Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Dvi ydos aukštojo mokslo sistemoje – aplink jį besisukanti retorika ir sistemos tęstinumas, kurie vienas kitą papildo ir pridengia, šiomis dienomis kaip niekad gerai atsiskleidė. Nežinau, dėl kurių priežasčių apie šiuos problemos kertinius akmenis buvo nutylima, tačiau akivaizdu, jog tai priklauso nuo vidinių interesų, kurie yra svarbūs ne tik pačiai sistemai, bet taip pat ir politikams. Universitetuose sutelktas intelektualinis potencialas, kuriuo gali būti (ne tik gali, bet ir yra) manipuliuojama, išnaudojamas siekiant įveikti savuosius oponentus. Ir sistema išlieka…

Dar vienas draugas, šį kartą vardu Gintaras, kuris, kaip ir ankstesni draugai šaukė, jog visa valdžia turi priklausyti taryboms. Dėkojame Skirtumui už pagalba su iliustracija

Viešojoje erdvėje prasidėjusios diskusijos buvo nukreiptos vienų prieš kitus svarstant sistemines problemas, Konstitucinio Teismo atstovų prašoma nusišalinti sprendžiant šį klausimą, kadangi yra daugiau negu akivaizdus interesų konfliktas. Kaip žinia nereaguojama. Ne gana to, Konstitucinis Teismas užsiėmė politikavimu. Ir pats save diskreditavo. Apie bet kokios įtakos eliminavimą, negalima net kalbėti, nesukeliant šypsenos. Žmogus negali būti izoliuotas, nuomonių apsikeitimas ir pokalbis šia tema jau yra įtakos darymas. O man yra labai sunku įsivaizduoti, kaip toje pačioje institucijoje dirbantys žmonės išvengė pokalbio. Todėl bet kas, neigiantis, kad sprendimai nebuvo įtakoti, gali būti drąsiai pavadintas demagogu. Todėl šiuo atveju reikia pripažinti, jog sistema apgynė savo autonomiją. Bandymai nupirkti pačią sistemą buvo pernelyg nevykę ir pernelyg atviri, kad viskas užsiglaistytų. Todėl vienareikšmiškai galima pasakyti, jog Konstitucinis Teismas šiuo atveju tapo sistemos įrankiu.

Tačiau šalia to egzistuoja ir kita suinteresuota grupė – politikai. Jų pozicija akivaizdi: reikia kažko naujo, ką sugalvoti nebūtų sudėtinga, tam jog sistema taptų lojalesnė jiems. Tarybos modelis atrodė patrauklus. Pernelyg daug galvoti nereikia, galima nesudėtingai integruoti savo žmones, tačiau tai pažeidė vieną pagrindinių akademinių principų, liečiantį autonomiją. Pokyčiai iš anksto buvo priversti sužlugti, kadangi taryboms buvo suteikti pernelyg platūs įgaliojimai. Vienintelė funkcija, kuri galėjo būti jai pavesta – stebėsena. Tiesa, stebėjimo grupės egzistavimas universiteto senate būtų visiškai logiškas, kadangi 3 ar 5 žmonės jokių realių proporcijų neiškreiptų. Todėl tarybos, kaip instituto įvedimas buvo absoliučiai netikslingas. Netekusi galios, ji laikytina tik dar vienu biurokratiniu sraigteliu ir niekuo daugiau.

Pernelyg akivaizdu, jog situacija tapo patinė, kur nebėra vietos manevrui, tačiau pasiūlymu taip pat neatsirado. Taip galima kreiptis į bendruomene, tačiau Radžvilo ir kompanijos, kurie vienintelei tikrai garsiai rėkė, yra tokia, jog buvo bandoma išrėkti kažkoks turinys, tačiau ne jis buvo svarbiausias. Svarbiausia buvo rėkti stovint ant bačkos, su viltimi, jog kas nors girdės ir atkreips dėmesį. Kažkokių idėjų ar pasiūlymų, kuriuos būtų galima pavadinti konstruktyviais, išgirsti neteko. Destrukcijos nors vežimu vežk. Tie patys lozungai: kiekvienam abiturientui po vietą, kiekvienas ir (ne)susimoka. Ir tai visas pasiūlymas. Atrodo daugiau negu juokingai. Dėl daugybės priežasčių. Kiti pasiūlymai taip pat buvo tik korekcinio pobūdžio. Ir viskas stringa iš principo, nes pasiduodama tai pačiai retorikai, kuri tik maskuoja problemas.

Ar galima šį ratą sulaužyti? Be jokios abejonės, tereikia vienos smulkmenos – atviros ir plačios diskusijos, kuri išeitų už dabartinio diskurso ribos, įsiklausant į alternatyvius pasiūlymus ir tokiu būdu sukuriant galimybę sulaužyti visą sistemą, nes kol kas, visas veiksmas yra orientuotas tik į jos pačios reprodukavimąsi ir uždarumo išlaikymą. Tik tokiu būdu ratas gali būti sulaužytas – kai pasiūlymai ateis iš už sistemos ribų.

Aš turiu kvailą nuojautą, jog taip ir turi atsitikti, nes tai neišvengiama. Kada tai atsitiks? Šiemet? Kitais metais? Sekantį dešimtmetį? Bet tai tikrai atsitiks, galiu prognozuoti kelių amžių tikslumu.

Visi gerai atsimena, jog sovietmečiu Lietuvoje buvo tik vienas universitetas, pavadintas tautos didvyrio Kapsuko vardu. Kad nebūtų mažai tuo pačiu vardu buvo pavadintas dar ir miestas, tokiu būdu šis tautos herojus buvo įprasmintas visokeriopai, nes iš to išplaukė ir Kapsuko vardo gamyklos ir kt. Galima būtų pridurti, jog vienas universitetas – tai nėra visiška tiesa, kadangi sovietmečio pradžioje buvo smaugiamas kitas, toliau nuo valdžios pagrindinio centro esantis universitetas, kol jis buvo sunaikintas (vienus uždarant, kitus perkeliant, trečius išskaidant ir reorganizuojant), o pabaigoje atsirado dar vienas. Paskui jie, žinoma, pradėjo tiesiog daugintis, keičiant iškabas, vardan pačių įvairiausių sumetimų. Apie padarinius šiandienai nekalbėsiu, visi viską mato.

Kitas draugas Antanas, turėjęs savo pavadinimo miestą. Prisiminimuose apie jį kaip iš gausybės rago byra specialistų kultą apibūdinančios metaforos ir epitetai. AMB tik menkas savo pirmtako šėšėlis.

Kitas draugas Antanas, turėjęs savo pavadinimo miestą. Prisiminimuose apie jį kaip iš gausybės rago byra specialistų kultą apibūdinančios metaforos ir epitetai. AMB tik menkas savo pirmtako šėšėlis.

Ir tuomet prasidėjo tai, kas ir turėjo prasidėti, atėjo žmogus, kuris padarė tai ką ir reikėjo padaryti, nes jis visą gyvenimą dirbo Lietuvai. Prasidėjo kalbos visais kanalais apie specialistus, nes specialistai yra tie žmonės, ant kurių laikosi pasaulis. Bet koks judėjimas pirmyn buvo sustabdytas, nes yra tiek gerų specialistų. Ko reikėjo kad taptum specialistu? Popieriaus ir pažinčių, nes pažinčių tinklas yra svarbiausia. Tas dinamiškumas, kuris buvo 1990 – 1992 metais buvo prarastas. Buvę partškolų auklėtiniai pradėjo rūpintis savo diplomų pakeitimais. Nes tokiu būdu tampa tiesiog puikiu specialistu (kaip gi kitaip, jeigu pažintys reikiamos jau egzistavo)… O tie, kurie sugebėdavo parūpinti naujuosius diplomus, taip pat tapdavo puikiais specialistais. Ir retorika vijosi veiksmą, o veiksmas – retoriką. Apie 1994 – 1996 metus sistema nusistovėjo, ir viskas pradėjo pūti. Kol puvimo procesas buvo pastebėtas ir įvardintas, o tuomet buvo griebtasi veiksmų, kurie buvo pavadinti reforma, bet atrodė kaip keistas bandymas nežymiomis korekcijomis išspręsti užtvindžiusias problemas. Problemos atrodė tokios akivaizdžios, jog reikėdavo tik pirstelėti, ir to pirdesio aide išgirsdavai „studijų kokybė“, „netinkama verslui“, „nėra atsakomybės ar atskaitomybės“, „ydinga vadyba“ ir t.t.

Retorika, reikalaujanti specialistų, elitinio aukštojo mokslo ir viduriniojo sluoksnio sukūrimo, ko ir buvo tikimasi, pridengė pagrindinę problemą – sistema mutavo, pakeitė pavidalus, tačiau išliko ta pati, o žmonės joje arba prisitaikė, arba pasiliko iš anksčiau. Tačiau, kas blogiausia, veikė senieji principai. Kur vienas veikė už visus, o visi galėjo pridengti vieną. Taip susiformavo klanai, kurie tapo neišardomais.

Vienintelis kartas, kai Lietuvos viešojoje erdvėje teko pamatyti vykstančio konflikto atplaišas, buvo Leonido Donskio apsižodžiavimas su Vytautu Kaminsku. Tačiau tai nebuvo konfliktas su sistema, tai buvo dviejų maitvanagių grupių peštynės dėl dvėselienos, kadangi tai jau buvo paskutinieji Vytauto Kaminsko valdymo (galbūt reikėtų pasakyti kadencijos, bet liežuvis neapsiverčia) metai, ir jos vyko su labai aiškiu tikslu – suformuoti grupę, kuri vėliau galės dominuoti ir perimti valdžią. Zigmas Lydeka, tapęs naujuoju rektoriumi, grasino buvusiai valdžiai teismo bylomis dėl turto iššvaistymo, tačiau viskas, kas buvo padaryta, tai sukurta nauja katedra ir atiduota buvusiam rektoriui.

Galima pasakyti, jog tai nėra išimti, o veikiau taisyklė, tiesiog daug kur rokiruotės vykdavo daug ramiau, o klanas sugebėdavo išlikti, nepaisant vidinių smulkių nesutarimų. Tiesa, tos prakeiktos kadencijos trukdo užsimesti ant pečių togą, tačiau galima nusistatyti rotaciją viduje ir visiems po truputi pasišildyti valdžioje. Aišku, galima sugalvoti įvairiausių būdų kaip išlikti, čia jau yra tikrų specialistų, kurie mato, kad iškabą pakeisti yra gerokai paprasčiau negu kėdę, išlaikant savąjį statusą. Tenka pripažinti, kad sistema dažniausiai keičia joje besisukančias personalijas, bet išlieka tokia pati. O kartais tai, kas atrodo skaidru, taip nėra: KTU rektorius atėjo iš šalies (ISM), tuo pačiu pasidarbavęs Lietuvos mokslo taryboje, kuri skyrė dalį universiteto tarybos narių, kurie vėliau rinko rektorių. Labai įdomu…

Be jokios abejonės, šiomis dienomis viskas pakibo į orą, bandymai kažkiek keistis ir laužyti sistemą atsimušė kaip į sieną. Taip, tai buvo beviltiškas bandymas. Kvailas, siauras ir neapskaičiuotas. Jis nieko nesprendė, ką ir parodė tarybų veikla. Jos, tai butaforijos, tapusios žaisliukais dominuojančių klanų rankose. Kažkaip naivu buvo tikėti mintimi, jog iš senatų atėmus funkcijas ir permetus jas taryboms, kas nors pasikeis. Kai viską sprendžia mažesnė žmonių grupė, iš kurios bent pusę sudaro klano atstovai. Norint kažką keisti, reikia eiti priešinga kryptimi. Sistema ir jos uždarumas, esant visuotiniams rinkimams taptų sunkiai įmanomu. Ir tai turėtų lieti ne tik aukščiausiąją valdžią universitete, bet ir smulkesnius padalinius. Ką reiškia pasakymas, jog rektorius atsiveda savo komandą? Rektorate ir dekanatuose vietas išsidalina to paties klano atstovai. Ar jų tarpe gali vykti diskusijos? Formalios – taip, o esminės? Tai įsivaizduoti tampa vis sunkiau.

Nedidelė smulkmena pabaigai. Teko nugirsti Benedikto Juodkos komentarą Švietimo ir mokslo ministerijos atžvilgiu, su tuo, ką daryti po Konstitucinio Teismo sprendimo. Ką ir kaip spręsti dėl taisytinų įstatymo vietų, reikia atiduoti į Lietuvos rektorių konferencijos nuožiūrai, kurie tarpusavyje tardamiesi turi rasti bendrą sprendimą, kurį vėliau kažkaip turi patvirtinti ŠMM įstatant į įstatymo rėmus.

Sistemos likimą atiduoti pačiai sistemai į rankas? Tikrai? Groteskas, kuris smirda…

P.S. Kartais juokingai skamba, kai įsiklausai apie ką kalba Steponavičius: tam kad būtų išsiveržta iš tarybinio šešėlio, viskas atiduodama į tarybų rankas.

Kodėl čia draugas Antanas visi numanome, kas žino jo darbus LTSR labui. Juk jis yra tas didysis liaudies dainius, kur ji suplakama su kažkokiu amorfišku šviesiu rytojumi

Kartais, rašinėjant apie aukštąjį mokslą Lietuvoje susiduriama su keistais reiškiniais, kadangi rašinėjančių daug, o pati tema yra plati ir neišsemiama, galima būtų apie ją kalbėti įvairiais aspektais. Bandymus kažką paaiškinti sulaukia dėmesio, tačiau dažnai per dėmesį galima įžvelgti ir sovietinės retorikos liekanas, nors jis neretas platesnėse diskusijose. Leo Lenox pabandė sudėlioti taškus ant i, tačiau vargu ar jam pavyko pasiekti savo tikslo ir išprovokuoti diskusiją. Kaip ir čia esantys tekstai, ir dar daugelyje vietų nugulančios atskiros mintys. Ir visgi čia kaip su tuo medžiu ir jo laistymu, kasdieninis darbas kada nors vistiek duos vaisių, todėl šios temos nereikia nugrūsti kažkur gilyn, bet toliau gvildenti. Tai vistiek kada nors duos rezultatus. Todėl čia, tik kruopelytė problemos…

Kalbant apie aukštojo mokslo ir sovietinęs retorikos tarpusavio santykio taškus, aš matau viešajame diskurse kelis pagrindinius sovietmečio mentaliteto elementus, prie kurių norėčiau ir apsistoti.

Pirmasis ir ryškiausias iš jų – valstybė visiškai neatsakingai tvarkosi su tomis įstaigomis, kurios vadinasi universitetais, o studentų rengimas yra išvis totalus košmaras, nes atrodo chaotiškai, valstybė negali suplanuoti, kiek specialistų jiems reikės paruošti, todėl taip gaunasi, jog viskas vyksta neplaningai ir priruošiama belenkiek specialistų, kurie apskritai visiškai neorientuoti į darbo rinką, kadangi darbo rinkai reikia visai ko kito, ir atėjęs naujas darbuotojas ilgą laiką būna įmonei našta, kol jis tampa nors kažkuo panašiu į žmogų, galinti dirbti kokios nors kvalifikacijos reikalaujantį darbą. Ir viskas vyksta vien dėl to, jog nėra niekas planuojama.

Čia turėčiau grįžti prie to, jog planuoti buvo gera tik tomis ekonominėmis ir gamybinėmis sąlygomis, kuomet viskas buvo daroma viename centre, apie tai visai neseniai parašė Rokiškis. Tuomet planuoti būdavo visiškai nesudėtinga, juolab, jog pradinis planas nuo to plano, kuris būdavo įgyvendinamas skyrėsi įvairiais aspektais, pradedant nuo to, jog jį atitinkamus asmenis pamaloninus galima būdavo pakeisti, baigiant tuo, jog brokas bet kokiu atveju nebuvo skaičiuojamas. Tuo tarpu šiandieninė Lietuvos situacija yra gerokai kitokia, paklausus, kokių specialistų reikės po 2 metų, aš abejoju ar kas nors pasakytų tiksliai. Būrimas, kartais pavadintinas prognozėmis, visgi pasilieka būrimu. Ar yra galimybės paskaičiuoti? Vargu bau, nes niekas nežino, kokia ekonominė situacija bus Lietuvoje po poros metų, kur ir kokių darbuotojų reikės. Galiausiai, kiek laiko dar funkcionuos vienos ar kitos pramonės šakos apskritai, taip pat yra galvos skausmas.

Ar įmanomas visam tam koks nors atsakas? Jeigu planuoti neišeina, ar ne geriau pripažinti, jog tai yra beviltiška? Jeigu kalbėti atvirai, tai iš to išplaukė didžiausia šios krepšelinės reformos stiprybė: kadangi niekas nieko nežino, tai jūs, būsimi studentai, imkite ir darykite ką norite. Aš neironizuoju ir kalbu visiškai rimtai. Į universitetą neturi būti einama mokytis kažkokios specialybės, bet studijuoti ir gauti kiek įmanoma platesni ir gilesnį išsilavinimą. Jaučiate skirtumą? Jis akivaizdus. Universitetas turi paversti žmogų ne konkrečios srities specialistu, tačiau turi būti išlavinta jo gebėjimas kurti ir prisitaikyti kintančiame pasaulyje. Problema yra ta, jog čia susiduriama su kai kuriois išlygomis. Ar universitetai, atidirbinėdami už krepšelius, nesielgia nekorektiškai? Tie, kas įrodė, jog yra neįgalūs studijuoti, to ir neturi daryti. Ar duoti galimybę pabandyti? Taip. Ar verta iš žmogaus, kurio aukščiausi pasiekimai apsiriboja galimybę nešioti skiedinį (nes tokio įrengimo, kaip gervė jis nesuvoks) reikalauti, jog tai taptų ta riba, ties kuria reikia orientuotis paskaitose dėstytojui? Veikiausiai, kad ne. Tačiau būtent tokia masė išeina iš universiteto ir rėkia, jog žema studijų kokybė ir mes čia esame tiesiog pasmerkti, nes praradom 4 savo gyvenimo metus? Juk universitetas tik daro meškos paslaugą tiek sau, tiek savo vardui, tiek ir tiems, kurie jau senai turėjo būti išmėžti iš šios įstaigos. Ir šioje vietoje ratas dar kartą apsisuką, ir grįžtama, prie pradžios. O kaip seniau būdavo gerai…

Ir tikrai, seniau būdavo gerai, nieko nereikėdavo galvoti, viskas buvo suplanuojama, atsistoji eilėje ir lauki (tai galėjo būti bet kokia eilė: muilo, dešros, rūbų, galiausiai automobilio ar buto, nes eilė buvo tiesiog kasdienybė ir žmonės stovėdami eilėje prie maisto net nespėdavo pagalvoti, jog jie taip pat stovi dar papildomose keliose eilėse, dažniausiai tik kažkuriuose sąrašuose). Ir kai niekuo nereikėjo rūpintis, tuomet buvo rojus. Dar daugiau, valdžia ne tik suplanuodavo viską, numatydama kas ir kur turi gyventi, ką turi gauti, o ko palaukti, bet suplanuodavo ir tai, ką jaunas žmogus turi veikti pabaigęs. Viskas labai paprasta – jis turi dirbti, ten kur jis yra paskiriamas. Čia glūdi vienas skaudžiausių taškų visame aukštąjį mokslą liečiančio diskurso taškų: kai žinoma kas kur važiuos dirbti, žinoma kiek reikės specialistų, visus paruošdavo puikiai ir jie tiesiog būdavo įtraukiami į darbo rinką. Koks tas darbas buvo, nusiųsiu paskaityti tą pačią nuorodą pas Rokiškį, ten aiškiai parašyta, ir žinant jo galimybes, reikia pridurti, jog situacija gerokai sušvelninta. Tačiau turintys fantaziją ir mokantys elementarius daugybos veiksmus be didesnių problemų gali suprasti, koks tai buvo siaubas, gyventi toje sistemoje. Išties, paskyra, jeigu tau nepasisekdavo, dažnai būdavo kankynė, kur išsiųstas 3 ar 5 metams, specialistas privalėjo atidirbti. Aišku buvo galimybės išsisukti, tačiau jos buvo ribotos, geriausiu atveju pakeičiant paskyros vietą.

Aš dabar įsivaizduoju žmogų, kuris atsimokęs pedagoginiame tik iš pareigos ir noro turėti diplomą, būtų išsiunčiamas kažkur 3 metus dirbti darbo, kur jis neturi jokio pašaukimo. Tai būtų tokia prievartą, apie kokią niekas net nesapnavo. Pusės iš jų lauktų suicidas, kita pusė skaičiuotų laiką taip, kaip kameroje skaičiuojamos dienos. Ir užtenka pažvelgti į kaimynine šalį, kur vis dar egzistuoja paskyrimo sistema. Paskutinio kurso studentai, išlaikę savyje dalelę religingumo, reguliariai eina į cerkvę ar bažnyčią (priklausomai nuo konfesijos), pasimelsti už tai, jog paskirstymo komisijos sąrašuose jų pavardės būtų praleistos arba, blogiausiu atveju, iš Minsko jų neišsiųstų į Pinską… Ir turėdami laisvę pasirinkti, mes nesugebame šios laisvės branginti. Ir čia ratas apsisuka dar kartą…

Juk tuo metu, kai viskas buvo planuojama ir nusprendžiama už žmogų, aukštasis išsilavinimas išties turėjo vertę, o specialistai būdavo vertinami ir tausojami. Ir šioje vietoje pirštai suglebo ir nustojo barbenti į klaviatūrą, nes prieš akis ir per ausis pralėkė visas tas mėšlas, kaip su specialistais buvo elgiamasi. Ne gana to, ir tuo metu buvo sėkmingai imituojamos studijos (amžinojo studento samprata tuomet įgavo visai kitokią prasmę, tiesa, pakankamai dažnai tokiu statusu būdavo pridengiamas vengimas eiti kariauti – ko jūs iš manęs norit, aš sau ramiai 15 metus studijuoju, netrukdykit, dar dešimtmetis kitas ir baigsiu). Galima priminti, jog realybėje neigiami pažymiai mokykloje neegzistuodavo, aukštosiose mokyklose skolų būdavo galima prisidirbti, o paskui jas reikėdavo taisytis. Išmesti nelabai, nebent už neperprastą mokslinio komunizmo kursą. Skolininkai dažniausiai būdavo siunčiami semestrui ar metams į gamybą, kad pasitaisytų. Kai kurie nebeturėdavo motyvacijos grįžti, tačiau grįžusių su mielu noru laukdavo ir bandydavo sudaryti sąlygas kaip nors pabaigti. Nors, žinoma, baigdavo ne visi. Be jokios abejonės, norint visą laiką buvo galima prisiprašyti, kad išmestų, tačiau dažniausiai tai būdavo dėl politinio nebrandu ir pernelyg mažo atsidavimo šviesiojo rytojaus kūrimui.

Natūralu, jog tokiomis sąlygomis susidarydavo vaizdas, kad išsilavinęs žmogus buvo išties vertinamas. Klausimas: ar suprantate, jog šioje vietoje motyvas nebuvo iš piršto laužtas:

httpv://www.youtube.com/watch?v=AVNhaw4AK-s

Arba anekdotas apie inžinierių baiginėjantį mokyklą vakarinėje mokykloje? Trumpai:

Inžinierius, atidirbęs po paskyrimo, ieško galimybės gauti kitą darbo vietą, kuo toliau nuo to kaimo, kuriame dirbo. Nueiną į gamyklą ir bando įsidarbinti. Paklausus koks jo išsilavinimas, prisipažino, jog nebaigtas vidurinis (čia jau toks anos sąjungos paradoksas buvo, jog tie, kas buvo darbininkai, gaudavo dažniausiai dvigubai didesnį atlyginimą negu kvalifikuoti specialistai), todėl nori būti darbininku. Viskas tvarkoj, tik reikia pasibaigti mokyklą, išsiuntė į vakarinę, kad netrukdytų dirbti. Matematikos pamokoje užsislaptinųsi inžinierių kviečia prie lentos išspręsti pakankamai elementarų uždavinį, apskaičiuoti figūros plotą. vargšas pripaišė pilną lentą, vargo visą pamoką, galiausiai konstatavo:

-Čia kažkas ne taip, plotas neigiamas gavosi…

Iš galo:

-Durniau, ne taip rėžius sudėliojai…

Štai jums to laiko tautosaka, apie tai, kaip buvo tuo metu vertinamas išsilavinimas. Puikia atskleidžiantis situacijos tragizmą humoras, kur itin nedaug likę vietos juokui. Plačiau, po šitų dviejų nukrypimo ir nereikia kalbėti. Ir šioje vietoje ratas apsisuka, bet mes bandome išsiveržti iš užburto rato ir gauname video mįslę: kas tai?

httpv://www.youtube.com/watch?v=Acn7IrO8bRk

Ir juk visi viską supratome…

Taip, šiandien akis kliūna už užrašo, jog vyriausybė patyrė eilinę nesėkme, šį kartą aukštojo mokslo srityje. Tai buvo žinoma iš anksto, kadangi tokia įstatymo redakcija, kaip dabar yra ne kas kita, kaip tiesus kelias žvilgsnio užmetimui į rudą akį. Į ją galima ir prasiskverbti, įsisiurbiant giliai giliai.

Konstitucinis Teismas paskelbė, jog aukštojo mokslo įstatymas nėra labai jau atitankantis Konstituciją, apie jos dvasią net nekalbant. Šaukiamas neeilinis ŠMM klerkų susirinkimas...

Apie rotacijos principą neverta net kalbėti. Termino nukėlimas daugiau negu akivaizdi neteisybė tų, kurie atėjo motyvuoti, tam jog studijuotų, tačiau buvo sugalvota daryti taip, o ne kitaip. Daug svarbiau yra tai, jog KT pareiškė, esą toks įstatymas kaip dabar iš principo politizuoja universiteto valdymo aukščiausią organą ir tuo pačiu žlugdo jo autonomiją. Juokingiausia tai, kaip beviltiškai atrodė ministro bandymai paaiškinti, kad krypčiai iš principo pritarta, tik reformą pačią reiktų dar labiau pakraipyti, kad gautųsi dar geriau: „Viskas čia yra gerai, o bet tačiau truputi negerai, ir aš net neįsivaizduoju, ką reiktų padaryti, kad būtų gerai, todėl mes sukviesime visus klerkus, pabersime jiems grūdų, liepsim lesti, tada sutupdysim ir jau tuomet lauksim, kol iš jų kuris nors padės auksinį kiaušinį, iš kurio galėtų išsilukštenti auksinė idėja ir tuomet mes ą užrašysime į įstatymą. Jūs juk žinote, Anglijoje, Amerikėje ir Skandinavijoje yra bla bla bla…“ Citata gali būti ir netiksli, nes užrašiau iš atminties, tačiau principas aiškus: mes norime būti tokie, kad sugebėtume išreikalauti universitetų atskaitomybės prieš visuomenę. Būtent šioje vietoje ir reikia suklusti, kas daroma ir kaip daroma.

Pirmasis bandymas politizuoti universitetų tarybas buvo akivaizdi nuorodą, kaip šie žmonės supranta visuomene. Visuomenė tai jie, lygiai taip pat kaip ir valstybė tai jie. Todėl čia ir kyla visa eilė problemų, nes visuomenė suprantama vienareikšmiškai. O taip suvokiant visuomenę, natūralu, jog atsiranda noras padaryti universitetų aukščiausiąjį organą atsakingu politikams, galiausiai politizuojant ir visą procesą.

Būtent šioje vietoje ir matomas paradoksas: universitetai buvo siekiami nudusinti pasitelkiant jaunimo sąmoningumo šūkį, atiduodant į jų rankas galimybę spręsti, kurie universitetai turi išlikti, o kurie apskritai verti tik to, kad užsilenktų, negavę nei kapšelinių, nei nekapšelinių pinigų. Būsimasis studentas yra sąmoningas ir jis žino kaip pasirinkti. Ir čia jau girdžiu šaižų juoką. Taip, kažkoks procentas sąmoningų studentų išties egzistuoja, tačiau jie dar tik žengia pirmus sukrečiančius žingsnius savo gyvenime, iš mokyklos aplinkos, kurioje nebuvo absoliučiai prieš nieką atsakingi, tapdami atsakingi už visus savo veiksmus. Tačiau ironija čia nereikalinga. Problema yra kur kas gilesnė. Būsimi studentai čia panaudojami kaip šaltas ginklas perpjauti gerkles (na, galima būtų pasakyti ir bukas daiktas stuktelėjimui per galvas, bet esmės tai nekeičia). Man visą laiką kirbėjo klausimas, kodėl universitete negali vykti normalūs visuotiniai rinkimai, o tuomet universiteto vadovybė pasidarytų atskaitinga prieš visą bendruomenę. Taip, tokiu atveju kontrolė slysta iš rankų absoliučiai, bet jeigu į šią rinkimų sistemą įleisi studentus, tuomet universitetų vadovybė taps atsakinga prieš visą bendruomene. Ar tokios atsakomybės mažai? Ar atviri debatai, konkuruojant idėjomis būtų blogai? Ar bendruomenė nėra visuomenė? Juk būtent bendruomenės viduje turi funkcionuoti principas, kad viskas būtų kuo viešiau, kad viskas būtų kuo paprasčiau, o kokybė būtų užtikrinta. Atsimenu kalbas apie tokius vaikščiojančius darbo skelbimus: „Reikalingas programuotojas. Iš VDU prašome CV nesiųsti“. Man buvo gėda.

Tačiau toks sprendimas būtų ne mažiau svarbus ir kitoje srityje – universitetų vadovybė būtų priversta susirūpinti, kokie studentai pas juos studijuoja. Juk tokiu atveju niekam nebereiktų absoliučiai nemąstančių žmonių, kuriems aukštojo mokslo diplomas parduodamas. Nebent ruošiesi užsiimti demagogija. Atsirastų realus poreikis į universitetus patenkančius idiotus apsimėtyti vien jau tam, jog universitetuose pasiliktų žmonės gebantys mąstyti. Tai būtų dar ienas svarbus žingsnis užtikrinant pačio studijų proceso kokybę. Be jokios abejonės, dabar lesinami klerkai to nesupras.

Ar ką nors pakeis šitas KT sprendimas? Bijau, kad nieko, nes jau dabar kišamos galvos į smėlį ir bijoma prisiimti atsakomybę. Tai yra keli prarasti metai, kai buvo visiems aiškinama, jog reforma eina tinkama linkme ir tuo reikia džiaugtis. Jeigu viskas pajudėtų (realios) atsakomybės link, tai jau būtų pasiekimas.

Pabaigiau ir laukiu. Turėjo praeiti kiek laiko, kad vėl galėčiau pradėti žiūrėti į tai, kaip rašosi tekstas, nes nuo rašymo jau darėsi bloga. Dabar laukiu recenzijų ir atsiliepimų, nors pastaruosius atsiųsti nėra privaloma.  Ir sėdžiu. Kad nebūtų liūdna, suvažinėjau į Ukrainą, paskaičiau pranešimą konferencijoje. Liko 10 dienų, atrodo, laiką baigiu ir prastumti. Tuomet svarbu pasirodyti pusėtinai prieš banketą, nes, atrodo, jog jis yra svarbesnis. Net vadovas užsiminė, kad tik dėl jo komisiją ir galima surinkti 🙂 Liko daug medžiagos, kuri skirta papildymams. Tobulo darbo parašyti nesigavo. Bet, kelios valandos gėdos, ir viskas bus baigta. Šių nuotaikų kontekste ir pabandysiu pateikti kelias pastabas apie tobulą trolį istoriografijoje, kuris vadinosi Tadeuszu Wasilewskiu.

Su šiuo istoriku nebuvau susidūręs asmeniškai. Kai pirmą kartą ruošiausi važiuoti į Varšuvos universitetą į „mokslinio turizmo“ kelionę, vadinama stažuote, mano vadovas jį minėjo kaip galimą tutorių šiame universitete. Tiesa, dar prieš įsibėgint planavimo procesui, atėjo žinia, jog T. Wasilewskis mirė ir, kaip bebūtų keista, Varšuvos universitetas iki šiol neturi normalaus lituanisto, kuris užsiimtų viduramžių problemomis. Bet atrodo, aš čia šiandien visiškai ne apie tai.

T. Wasilewskis man iškilo tvarkant istoriografinę dalį įvade. Kaip jį apibūdinti? Kaip tyrėjas, jis pateikė labai daug kontraversiškų teiginių ir prieštaringų idėjų. Kartais tekstai pasirodydavo netgi nelabai sutvarkyti, paliekant akivaizdžias spragas. Ir po jo straipsnių pasirodymo kildavo diskusijų banga. Kartais, atrodydavo, jog jis rašo tik tam, jog būtų sukeltos diskusijos, kuriose pats nedalyvaudavo ir jeigu pasirodydavo T. Wasilewskio straipsnis, reiškė, jog ne už ilgo turi atsirasti dar kelių istorikų straipsniai, kurie jau toliau tarpusavyje ginčysis ir aiškinsis, kuris iš jų yra teisus. Taip, suvokiu, kad jis akivaizdžiai trolino. Tuo galutinai įsitikinau pasiėmęs ir perskaitęs Zigmanto Kiaupos jam paskirtą nekrologą, netgi supratau kodėl – taip paprasčiau. Kadangi prieš mirtį buvo pradėjęs rašyti LDK istoriją jam reikėjo išgryninti poziciją. Kai kuriuos ginčytinus klausimus jis tiesiog pateikdavo visuomenei, prieš pateikdamas savo vertinimus. LDK medievistikai tai davė labai daug. Mes turime du profesorius, kurie, net ir keliems metams praslinkus po T. Wasilewskio mirties tarpusavyje ginčijasi tos pačios diskusijos rėmuose.

Apie T. Wasilewskį iškilo kalba ir Ukrainoje, besikalbant su tokiu profesoriumi Dariusz Dąbrowski. Jo vertinimas: sunku patikėti, jog vienas paskui kitą pasirodantys darbai buvo parašyti to paties žmogaus – vienas gilus, išbaigtas ir beveik nepaneigiamas, kitas – greičiau problemos iškėlimas, negu tai, ką būtų galima pavadinti studija ar straipsniu. Besikalbant aš jau turėjau sau atsakymą, kodėl taip buvo, bet norėjosi įlįsti giliau į Lenkijos istoriografijos virtuvę. Uždaviau klausimą apie aukščiau paminėtus profesorius ir jų vertinimą. Vėlgi, vertinti Dąbrowskis nesiėmė, bet pastebėjo, jog vienas prieš kitą jie laikosi pakankamai mandagaus tono, tačiau pasilikus akis į akį, visą laiką oponento atžvilgiu paleidžia repliką, jog šis neteisus ir tiek. Žvelgiant iš šono, tereikia džiaugtis, jog Lietuvos istoriografijai pasiliks diskusija ir jos produktas, kurios pradininku buvo dar vienas profesorius vilnietis…

Keistas įrašas gavosi Vėlinių išvakarėse ir likus kelioms dienoms iki 6-ųjų T. Wasilewskio mirties metinių (mirė 2005-11-09)…

Iš kitos pusės, tai mano būdas pasakyti, jog pagaliau grįžau.