Archyvas

Įrašai, pažymėti ‘artimas užsienis’

Dar kartą apie pokyčius

2013.02.05 Komentavimas išjungtas

Mokslininko gyvenimas remiasi viena paprasta taisykle – bet kada turi būti pasiruošęs susikrauti lagaminą ir išvažiuoti. Tiesiog, mokslinis turizmas yra neatsiejamas nuo kasdienybės. Tai savotiškai žavi, nors kartais jau norisi pailsėti. Tuomet bandai susikurti taisykles, kaip ir kodėl turi dėlioti savąsias keliones. Mano susikurtos taisyklės yra labai paprastos ir nesudėtingos: ne daugiau negu viena konferencija per mėnesį, o kelionės į archyvą – kaip Dievas duos. Kartais idealu, kuomet išvažiavęs į archyvą, gali dar ir paskaityti pranešimą kokiame nors tarptautiniame renginyje, bet tai, iš principo, jau smulkmenos. Pastaruoju metu, atrodo, jog šios taisyklės pavyksta laikytis. Taigi, įspūdžiai iš paskutinės išvykos, kuri buvo visai šalia, ir tuo pačiu visiškai tolima, kadangi, mano supratimu, buvo grįžta 15 metų atgal. Važiavau į Daugpilio universitetą, kur vyko tarptautinė mokslinė konferencija.

Pati nuostabiausia iškaba, parodanti ypatingą Daugpilio dvasią... Pati nuostabiausia iškaba, parodanti ypatingą Daugpilio dvasią…

Pats universitetas, bent jau Humanitarinių mokslų fakultetas bazuojasi pačiame miesto centre, bendrabučiai, kurie yra nepertoliausiai, pėstute buvo pasiekiami visai neblogai, todėl dėl intensyvios programos, miesto plačiau nebuvo galima apžiūrėti. Atvykus į universitetą ir įžengus pro duris, iškart pradeda alsuoti stalinistinio baroko aplinka. 1950 pradžioje pradėtas statyti pastatas buvo tvarkomas tik kosmetiškai, todėl kasdieniniai epochos atspindžiai puikiai išsilaikė. Na, nuėmė didžiųjų vadų galvas, bet visa kita pasiliko. Humanitarams to pilnai užtenka. Pačiame universitete paliko įspūdį keli momentai – pirmiausia, žinoma, aplinka. Viskas išlaikyta. Stiklinė vitrina, už kurios sudėliotos skurdžios rašymo priemonės, kelios išleistos knygos. Kitoje pusėje miegantis budintis, kažkur netoliese įsikūrusi rūbinė, su tokia pačia snaudžiančia moteriškę, kokią atsimenu iš vaikystės. Nežinau kodėl, bet tai pradėjo slėgti. Išėjus parūkyti, ištinka reikalavimų ir veiksmų disonansas, kadangi ant visų durų stiklų išklijuota informacija, jog rūkyti 10 metrų atstumu nuo įėjimo draudžiama, ir tuo pačiu visiems į tai nusispjauti, kadangi šalia stovi šiukšliadėžės, tarnaujančios išimtinai kaip peleninės. Šalia stovi keli studentai, rūkydami tarpusavyje kalbasi rusiškai. Čia vienas įdomus reiškinys, įėjus į universitetą, pradėjo kalbėtis latviškai, nors, kiek netreniruota mano ausis leido suprasti, su pakankamai kietu akcentu. Vis dar nesugebu to suprasti – tai tokia taktika, kol stovi prie latviškai parašytos informacijos, tuomet tiesiog tam kad apsisaugoti nuo administracijos ar policijos paprasčiausiai geriau kalbėti rusiškai, ar tiesiog universiteto viduje nėra toleruojama rusų kalba. Man tiek viena, tiek kita versija atrodo įtikinanti, tačiau paklausti, kodėl taip yra, taip ir nesugebėjau.

Konferencijos atidarymas. Pradedama nuo paskaitos, kurią skaito Humanitarinių mokslų fakulteto dekanė, apie tai, kaip atsirado ir keitėsi pats fakultetas (šių metų konferencija, buvo skirta fakulteto šešiasdešimtmečiui), salė pasiklausė, paplojo. Ir tuomet prasidėjo. Tai kas įprasta kiekvienos konferencijos metu – universiteto vadovybės sveikinamasis žodis. Jis buvo orientuotas į fakulteto dekanę, visa eilė garbių svečių sveikino ją taip pat. Gėlės ir palinkėjimai. Su kolega sėdėjom ir niekaip negalėjom suprasti – kaip rimtas mokslinis renginys gali staiga pavirsti į savų pasveikinimą saviems. Nejaugi nebuvo galima suorganizuoti atskiro fakulteto bendruomenės susiėjimo ir tarpusavyje išsidalinti gėlių? Toliau sekė nedidelis studentų pasirodymas, apie studentų gyvenimą Daugpilio universitete, galiausiai mėgėjiškai pastatytas filmas, apie studijų procesą, kur jų kalbininkai, bandė pasirodyti šmaikštūs, tačiau pasirodė graudžiai. Ir tai buvo pirmasis įspūdis. Antrasis susijęs su vakaro programa. Prašmatnus banketas, gyva muzika, man išeinant gėrimai vis dar tekėjo upėmis, kurių pabaigos vis dar nesimatė. Tai buvo gera ir džiugu, kad universitetas taip sugeba „pamylėti“ svečius. Finalas baigėsi šokiais ir dainomis, tyliai ir ramiai nurenkant maistą nuo stalų ir nešant pas save į katedrą (bet tai problemos nesudarė, nes maistas buvo nuolat tiekiamas). Žodžiu, prabangu ir prašmatnu, įspūdinga ir nematyta. Tik… Kažkaip viduj kirbėjo įtarimas, jog tai nieko bendro neturi su tuo, ką mes įpratę vadinti kokybę. Tokio pasibuvimo moksliniame renginyje (pavadintu vakarone), aš neįsivaizduoju. Kaip ir to, jog mokslinio renginio atidarymas paverčiamas pigiu, o tuo pačiu ir nevykusiu, pasilinksminimu, nukreiptu į savojo ego patenkinimą.

Pats miestas? Dviejų imperijų architektūros lydinys: raudonų plytų pastatai žymi carinės Rusijos pėdsakus, patys daugpiliečiai didžiuojasi savuoju fortu, kurį statant buvo nuneštas XVI – XVII a. senamiestis. Cerkvė, kirchė ir bažnyčia puikiai dera viena šalia kitos. Teatras, apkrautas dar daugeliu kitų funkcijų (apie tokius tautos namus svajojo Jonas Basanavičius Vilniuje) ir visą tai supantis klaikus chroščiovinės statybos kompleksas. Privažiavus nakvynės vietą nelabai norėjosi lipti iš automobilio (kuris tikrai nėra puikus), dar kartą buvo sutikrintas adresas, ar tikrai pataikyta ten, kur mus siuntė. Jau po to, patekus į vidų, supranti, kad perspėjimas pasirūpinti savimi, kad nesušaltum toli gražu nereiškia subtilios užuominos į tai, jog alkoholio atsivežimas yra sveikintinas.  Tramvajų bėgių išvagotos gatvės ir senutėliai tramvajai. Ir žinoma, vienas kitas stiklinės architektūros intarpas.

Pakeliui knaipė (iškaba viršuje), esanti šalia turgaus. Sėdintys senukai prie alaus ir degtinės leidžia savo dieną, o televizorius, kurio įstrižainę galima būtų apibūdinti kaip didelę, groja rusiškos muzikos kanalą, kas turi atstoti foną. Latviškų gėrimų pasiūloje nėra, apart alaus, viskas atvežta iš Baltarusijos ir Ukrainos. Salotos taip ir vadinasi – kosmosas, nusišypsai, kad ne Jurijus Gagarinas ir tiek. Su kolega besikalbant lietuviškai, personalas mus palaikė latviais, tiesiog jiems ta mūsų kalba pasirodė panaši, koks skirtumas, nieko nesupranti ir tiek. Susėdę apsidairėme, pasižiūrėjome aplinkui ir pasijautė toks visiškas provincialumas, knaipės, miesto, universiteto. Ir tuomet supranti, kad nepaisant to, kokioje šiknoje pats sėdi, gali pasijausti toli pažengęs. O tai jau visai neblogai.

Pavogta iš www.jurodivai.lt

Share
Kategorijos: Briedas Žymos:
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos