Baltojo vaiduoklio juodraščiai

http://plaidklaus.blogspot.com/2011/03/alexander-lukashenko.html

Perverčiau Gintauto Mažeikio komentarą apie situaciją Baltarusijoje, tiksliau, komentaro nuotrupas, ir prisiminiau, vien pavadinimas delfyje vertas dėmesio, be jokios abejonės, traukiantis akį. Ir čia prisiminiau vieną iš Andriaus Užkalnio rašinių, apie tai, jog lietuviams niekas neįdomu, o jie apskritai, didžiąja dalimi yra kretinai. Ir beveik su juo sutikau. Iš kitos pusės, jeigu žmonės apskritai nustoja domėtis žiniasklaida, kas joje vyksta ir kas ten transliuojama, ir nenori dalyvauti lavono spardyme ir kitaip tyčiotis iš jo, tuo perdėm stebėtis ir nereikėtų. Pats tyliai nunarinęs galvą sutinku ir įsirašau į kretinų skaičių. Ne dėl to, jog man Graikija ar Europa būtų neįdomi, tiesiog kanalai, kuriais naudojuosi, apie ją tyli, o aš pats žinių ir neieškau. Nesu labai didelis Baltarusijos įvykių stebėtojas, nors jie yra gerokai artimesni geografine prasme, galiausiai dažniau numetamos kažkokios nuorodos į juos, apie besibūriuojančius ir gatvėje tylinčius, kartais paplojančius žmones. Visą laiką peržiūriu nuotraukas, įdomu stebėti, ar nėra pažįstamų veidų. Dar neteko aptikti, bet žinau, kad jie Minske į gatves išeina. Štai čia atsiranda santykis ir smalsumas, kuomet autentiškas ryšys su konkrečiais žmonėmis, o ne abstrakčia mase, verčia domėtis įvykiais. Tiesa, tai vyksta dažniausiai pripuolamai. Kurį laiką iš kolegų per FB nebegaunu jokių žinių, elektroninis paštas veikia su sutrikimais, dialogas nutrūksta. Kyla natūralus smalsumas, ir kartas nuo karto pagalvoji, jog vertėtų pasiskambinti. Tai, į ką atkreipė dėmesį G. Mažeikis, jog ektroninė erdvė filtruojama, daug ką sustatė į savo vietas. Aš pats tikiuosi, jog Baltarusijos KGB manim nesidomi, nes paskui bus pakankamai sudėtinga ten patekti. Visgi, pakankamai aktyvūs ryšiai verčia luktelėti skambučio iš jų, gal žinutės, o gal laiškelio… Tai suintriguotu.

Trečiadienį skambinausi į Minską – reikėjo draugą pakviesti į konferenciją, gavosi labai keista pokalbio pradžia:

-Kaip pas jus ten Minske, dar nedūstatate?

-Viskas lyg ir tvarkoj, dabar kvėpuoti paprasčiau, negu anksčiau.

-Tai asfaltas neplaukia?

-Ne, šiandien kaip tik debesėliai renkasi, gal net lietaus bus…

Toliau pokalbis pasisuko apie reikalus, pabendravom. Padėjęs ragelį, pagalvojau, ar kalbėjomės apie tą patį. Vakare sėdus į automobilį ir paskus raktelį radijas pranešė, jog Minske ir kituose Baltarusijos vietose vėl būriuojasi žmonės.

Koks trečiadienį buvo dangus virš Minsko – netikrinau. Manau, kad supratau.

Usūrinis stepių bebras?

Tęsiant mano įrašus apie akademinį pasaulį, jo ydas ir bandymus įžvelgti kažkokias perspektyvas, nudžiugino Kęsto Kirtiklio straipsnis, kuriame apžvelgiamos tam tikros neigiamos Lietuvos aukštojo mokslo tendencijos. Šiomis dienomis laukiu tiek stojimo rezultatų, tiek ir pasiruošimo naujoms kovoms dėl studentų, kuriant naujas programas. Kartais sukuriamos unikalios, labai vertingos programos, reikalingos, tačiau neparuoštos ir jas vykdyti kokybiškai nėra galimybės, kartais vyksta kiek kitoks procesas, iš pradžių susikaupia tam tikras mokslinis potencialas, o vėliau pradedamas studijų vykdymas, kaip, pavyzdžiui, atsitiko su MRU filosofija. Dažnai tai vyksta ir su tarpdisciplininėmis studijomis. Tačiau akivaizdu, jog kartais viskas dėliojasi ne taip, kaip buvo planuota iškart.

Visgi mane stebina, kodėl nei viename Lietuvos universitete dar nėra rengiamos tarpdisciplininės bebrologijos krypties bakalaurai, magistrai ir daktarai, nors, po šio įrašo, tikiu, jog kas nors pasigaus mintį ir tai būtų viena perspektyviausių studijų krypčių. Akivaizdu, jog gamtos mokslų (biologijos) specialistai čia beveik neturėtų ką veikti, tai būtų pernelyg banalu. Šioje srityje turėtų dominuoti socialinių mokslų atstovai, tiriantys bebro psichologiją, jų gyvenimą žmonių santykį su jais. Galbūt būtų priimtas sprendimas, jog lietuviams, kryžminantis su bebrais, būtų galima kompensuoti tuos demografinius nuostolius, kuriuos patiriame dabar dėl emigracijos ir egoistiškai nusiteikusių moterų, atsisakančių gimdyti naujus vaikus. Manau, jog primityviems darbams toks hibridas tiktų, nors apie jį kalbėti sudėtinga. Iš kitos pusės, reikia pasakyti, jog pakankamai neblogai darbo rinkoje išnaudojami kiti bebrų hibridai (pavyzdžiui, pingvinai zoosoduose, ar, Lietuvos atveju, muziejuje įdarbinti stovėtojais, į kuriuos žmones tiesiog žiūri, tai yra be galo naudinga, kadangi šie hibridai nėra reiklūs – gali dirbti tik už maistą). Juk lietuviai nuo seno pasižymėjo glaudžiais santykiais su bebrais, yra užuominu, jog jie buvo išnaudoti Žalgirio mūšyje, dalyvavo 1831 metų sukilime, kurį pralaimėjus, tęsė partizaninį karą, ir buvo manoma, jog jie išnyko. Akivaizdu, jog šioje srityje turėtų ką veikti istorikas. Etnologai, tuojau pultų tyrinėti bebrų architektūros principus, užtvankų orientacija pasaulio atžvilgiu ir laikytų tai be galo perspektyvia sritimi (kol nepastebėtų, jog užtvanka tiesiog statoma išilgai upės). Galiausiai tada bus galima pradėti kalbėti apie bebriškąją filosofiją, kultūrologinius santykius ir kita. Man atrodo, jog netgi lingvistai čia turėtų niša savo tyrimams, skleisdami bebro vardą šnekamojoje kalboje. Vienas iš akį badančių pavyzdžių – jūrų kiaulytės pavadinimas. Visi juk žinome, jog nei su jūra, nei su kiaule šis gyvūnėlis neturi jokio ryšio, tuo tarpu jeigu jį pavadintume usūrinių stepių bebru, pavadinimas taptų daug artimesnis tiesai (pataikyti 100 procentų ir iš pirmo karto, lietuviškiems lingvistams nėra labai įprasta).

Galbūt tai galėtų paaiškinti, kodėl panašaus pobūdžio bebriškos kultūros elementai taip giliai prasiskynę kelią į mūsų sąmonę. Tik problemos suvokimas ir jos įvardinimas mus gali pastumti kažkiek į priekį.

Taigi, pavyzdys: http://anekdotai.org/video-istorijos/Dar-Paziuresim-Bebras-25568

Kodėl jų gyvenimas toks panašus į mūsiškį? http://www.cha.lt/paveiksliukai/38081-juru-kiaulytes-olimpiadoje..html

Kažkodėl ne tik patys lietuviai, bet ir valdžia, galvoja, jog visais reikia rūpintis, o patys piliečiai - krūva imbecilų, kurie visi yra neįgalūs ir dėl to juos reikia kontroliuoti

Demografinės problemos blogosferoje išjudino diskusijas, ir tuo stebėtis nereikėtų, yra pakankamai pilietiškai nusiteikusių žmonių, kuriems Lietuva, jos perspektyvos, yra svarbios, o tylėjimas problemos neišspręs. Rokiškio užduotas tonas, pateikiant gimstamumo analizę ir įvedant dienos „P“ motyvą išties nurodo vieną iš galimų scenarijų, kai viskas eina p… Galva žmogų puošia išprovokavo diskusiją, kokių priemonių imtis, kad gimstamumo rodikliai gerėtų. Rokiškis pratęsė mintį, jog imigracija problemos neišspręs, todėl reikia vidinių pokyčių, orientuotų į demografinę politiką. Be jokios abejonės, atsirado ir skeptikų, kurie vienaip ar kitaip kalba apie akivaizdžius procesus, tokius kaip Sodros žlugimas ir t.t.

Aš abejoju, ar Lietuva, kaip vienetas išnyks, tačiau pokyčiai bus smarkūs ir jeigu jiems nebus ruošiamasi,  sukrėtimai gali palikti itin ryškius randus visoms sritims. Iš kitos pusės, peržvelgęs diskusijas, matau, kad šioje srityje apskritai sunkiai galiu kažką pasakyti, tam reikia gerokai kitokių metodų, analizuojant visuomenę, lyginant su tais, kuriais aš pripratęs naudotis. Todėl tai, kas bus rašoma žemiau, toli gražu negali būti pavadinta analize ar net artėti prie jos, veikiau tai bus nedidelis ekskursas apie save, kuris galėtų leisti padaryti kam nors atvejo analizę. Todėl galima po truputi pereiti prie to, referuojant, ką esu jau palikęs diskusijose pas Rokiškį. Mano teiginiai buvo elementarūs ir vienas su kitu susiję: gimdyti trukdo psichologiniai faktoriai ir tai, kad Lietuvoje pilna niekam nereikalingų, neaiškias funkcijas vykdančių įstaigų ir įstaigėlių. Ir nors pas Rokiškį mes persimetėm keliais žodžiais apie leidyklą, tačiau tai tik simptomiškas pavyzdys, žymiai blogiau, jog yra visa krūva įstaigų, skirtų kontrolės funkcijoms įgyvendinti, saugant ir puoselėjant sovietinę dvasią, kai už individą viskas buvo nusprendžiama kažkur kitur, centre.

Valstybės vadovų požiūris į piliečius yra paprastas, jie yra labai svarbūs, bet tik tuomet, kai vyksta rinkimai, o šiaip, kokius trys su pusę metų galima apie juos ir pamiršti. Kaip simptomiška, Kubiliui pravaldžius beveik tris metus, jau ir krizė eina į pabaigą, o priešrinkiminiu laikotarpiu, manau jausis, labai ryškus atsigavimas, kuomet vėl bus galima taškytis pinigais, atstatinėti pensijas ir t.t. Kitaip tariant, krizė buvo paskaičiuota, ji bet kokiu atveju 2012 metų pradžioje būtų pasibaigusi. Tačiau blogiausia tai, jog tikslai, deklaruoti sudarant koalicijos programą, buvo bandomi įgyvendinti tik labai paviršutiniškai. Saulėlydis neįvyko, o totali visuomenės kontrolė tęsiasi. Žiūrint iš šiandienos perspektyvų, galbūt tai nėra labai blogai, parazituojanti valdininkų armija, kaip potenciali darbo jėga buvo išlaikyta Lietuvoje, tačiau besibaigiant krizei, vyriausybė turi padaryti viską, jog tokia kontrolė mažėtų kardinaliai, nes tai, kas vyksta dabar, yra mažiausiai nenormalu. Žmogus, siekiantis susikurti sau gyvenimą Lietuvoje, turi pereiti pažeminimo grandinę, kuomet iš jo teisės į orų gyvenimą nieko nebelieka. Orumas valstybinėse įstaigose sumalamas mėsmalėje, o tam, jog faršas būtų riebesnis, pridedama to, ką kultūringas žmogus pavadintų fekalijomis, bet šnekamojoje kalboje, kai niekas negirdi galėtų drąsiai pavadinti šūdais. Šiuo atveju kalbu apie labai konkrečius reiškinius, kuomet pats negaliu įsitvirtinti ir susisaistyti su Lietuva, pasistatydamas namo savo turimoje žemėje, kadangi sovietmečiu ji buvo apsodinta mišku (būdinga, jog piliečių teisės į disponavimą savu turtu nėra tokios svarbios kaip sovietmečiu sukurtas landšaftas). Ir čia kyla mano klausimas, kaip galima veistis, jeigu žmogaus orumas valstybėje nieko nereiškia.

Antrasis, ne mažiau svarbus psichologinis elementas yra susijęs su saugumo jausmo stoka. Jisai yra daugialypis, pradedant nuo gatvių apšvietimo tamsiu paros metu, iki šiokių tokių karjeros perspektyvų, normalių sąlygų investijoms pritraukti stygiaus. Kažkada www.commonsense.lt rašė, kad vienintelis svarbus parametras vyriausybės darbui įvertinti yra naujų darbo vietų sukūrimas, jeigu jos kuriasi, reiškia, jog viskas kaipo ir tvarkoje. Yra užtikrinamas tam tikras bendruomenės saugumas, darbuotojai dali jaustis saugūs ir užtikrinti dėl ateities. Ir šioje srityje vyriausybė patyrė nesėkme, kadangi daugelis saugumo problemų, kiek leidžia mano ribotas mąstymas suvokti, turėtų kilti būtent iš šio proceso efektyvumo. Išties, tai susišaukia su Rokiškio išsakyta pozicija apie emigrantus, kaip galima eiti ir daugintis, jeigu nežinai, ar galėsi gauti ėsti?

Galiu pasidalinti ir kitomis patirtimis. Esu vienas iš tų tėvų, kurio gyvenimas prasidėjo nuo studentiškos šeimos sukūrimo. Žiūrint iš perspektyvos, viskas susidėlioja lyg ir tvarkoje, tačiau valstybės požiūris į jaunas studentų šeimas buvo, o veikiausiai ir pasiliko, tragiškas. Savo laiku reikėjo dantimis ir nagais (ragų, tikiuosi, dar neatsirado) kabintis į gyvenimą, tam jog jis bent šiek tiek primintų kažką panašaus į bent kiek pilnavertiškesnę egzistenciją. Šiandieną to nesigailiu, tačiau buvo epizodų, kurių atsiminti visiškai nesinorėtų. Tuo pačiu galvojant apie šeimos pagausėjimą, norėtųsi pirmiausiai palikti nuomojama butą, tačiau (žr. aukščiau)…

Taip, apie emigracija negalvoju (pernelyg dažnai), tačiau galvojant apie Lietuvą ir jos ateitį, kažkaip norėtųsi, jog žmogaus orumas ir saugumas taptų tikromis vertybėmis, kurios būtų besąlygiškos ir nuo jų nebūtų nukrypstama…