Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Vienas blogosferos atstovas priminė mano jau tapųsi senu pažadą, kuomet Skirtumui įsipareigojau patiekti įrašą apie Lietuvos lenkus, bandant atsakyti į klausimą, kas tai per keistas darinys ir ko jie tokie ypatingi. Šis priminimas buvo savalaikis, kadangi Lietuvos ir Lenkijos derybos dėl švietimo įstatymo strigo, o Lietuvos Respublikos vyriausybė, kaip visada, nesugebėjo net parodyti kozirius, kuriuos turėjo šiame žaidime. Be jokios abejonės, tai galėjo būti viena iš tų akimirkų, kai istorikai galėjo sublizgėti, bet atsitiko kaip visada – Lietuvos atstovai derybose apskritai pamiršo, kad juos turi. Taigi, apie Lietuvos lenkus, šiek tiek iš toliau, pabandant aptarti pačią problemos genezę.

Taip, reikia pasakyti, jog tai pirmiausiai kultūrinis reiškinys, tik XX a. pradžioje virtęs politinę problema. Kaip jau buvo minėta, laikyti Lietuvos lenkus lenkais (t.y. tokiais pačiais kaip Lenkijos lenkai, kuriuos mūsiškiai dar visai neseniai vadino koroniažais) yra klaida. Lygiai tokia pati klaida būtų juos laikyti lietuviais. Klausimas, ar jie kalba lietuviškai, keliamas pavėluotai, didžioji dalis jų supranta mūsų kalba, neretai akcentą (ypač jaunimo tarpe) gali išgirsti tik gerai ištempęs ausis. O senoji karta? Čia jau priklauso nuo žmogaus nuostatų, bet esant reikalui, visą laiką bus galima susikalbėti, tarp kitko, pakankamai nesudėtingai, jeigu tik nebus išankstinių nuostatų. Šis faktorius ne mažiau svarbus, bet apie jį vėliau.

Taigi, kas tie Lietuvos lenkai? Be jokios abejonės, pirmiausiai tai LDK bajorija, kuri nuo XVII a. buvo pradėta veikti polonizacijos procesų, kurie ėjo gilyn vertikaliai, pirmiausiai paliečiant didikus, vėliau bajoriją, galiausiai ir miestiečius bei valstiečius. Pastarieji buvo priversti komunikuoti su aukštesniuoju sluoksniu, naudojant jų kalbą, galiausiai realiai jų tarpe funkcionavo dvikalbystė.  Net ir XIX a. pabaigoje Mykolas Riomeris rašė, kad jam užteko kontaktų su aplinka, tam, kad lietuvių kalbą išmoktų neblogai, keliais dešimtmečiais vėliau panaši situacija kartojosi ir su Czeslawu Miloszu. Išties, polonizacija nebuvo tokia stipri, kokia atrodo. Apie tai kalba ir 1794 metų sukilimo lietuviškieji atsišaukimai į tautą: jeigu bajorija 100 proc. suprato lenkiškai, kam apskritai prireikė šių raštų, nes jie buvo adresuoti ir LDK bajorams? Akivaizdu, jog situacija nebuvo tokia beviltiška lietuvybės atžvilgiu. Tačiau didžiausi pokyčiai sekė vėliau, po Abiejų Tautų Respublikos žlugimo…

Nustojus būti savosios valstybės šeimininkais, buvusią LDK visuomenę perliejo kelios kolektyvinių krizių bangos, pirmiausiai identiteto krizė – nebeliko Lietuvos, nebeliko Lenkijos, todėl žmonės, kurie paskutinius 400 metų formavo pilietinę tradiciją, siekdami įprasminti savo dalyvavimą politiniame gyvenime, dalyvaujant seimelių gyvenime, nustojo jaustis piliečiais. Ši krizė buvo pirmoji ir viena svarbiausiųjų, kadangi pilietiškai mąstantis žmogus turėjo pasirinkti savo pilietybę. Ne vienas iš jų pasirinko būti rusas, nors Oginskio polonezo motyvus žinojo puikiai, leisdamas sau juos paniūniuoti. Tai toli gražu nereiškė, jog lietuviškumo ar lenkiškumo buvo atsisakoma, tiesiog savivokos kontūrai buvo labai trapūs ir juo buvo galima be didesnių problemų peržengti.

Sekanti krizė buvo susijusi su lojalumu. Piliečiai, įpratę ginti savo valstybę ir tuo kuo jie tiki XIX a. gyveno tokiomis sąlygomis, jog reikėjo šiuos principus keisti. Turint valstybingumo idėją, reikėjo dėl jos kovoti, tačiau norint kovoti, reikėjo sulaužyti duotą priesaiką. Čia antroji problema, su kuria susidūrė buvusieji LDK palikuoniai, kadangi valstybė, kaip vertybė, atrodė kaip siekiamybė, tačiau įmanoma. Pirmojoje šio amžiaus pusėje, kiekviena karta išgyveno po sukilimą. Lietuviškoji bajorija iš įpročio sekė, kokios nuotaikos buvo Varšuvoje, taip formuodama tradicijos tęstinumą, tačiau tuo pačiu metu pamiršdama, jog santykis su Varšuva yra kitoks negu buvo anksčiau. Į jos pusę galima tik žiūrėti, bet ne daugiau. Susiklosčiusi situacija nulėmė tai, kad kelių kartų aktyviausi atstovai buvo represuojami, o tuo pačiu susiformavo įprotis žiūrėti, kokios nuotaikos Lenkijoje. Lietuvos lenko formavimosi procese tai buvo dar vienas probleminis taškas.

Iš principo persidengiant šioms dviems kolektyvinėms krizėms, žvilgsnis į Varšuvą krypo vis smarkiau, pirmiausiai tai buvo laikas, kai galutinai sunyko buvusi gaji LDK lotyniškoji kultūra, tekstai, tam jog būtų prieinami platesnėms masėms buvo pradėti rašyti lenkiškai. Galiausiai veikė ir buvusios sostinės pavyzdys. Tai, jog šiandien nepasidalinama Mickevičiumi, yra būtent šių krizių padarinys. Tačiau… Mickevičius buvo viena ryškiausių to meto figūrų (galima prisiminti ir joj tapatybės problemas, kaip jis jas formulavo – galiausiai atsisakydamas lenkiškumo ar lietuviškumo, o save įvardindamas kaip Europos pilietį), bet ne vienintelė. Lietuvos lenkai tuo metu kūrė savitą kultūrą, nors ir savo forma primenančią koroniažų, tačiau ta forma buvo tik kalba. Turinys buvo kitas, kadangi buvo skatinamas patriotiškumas, tačiau jis buvo orientuotas į LDK. Čia glūdi vienas ryškiausių skirtumų, iš kurio susiformavo visai skirtingas pasaulėvaizdis.

Visgi problemos prasidėjo dar to paties XIX a. pabaigoje, tautinio atgimimo laikotarpiu, kai buvo pradėti kurti atlietuvnimo ir sulenkinimo koncepcijos. Lietuvos lenkai, tarp lietuvių ir lenkų konflikte atsidūrė kaip tarp dviejų girnapusių. Sentimentai ir visiškai kitoks patriotizmas. Šie prieštaravimai iš principo draskė nesusiformavusią tautą. Tiesa, tik jie patys ir matė galimybe pabandyti sugyventi: Lietuvos nacionalistai aiškino, jog tai tautos šaka, kurią reikia arba nukirsti, arba prigydyti prie medžio, Lenkijos endekai teigė, jog reikia pasiekti galutinį dominavimą kresuose (taip pat ir Vilnijoje), todėl Lietuvos lenkų krajovcinės idėjos buvo grynai utopinės, nes spaudimas buvo pernelyg didelis iš abiejų pusių, apsisprendimas gimdavo labai netikėtomis aplinkybėmis.

Galiausiai visi žinome kaip viskas išsisprendė: Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą, kaip Lietuvos lenkų kultūros židinys jis pradėjo nykti, kadangi prasidėjo intelektualų judėjimas iš jo. Dvikalbiškumo (kaip ir dvigubos tapatybės) principas buvo pažeistas, Vilnius buvęs kultūriniu centru, Lenkijos sudėtyje sparčiai provincialėjo. Lenkiškumas (atmetus genetinius ryšius) pradėjo dominuoti. Galiausiai, paskutinės netektys susijusios su antruoju pasauliniu karu, kuomet Vilniaus universiteto profesūra pasitraukė ar buvo fiziškai sunaikinta, o pasibaigus karui prasidėjo lenkų repatriacijos akcijos. Svarbiausia, jog kolūkiuose gyvenantys lenkai sovietams nebuvo problema, problema buvo paskutiniai išsilavinę žmonės, užsilikę Vilniuje. Aišku, visų surinkti nesugebėjo, bet tai, kuo rėmėsi Lietuvos lenkai, buvo iš principo sunaikinta. Galiausiai net ir savoka pradėjo nykti, jeigu nelaikysime jos visiškai išnykusia. Nes Lietuvoje buvo palikti didžiąja dalimi lenkų marginalai. Štai čia ir įvyko didysis lūžis, atvedęs prie dabartinės situacijos, kada Lietuvos lenkais (galbūt buvusiais) pradedama manipuliuoti, o šie tokioms manipuliacijoms pasiduoda.

Kalbant apie Lietuvos metraščių legendinę dalį, galima iškart užduoti klausimą, ar apskritai verta kalbėti? Šis bandymas pasižiūrėti pirmiausiai skirtas tam, jog būtų surastas atsakymas sau pačiam, ar ši tyrimų kryptis yra nors kiek perspektyvi. Todėl šis darbas yra skirtas daugiau sau pačiam, negu auditorijai.

Lietuvos metraščių tyrinėjimai prasidėjo dar XIX amžiaus pradžioje, pradedant iškeltu klausimu, ar Motiejus Strijkovskis galėjo naudotis net dvylika Lietuvos metraščių, rašydamas savo kroniką. Klausimas atrodė pakankamai pagrįstas, kadangi pati Lietuva dar visai neseniai pažino raštą, tai apie kokius senus metraščius būtų galima kalbėti XVI a. pabaigoje? Jeigu tokia informacija patikima, tai geriausiu atveju tektų pripažinti, jog Motiejus Strijkovskis neskyrė lietuviškų ir rusiškų metraščių. Tačiau netrukus Ignas Danilevičius paskelbė apie pirmą Lietuvos metraštį (Supraslio nuorašą), o iki XIX a. pabaigos susidarė pakankamai ilgas atrastų metraščių sąrašas.

Po I. Danilevičiaus publikacijos, abejonių, dėl Lietuvos metraščių pasiliko gerokai mažiau, o tyrinėtojų sąrašas šia tema susidarė ganėtinai platus. Siekiant racionaliai panaudoti vietą, manyčiau, jog čia  ne vieta aptarinėti plačiau jau atliktus tyrimus, kadangi tai būtų atskiro pranešimo tema. Visgi negalima nepaminėti, jog šioje srityje darbavosi tokie žymūs tyrinėtojai kaip St. Smolka, A. Prochaska, I. Tichomirovas, J. Jakubovskis, N. Ulaščikas ir t.t. Lietuvos istoriografijoje šis klausimas taip pat buvo keliamas, galima išskirti M. Jučo, R. Jaso ir K. Gudmanto darbus, skirtus tiek pačių metraščių šaltiniotyriniams aspektams aptarti, tiek ir atskirų problemų sprendimams.

Reikia pažymėti, jog Lietuvos metraščių legendinės dalies panaudojimas istoriografijoje yra sąlyginis. Po to, kai T. Narbuto istorija buvo pripažinta romantizuota kompiliacija, į Lietuvos metraščius ir jų legendinę dalį žiūrima pakankamai atsargiai. Legenda, kaip istorijos šaltinis aprašomiems laikams analizuoti iš principo nefunkcionuoja. Tačiau istorikus ir domina atskiri šio šaltinių komplekso elementai, pavyzdžiui, lietuvių kilmės iš romėnų legenda, jos susiformavimas ir užrašymas. Tačiau šiuo atveju tiriamas geriausių atveju XV a. lietuvių mentalitetas, jų santykis su europine kultūra, idėjų sklaida ir panašios problemos, bet pats pasakojimas, kaip įvykių šaltinis yra vienareikšmiškai atmetamas, kadangi jis atrodo absoliučiai neįtikinamas.

Šiame kontekste beveik absurdiškai pasirodo Gintaro Beresnevičiaus darbas, skirtas Palemono legendos analizei. Kaip religijotyrininkas, jis išsako pakankamai įdomias, istorikams beveik nepriimtinas pastabas, šios legendos atžvilgiu: legenda kaip religinis darinys turi analogus, aiškinant tautos kilmę; yra pakankamai įrodymų, jog būtų galima teigti, jog apie baltiškąją erdvę Romoje buvo visai neblogai žinoma, o ir Roma baltams nebuvo „terra incognita“, galiausiai yra pateikiamas pastebėjimas, jog politinės aplinkybės Romoje galėjo iššaukti elito reakciją, kuomet dalis jo nutartų pasitraukti ten, kur imperatoriaus galia jų nebepasiektų.

Aišku, G. Beresnevičius neteigia, jog tokia romėnų kelionė tikrai įvyko ar kad jie atvykę šia sukūrė valstybę, kuri vėliau pavirto Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste. Tačiau teiginys, jog pati kelionė galėjo būti, nepaisant to, jog didesnės įtakos ji negalėjo padaryti, atrodo pakankamai gluminantis. Ne mažiau glumina ir tai, jog pati lietuvių iš romėnų kilmės legenda yra pakankamai vienalytė, Dlugoszo siūlomos alternatyvos lietuviams XV a. jau netiko, o atskirų nuotrupų, apie jos egzistavimą G. Beresnevičius įžvelgia jau XIII – XIV a. šaltiniuose. Dėl to Lietuvos metraščių legendinėje dalyje ji atrodo kaip atskiras pasakojimas, sunkiai besisiejantis su likusią metraščio dalimi. Toks požiūris verčia dar kartą peržiūrėti Lietuvos metraščių legendinę dalį ir permąstyti jos panaudojimo galimybes.

Lietuvos metraščio legendinę dalį, atmetus pasakojimą apie Palemoną, galima laikyti pasakojimu nuo Lietuvos valstybės susikūrimo iki Gedimino valdymo, kada matomas lūžinis laikotarpis (į jį patenka tiek realus Gedimino žygis į pietvakarių Rusią, tiek ir legenda apie Vilniaus miesto įkūrimą), nors pati legendinė dalis, pagal logiką apimą ir Gedimino valdymo laikotarpį: kadangi nuo Gedimino mirties pasakojimas turi pakankamą pagrindą, nes plačiai buvo panaudotas Lietuvos metraščių trumpasis sąvadas prasidedantis Gedimino testamentu, tačiau ir Algirdo (ir vėlesniais laikais) valdymo laikotarpiu pasitaiko žinių, kurios kelią abejonių ir yra sunkiai patikrinamos, visgi, jos vienaip ar kitaip pasiduoda analizei kitų šaltinių kontekste.

Žinoma, jog Lietuvos metraščio legendinė dalis konstruota iš gabalų: pasakojimas apie Mindaugą paimtas iš Ipatijaus metraščio, Palemono legenda taip pat yra atskiras vienetas (bet kokiu atveju turėjo pradėti funkcionuoti anksčiau, negu buvo pradėta užrašinėti legendinė dalis), aiškiai išsiskiria legendos apie Vilniaus įkūrimą ar Šventaragį. Galima prisiminti ir V. Pašutos hipotezę apie Naugarduke rašytą metraštį. Jame turėjo būti gausu patikimos informacijos apie XIII a. Lietuvą, nors šia hipoteze ir abejojama. Bandant išskaidyti Lietuvos metraščio legendinę dalį (kas reikalauja atskiros analizės) ir net neatliekant gilesnės analizės, tampa akivaizdu, jog jame galima ieškoti pakankamai autentiškų žinių, tačiau tai yra sudėtingas, o tuo pačiu ir pavojingas (vengiant prisirišti prie savo hipotezių) darbas. Galima prisiminti kelis tokius atvejus Lietuvos istoriografijoje.

Ryškiausias pavyzdys, kuomet Lietuvos metraščio legendinė dalis tapo pirminiu šaltiniu buvo Romo Batūros darbas, skirtas Lietuvos ir Aukso ordos „kovoms“, nors reikėtų sakyti santykiams, nagrinėti. Šis tyrinėtojas vienas pirmųjų ėmėsi nagrinėti iki tol nenagrinėtą temą. Tačiau greta tradicinių šios temos šaltinių, taip pat pakankamai daug rėmėsi ir Lietuvos metraščių legendinę dalimi.

Išanalizavęs juose pateikiamą informaciją apie Lietuvos ir totorių ankstyvuosius susidūrimus, Romas Batūra padarė išvadą, jog tai realių įvykių aprašymas. Dėl pačio teiginio Lietuvos istoriografijoje yra diskutuojama, tačiau tam, jog pasiekti galutinę pergalę, nei vienai, nei kitai pusei argumentų iki galo neužtenka. Visgi didžiausia R. Batūros problema šiame kontekste nėra jo pateiktos išvados (jos yra galimos, tiesiog laikotarpis reikalavo išvadas formuluoti tiksliai, nepasiliekant vietos abejonėms). Problema atsirado tuomet, kuomet tyrinėtojas hipotetiniais teiginiais remdamasis bandė pagrįsti vėlesnius teiginius, pilnai neįvertindamas tikimybės, jog Lietuvos metraščiuose gali būti pateikiama ir klaidinga informacija.

Dėsninga yra ir tai, jog nuosekliausias Romo Batūros kritikas Edvardas Gudavičius pats analizavo kai kuriuos Lietuvos metraščio legendinės dalies fragmentus, juos pateikdamas (nors ir rezervuotai), kaip argumentus savo hipotezėms pagrįsti (taip Vilniaus įkūrimo legenda tapo vienu iš „diarchijos“ hipotezę pagrindžiančiu argumentu). Toks požiūris į santykį su šaltiniu yra atsargesnis, tačiau istoriografijai iš jo naudos nėra labai daug, kadangi pati hipotezė apie diarchiją Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje laikoma negyvybinga.

Kaip bandymas integruoti Lietuvos metraščių legendinės dalies pasakojimą laikytinas ir Tomo Baranausko monografijos, skirtos Lietuvos valstybės susiformavimui. Jis nuosekliai peržiūrėjo informaciją, bandydamas surasti atitikimus žinomus iš šaltinių, ir tai pakankamai neblogai pavyko. Tačiau platesnio metraščio teksto panaudojimo ar jo analizės nėra. Priežastis aiški: tema perdėm sudėtinga, o jeigu remtis ne itin patikimais šaltiniais, tai būtų tik dar vienas argumentas oponentams pažymėti silpnąsias vietas. Todėl Lietuvos metraščio medžiaga buvo beveik nepanaudota, argumentuojant, jog legendų patikimumas yra menkas ir t.t. Išvados galėjo siekti gerokai toliau, jeigu diskutavimo kultūra Lietuvoje būtų įvardintina kaip kultūra.

Kalbant apie Lietuvos metraščių legendinę dalį, jų panaudojimo galimybes, būtina pažymėti vieną išskirtinį epizodą: Gedimino žygį į pietvakarių Rusią ir Voluinės bei Kijevo užėmimą. Šią žinutę pirmasis pabandė išsamiau paanalizuoti Romas Batūra, jis nustatė chronologiją, pabandė suderinti su kitais žinomais šaltiniais ir nustatė, jog tai realus įvykio aprašymas. E. Gudavičius teigė, jog būtent ši R. Batūros analizė leidžia kalbėti apie lūžį legendinėje dalyje. Tai, galima sakyti, įvedė Lietuvos metraščio fragmentus į mokslinę apyvartą. Nepaisant kai kurių R. Batūros klaidų, ji pradėjo funkcionuoti. Sekantį žingsnį padarė S. C. Rowell, dar kartą perskaitęs legendos žinutę ir nustatęs, jog kituose šaltiniuose nėra nieko, kas ją galėtų paneigti, pripažindamas, jog ji yra pakankamai autentiška. Šis tyrinėtojas taip pat ištaisė kai kurias R. Batūros klaidas, nors taip pat paliko ir neatsakytų klausimų. Todėl akivaizdu, jog rašant Lietuvos metraščius, o taip pat konstruojant jų legendinę dalį, buvo pasinaudota kažkokiais šaltiniais (kas yra neabejotina) arba pakankamai tikslia pasakojamąja tradicija.

Visa tai verčia dar kartą atidžiai peržiūrėti Lietuvos metraščių legendinę dalį, o šiuo atveju – Lietuvos ir Rusios santykius joje. Pirmiausiai reikėtų pasakyti, jog platesnė Lietuvos metraščio analizė reikalautų monografijos, todėl šis atidesnis pažiūrėjimas yra tik bandymas sustrukturuoti metraščio žinias.

Galima pažymėti, jog Lietuvos metraščio legendinėje dalyje išsiskiria trys Lietuvos ir Rusios santykių grupės: kariniai konfliktai, teritorijų užvaldymas, vietinių dinastijų sukūrimas. Jau vien iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog visos jos yra logiškos, patvirtinamos alternatyviais šaltiniais: Lietuvos ir Rusios santykiai prasidėjo kariniais susidūrimais, priešingai, nei tai aprašoma Rusios metraščiuose, Lietuvos metraščiai pateikia vaizdą iš priešingos pusės, kitaip tariant lietuvių iniciatyvas. Tuo tarpu Lietuvos sklaida į Rusią, šiame šaltinių komplekse pakankamai neblogai aprašyta, nors patikslinimo taip pat reikalautų.

Galiausiai reikia pastebėti, jog lietuviškų dinastijų įkūrimas Rusioje taip vykęs procesas: žinome apie XIII a. Polocke ir Pskove valdžiusius kunigaikščius iš Lietuvos. Tačiau daug svarbiau yra kitos žinios: Mindaugas į Rusią siuntė savo giminaičius, kad šie ten užsiimtų sau žemes. Ai galima laikyti pakankamai dėsningu įvykiu, todėl kieno ir kokia reminiscencija laikytinas kelių dinastijų įsikūrimas netoli Lietuvos ribos buvusiose žemės, yra klausimas, kuris turi būti keliamas.

Apibendrinant galima pasakyti, jog Lietuvos metraščio legendinę dalį galima analizuoti, tereikia rasti metodą. Tai, jog jis pasiduoda analizei, yra akivaizdu, panagrinėjus Gedimino žygio į pietvakarių Rusią aprašymą, tačiau žinias apie ankstesnius laikus yra daug sudėtingiau patikrinti. Galima bandyti tikrinti Rusios ir Lietuvos santykius, tačiau tai yra tik vienas iš klaustukų, o tyrimą reikia atlikti kompleksiškai.

Pranešimas bus skaitomas Krokuvos Jogailaičių Universitete.