Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Kadangi šiek tiek domiuosi aukštojo mokslo probemomis, be to ir pats gyvenu akademinėje terpėje, bandau kažkiek stebėti diskusijas šia tema. Jos būna įvairios, kartais randi pakankamai pozityvių nuomonių, kartais išjungi ir nebenori sugrįžti. Jose pakankamai dažnas toks teiginys: Lietuvoje yra tik vienas universitetas, kitus reiktų uždaryti. Be jokios abejonės, tai išsako anoniminiai komentatoriai, kuriuos reikėtų laikyti tiesiog marginalais ir nekreipti dėmesio. Tačiau viskas yra gerokai įdomiau, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio, ir čia kalbu ne apie marginalus, nors, prie jų dar būtų verta sugrįžti, bet gal jau kitame įraše. Trumpai apie juos galiu pasakyti tik tiek, tai reiškia grįžimą į tuos laikus, kai visko buvo po vieną – viena tiesa, viena partija, vienas vadas… Juos būtų galima įvardinti kaip sovietinės sistemos garbintojus, nors dažniausiai jie to patys ir nesuvokia…

Lietuva, viešoji erdvė, pokalbis... Dažnai netgi nesuvokiama, kas kalbama jų lūpomis

Šioje vietoje norėčiau sugrįžti prie vieno klausimo, kuris man buvo užduotas ir nežinau, kaip aš į jį atsakiau, tačiau bandžiau išsikapanoti ekspromtu. Taigi, šiek tiek prisiminimų…

Kažkada, seniai seniai, Minske buvau pakviestas skaityti pranešimą moksliniame seminare. Įspėjo mane prieš kelias dienas, temą paprašė sugalvoti pačiam (toje institucijoje aš stažavausi), susijusią su disertacijos tema, Lietuvos istoriografija ir jos sąsajom su Baltarusijos istoriografija. Na, pranešimui paruošti pernelyg daug laiko neskyrė, galiausiai kažką greituoju būdu sumečiau ir pakalbėjau. Išėjo įdomiai. Buvau vienintelis pranešėjęs, bet auditorija atrodė įspūdingai, kadangi buvo susirinkusi visa Minsko profesūra, tyrinėjanti LDK istorija iki XVII a. pradžios. Tačiau tikrosios linksmybės prasidėjo vėliau, kadangi pasipylė aibė klausimų. Išties, matosi labai aiškūs skirtumai tarp jų ir mūsų – kalbos barjeras neleidžia geriau pažinti ir įsigilinti į Lietuvos istoriografiją, tačiau norima žinoti kas vyksta. Todėl susilaukiau įvairių klausimų, kartais labai konkrečių ir dalykinių (pvz.: ar kas nors tyrinėjo Lietuvoje Kazimiero suteikčių knygą), o kartais nuskambėdavo pasiteiravimai, apie doktorantūros sąlygas Lietuvoje, pvz.: kokio dydžio pas mus doktoranto stipendija… Tačiau pats netikėčiausias klausimas, kurį man uždavė buvo itin sudėtingas, į kurį atsakymo vis dar neturiu. Kokios mokyklos yra susiformavusios Lietuvoje? Klausimas sudėtingas tuo, jog šiuo atveju buvo klausiama ne apie aukštųjų mokyklų tinklą. Pasisekė, jog prof. Galenčenka, užduodamas šį klausimą jį šiek tiek ir išplėtojo, pradėdamas kalbėti, jog Baltarusijoje yra trys istorinės mokyklos, Gardino, kurios objektas yra LDK ryšių su vakarų civilizacija tyrimai, Magiliovo, kurie tyrinėja rytų kultūrines įtakas, bei Minsko (ką jie patys tyrinėja, profesorius nedetalizavo, suprask, ir taip viskas aišku, mes vykdom fundamentinius LDK istorijos tyrimus). Visa kita – smulkmė ir planktonas, į kurią neverta kreiptį dėmesio.

Aš suvokiau klausimą, tačiau mane nustebino jo pobūdis ir mokyklos samprata. Tai apie ką kalbėjo, man nei per kurį galą nesisiejo su mokyklos samprata, veikiau tai buvo panašu į tai, ką įvardinčiau tyrimų kryptimis, kurios dominuoja, bet toli gražu ne mokykla, kadangi man tai asocijuojasi pirmiausiai su išskirtine tyrimų metodologija. Dėl ramios sąžinės, pabandžiau pristatyti, kur ir kas tyrinėjama, tačiau man pačiam tai nedavė atsakymo, kaip su tomis mokyklomis Lietuvoje yra iš tikrųjų? Ar galima kažkaip pabandyti jas išskirti? Klausimas sudėtingas ir įdomus, į jį atsakyti nėra lengva, tačiau pabandyti galima. Lietuvoje tokių svarstymų taip pat yra, tačiau vėlgi, susiduriama su mokyklos sąvokos neapibrėžtumu. Aš pabandysiu į šį klausimą atsakyti sau ir savaip…

Lietuvoje, profesionalūs istorikai pradėjo atsirasti tik Pirmosios respublikos laikotarpiu, kai atsirado centras, pradėjęs telkti į vieną vietą specialistus – Lietuvos (nuo 1930 metų Vytauto Didžiojo) universitetas. Jame dirbo didži0ji dalis to meto istorikų. Institucijos požiūriu tai buvo koncentruota, tačiau jos viduje buvo bent kelios grupės, kurių tarpe vykdavo aštrios poleminės diskusijos, pirmiausiai ideologijos pagrindu, kadangi Teologijos fakultete buvo susispietę katalikiškų pažiūrų istorikai, tuo tarpu Humanitarinių mokslų fakultete būta daugiau laisvės. Egzistavo ir trečioji grupė, kuri buvo telkėsi Teisių fakultete. Žvelgiant paviršutiniškai, būtų galima sakyti jo egzistavo trys pagrindinės mokyklos, tačiau tenka pripažinti, jog to meto istoriografinės perskyros rėmėsi ne metodu, bet ideologija. Taip, Rankė jų tarpe dar buvo gyvas ir visi norėjo parašyti taip, kaip buvo iš tikrųjų.

Prasidėjus okupacijai, atsirado išpopuliarėjo naujas metodas, kur iš tikrųjų buvo žinoma kaip buvo iš tikrųjų, Lietuvos istorikams beliko apkabinėti šią struktūrą įvairiais faktais iš vietinės medžiagos ir bus gaunamas patenkinamas rezultatas. Nebuvo laukiama nieko daugiau, tačiau nenorėta gauti ir kažko mažiau. Tyrinėjimai tapo komplikuotais, atmosfera ypatingai nemalonia. Norintys pasiskaityti plačiau, galėtų perversti A. Švedo paskelbtus interviu bei šio istoriko tyrimus, susidarytų pakankamai įdomus vaizdas. Ir nors sovietmečiu ir veikė Lietuvoje dvi institucijos, tačiau tiek vienoje, tiek kitoje buvo dirbama (bent oficialiai deklaruojama, kad dirbama) pagal partijos ideologų diktuojama metodologiją. Šiuo požiūriu padėtis, nors ir atsiradus antrai institucijai, tapo nei kiek ne geresnė.

Galiausiai Sąjjūdžio laikotarpis ir nepriklausomybės paskelbimas bei ankstesnis visuomenės susidomėjimas istorija, paskatino steigti naujus studijų ir mokslo centrus, kurie turėjo pagyvinti tyrinėjimus, plečiant temų akiratį ir ruošiant naujus tyrinėtojus.  Į Lietuvą pradėjo važiuoti išeivijos mokslininkai, atsirado priėjimas prie naujausios literatūros ar uždraustų klasikų. Atrodė, jog tyrimai turėtų pajudėti iš vietos su nauju pagreičiu, o taip pat ir turėjo pradėti formuotis ir mokyklos, kurių ašimi taptų ne tik naujos tyrimų kryptis bet ir metodologija. Tačiau pasižiūrėjus atidžiau, į naujuosius daktarus Lietuvos istoriografijos padangėje, turi nusivilti, kadangi aš negaliu įvardinti nei vienos Lietuvos istorijos mokyklos. Taip atsirado naujos temos, susiformavo naujos tyrimų kryptys, tačiau tai nepaskatino susiformuoti mokykloms. Taip, galima kalbėti apie mokyklas, veikiančias aplink institucijas, taip galima kalbėti apie grupes jaunų ar viduriniosios kartos mokslininkų, susibūrusių aplink vieną ar kitą garbaus amžiaus mokslininką, tačiau visame tame aš nematau mokyklos esmės, nors prielaidos tam lyg ir būtų sudarytos… Galbūt išties dar praėjo per mažai laiko, o gal dar pernelyg aiškiai matosi sąsajos su ankstesnėmis, sovietinėmis institucijomis, tačiau, mano nuomone, dabartinė situacija vis dar laikytina startine pozicija, iš kurios bandoma atsiplėšti… Na gerai, žingsnis žengtas, bet ne daugiau…

Pirmasis skaldas Bragis

Aktyviai skaitinėju apie Skandinavijos viduramžius, vikingų amžių, pirmųjų valstybių susiformavimą ir ankstyvąją literatūrą.  Išlindo primirštas šios literatūros terminas – keningas, aktyviai naudotas skaldų jų poezijoje. Kaip apibrėžiama tai tam tikra sustabarėjusi metafora, naudojama pastoviai tam pačiam objektui apibrėžti, kartais kontraversiška, bet tai suprantama. Kariui apibūdinti skaldai naudodavo apibūdinti keningą „kovos medis“. Paprastas ir nesunkiai suvokiamas keningas, susijęs su Odinu. Pati forma sustabarėjusi, plačiai paplitusi ir tuo pačiu keista – jeigu buvo norima pasakyti, jog kalbama apie bailų karį, buvo pasakoma: „bailus kovos medis“. Didesnių prieštaravimų čia nebuvo įžvelgiama, nes buvo jaučiama poezijos kalbos vienovė, jos nuoseklumas.  Jie sudarė ištisą sistemą, pavyzdžiui, tame pačiame kontekste, moteris buvo įvardinama kaip „beržo apyrankė“ ar „suolo liepa“. Kraujas turėjo daug jį apibūdinančių keningų: „kardo jūrą“, „mūšio banga“, „varnų alus“ ir t.t. Jie tarpusavyje sudarė sistemą, persipynusią logiškais saitais, varna buvo apibūdinama kaip „kraujo žasis“ ir t.t. Bandydamas tai perprasti, pamąsčiau, ar lietuviškame viešajame kalbėjime nėra galimybės naudoti savus keningus, savas metaforas, kurios, iš vienos pusės, lyg ir turėtų kažką reikšti. Iš tikro, ironiška, bet tokie keningai egzistuoja, nors jų reikšmės yra kintančios.

Vienas ryškiausių keningų, kuris šnekamojoje ir politinėje kalboje matomas ir dažnai vartojamas, yra „konstitucijos dvasia“. Tik pastaruoju metu jis pradėjo nusistovėti, o jo reikšmė tapo savaime suprantama, reiškianti visuomenės teisių paveržimą. Visuomenės, kaip susitarimo kūrėjo, kuris padeda pagrindus santykyje tarp jos ir valstybės. Šis keningas naudojamas ironijos kontekste, kartais -keičiant jam artimu, tik dar labiau ironiją išryškinančiu junginiu, tokiu kaip „konstitucijos šmėkla“.  Galima pasakyti, jog tokia jo reikšmė yra tik dabar, dar visai neseniai, prieš kokius du su trupučiu šimtmečius, jo reikšmė buvo visai kitokia. Žmonės, vardan jos guldė savo galvas, kadangi konstitucija, atnešė laisvę, o konstitucijos dvasia reiškė lygybės principus visuomenėje, kurioje to labai trūko. Ir buvo dėl ko mirti, ir buvo už ką kovoti ir džiaugtis. Nepaisant to, jog Konstitucija buvo panaikinta, jos vaizdinys tik sukeldavo liūdnus prisiminimus, lygiai tokius pačius, kaip M. K. Oginskio palonezo akordai. Graudūs ir nešantys kažkur toli, bet neleidžiantys užmigti.

Tačiau vienas neaiškiausių keningų, vartojamų gal net dažniau, negu minėtoji „konstitucijos dvasia“, o savyje turintis nešti ne mažiau prasmės yra „akademinė bendruomenė“. Ką jis dabar reiškia, aš tiksliai nežinau, bet žinau, ką jis reiškė: maža visuomenė, besisukanti aplink universitetą ir tuo pačiu jame gyvenanti. Visuomenė, kurioje pilnai funkcionuoja pilietiškumo samprata, paremta draugijinio gyvenimo dėsniais, kuri vadovaujasi savąja konstitucija, turi supratimą, kas yra garbė, o tuo pačiu yra šiek tiek pabrėžtinai hierarchizuota, nors skirtumai – minimalūs (bendrų švenčių proga studentai stengdavosi, jog profesūros taurės būtų visada laiku pripildytos, o ištraukti papirosai momentaliai pridegami), kur daugiau už hierarchinius santykius lemdavo kolegiškumas, o sveika ironija būdavo laukiama ir gerbtina (na, kad ir ta visiems gerai žinoma istorija iš medicinos fakulteto, skrodimo metu profesoriui demonstratyviai brūkštelnant per užpakalį ir aplaižant pirštą, liepiant šį veiksmą pakartoti studentams, tikrinant jų atidumą, nes profesorius aplaižė visgi kitą pirštą).

Tuo tarpu šiandien „akademinės bendruomenės“  reikšmė yra gerokai mažiau suprantama. Ar galima kalbėti apie bendruomenę, ar reikia kalbėti apie bendruomenes? Ar pastebimi kažkokie skirtumai tarp jų, o gal tai tik dirbtinė priešprieša? Kodėl, pasakius „akademinė bendruomenė“, pašnekovo dar reiktų perklausti, kaip jis suprantą šią sąvoką? Tai kas turi būti savaime suprantama, pasilieka neaišku… Be jokios abejonės, šis keningas kada nors įgaus pastovią ir nekintančią prasmę. Liūdniausia būtų ta, kuri yra siūloma lietuviškų klerkų. Jie žinojo, jog be šio žodžių junginio parašyti Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo nėra įmanoma, tačiau rašydami jį pademonstravo absoliutų savo bukumą: bandydami aprašyti kas tai yra, jie pasinaudojo geriausiomis technokratinėmis tradicijomis, kalbėdami apie akademinę laisvę ir etikos principus, kas juos turi reglamentuoti, ir kaip jie turi būti svarstytini. Ir visiškai pamiršo svarbiausią šio junginio aspektą – bendruomeniškumą. Galbūt net neatsitiktinai. Tiesiog, taip nereikia galvoti.

Beveik užtikrintai pasakyti, jog toks „akademinės bendruomenės“ suvokimas yra prieštaraujantis „konstitucijos dvasiai“. Įdomu, ar kas nors sutiktų prisiimti atsakomybę, už tai, jog toks įstatymas šiuo metu yra galiojantis?

http://plaidklaus.blogspot.com/2011/03/alexander-lukashenko.html

Perverčiau Gintauto Mažeikio komentarą apie situaciją Baltarusijoje, tiksliau, komentaro nuotrupas, ir prisiminiau, vien pavadinimas delfyje vertas dėmesio, be jokios abejonės, traukiantis akį. Ir čia prisiminiau vieną iš Andriaus Užkalnio rašinių, apie tai, jog lietuviams niekas neįdomu, o jie apskritai, didžiąja dalimi yra kretinai. Ir beveik su juo sutikau. Iš kitos pusės, jeigu žmonės apskritai nustoja domėtis žiniasklaida, kas joje vyksta ir kas ten transliuojama, ir nenori dalyvauti lavono spardyme ir kitaip tyčiotis iš jo, tuo perdėm stebėtis ir nereikėtų. Pats tyliai nunarinęs galvą sutinku ir įsirašau į kretinų skaičių. Ne dėl to, jog man Graikija ar Europa būtų neįdomi, tiesiog kanalai, kuriais naudojuosi, apie ją tyli, o aš pats žinių ir neieškau. Nesu labai didelis Baltarusijos įvykių stebėtojas, nors jie yra gerokai artimesni geografine prasme, galiausiai dažniau numetamos kažkokios nuorodos į juos, apie besibūriuojančius ir gatvėje tylinčius, kartais paplojančius žmones. Visą laiką peržiūriu nuotraukas, įdomu stebėti, ar nėra pažįstamų veidų. Dar neteko aptikti, bet žinau, kad jie Minske į gatves išeina. Štai čia atsiranda santykis ir smalsumas, kuomet autentiškas ryšys su konkrečiais žmonėmis, o ne abstrakčia mase, verčia domėtis įvykiais. Tiesa, tai vyksta dažniausiai pripuolamai. Kurį laiką iš kolegų per FB nebegaunu jokių žinių, elektroninis paštas veikia su sutrikimais, dialogas nutrūksta. Kyla natūralus smalsumas, ir kartas nuo karto pagalvoji, jog vertėtų pasiskambinti. Tai, į ką atkreipė dėmesį G. Mažeikis, jog ektroninė erdvė filtruojama, daug ką sustatė į savo vietas. Aš pats tikiuosi, jog Baltarusijos KGB manim nesidomi, nes paskui bus pakankamai sudėtinga ten patekti. Visgi, pakankamai aktyvūs ryšiai verčia luktelėti skambučio iš jų, gal žinutės, o gal laiškelio… Tai suintriguotu.

Trečiadienį skambinausi į Minską – reikėjo draugą pakviesti į konferenciją, gavosi labai keista pokalbio pradžia:

-Kaip pas jus ten Minske, dar nedūstatate?

-Viskas lyg ir tvarkoj, dabar kvėpuoti paprasčiau, negu anksčiau.

-Tai asfaltas neplaukia?

-Ne, šiandien kaip tik debesėliai renkasi, gal net lietaus bus…

Toliau pokalbis pasisuko apie reikalus, pabendravom. Padėjęs ragelį, pagalvojau, ar kalbėjomės apie tą patį. Vakare sėdus į automobilį ir paskus raktelį radijas pranešė, jog Minske ir kituose Baltarusijos vietose vėl būriuojasi žmonės.

Koks trečiadienį buvo dangus virš Minsko – netikrinau. Manau, kad supratau.

Leo Lenox diskutuoja su Rokiškiu. Abu blogeriai yra neblogai, o gal net galima sakyti gerai žinomi. Abu kelia labai realias problemas ir abu nesusikalba, nes diskusija vyksta apie skirtingus objektus, nors jie iš dalies ir persidengia. Problema prasideda tuomet, kai žvelgiant į esama struktūrą, prasideda kaltų paieškos, kur kalti visi ir niekas, kadangi iš principo egzistuoja iš pirmo žvilgsnio uždaras problemų ratas. Tačiau taip jį galėtų įsivaizduoti Kantas, kuris viskam sugeba nupaišyti schemas, o duotuoju atveju galima tik pabandyti peržvelgti problemas, tačiau išvestinės iš jų beveik nesuskaičiuojamos. Bet koks apibrėžimas yra tik jos sutrivialinimas.

Problema kontūrai tokie, jog visi nepatenkinti visais: universitetai nepatenkinti politika ir verslu, verslas – politika ir universitetais, politikai – verslu ir universitetais. Visa tai susiveda į tam tikras struktūrines problemas, kurių išaiškinimas nenaudingas niekam, tačiau viešojoje erdvėje galima palaikyti prieštaringas nuotaikas ir formuoti visų visiems nepalankius stereotipus. Čia galima prikergti ir kitus struktūros elementus: žiniasklaida yra suinteresuota, kad būtų nuolatinis konfliktas, ji apsiima jo eskalavimu, tačiau padaryti tikro skandalo, kuris privestų prie realių pokyčių nesugebama, kitaip tariant, atlikti tyrimui neturi potencialo. Viso to padariniai – nuolatinės įtampos.

Visgi didžiausia problema kyla iš to, jog skaidresnė situacija nėra naudinga niekam: verslas gali kalbėti apie netinkamai paruošiamus darbuotojus (kas nėra melas), neefektyvius tyrimus (kas irgi nėra melas), negebėjimą pademonstruoti naudą iš mokslo ir komunikuoti su aplinka (labai akivaizdu), dėl to gali reikalauti įvairių nuolaidų iš vyriausybės ir jas gauti. Universitetai taip pat nėra skaidrios institucijos, jos bando išgyventi pradėdamos kepti diplomus, priimdamos studentus be teisės juos išmesti, galiausiai nutolo nuo mokslo proceso. Politikoje šia tema taip pat lengva manipuliuoti, iš vienos pusės jie deklaruoja, jog linkę paskatinti verslo ir akademinės bendruomenės suartėjimą, tačiau griebiamasi totaliai idiotiškų sprendimų (mokslo slėnių statyba, kai investicijos nukreipiamos į pastatus, akademinė bendruomenė paverčiama jos imitacija ir t.t.). Šios įtampos ir nepasitikėjimas, bei stabilios pozicijos nebuvimas verčia visus kariauti su visais.

Šiame nuolatiniame kare, vyksta ne realios diskusijos, bet stereotipų supriešinimas, kadangi visos pusės turi ką slėpti: universitetai slepia tikrąją situaciją apie esamą padėtį institucijos viduje, verslas, slėpdamas mokesčius, slepią realią padėtį apie atlyginimus, politikai slėpdami lobistinę ir protekcionistinę veiklą bei tikėdamiesi atlygio iš „kalbančių akademinių galvų“ yra linkę išnaudoti konfliktą savo reitingų pakėlimui. Ir kol visos šios sferos neranda sutarimo, kaip pakeisti esamą situaciją, tol vyksta procesai, nulemiantys tik konflikto šalių pozicijų niveliavimą bei prisitaikymą prie esamos situacijos. Todėl klausti, kas kaltas šioje situacijoje mažų mažiausiai yra nekorektiška, nes kalti visi.

Ar yra galimybė išsivaduoti iš susiklosčiusios situacijos? Be jokios abejonės, ji yra ir galbūt netgi bus išsiveržta, tačiau reikia, kad kas nors prabiltų, pirmiausiai faktais. Leonido Donskio kalbėjimas, toks koks jis yra – teisiojo pozicijos demonstravimas, užmirštant pasakyti, jog dalį savosios patirties jis nuslepia, nes universitetai yra kastruoti, tačiau ir tai padaryta nekvalifikuotai. Universitetuose esanti hierarchija yra griežtai vertikali, problemų išnešimas už institucijos ribų gresia rimtomis problemomis. Rektorius veikia, tačiau jis nėra atsakingas prieš bendruomene, todėl linkęs veikti taip, kad būtų patenkinti pirmiausiai administracijos poreikiai.

Politikų ir verslo interesas palaikant sumaištį akademinėje bendruomenėje yra akivaizdus, vieni neleidžia autonomijai pilnai funkcionuoti, kiti naudojasi susiklosčiusia situacija. Ir čia susiformuoja situacija, kada visi pralaimi: universitetai laukia užtikrintumo, verslas – pasipelnymo galimybių, politikai – kelių punktų reitinguose. Tačiau blogiausiai, jog visi bijo prisipažinti kur daromos klaidos, kur suteikiama tik regimybė diskusijai, bet pačios problemos nekabinamos. Visi nori iš šūdo krūvos išlipti švariomis rankomis, nors, tiesa pasakius, iki krūvos krašto reikia tiesiog plaukti…

Galbūt todėl man ir atrodo, jog galimi pokyčiai yra siektini būtent revoliucijos būdu, atmetant skirtingų institucijų antagonizmą, radikaliai keičiant susidariusią situaciją, tačiau kalbėtojų skaičius, tam, jog būtų suformuota vizija, turi būti pakankamai didelis.

Jeigu Leo Lenox pareiškė pageidavimą, jog šioje diskusijoje pasisakytų http://www.commonsense.lt/, tai man taip pat būtų įdomu išgirsti kuo daugiau nuomonių, ypač iš akademinio pasaulio, kadangi susiduriama su realiomis problemomis. Įdomu, ką, pavyzdžiui, šiais klausimais mąsto Maumaz?

Vienas iš akademijos vardo devalvacijos pavyzdžių

Leo Lenox šiandien pasidalino savosiomis mintimis, reaguodamas į L. Donskio rašinį, iš esmės jį papildydamas, kadangi didelių prieštaravimų tarp šių dviejų tekstų nematau. Esminė idėja – akademiniam pasauliui reikalinga laisvė, kuo mažiau suvaržymų, pasitikint savikontrolės mechanizmais bei užtikrinant, kad valstybė kuo mažiau kištųsi į vidinius akademinio pasaulio reikalus. Išties, negalima nesutikti su tokia perspektyvos galimybe, siekiant, jog universitetai užtikrintų tai, ką jie turi užtikrinti pagal klasikines savo funkcijas: universitetas turi būti mokslu užsiimanti institucija, kuri taip pat vykdo ir studijų veiklą. Tačiau Lietuvoje situacija dėliojasi kiek kitaip, kadangi universitetus siekiama orientuoti į rinką, jie turi tapti specialistų gaminimo konvejeriu, orientuotų į konkrečią sritį, pramonės šaką ar dar kažką panašaus. Platesnio, gilesnio išsilavinimo galimybė tarsi ir atmetama. O juk problema akivaizdi – pasaulyje viskas keičiasi daug greičiau, ir jeigu šiandien vienos ar kitos srities specialistas dar reikalingas, tai gal po metų ar kelių jo poreikio nebebus, todėl akivaizdu, jog siauras ir į konkrečią nišą orientuotas išsilavinimas tampa nebeaktualus. Tokių pavyzdžių jau galima priskaičiuoti ne vieną…

Klausimas lieka atviras, kaip turi pasisukti universitetinio išsilavinimo vizija, kad jis ir toliau išliktų patrauklus. Lietuvoje yra begalinis skaičius idiotų, teigiančių, jog universitetinis išsilavinimas nereikalingas, nors tai, jog kai kurie universitetai sugeba patys save kompromituoti aukščiausiame lygmenyje, taip pat akivaizdu, nors tai ir liūdina. Tačiau aš manau, kad pastarasis pavyzdys yra būtent akademinio pasaulio pajungimo biurokratų mašinai atvejis, atvirai galimybei tyčiotis iš akademinio pasaulio. Tuo tarpu šiandien akademinės laisvės ir autonomijos spindesys, net ir turint omenyje visą cenzūros mechanizmą, Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu būtų siekiamybė – valstybė į universiteto gyvenimą beveik neturėjo galimybės kištis, pokyčiai, vykę iš viršaus dažnai buvo koreguojami, derinant su universitetu, siekiant vienokiais ar kitokiais būdais pasiekti kompromisą.

Tuo tarpu dabartinė valdžia elgiasi priešingai, pateikdama savo diktuojamas žaidimo taisykles, primesdama savo biurokratinės logikos schemas, iš kurių išbristi ir neįmanoma – viskas sulyginama, o savitumui vietos nebelieka. Tada apie kokią konkurenciją tarp universitetų galima kalbėti, kai jų struktūros ir išvaizda turi būti sukonstruojama pagal vieną kurpalį? Atrodo, jog biurokratai žino tai, koks turi būti universitetų modelis, nors pati akademinė bendruomenė neranda vienareikšmiško atsakymo, o modeliavimo ir galimybių skaičius yra įspūdingas. Galimų krypčių ir formų paieška taip pat. Ir čia jau nebegali padėti jokie paskaičiavimai, nes įvertinti visus faktorius tiesiog neįmanoma, nors siekis yra sveikintinas. Tačiau įvertinti viską, suskaičiuoti ir pateikti galutinį verdiktą tiesiog neįmanoma. Kažkodėl man tai primena tuos, kurie žino vieną ir neginčijamą galutinę tiesą, nors atsidūrus prieš užrašą „mene, mene, tekel, parsin“ nesuvokia, ką ir kaip reikėtų čia pabandyti paaiškinti.

Negalima ginčytis, jog galimybių ir modelių yra daug, todėl bet koks išankstinis tikslus reglamentavimas yra blogis. Tai totalinės kontrolės įvedimas į sritį, kurioje tokios negali ir neturi būti. Ir čia didysis valdžiažmogių galvos skausmas, kaip sukurti kažką, kas būtų patrauklu, nieko nekuriant, galiausiai neturint ir idėjų. Nesakau, kad tai neįmanoma, tačiau tai nėra produktyvų, nes tai primena aklųjų šaudymo varžybas, prieš tai dalyvius septyniolika kartų apsukus ratu ir nukreipus į bet kurią pusę.

Jeigu siekiama kokybiško aukštojo mokslo, tėra kelios būtinos sąlygos – leisti universitetams tvarkytis patiems, nubraižant geriausiu atveju gaires bei užtikrinti galimybę būti lygiaverčiais partneriais kuriant švietimo viziją. Tuo tarpu dabar akademijos ir akademinio gyvenimo vardas, sietinas su laisvę ir kūryba, tampa ganėtinai juokingu. Visomis prasmėmis…