Archyvas

2011.07.01 archyvas

Apie orumą ir saugumą Lietuvoje

stalinas

Kažkodėl ne tik patys lietuviai, bet ir valdžia, galvoja, jog visais reikia rūpintis, o patys piliečiai - krūva imbecilų, kurie visi yra neįgalūs ir dėl to juos reikia kontroliuoti

Demografinės problemos blogosferoje išjudino diskusijas, ir tuo stebėtis nereikėtų, yra pakankamai pilietiškai nusiteikusių žmonių, kuriems Lietuva, jos perspektyvos, yra svarbios, o tylėjimas problemos neišspręs. Rokiškio užduotas tonas, pateikiant gimstamumo analizę ir įvedant dienos „P“ motyvą išties nurodo vieną iš galimų scenarijų, kai viskas eina p… Galva žmogų puošia išprovokavo diskusiją, kokių priemonių imtis, kad gimstamumo rodikliai gerėtų. Rokiškis pratęsė mintį, jog imigracija problemos neišspręs, todėl reikia vidinių pokyčių, orientuotų į demografinę politiką. Be jokios abejonės, atsirado ir skeptikų, kurie vienaip ar kitaip kalba apie akivaizdžius procesus, tokius kaip Sodros žlugimas ir t.t.

Aš abejoju, ar Lietuva, kaip vienetas išnyks, tačiau pokyčiai bus smarkūs ir jeigu jiems nebus ruošiamasi,  sukrėtimai gali palikti itin ryškius randus visoms sritims. Iš kitos pusės, peržvelgęs diskusijas, matau, kad šioje srityje apskritai sunkiai galiu kažką pasakyti, tam reikia gerokai kitokių metodų, analizuojant visuomenę, lyginant su tais, kuriais aš pripratęs naudotis. Todėl tai, kas bus rašoma žemiau, toli gražu negali būti pavadinta analize ar net artėti prie jos, veikiau tai bus nedidelis ekskursas apie save, kuris galėtų leisti padaryti kam nors atvejo analizę. Todėl galima po truputi pereiti prie to, referuojant, ką esu jau palikęs diskusijose pas Rokiškį. Mano teiginiai buvo elementarūs ir vienas su kitu susiję: gimdyti trukdo psichologiniai faktoriai ir tai, kad Lietuvoje pilna niekam nereikalingų, neaiškias funkcijas vykdančių įstaigų ir įstaigėlių. Ir nors pas Rokiškį mes persimetėm keliais žodžiais apie leidyklą, tačiau tai tik simptomiškas pavyzdys, žymiai blogiau, jog yra visa krūva įstaigų, skirtų kontrolės funkcijoms įgyvendinti, saugant ir puoselėjant sovietinę dvasią, kai už individą viskas buvo nusprendžiama kažkur kitur, centre.

Valstybės vadovų požiūris į piliečius yra paprastas, jie yra labai svarbūs, bet tik tuomet, kai vyksta rinkimai, o šiaip, kokius trys su pusę metų galima apie juos ir pamiršti. Kaip simptomiška, Kubiliui pravaldžius beveik tris metus, jau ir krizė eina į pabaigą, o priešrinkiminiu laikotarpiu, manau jausis, labai ryškus atsigavimas, kuomet vėl bus galima taškytis pinigais, atstatinėti pensijas ir t.t. Kitaip tariant, krizė buvo paskaičiuota, ji bet kokiu atveju 2012 metų pradžioje būtų pasibaigusi. Tačiau blogiausia tai, jog tikslai, deklaruoti sudarant koalicijos programą, buvo bandomi įgyvendinti tik labai paviršutiniškai. Saulėlydis neįvyko, o totali visuomenės kontrolė tęsiasi. Žiūrint iš šiandienos perspektyvų, galbūt tai nėra labai blogai, parazituojanti valdininkų armija, kaip potenciali darbo jėga buvo išlaikyta Lietuvoje, tačiau besibaigiant krizei, vyriausybė turi padaryti viską, jog tokia kontrolė mažėtų kardinaliai, nes tai, kas vyksta dabar, yra mažiausiai nenormalu. Žmogus, siekiantis susikurti sau gyvenimą Lietuvoje, turi pereiti pažeminimo grandinę, kuomet iš jo teisės į orų gyvenimą nieko nebelieka. Orumas valstybinėse įstaigose sumalamas mėsmalėje, o tam, jog faršas būtų riebesnis, pridedama to, ką kultūringas žmogus pavadintų fekalijomis, bet šnekamojoje kalboje, kai niekas negirdi galėtų drąsiai pavadinti šūdais. Šiuo atveju kalbu apie labai konkrečius reiškinius, kuomet pats negaliu įsitvirtinti ir susisaistyti su Lietuva, pasistatydamas namo savo turimoje žemėje, kadangi sovietmečiu ji buvo apsodinta mišku (būdinga, jog piliečių teisės į disponavimą savu turtu nėra tokios svarbios kaip sovietmečiu sukurtas landšaftas). Ir čia kyla mano klausimas, kaip galima veistis, jeigu žmogaus orumas valstybėje nieko nereiškia.

Antrasis, ne mažiau svarbus psichologinis elementas yra susijęs su saugumo jausmo stoka. Jisai yra daugialypis, pradedant nuo gatvių apšvietimo tamsiu paros metu, iki šiokių tokių karjeros perspektyvų, normalių sąlygų investijoms pritraukti stygiaus. Kažkada www.commonsense.lt rašė, kad vienintelis svarbus parametras vyriausybės darbui įvertinti yra naujų darbo vietų sukūrimas, jeigu jos kuriasi, reiškia, jog viskas kaipo ir tvarkoje. Yra užtikrinamas tam tikras bendruomenės saugumas, darbuotojai dali jaustis saugūs ir užtikrinti dėl ateities. Ir šioje srityje vyriausybė patyrė nesėkme, kadangi daugelis saugumo problemų, kiek leidžia mano ribotas mąstymas suvokti, turėtų kilti būtent iš šio proceso efektyvumo. Išties, tai susišaukia su Rokiškio išsakyta pozicija apie emigrantus, kaip galima eiti ir daugintis, jeigu nežinai, ar galėsi gauti ėsti?

Galiu pasidalinti ir kitomis patirtimis. Esu vienas iš tų tėvų, kurio gyvenimas prasidėjo nuo studentiškos šeimos sukūrimo. Žiūrint iš perspektyvos, viskas susidėlioja lyg ir tvarkoje, tačiau valstybės požiūris į jaunas studentų šeimas buvo, o veikiausiai ir pasiliko, tragiškas. Savo laiku reikėjo dantimis ir nagais (ragų, tikiuosi, dar neatsirado) kabintis į gyvenimą, tam jog jis bent šiek tiek primintų kažką panašaus į bent kiek pilnavertiškesnę egzistenciją. Šiandieną to nesigailiu, tačiau buvo epizodų, kurių atsiminti visiškai nesinorėtų. Tuo pačiu galvojant apie šeimos pagausėjimą, norėtųsi pirmiausiai palikti nuomojama butą, tačiau (žr. aukščiau)…

Taip, apie emigracija negalvoju (pernelyg dažnai), tačiau galvojant apie Lietuvą ir jos ateitį, kažkaip norėtųsi, jog žmogaus orumas ir saugumas taptų tikromis vertybėmis, kurios būtų besąlygiškos ir nuo jų nebūtų nukrypstama…

Share
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos