinėti rimčiau, tiesiog praplaukia paviršiumi ir tiek. Bet… Atrodytų viskas tvarkoj, anotacija, savitas žanras, tačiau iki anotacijos jo rašinėjimai taip pat netempia.

Visgi privalau prisipažinti, jog paskaitinėjau tik mane sudominusių knygų recenzijas, todėl pernelyg griežto nuosprendžio teikti negaliu. Pasakysiu tik tai, kas matosi akivaizdžiai – per visas tekstų siūles smelkiasi diletantizmas, o tuo atveju, kai buvo bandoma diskutuoti su autoriais tiesiogiai (plg.: čia), normalaus ir sugromuluoto atsakymo ši grafomanija atsiduodanti figūra pateikti taip ir nesugebėdavo. Dar daugiau, ne vienas jo rašinys atsiduoda aiškia teksto suvokimo stoka ir atrodo kaip atsitiktinių žodžių atsitiktinis išmėtymas tekste. Žmogus, besiskelbiantis rašytoju (nors pipedijoje apibūdintas gerokai tiksliau), bet nesugebanti būti netgi doru skaitytoju, atrodo itin juokingai (šiek tiek primena anekdotą apie čiukčia).

Galima nurodyti ir metodologines nuostatas, kurios tapo pono Peleckio recenzijų pagrindu:

1. Parašyti šiek tiek apie nieką,

2. Pasiknaisioti po autoriaus (-ių) bibliografija (tinka ir vikipedinės žinios),

3. Perrašyti turinį (t.y. skyrių pavadinimus),

4. Parašyti ką nors apie nieką,

5. Sudaryti įspūdį, kad knyga buvo perskaityta, elementariu veiksmu – atsiverčiant atsitiktinį puslapį ir pabandant kokią nors citatą ištraukti iš konteksto ir numesti. Jeigu pavksta prie jos ką nors prikergti, tuomet viskas yra dar geriau, nors ne retai citata paliekama ir vieniša, apgaubiant ją išmintinga tylos skraiste.

Bet svarbiausiai ištraukiant ką nors iš konteksto duoti visiškai su pristatomu (nors iš tikro nepristatomu) tekstu nesusijusį pavadinimą ir viskas tinka (na, ant kiek žmogus turi būti bukas, jog Miloszo ir Giedroyco laiškų rinkiniui duotų pavadinimą „Katalikybė – pagrindinis carų priešas„, man sunku įsivaizduoti ar išreikšti skaičiais – tikrai ne mažiau negu 359 laipsniai, neatmetant galimybės prirašyti minutes ir sekundes). Tačiau dar kvailiau atrodo kuomet recenzentas griebiasi antrojo leidimo recenzavimo, pamiršdamas pirmojo leidimo recenzijas ir tyrimus susijusius su juo, tačiau nepatingi pademonstuoti savosios kvailybės galvodamas idiotiškus pavadinimus. Nekalbant jau apie nežinia kelinto lietuviško „Laiškų Liucilijui“ vertimo leidimą, šį kartą sutrumpintą, atrinkus laiškus. Visgi recenzijos autorius net nepasivargino paaiškinti skaitytojui, kokiais principais šie laiškai buvo atrinkinėjami ir kodėl buvo parinkti būtent šie laiškai. Išties, būtų galima šio recenzento nekompetencijos pavyzdžius vardinti be galo, kol atsibos, tačiau tokio tikslo sau nenorių kelti, nes tai yra beprasmiška dėl elementarios priežasties: šis personažas net neįsivaizduoja, kas yra recenzija. Elementarus pavyzdys iš jo recenzijos A. Šliogerio knygai „Transcendencijos tyla“ (beje, pavadinimas verčiantis nusišauti – Šarikas ir transcendencija): „atpasakoti jos turinį neprasminga“, taip tarsi atpasakojimas būtų realus tikslas, keliamas recenzijos. Tačiau baisu, kai su tokiu suvokimu, kas yra recenziją žmogus griebiasi šio žanro.

Ir šį žmogų galima vadinti profesionalu, nes jis tuo profesionaliai užsiima, veikiausiai gaudamas už tai honorarus, nes priešingu atveju, nematau tikslo, kam kepti per dieną po 3 – 4 nekokybiškas rašliavones. Tačiau profesionalas yra tiek neprofesionalus, jog skaitant jį darosi baisu. Baisu dėl žmonių, kuriems jis savo tekstus adresuoja. Tačiau jeigu jis už tai gauna pinigus, darosi dar baisiau dėl mūsų leidyklų, nejaugi jos taip visiškai neturi pasirinkimo? Ir čia tik tenka nunarinus galva palinguoti, jog laisva rinka ne visada pajėgi viską sudėlioti į savo vietas…

Skaitymo tema pastaruoju metu kažkodėl aktualizuota, nors man tai atrodo lyg ir natūralus procesas, be kurio neįsivaizduoju savo kasdieninės veiklos. Galima palinksėti, jog normalūs žmonės gali man pavydėti, jog mano darbas yra skaityti, na, ir kartais, ką nors parašyti. Tačiau yra darbinė literatūra, kurią privalai suvartoti, susisteminti galvoje, o yra tokia, kuri vartojama atsipalaidavimui, taip vadinama tualetinė literatūra, kurią galima pavartyti probėkšmais, savo malonumui. Pastaruoju metu ne retai mano atveju tai būna XX a. 3 – 4 dešimtmečio kultūros veikėjų atsiminimai, laiškai, dienoraščių fragmentai. Tam, jog pjūviai, sudėlioti galvoje, turėtų vieną kitą iliustraciją. Galiausiai, jeigu ką n0rs įdomaus užtinku, paprastai pažymiu ir paduodu žmonai, jai tai yra reikalinga.

Taigi, šis rytas, kaip ir visi eiliniai rytai, kuomet į darbą skubėti neverta, nes šiandien nedarbo diena, prasidėjo kava ir cigaretėmis balkone, o, kaip visi žinome, kava turi tą nuostabų poveiki, kuomet ateina nenumaldomas noras paskaityti ir žmogus susiruošia tuoletan. Visiško atsitiktinumo dėka, norint nueiti iš balkono į tualetą, turi kėblinti pro knygų lentyna, kur ranka nevalingai pagriebia atsitiktinę knygą, bet ne iš mano pusės, nes nuo tų tik viduriai užkietėja ir tiek. Taigi, šios dienos tualetiniais skaitiniais tapo Juliaus Būtėno knygutė „Literato duona„, išleista seniai, 1975 Viešpaties metais, Vilniuje. Kaip tokiais atvejais būna, knyga atverčiama atsitiktinėje vietoje. Skaitau ir šypsausi, praėjo 36 metai, aprašomi atsiminimai apie įvykius prieš 45 metus, o niekas nesikeičia. Tiesiog rytinė dovana Rokiškiui, jis šią temą prieš gerą pusmetį smarkiai kabino, ir Andriui Užkalniui, todėl leisiu sau kelis fragmentus pacituoti, iš skyrelio Jonas Jablonskis ir jo įpėdiniai.

Necituosiu pilno teksto, nes skaneris neveikia 🙂 o perrašinėti tingisi, jeigu ką, viskas sudėliota minėtos knygutės 158 – 161 puslapiuose, todėl pateiksiu tik tai, kas man pasirodė truputėlį įdomu:

Žinoma, įžangoje nurodomas epochos santykis su Jablonskiu:

Kadaise, svarstant kalbos taisyklingumo klausimus, buvo vienas autoritetas – J. Jablonskis – Rygiškių Jonas. <…>ginčijantis dėl vieno ar kito rašybos dalyko bei kalbos taisyklingumo, atsakydavo trumpai:

-Jablonskis taip rašo, taip turime rašyti!

Čia akivaizdu, jog kalbininkystės fronte niekas nesikeičia, o argumentacija visada geležinė – turi būti todėl, jog taip turi būti. Kitaip sakant, progresas nedidelis…

Na ir dar viena būdinga citata, panašaus turinio jų galima surasti ir daugiau:

Atsirado naujų kalbos taisytojų, naujų autoritetų – kalbininkų ir puskalbininkių. <…> kaip kalbos taisytojas garsėjo Stasys Dabušis <…> Pats sakėsi paleidęs daug naujadarų, kurių anksčiau nebuvo: darbuotojas, vaidinti vaidmenį (anksčiau būdavo vartojama: lošti rolę), sąveika, santuoka, ištuoka, susituokti aklavietė ir kt. Daug naujadarų, ypač geografijos srityje, sukūrė Antanas Vireliūnas. Tiek St. Dabušis, tiek A. Vireliūnas įsismaginę ėmė kurti naujadarus vadinti tiems dalykams, kuriems kitos kalbos turi bendrus pavadinimus – tarptautinius. Juodu už tai ne kartą Jablonskis yra sudraudęs.

Ir čia Būtėnas neištvėrė ir pradėjo tyčiotis kaip retą, nors negalėjo tų dviejų idiotų tiesiai pavadinti idiotais:

Pateikiama pavyzdžių iš 1920 m. literatūros ir meno žurnalo „Veja“. Tenai užtikome štai tokių naujadarų: vokinys (idėja), daiktingas (realus), daiktus (konkretus), narynas (organizmas), ūmena (impulsas), tvarkyklingas (sistemingas), vaidykla (teatras), regykla (scena), vaidyla (aktorius, artistas), orovė (klimatas), oreivis (lakūnas). Buvo bandoma rašyti: psikologija, karakteringas, koras… Čia, atrodo, A.Vireliūno „sukurti“ žodžiai. S. Dabušis jau 1929 m., versdamas A. Čechovo apsakymus (rink. „Moterų laimė“), nukalė tokių naujadarų: buitraštis (biografija), minkštasuolis (sofa), gyvakūnis (organizmas), rūkinys (papirosas), saulobuolys (apelsinas), trykšlys (fontanas),  daiktdėtis (lagaminas). Tik šitos hipernormalybės neprigijo…

Paskaičiau, pasijuokiau ir leidau sau pagalvoti, ar kalbininko profesijos pasirinkimas yra konkretus patologijos simptomas?

Usūrinis stepių bebras?

Tęsiant mano įrašus apie akademinį pasaulį, jo ydas ir bandymus įžvelgti kažkokias perspektyvas, nudžiugino Kęsto Kirtiklio straipsnis, kuriame apžvelgiamos tam tikros neigiamos Lietuvos aukštojo mokslo tendencijos. Šiomis dienomis laukiu tiek stojimo rezultatų, tiek ir pasiruošimo naujoms kovoms dėl studentų, kuriant naujas programas. Kartais sukuriamos unikalios, labai vertingos programos, reikalingos, tačiau neparuoštos ir jas vykdyti kokybiškai nėra galimybės, kartais vyksta kiek kitoks procesas, iš pradžių susikaupia tam tikras mokslinis potencialas, o vėliau pradedamas studijų vykdymas, kaip, pavyzdžiui, atsitiko su MRU filosofija. Dažnai tai vyksta ir su tarpdisciplininėmis studijomis. Tačiau akivaizdu, jog kartais viskas dėliojasi ne taip, kaip buvo planuota iškart.

Visgi mane stebina, kodėl nei viename Lietuvos universitete dar nėra rengiamos tarpdisciplininės bebrologijos krypties bakalaurai, magistrai ir daktarai, nors, po šio įrašo, tikiu, jog kas nors pasigaus mintį ir tai būtų viena perspektyviausių studijų krypčių. Akivaizdu, jog gamtos mokslų (biologijos) specialistai čia beveik neturėtų ką veikti, tai būtų pernelyg banalu. Šioje srityje turėtų dominuoti socialinių mokslų atstovai, tiriantys bebro psichologiją, jų gyvenimą žmonių santykį su jais. Galbūt būtų priimtas sprendimas, jog lietuviams, kryžminantis su bebrais, būtų galima kompensuoti tuos demografinius nuostolius, kuriuos patiriame dabar dėl emigracijos ir egoistiškai nusiteikusių moterų, atsisakančių gimdyti naujus vaikus. Manau, jog primityviems darbams toks hibridas tiktų, nors apie jį kalbėti sudėtinga. Iš kitos pusės, reikia pasakyti, jog pakankamai neblogai darbo rinkoje išnaudojami kiti bebrų hibridai (pavyzdžiui, pingvinai zoosoduose, ar, Lietuvos atveju, muziejuje įdarbinti stovėtojais, į kuriuos žmones tiesiog žiūri, tai yra be galo naudinga, kadangi šie hibridai nėra reiklūs – gali dirbti tik už maistą). Juk lietuviai nuo seno pasižymėjo glaudžiais santykiais su bebrais, yra užuominu, jog jie buvo išnaudoti Žalgirio mūšyje, dalyvavo 1831 metų sukilime, kurį pralaimėjus, tęsė partizaninį karą, ir buvo manoma, jog jie išnyko. Akivaizdu, jog šioje srityje turėtų ką veikti istorikas. Etnologai, tuojau pultų tyrinėti bebrų architektūros principus, užtvankų orientacija pasaulio atžvilgiu ir laikytų tai be galo perspektyvia sritimi (kol nepastebėtų, jog užtvanka tiesiog statoma išilgai upės). Galiausiai tada bus galima pradėti kalbėti apie bebriškąją filosofiją, kultūrologinius santykius ir kita. Man atrodo, jog netgi lingvistai čia turėtų niša savo tyrimams, skleisdami bebro vardą šnekamojoje kalboje. Vienas iš akį badančių pavyzdžių – jūrų kiaulytės pavadinimas. Visi juk žinome, jog nei su jūra, nei su kiaule šis gyvūnėlis neturi jokio ryšio, tuo tarpu jeigu jį pavadintume usūrinių stepių bebru, pavadinimas taptų daug artimesnis tiesai (pataikyti 100 procentų ir iš pirmo karto, lietuviškiems lingvistams nėra labai įprasta).

Galbūt tai galėtų paaiškinti, kodėl panašaus pobūdžio bebriškos kultūros elementai taip giliai prasiskynę kelią į mūsų sąmonę. Tik problemos suvokimas ir jos įvardinimas mus gali pastumti kažkiek į priekį.

Taigi, pavyzdys: http://anekdotai.org/video-istorijos/Dar-Paziuresim-Bebras-25568

Kodėl jų gyvenimas toks panašus į mūsiškį? http://www.cha.lt/paveiksliukai/38081-juru-kiaulytes-olimpiadoje..html