Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Sėdėjau ir skaičiau Mykolo Romerio dienoraščio fragmentus (žadama išleisti jau 4 jo dienoraščių knygą, kurioje patalpinama 3 – 5 dienoraščių tomai), apie tai, kaip ir kokią valstybę reiktų lietuviams kurti. Mykolo Romerio pozicijos veikiausiai net nereikėtų pristatinėti, kadangi ji visai neblogai žinoma. Keliais žodžiais bandant ją apibūdinti, būtų galima pasakyti, jog Romeris įsivaizdavo Lietuvą įvairiais laikotarpiais pakankamai skirtingą, tačiau vienas esminių valstybės bruožu turėjo būti pilietiškumo pagrindais funkcionuojanti visuomenė, kuomet egzistuoja dialogai tarp įvairių tautybių atstovų, o viskas sprendžiama susitarimo pagrindu.

Ko gero kitokia Romerio poziciją būtų sunku įsivaizduoti, nes jo tapatybė ir jos pasirinkimas buvo problemiški: vokiečių kilmės aristokratų šeimos, perėmusios lenkiškąsias kultūrines tradicijas atstovas, tačiau pats gyvena Lietuvoje ir yra su ja beveik suaugęs. Kaip pasirinkti tautybę? Na nedaug trūko, kad jis mestų monetą…

Skaitant Romerį, nejučiom prisimeni, jog tai, kaip jis apibrėžė lietuvių visuomenėje vykstančius tautinius procesus, šiandieninei Lietuvai yra pakankamai aktualu, nes viešojoje erdvėje karts nuo karto pasirodo įvairios nuomonės apie lietuvių santykį su kaimynais, gyvenančiais tiek už sienos, tiek ir už sienos 🙂 Kitaip tariant, visai šalia ir už respublikos ribų. Apie vietinius idiotus, kurie gali reikšti nepasitenkinimą tautinių mažumų atžvilgiu kalbėti neverta, nes apie juos karts nuo karto primena spauda, kadangi pastarieji niekaip neišmoksta gyventi tyliai ir ramiai, nedemonstruojant agresijos kitų atžvilgiu. Iš ramiau praėjusių pozicijos demonstravimo priemonių ko gero buvo pasirodęs žemėlapis, kur aplink Lietuvos Respublika, nenurodant kas per objektai randasi už valstybės sienų buvo apvestas užrašas: laikinai okupuotos lietuvių žemės (gali būti, jog tas užrašas kažkiek skyrėsi, galėjo būti nurodyta, jog tai užimtos, galėjo būti nurodoma ne į tautą, bet į valstybę, t.y. Lietuvos, tačiau esmės tai beveik nekeičia). Ir naršydamas po Jutūbę radau tokį filmuką:

httpv://www.youtube.com/watch?v=QwIXA5nCySc&feature=related

Pasidžiaugiau, jog ne tik pas mus esti idiotų, o prisimenant Kuzmičių iš tų visų nacionalinių medžioklių, žvejybų ir t.t. pagalvoji, kad idiotų ne tik Rusijoje šimtmečiui į priekį užtaupyta. Juokinga, nes autoriai klijuodami Lenkijos, kokia ji turėtų būti ir kokius pakraščius reikėtų susigrąžinti mechaniškai sudėliojo į vieną vienetą šiuolaikinių Lenkijos, Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos, Latvijos, Estijos ir netgi Kaliningrado srities sudarančias teritorijas, ir pabandė suskaičiuoti, kokia galinga Lenkija šiuo metu būtų, jeigu tai būtų pasiekta (skaičiai gaunasi išties įspūdingi). Bet, kai geriau pagalvoji, tai neturi jokio istorinio pagrindo ir būtent tokia forma Lenkija niekada neturėjo potencialo susiformuoti. Ji niekada tiesiogiai nevaldė Prūsijos, Estijoje ir didžiojoje šiuolaikinės Latvijos dalyje Lenkijos ir LDK veikimas buvo epizodinis, o giliausias nustebimas apima pažvelgus į Ukrainą – ką bendro gali turėti kvaila ir arogantiška pozicija pavyzdžiui su Krymu, aš nelabai suprantu. Galiausiai vadinamųjų „kresų“ susigrąžinimo judėjimas nėra labai populiarus, tačiau gyvybingas. Ir tai bet kokiu atveju viena didžiausių Lenkijos gėdų.

Kaip mokė vklasė, užbaigiant tekstą, reikia pabandyti grįžti prie to, nuo ko jis buvo pradėtas, mano atveju nuo Romerio. Dienoraštyje užrašyta dainelė, populiari XX a. pradžioje. Kartais reikia dirbti ir su šypsena:

(daina buvo užrašyta, nes M. Romeris vardino savo augintus balandžius, o vienam buvo davęs vardą „Dig-Dig-Don“)

Įrašas gal kiek trumpokas, tačiau be jo apsieiti būtų pakankamai sudėtinga vertinant tiek žiniasklaidą, tiek ir blogosferą.

Kaip žinia, abiejuose barikadų pusėse vyksta intensyvios kovos (o gal tai sovietinės kalbėsenos pavyzdys, ir jokių kovų nevyksta, tačiau šiuo atveju man paprasčiau įsivaizduoti bent kiek įtemptesnį santykį, kuris neretai yra įvardinamas kaip konkurencija), tiek viena, tiek kita pusė turi išskirtinių asmenybių. Tai pasakytina tiek gerąja, tiek ir blogąja prasme. Tačiau būtent žiniasklaidos kokybės laipsniškas kritimas yra viena iš priežasčių, kodėl tinklaraščių rašymas yra aktualus šiomis dienomis – pasiilgstama kokybiško žodžio. Tai yra sveikintina ir tuo stebėti nereikėtų. Tai yra pats natūraliausias poreikis. Tačiau grįžkime prie pavyzdžių.

Kadangi pastaruoju metu pakankamai skambiai nuskambėjo vienos asabos straipsnis, kurios vardas ir pavardė yra daug maž Rūta Janutienė. Ko gero neverta pernelyg daug kalbėti, jog žmogus su pasaulių, kuris kartais yra vadinamas tikrovę, turi mažai sąsajų. Tiesiog jai nesigauna ir viskas. Tas paskutinysis straipsnis, pavadinimu „tuktuktuk“ yra išties apie tuksėjimo naudą ir žalą, ir jame viena asaba, absoliučiai neturinti humoro jausmo (nors kažkas sakė, kad jis juokėsi), buvo pavadinta stukačiumi, o be to buvo sugalvota ir dar daugiau epitetų. Tam tikros atplaišos iš šių dviejų personų diskusijos yra Pipedijoje, todėl per daug jos detalizuoti ir nereikėtų.

Man tik norėtųsi pastebėti vieną momentą: beveik žmogus, norėdamas šiek tiek įgelti ir pažeminti kitą beveik žmogų paėmė ir parašė, jog taip ir taip elgtis negražu. Kitaip tariant, stukačiumi būti negerai. Man net nelabai įdomu, kas ir kaip, tačiau beveik akivaizdus absoliutus nesusivokimas. Nekalbu apie tai, jog negražu afišuoti kažkieno veikiausiai sistemingai slepiamus mokesčius. Ir taip kalbėti, kada Lietuvoje išties gausu problemų su biudžetu ir nesurenkamais mokesčiais. Taip, agituoti save ir artimą savo, jog nedidelis mokesčių nuslėpimas yra gėris, o to paviešinimas yra blogis, vargu ar adekvatus šiandienos situacijai, kuomet asaba bando save pristatinėti dar ir kaip žurnalistę. Išties, šiek tiek prasilenkia su profesionalumu, o gal net ir su žurnalisto etika. Tačiau tai nėra didžiausia problema.

Ironiška, kad Grinevičiūtė, bandydama apkaltinti Račą save diskreditavo gerokai labiau, vien dėl pasirinktos kalbėsenos. Prikišdama sovietinės praeities rudimentus (net nežinau, kiek jie realūs), tuo pačiu ji pasinaudojo užribio žmonių retorikos formomis. Pavadindama Račą stukačiumi, ji lyg ir nustūmė jį ten, kur jam ir priklauso būti: į zonos „gaidyną“. Keisčiausiai tai, jog ji nesuvokia, jog eidama prieš Račą su tokia retorika ir demonstruodama tokią savo poziciją, ji save nuleidžia iki tokio paties zoninio lygio. Ji – tai tipiškas „bachūras“ (o moterų zonoje veikiausiai taip pat buvo ir hierarchija, ir terminai, kaip apibrėžti aukščiausią padėtį užimančias ponias ar paneles?). Net ir termino „bachūras“ panaudojimas nėra atsitiktinis, kadangi ji įsivaizduoja, jog nėra bet kas, o tikra boba su kiaušais ir netgi užsiiminėja tiriamąja žurnalistika. Ir tai labiausiai liūdina. Žurnalistai, kurie įsivaizduoja, jog yra žurnalistai, vargu ar tokiais gali būti pavadinti. Šiaip būtų įdomu pamatyti, jeigu jie (G ir R) pabandytų tokiu stiliumi pasikalbėti gyvai, nors, kaip žinia, Grinevičiūtė proteliu nepasižymi ir gyva diskusija tikrai nėra jai.

Garsusis epizodas:

httpv://www.youtube.com/watch?v=VVrwYNWzUVI

Linksmai liūdna, jog tokių žmonių yra ir blogosferoje ir jų galima priskaičiuoti pakankamai daug: Kantas, Karpienis ir t.t. Sąmonės srautai, nesuvokiant žodžio prasmės arba nesugebant sudėlioti normalaus rišlaus sakinio. Atsidavę vienos idėjos skleidimui, jie net nesuvokia, kad savąja kritika diskredituoja pirmiausiai save. Iš kitos pusės – internetai yra platūs, todėl tokius personažus galima lengva sąžine palikti užribyje.

Bendruoju požiūriu, visgi  tai išties yra problema. Tačiau yra ir skirtumas: blogosferos marginalai perdėm nesistengia atrodyti rimtais, jiems labiau reikia išsipasakoti… Ir jie tai puikiai padaro. Tačiau, kaip puikiai kažkada žodžius vklasė, jie neturi pasitikėjimo limito, nes niekas jo marginalams ir nebuvo suteikę (tikrai ne todėl, kad jį prarado). Ir šiuo atveju blogosfera išties turi pranašumą prieš žiniasklaidą: čia žmonės neslepia savęs ir juos perprasti pakankamai nesudėtinga…

Grumlinas pastaruoju metu pradėjo kabinti įdomią ir, ko gero, amžinai aktualią temą, susijusią su 1940 metų koloborantais. Nusistebėjęs dėl Antano Venclovos vertinimų ar Venclovų namų muziejaus. Tačiau Antano Venclovos situacija yra daugiau negu daugiaprasmiška. Kad jis suvokė, jog jo pasirinktas kelias santykiuose su Sovietų Sąjunga yra klaidingas, manau, jog yra pakankamai akivaizdu. Priešingu atveju vargu ar būtų užauginęs disidentą (turiu omenyje Tomą Vennclovą). Tai kaip jį vertinti? Kaip literatas jis tikrai neįspūdingas (Juozas Keliuotis teigė, jog ir netalentingas), kaip žmogus? Parsidavėlis ar vargšas naivuolis? Ko gero šiek tiek to, ir šiek tiek to, nors pragmatinis A. Venclovos požiūris į gyvenimą akivaizdžiai kalba, jog pirmasis epitetas labiau tinkamas. Visgi Venclovų namai, bent jau mano nuomone, pilnai turi teisę egzistuoti, dėl Tomo Venclovos. Ar reikalingas akcentas, kalbant apie jo tėvą? Juk tik taip galima suprasti aplinką, kurioje jis augo.

Kalbant apie 1940 metų delegaciją, galima paminėti, jog A. Venclova literatų tarpe yra tipingas pavyzdys, nes tik Liudas Gira iš Maskvon vykusių literatų neturi savo muziejaus. Ir Petro Cvirkos, ir Salomėjos Nėries memorialiniai muziejai stovi su jų gyvenimu susijusiose vietose. Dėl Salomėjos Neries ir Petro Cvirkos muziejų poreikių galima ginčytis (kaip ir apskritai dėl muziejaus poreikio šių dienų visuomenėje), tačiau dėl jų vietos lietuvių literatūroje? Abu talentingi. Abu paliko pakankamai žymų pėdsaką. Abu koloborantai. Jeigu Salomėja iš tiesų buvo pakankamai naivi ir romantiška, tai Cvirką vertinti daug sudėtingiau. Aš nesiimčiau jų nurašyti dėl literatūrinio palikimo. Reikia prisiminti, jog šiuo klausimu buvo keliama ne viena diskusija, ir niekas iš jų nėra laimėjęs. Akivaizdu, jog jų vieta gali būti tik literatūros rėmuose. Ten jie ir turi būti izoliuoti.  Būtų gerai, jeigu šių antiherojų paminklai stovėtų Grūto parke, o paminklinės lentos būtų nukabinėtos.

Tačiau didžiausia problema yra netgi ne  juose. Blogiausiai, jog atsiranda personažų, kalbančių, jog beveik bet kokia veikla tuo metu buvo „darbas Lietuvai“. Tai nėra vien tik AMB citata, tai ištisa ideologija, kuri slepia koloboravimo juodąją pusę. Buvusiems komunistams labiausiai reikėjo tokios ideologijos, kad galėtų prisitaikyti. Juk jeigu dabar sugrįžtu raudonoji revoliucija, būtent jie pirmiausiai būtų įvardinti kaip buržuazinis elementas, nes tai, ką darė partijos nariai Sovietų Sąjungos žlugimo metu, leido jiems tapti jeigu ne politiniu, tai ekonominiu Lietuvos elitu. Sutelkę didžiausią kapitalą jie pamiršo komunistinę ideologiją. Ir tai tik dar kartą įrodo, jog tai buvo ydingos sistemos ydingas produktas. Jog jiems nebuvo svarbios idėjos, o tik pragmatiniai interesai. Tokie žmonės nei tada, nei dabar nedirbo Lietuvai. Jie dirbo sau. Lyginant su jais, tie pusiau idėjiniai rašytojai atrodo visiškai nekaltai.

Šiuo atveju aš beveik sutikčiau su Romualdu Ozolu, jog reikėjo uždrausti bet kokias galimybes buvusiems komunistams toliau veikti politikoje. Pridurčiau, jog reikėjo apriboti ir jų ekonomines teises (uždrausti dalyvauti ekonominių objektų privatizavime: jeigu žmogus turi verslininko savybes, jis pats galėjo sukurti verslą, pradėdamas nuo nulio). Tačiau Aukščiausioje Taryboje (tai kas vėliau buvo pavadint Atkuriamuoju Seimu) buvo pakankamai didelis komunistų skaičius (Sąjūdžio narių taip pat). Nepaisant to, jog rinkimus laimėjo Sąjūdis, komunistai vistiek sudarė daugumą. O tai ir buvo priežastis, kodėl Lietuva nuo šių atliekų taip ir neatsikratė.

Visgi blogiausia yra tai, jog pastaraisiais metais, visokie marginalai, vadinantys save politiniu elitu, pradėjo sistemingai kalbėti, jog jų indėlis į Lietuvos ir lietuviškumo išsaugojimą yra didžiausias ir pats nuostabiausias. Ko gero viso šio ciniško diskurso viršūnė buvo Paleckių šeimos pasisėdėjimas LRT eteryje, kalbantis apie tai, koks nuostabus buvo Justas Paleckis, tėvas ir senelis (veiksmas vyko prieš pora metų), kaip jis padėjo Lietuvos žmonėms, gelbėjo nuo tremties ar susidorojimų kitais būdais. Nieko ironiškiau nėra, kaip šie ciniški pastebėjimai, žmogus vadovavo delegacijai, kuri prašė priimti Lietuvą į SSRS, o jo palikuoniams yra suteikiamas valstybinės televizijos eteris, kad jie šią padugnę pašlovintų. Ką galima pasakyti apie jo pastangas išgelbėti žmones nuo represijų? Jeigu kažkas kreipėsi į Justą Paleckį, tai jau buvo pakankamai artimi žmonės. Nesakau, kad jie tokie buvo, jie tapo tokiais vizito metu, ir J. Paleckis neturėjo kitos išeities, kaip jiems padėti, nes jeigu jis leis represuoti kažką iš savo aplinkos, tolesni įtarimai krenta ant jo, taigi, jo pagalba buvo pirmiausiai pasirūpinimas savo paties interesais. Ir tokiame kontekste, literatai, lyginant su šiais marginalais, tikrai nėra patys blogiausi žmonės.