Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Sėdėjau ir skaičiau Mykolo Romerio dienoraščio fragmentus (žadama išleisti jau 4 jo dienoraščių knygą, kurioje patalpinama 3 – 5 dienoraščių tomai), apie tai, kaip ir kokią valstybę reiktų lietuviams kurti. Mykolo Romerio pozicijos veikiausiai net nereikėtų pristatinėti, kadangi ji visai neblogai žinoma. Keliais žodžiais bandant ją apibūdinti, būtų galima pasakyti, jog Romeris įsivaizdavo Lietuvą įvairiais laikotarpiais pakankamai skirtingą, tačiau vienas esminių valstybės bruožu turėjo būti pilietiškumo pagrindais funkcionuojanti visuomenė, kuomet egzistuoja dialogai tarp įvairių tautybių atstovų, o viskas sprendžiama susitarimo pagrindu.

Ko gero kitokia Romerio poziciją būtų sunku įsivaizduoti, nes jo tapatybė ir jos pasirinkimas buvo problemiški: vokiečių kilmės aristokratų šeimos, perėmusios lenkiškąsias kultūrines tradicijas atstovas, tačiau pats gyvena Lietuvoje ir yra su ja beveik suaugęs. Kaip pasirinkti tautybę? Na nedaug trūko, kad jis mestų monetą…

Skaitant Romerį, nejučiom prisimeni, jog tai, kaip jis apibrėžė lietuvių visuomenėje vykstančius tautinius procesus, šiandieninei Lietuvai yra pakankamai aktualu, nes viešojoje erdvėje karts nuo karto pasirodo įvairios nuomonės apie lietuvių santykį su kaimynais, gyvenančiais tiek už sienos, tiek ir už sienos 🙂 Kitaip tariant, visai šalia ir už respublikos ribų. Apie vietinius idiotus, kurie gali reikšti nepasitenkinimą tautinių mažumų atžvilgiu kalbėti neverta, nes apie juos karts nuo karto primena spauda, kadangi pastarieji niekaip neišmoksta gyventi tyliai ir ramiai, nedemonstruojant agresijos kitų atžvilgiu. Iš ramiau praėjusių pozicijos demonstravimo priemonių ko gero buvo pasirodęs žemėlapis, kur aplink Lietuvos Respublika, nenurodant kas per objektai randasi už valstybės sienų buvo apvestas užrašas: laikinai okupuotos lietuvių žemės (gali būti, jog tas užrašas kažkiek skyrėsi, galėjo būti nurodyta, jog tai užimtos, galėjo būti nurodoma ne į tautą, bet į valstybę, t.y. Lietuvos, tačiau esmės tai beveik nekeičia). Ir naršydamas po Jutūbę radau tokį filmuką:

httpv://www.youtube.com/watch?v=QwIXA5nCySc&feature=related

Pasidžiaugiau, jog ne tik pas mus esti idiotų, o prisimenant Kuzmičių iš tų visų nacionalinių medžioklių, žvejybų ir t.t. pagalvoji, kad idiotų ne tik Rusijoje šimtmečiui į priekį užtaupyta. Juokinga, nes autoriai klijuodami Lenkijos, kokia ji turėtų būti ir kokius pakraščius reikėtų susigrąžinti mechaniškai sudėliojo į vieną vienetą šiuolaikinių Lenkijos, Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos, Latvijos, Estijos ir netgi Kaliningrado srities sudarančias teritorijas, ir pabandė suskaičiuoti, kokia galinga Lenkija šiuo metu būtų, jeigu tai būtų pasiekta (skaičiai gaunasi išties įspūdingi). Bet, kai geriau pagalvoji, tai neturi jokio istorinio pagrindo ir būtent tokia forma Lenkija niekada neturėjo potencialo susiformuoti. Ji niekada tiesiogiai nevaldė Prūsijos, Estijoje ir didžiojoje šiuolaikinės Latvijos dalyje Lenkijos ir LDK veikimas buvo epizodinis, o giliausias nustebimas apima pažvelgus į Ukrainą – ką bendro gali turėti kvaila ir arogantiška pozicija pavyzdžiui su Krymu, aš nelabai suprantu. Galiausiai vadinamųjų „kresų“ susigrąžinimo judėjimas nėra labai populiarus, tačiau gyvybingas. Ir tai bet kokiu atveju viena didžiausių Lenkijos gėdų.

Kaip mokė vklasė, užbaigiant tekstą, reikia pabandyti grįžti prie to, nuo ko jis buvo pradėtas, mano atveju nuo Romerio. Dienoraštyje užrašyta dainelė, populiari XX a. pradžioje. Kartais reikia dirbti ir su šypsena:

(daina buvo užrašyta, nes M. Romeris vardino savo augintus balandžius, o vienam buvo davęs vardą „Dig-Dig-Don“)