Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Šiandien spėjau sužinoti vieną svarbų dalyką – esu nekompetetingas. Šiandien  sužinojau netgi daugiau, esu dvigubai nekompetetingas. Tiesiog pasakyti tai nėra sudėtinga, dažniausiai aš taip pats pasakau apie save, kur matau, jog mano profaniškas požiūris yra visiškai niekam neįdomus, net ir man pačiam. Tiesiog kartais tenka pasisakyti ir tokiais klausimais, kuriuose aš nieko neišmanau, tačiau man jie yra aktualūs, o logika yra universali, todėl kartais leidžiu sau taip elgtis. Tačiau šiandien buvo atmestos dvi paraiškos, kurias buvau surašęs. Abi iš mano srities, todėl užvirė lengvas kakutis, kuris garais pradėjo veržtis per ausis. Bet, kaip visada, nėra to, ko negalėtų sutvarkyti tabako dūmas ir lengvas parūkymas. Sutvarko viską, išskyrus virškinimo sistemą, todėl pridursiu, kad  dalimi sistemos turinio pabandysiu pasidalinti šioje erdvėje. Taigi, esant idealioms sąlygoms, šiek tiek aptapšnosiu, sužaisdamas idealią strazdanėlių partiją…

Galima tiesiog sakyti, jog viskas yra netiesa, bet Jūs, negerbiamasis, darot gėdą, todėl džiaukitės, kad esate ononimas

Pradėti reikia iš pradžių, sudalyvavau dviejose paraiškose, kur man buvo išdidžiai parodytas vidurinysis kairės rankos pirštas, o paskui ir dešinės. Taigi, kad vienas pirštas bus parodytas, aš tai numaniau. Tiesiog argumentas nepatiko – dar anksti… Taip, taip nusprendė ekspertai. Net nežinau, kaip paaiškinti savijautą, kai gauni tokį atsakymą, kurio niekas nesiruošė atsiųsti. Tiesiog skamba šiek tiek įžeidžiančiai. Ką reiškia, dar anksti? Jeigu visu reikalavimus iš principo atitinki, bet kai panaudojamas toks argumentas, mažų mažiausiai neracionalu. Tokio atsakymo paprasčiausiai nesitikėjau, tačiau kai panaudojami tokie argumentai, viską galima vertinti tik ironiškai. Su šypsena, šiek tiek ramindamas save, jog tai ne pasaulio pabaiga (nors arti to), tačiau pats principas nepatiko ir tiek. O galiausiai, galiu ir sutikti, išties, dar anksti. Visgi norėtųsi konkretesnės ir tobulesnės kritikos mano kompetencijos atžvilgiu.

Antrasis atvejis buvo apskritai tobulas. Ekspertu dirbęs žmogus pademonstravo nuostabų požiūrį į tai, kokį darbą jis dirba. Aš nežinau, kas jis, bet norėtųsi, jog tokio žmogaus paprasčiausiai neliktų, nes sėdėjau ir galvojau, kaip įvertinti žmogų, kuris vertina tyrimų kryptį, visiškai joje nesusigaudydamas. Galiu tai pasakyti drąsiai ir nesivaržydamas, galiu jam pasakyti tai į akis, netgi norėčiau turėti tokią galimybę, deja, jos nėra, nes ekspertams garantuojamas visiškas anonimiškumas. Tai nėra blogai, tačiau tai sukelia kitą problemą – jis visiškai atpalaiduojamas nuo atsakomybės ir gali elgtis kaip nori. Todėl nors ir anonimiškai, galiu drąsiai pasakyti, jog jis ta laisve naudojosi siekdamas patenkinti savuosius korupcinius interesus. Tai galiu nesudėtingai įrodyti, nes jam pritrūko originalumo, bandant sugalvoti kažką naują, todėl panašius argumentus sudėliojo ne vienoje paraiškoje. Tai jau kelia įtarimą. Karpatų žydas pasakytų, jog reikia šalin vyti tokius melagius, tačiau aš taip pasielgti negaliu. Tokios taisyklės.

Nepaisant visko, aš galiu šiandien pasakyti tokį paprastą faktą – ten, kur aš dirbu, ten aš atiduodu visą save, todėl abejoti mano kompetencija mano srityje yra mažiausiai nepadoru. Aš galiu pasakyti, jog turiu kelioliką straipsnių, esu sudalyvavęs keliolikoje konferencijų kaip pranešėjas, interesų diapazonas platus, todėl ekspertas, įvardindamas mane kaip nekompetetingą, padarė didelę klaidą. Vien jau tai, kad nesugebėjo perskaityti CV ir susieti atskirų bibliografinių pozicijų su tyrinėjimų tematiką, rodo, kad tokio eksperto turėtų nelikti. Tačiau tai tėra smulkmena, kadangi ekspertas jau pasirodė kaip nekompetetingas, nes ir publikacijų sąraše nurodytos bent 2 pozicijos, kurios yra susijusios su tyrimo tema, bendras sąrašas pasipildo, kadangi jis matomas iš gyvenimo aprašymo. Todėl galiu pasakyti, jog toks ekspertas yra vertas tik pasiuntimo, daugiau negu toli… Visgi leisiu sau pacituoti kelias frazes iš to, kas yra paslėpta nuo visuomenės. Ką reškia toks pasakymai:

Galimas indėlis į mokslo krypties raidą pareiškėjų apibūdinamas iš dalies aiškiai ir kartu iš dalies abstrakčiai.

Paraiškoje nurodoma tik vieno pareiškėjo patirtis vykdant mokslinius tyrimus. Čia, Rokiškio maniera, galėčiau paaiškinti, jog šitas dalbajobas visiškai nesuvokia, kas yra mokslinis tyrimas, tačiau taip nedarysiu, tiesiog paminėdamas, jog žmogus, žiūrėdamas į publikacijų sąrašą, matydamas tekstą, tiesiog apmyžo monitorių, tam kad nieko nebematytų.

Tokius idiotizmus būtų galima cituoti ir iš jų žvengti, tačiau  tai būtų tuščias laiko švaistymas, kadangi reiktų plačiau pateikti kontekstą, tačiau akivaizdus disonansas tarp projekto vertinimo, ir turinio, kuris buvo vertinamas. Žmogus tiesiog nenorėjo, negalėjo ir nesijautė įpareigotas bent kiek objektyviau vertinti. Ir tai nėra vienintelis atvejis. Problema ta, jog ne aš vienas esu toks, aš žinau dar bent vieną to paties eksperto vertintą projektą, kuris buvo vertintas arba taip pat atmestinai, arba vedinas korupcinių tikslų. Ir visgi problema didžioji ne čia. Juk aš išties galiu būti nekompetetingas. Bet…

Lietuvos mokslo taryba, neleidžia man palyginti rezultatų, neleidžia pasižiūrėti į gerąsias praktikas ir slepia, kuo laimėtojai yra pranašesni už mane. Tai atrodo nenormaliai, kadangi leidžiant valstybės pinigus, aš negaliu matyti, kokie veiklos aspektai yra vertinami maksimaliai. Juk keistai atrodo, kai esu kviečiamas skaityti pranešimus tarptautinėse konferencijose užsienyje (ne tik Baltarusijoje ir Ukrainoje) ir tuo pačiu esu vertinamas tik vidutiniškai Lietuvos mastu, o gal net ir šiek tiek žemiau…

Galiu kalbėti apie puvėsius ir danų karalystę, tačiau šios metaforos ant tiek įsiėdusios, kad jų vartoti netgi neverta, tiesiog noriu pasakyti vieną – tu, korumpuotas eksperte, būk malonus, naudok savąsias darbines lūpeles, nes tik tam jos ir yra skirtos – pereiti prie teksto suvokimo tu nesugebėjai, kaip pasakytų vienas leidyklos vadovas, tu vis dar esi oralinės kultūros orbitoje.

Galiu dar kartą pasakyti, jog nemėgstu recenzijos žanro, tačiau kartais be jo neįmanoma apsieiti ir recenzija tampa būtinybe, kadangi jos pagalba mes galime pateikti savąsias refleksijas mus supančios aplinkos atžvilgiu. Kas darosi mūsų pasaulyje ir kur jis juda. Kartais viena knyga gali pasakyti daug daugiau, negu didžiausias tekstų masyvas. Todėl nekantraudamas pasigyriau, jog Mindaugo Peleckio knygą „Lietuvos rokas: ištakos ir raida“ paėmiau į rankas ir padėjau skaityti. Dabar galiu pabandyti apibendrinti savo skaitymo rezultatą, ką šis procesas man leido suprasti.

Pirmiausiai norėčiau pasakyti, jog rokas nėra man visiškai svetimas. Dar daugiau, tai mano mėgstamiausias muzikos stilius, ypač mėgstu sunkesnį rokelį, kurį būtų galima pavadinti net ir melodinguoju metalu. Netgi žinau, kaip galima paimti C Am G ir Em akordus, juos sujungti ir kažką pabrazdinti. O kambario kampe stovi bosas, senai nenaudojamas ir su atleistomis stygomis… Todėl knygos, skirtos Lietuvos rokui, pasirodymas mane sujaudino, tačiau kelias iki jos buvo sudėtingas, kadangi bet kokios įdomesnės literatūros skaitymas kuriam laikui buvo atidėtas. Tik viešas įsipareigojimas parašyti recenziją davė man pakankamai gerą pretekstą imtis jos.

Perskaičius knygą galiu pasakyti, jog „Lietuvos rokas“ yra labai gera knyga, kurioje gausu informacijos, pabandyta sudaryti kiek įmanoma pilnesnį grupių sąrašą, stengiantis kiek įmanoma plačiau pristatyti atskirų grupių veiklą… Tai darbas, kuris yra tiek monumentalus, jog trūkumai ar netikslumai (dėl kai kurių leidykla atsiprašė), net neverti paminėjimo. Autorius griebėsi darbo, kurį atlikti reikėjo, Lietuva jau seniai buvo pribrendusi tokiai knygai, todėl į kai kurias smulkmenas visgi norėčiau, kaip istorikas, atkreipti dėmesį. Visgi norėčiau taip pat pasidžiaugti, jog knyga gavosi solidi, didelės apimties, atspausdinta ant geros kokybės popieriaus, nors prie dizaino galėjo būti padirbėta ir nuoširdžiau…

Taigi, „Lietuvos rokas: ištakos ir raida“. Kaip jau minėjau labai gera knyga, turinti labai daug pliusų ir vos kelis minus, todėl pernelyg nevyniojant į vatą reiktų bandyti pasinagrinėti, kokie tie minusai. Pirmas ryškus minusas yra autorius ar autoriai. Net nežinau kaip tai įvardinti. Ant viršelio yra užrašyta Mindaugas Peleckis, tačiau šalia ženklelio, nurodančio autorinių teisių turėtojus prie Mindaugo Peleckio pavardės pabrėžiama, jog jis yra sudarytojas, tekstų autorius. Šalia suminimos dar 7 pavardės. Taip, tekstai išskiriami turinyje, nurodant kas yra jo autorius, todėl galiu pasakyti, jog pateiktus Šiaurio Narbuto atsiminimus perskaičiau su malonumu, kiti gi tekstai, sakykime taip… labai nevienodi. Visgi didžiausia problema, su kuria buvo susidurta, tai jog didžiosios dalies tekstų autoriui ir idėjos sumanytojui pritrūko vieno elementaraus gebėjimo, be kurio vargu ar gali darbas pavykti. Žvelgiant į knygos pavadinimą, galima konstatuoti, jog autorius net nesuprato, ką jis reiškia, tuo pačiu galima suabejoti ir dėl atskirų žodžių reikšmės supratimo. Lengviausia, veikiausiai, būtų apibūdinti žodelį ir: tai sujungiamasis jungtukas, pasakytų autorius, o aš suabejočiau, ar jis žino kokias funkcijas jis atlieka. Tačiau man atrodo, jog autorius visiškai nesuvokia kas gi yra „Lietuva“ ir „rokas“, „ištakas“, panašu, jis sieja su kažkuo iš hidrologijos srities, o „raida“? Būtų raidė, tai būtų aišku – gramatika ar kažkokie panašus lingvistų išmislai, skirti pasityčioti iš žmonių. Tai, kad Lietuva yra vargiai suvokiama, tai maža problema, mūsų visuomenėje tai dažnas reiškinys, sudėtingiau su tuo, jog autoriui nėra aiškus objektas, apie ką jis turi rašyti, kas yra tas rokas? Aš prisipažinsiu, nežinau, tačiau perskaičius knygą aiškiau taip pat nepasidarė. Kadangi rokas yra viskas, nes Lietuvoje, beveik nuo Žygimanto Senojo laikų dvaro buvo grojamas protorokas, vadinamas opera. Aš nesuprantu, kaip žmogus, net savo domėjimosi srityje, gali išlikti tokiu absoliučiu diletantu? Man tai nesuvokiama. Galiausiai galima butų ponui Mindaugui priminti, jog junginio „ištakos ir raida“ panaudojimas mus nuveda į tą sritį, kurioje turi dominuoti istoriniu metodu paremtas pasakojimas. Apie tokį neverta net kalbėti, nes autorius net nelabai suprastų, su kuo tai valgoma.

Ir jeigu reiktų kalbėti apie turinį, galiu pasakyti labai trumpai – jis yra visiškai atitinkantis autoriaus ir sumanytojo kompetencija. Taip, surinkta ir aprašyta daug medžiagos, tačiau kuomet žmogus nėra įvaldęs metodo ją apdoroti, tuomet tai gaunasi tiesiog kratinys. Nors ir padaromi apibendrinimai yra tikrai baisūs. Pvz.: „daugelis VIA muzikantų buvo profesionalai, tad muzikos atlikimo lygis buvo gana aukštas“. Ką tuo norima pasakyti? Kam tas gana? ar visgi po tuo gana kažkas slepiasi? Duodamas užuominą, kurios nesugeba išplėtoti, autorius neabejotinai tik sumenkina savo tekstą. Arba skyrelio pavadinimas „Prūsijos muzika“. Čia apie kunigaikščio Albrechto dvaro operos dainininkus? Ne, čia apie Kaliningrado roką, tiksliau, Kaliningrade grojusių ir ten albumus išleidusių roko grupių sąrašas. Tokios ir panašios nesąmonės dominuoja, knygos konstravimo planas apskritai egzistuoja už suvokimo ribos. Tačiau labiausiai pykina nuo stereotipų. Pavyzdžiui, roko operos klausimas (nors apie tai ir rašė Lukas Devita). Eilinį kartą pirmoji roko opera – K. Antanėlio Jesus. O „Meilė ir skarda“? Tai ir yra problema, jog svarbiausiai parašyti, nesvarbu ką. Ar reikia vardinti priekaištus ir aiškinti, kodėl yra taip, o ne kitaip? Gautųsi įrašas, apimtimi didesnis už pačią Peleckio rašliavonę. Kad ir kaip gaila, neturiu tam laiko.

Išties priekaištai būtų begaliniai, pavyzdžiai parinkti išties švelnūs, kad nepradėčiau atviru tekstu keiktis ir vadinti autoriaus ir sumanytoju eiliniu dalbajobu ir grafomanu, turinčiu negalią, kuri neleidžia jam pilti į viešą erdvę savo rašliavones, tačiau laikausi ir to nerašau, tiesiog akcentuoju vieną – gera knyga, tiesiog autorius ir turinys ydingi. Taigi, pavadinimas jau yra, dabar tereikia imti ir kam nors parašyti Lietuvos roko istoriją. Tereikia tiek nedaug: susirenki medžiagą ir sėdi rašyti.

Beje, viršuje groja viena pirmųjų metalo grupių Lietuvoje, susikūrusi 1979 metais.

Kol visi buvo susirūpinę ACTA, aš kariavau vieną niekingiausių karų savo gyvenime, kurį neišvengiamai pralaimėjau, nes pas mane atėjo Mindaugas Peleckis, ir mane suvartė, o grasindamas Baudžiamuoju ir Civiliniu kodeksu, privertė nuleisti galvą bei paneigti tai, ką anksčiau esu parašęs, paliesdamas šį asmenį.

Mindaugas Peleckis – iš tiesų yra unikalus žmogus, kuris taip nuostabiai ir gražiai rašo, o jo recenzijos tokios išsamios, kad nieko kito nelieka, kaip tik pripažinti, jog mano įrašas apie jį buvo klaidinantis visuomenę ir aš, jį paskelbdamas, padariau žalą, kurią esu priverstas atitaisyti…

Na nesigauna man taip…

Komentarų nereikia?

Mindaugas Peleckis išties yra pats didžiausias grafomanas, nesugebantis rišliau surišti tarpusavyje bent kelių sakinių, ir tuo pačiu metu leidžiantis sau manyti, jog yra labai kietas, subtilus, na neslėpkim ir to, jog ir genialus rašytojas, publicistas ir t.t. Nesiimu vertinti jo kaip rašytojo, kadangi šiandien džiaugiuosi, jog jo rašinių nesu skaitęs, tačiau tai, kokias recenzijas jis rašo man leidžia nedviprasmiškai pavadinti jį grafomanu. Jis jų nerašo, atsivertus kurią nors iš jų yra 90 procentų garantija, jog Jums bus pateiktas šūdas gryniausiame savo pavidale, todėl bet kuris skaitytojas tik sugaiš su jomis laiką. Likę 10 procentų paskaitomų recenzijų, yra kompiliacinio pobūdžio, todėl, jeigu nebūsite skaitę ankstesnių nuomonių, yra nedidelė tikimybė, jog kažką naujo visgi galite sužinoti. Nors dar yra klausimas, kaip jis tą informacija sugebės apdoroti, nes dažnai nėra pajėgus apdoroti tos informacijos.

Beje, buvo atliktas nedidelis stebėjimas. Pas mane komentaruose jis buvo pakankamai atidus, skaitydamas manuosius komentarus, sugebėdavo pastebėti gramatines klaidas, nesuderintus žodžius, tačiau jam niekaip nepavyko suformuluoti priekaištų man, rėkė apie kažkokį šmeižtą, kurio aš, na, niekaip neįžvelgiu, apie kažkokias metodologines nuostatas, kurių nesugebėjo įvardinti, o visame tekste nurodė tik vieną klaidą, kurią aš pataisiau. Akivaizdu, jog tai yra oligofrenijos simptomai, kuriuos reikia kuo greičiau tirti, tam jog būtų pradėtas nedelsiamas gydymas. Tačiau už mus visus, Lietuvos visuomene, turiu atsiprašyti, jog priverstinis gydymas Lietuvoje neįmanomas, o šis, nesuprastas genijus, niekada to nesupras. Žinoma, yra išimtys, kai keliama grėsmė sau ar kitiems žmonėms, tačiau tai, jog jo veikla žalinga visuomenei nėra pakankamas argumentas.

Taigi, atsiprašau Mindaugo Peleckio, jog priverstinis protinių defektų diagnozavimas ir šalinimas Lietuvoje yra neįmanomas.

Kadangi pradėjau kalbėti apie ACTA, galiu pridurti ir dar vieną momentą, Mindaugas Peleckis priklauso Lietuvos Rašytojų Sąjungai. Dar viena iš nomenklatūrinio rojaus paveldėta organizacija, kuriai, spėjant pagal šio personažo veiklą, pirmiausia rūpi užtildyti savo konkurentus. Negaliu pasakyti tiksliai, bet ši irštva yra vieni iš tų, kurie yra suinteresuota, kad ACTA taptų teisinę galią turinčiu kūnu…

Kaip ir buvau pažadėjęs Mindaugui Peleckiui, atsiprašymą paviešinsiu savo G+ ir FB profiliuose, tikiuosi, jis bus patenkintas…

Ne taip seniai buvau palikęs įrašą apie recenzijos žanrą, jis yra pakankamai sudėtingas. Norint paruošti dėmesio vertą recenziją, reikia sugaišti ne mažai laiko. Jeigu siekiama sąžiningai atlikti šį darbą, galima praleisti valandų valandas, svarstant kokie yra recenzuojamojo objektai privalumai ar trūkumai, o pateikiant verdiktą, dar reikia nuspręsti, kuri gi pusė nusvėrė…

Klajodamas po nuorodas, susidūriau su vienu iš profesionalių Lietuvos recenzentų – Mindaugu Peleckiu, perskaitydamas jo alfa.lt perbublikuotą pakankamai seną tekstą. Tema įdomi, juolab, jog Hausas yra vienas iš dviejų serialų, kuriuos žiūriu…

Visgi… Užėjęs į gale nurodomą puslapį, apstulbau, kadangi pamačiau, jog žmogus recenzijos žanre skelbiasi perkopęs pusę tūkstančio. Net pritupiau iš netikėtumo, bet spėjau viską danešti ir ištuštinti žarnyna toje namų erdvėje, kur ir priklauso. Visgi pradėjus savo pasiskaitymus, buvo nuspręsta, jog galima apsišikti vietoje, nes tai ką daro šis žmogus – gaunasi lygiai toks pat: šūdas. Kodėl? Didžiosios dalies pasirinktų recenzuoti knygų atveju, autorius net nesiteikia pristatinėti rimčiau, tiesiog praplaukia paviršiumi ir tiek. Bet… Atrodytų viskas tvarkoj, anotacija, savitas žanras, tačiau iki anotacijos jo rašinėjimai taip pat netempia.

Visgi privalau prisipažinti, jog paskaitinėjau tik mane sudominusių knygų recenzijas, todėl pernelyg griežto nuosprendžio teikti negaliu. Pasakysiu tik tai, kas matosi akivaizdžiai – per visas tekstų siūles smelkiasi diletantizmas, o tuo atveju, kai buvo bandoma diskutuoti su autoriais tiesiogiai (plg.: čia), normalaus ir sugromuluoto atsakymo ši grafomanija atsiduodanti figūra pateikti taip ir nesugebėdavo. Dar daugiau, ne vienas jo rašinys atsiduoda aiškia teksto suvokimo stoka ir atrodo kaip atsitiktinių žodžių atsitiktinis išmėtymas tekste. Žmogus, besiskelbiantis rašytoju (nors pipedijoje apibūdintas gerokai tiksliau), bet nesugebanti būti netgi doru skaitytoju, atrodo itin juokingai (šiek tiek primena anekdotą apie čiukčia).

Galima nurodyti ir metodologines nuostatas, kurios tapo pono Peleckio recenzijų pagrindu:

1. Parašyti šiek tiek apie nieką,

2. Pasiknaisioti po autoriaus (-ių) bibliografija (tinka ir vikipedinės žinios),

3. Perrašyti turinį (t.y. skyrių pavadinimus),

4. Parašyti ką nors apie nieką,

5. Sudaryti įspūdį, kad knyga buvo perskaityta, elementariu veiksmu – atsiverčiant atsitiktinį puslapį ir pabandant kokią nors citatą ištraukti iš konteksto ir numesti. Jeigu pavksta prie jos ką nors prikergti, tuomet viskas yra dar geriau, nors ne retai citata paliekama ir vieniša, apgaubiant ją išmintinga tylos skraiste.

Bet svarbiausiai ištraukiant ką nors iš konteksto duoti visiškai su pristatomu (nors iš tikro nepristatomu) tekstu nesusijusį pavadinimą ir viskas tinka (na, ant kiek žmogus turi būti bukas, jog Miloszo ir Giedroyco laiškų rinkiniui duotų pavadinimą „Katalikybė – pagrindinis carų priešas„, man sunku įsivaizduoti ar išreikšti skaičiais – tikrai ne mažiau negu 359 laipsniai, neatmetant galimybės prirašyti minutes ir sekundes). Tačiau dar kvailiau atrodo kuomet recenzentas griebiasi antrojo leidimo recenzavimo, pamiršdamas pirmojo leidimo recenzijas ir tyrimus susijusius su juo, tačiau nepatingi pademonstuoti savosios kvailybės galvodamas idiotiškus pavadinimus. Nekalbant jau apie nežinia kelinto lietuviško „Laiškų Liucilijui“ vertimo leidimą, šį kartą sutrumpintą, atrinkus laiškus. Visgi recenzijos autorius net nepasivargino paaiškinti skaitytojui, kokiais principais šie laiškai buvo atrinkinėjami ir kodėl buvo parinkti būtent šie laiškai. Išties, būtų galima šio recenzento nekompetencijos pavyzdžius vardinti be galo, kol atsibos, tačiau tokio tikslo sau nenorių kelti, nes tai yra beprasmiška dėl elementarios priežasties: šis personažas net neįsivaizduoja, kas yra recenzija. Elementarus pavyzdys iš jo recenzijos A. Šliogerio knygai „Transcendencijos tyla“ (beje, pavadinimas verčiantis nusišauti – Šarikas ir transcendencija): „atpasakoti jos turinį neprasminga“, taip tarsi atpasakojimas būtų realus tikslas, keliamas recenzijos. Tačiau baisu, kai su tokiu suvokimu, kas yra recenziją žmogus griebiasi šio žanro.

Ir šį žmogų galima vadinti profesionalu, nes jis tuo profesionaliai užsiima, veikiausiai gaudamas už tai honorarus, nes priešingu atveju, nematau tikslo, kam kepti per dieną po 3 – 4 nekokybiškas rašliavones. Tačiau profesionalas yra tiek neprofesionalus, jog skaitant jį darosi baisu. Baisu dėl žmonių, kuriems jis savo tekstus adresuoja. Tačiau jeigu jis už tai gauna pinigus, darosi dar baisiau dėl mūsų leidyklų, nejaugi jos taip visiškai neturi pasirinkimo? Ir čia tik tenka nunarinus galva palinguoti, jog laisva rinka ne visada pajėgi viską sudėlioti į savo vietas…

Aukštojo mokslo ateitis - būrėjų rankose

Kreivarnkio ironija diskutuojančių aplink aukštojo mokslo tema buvo itin sveika, nuprausianti šaltu dušu ir parodanti, jog viskas gali atrodyti labai subjektyvu. Tačiau tai sveika, o po jo tekstu esanti diskusija yra ypatinga, pirmiausiai tuo, kad nepaisant visko, turiu sutikti su Leo Lenox, jog nėra viskas beviltiška ir blogai, galbūt šitos kategorijos atsiradimas pas mane yra pirmiausiai geresnio ir kokybiškesnio aukštojo mokslo ilgesys, bandant pažiūrėti kur ko trūksta. Ir kai pradedi viską dėliotis, matyti visus už ir prieš supranti, jog ne viskas prarasta, dažniausiai. Kai geriau pagalvoji, aš patenkintas išsilavinimu kurį gavau, atsakant į pastebėjimą iš Amerikos, ir visgi manau, jog vistiek viskas galėjo būti geriau. Man atrodo, jog pasiimama iš studijų tiek, kiek žmogus nori. Ir jeigu jis domisi, rodo iniciatyvą, tuomet galima pasiimti labai daug. Šiandien grįžau iš Santaros-Šviesos renginio, mačiau kelis šimtus jaunų veidų, reiškia, yra žmonių, kurie aukoja laiką vardan savišvietos… Reiškia, galim tikėti tuo, jog viskas normalizuosis… Iš kitos pusės, turėjau kelis labai įdomius pokalbius, kurių vienas buvo gąsdinantis, tačiau visai neblogai atskleidžiantis tendencijas…

Teko susipažinti ir pabendrauti su Rimvydu Petrausku, kaip jį pristatė Kazys Almenas, jaunas istorikas išugdytas nepriklausomoje Lietuvoje. Labai malonus žmogus ir tikrai turėjome apie ką pakalbėti. Na, lygiai taip pat, kaip ir jo darbai, įdomūs paskaityti. Lygiai taip pat VU istfake pažįstu ne vieną įspūdingos erudicijos žmogų, taigi personalijų lygmenyje neturiu jokio priešiškumo šiai institucijai (į kai kurias personalijas reaguoju skeptiškai, bet čia nieko tokio – taip ir turėtų būti). Kodėl apie tai apskritai rašau?

Grįžęs perskaičiau delfyje, kad vyksta diskusijos dėl VU statuto priėmimo seime, jis turi būti priimtas kaip įstatymas ar kaip seimo nutarimas. Problema kilo tame, jog VU statutas šiek tiek kertasi su įstatymu ir Seimo nutarimu tvirtinti jį komplikuota, todėl pakankamai daug balsavusių Seime pasisakė už tai, kad jis būtų patvirtintas atskiru įstatymu. Ir tuomet pagalvoji, kaip viskas keistai atrodo, įstatymas, sukurtas aukštojo mokslo kokybei gerinti, nepaisant visų ministro įtikinėjimų, koks jis puikus, patyrė nesėkme. Totalus krachas, kadangi įstaiga, kurią linkusi proteguoti valdžia kitų įstaigų tarpe, visgi susilaukią išimčių. Blogiausia, jog po tokio poelgio, ministras nieko nebegalės pasakyti, apie tai, kaip turi funkcionuoti aukštojo mokslo sistema, nes tas modelis, kuris buvo apibrėžtas įstatyme nėra geriausias – pasirodo yra geresnių. Tačiau keisčiausiai, jog nesiūloma keisti įstatymo, siūloma kurti keistus precedentus. Kai geriau pagalvoji, ministras, veikiausiai jau turėtų nešti pareiškimą premjerui, nes visą valdymo laiką sąmoningai ar nesamoningai Lietuvos visuomenei melavo…

Bet kokiu atveju, pasirodo, jog įstatymą verta pataisyti, jeigu jo nereikia perrašyti.

Pastarasis žingsnis VU atžvilgiu yra simptomiškas, panašūs procesai vyksta pilnu tempu. Organizuojant naują doktorantūros studijų tvarką, iš viršaus buvo nuleistas dar vienas sprendimas VU turės asocijuotą istorijos doktorantūrą su Istorijos institutu. Galima svarstyti įvairiai, kiek tai duos naudos ar žalos iki tol veikusiai sistemai, tačiau viena yra aišku – keliolika metų veikusi VDU ir Istorijos instituto asocijuota doktorantūra buvo išardyta Putinaitės valia tam, jog VU toliau galėtų vykdyti doktorantų ruošimą. Ir tai yra vėlgi tos pačios institucijos protegavimas. Tuomet su šypsena pradedi mąstyti, kad tai nėra normalu. Čia beveik galima prisiminti vieną iš E. Aleksandrvičiaus monologų (jis buvo krypties komisijos pimininkas):

Ministerija elgiasi kaip nori, visaip stengdamasi užtikrinti vienos institucijos išskirtinumą. Iki tol veikusi asociacija, per 20 nepriklausomybės metų sugebėjo parengti 80 procentų Lietuvos daktarų. Viskas tam, kad būtų suteikta galimybė VU dar priimti šiais metais doktorantus. Galima tik susimąstyti, dėl kokių priežasčių tai vyksta, kaip tai vyksta, bet viena akivaizdu – tenka pripažinti, jog tai yra darbo įvertinimas, kada prireikia dvaro intrigų tam, jog santykis bent po truputį pradėtų keistis.

Citata iš atminties, todėl daug ką praleidau, nes monologas buvo ilgas. Nežinau, ar tai savęs sureikšminimas, tačiau toks paaiškinimas man pasirodė pakankamai įtikinamas.

Santaroj spėjau persimesti keliais žodžiais ir su G. Mažeikiu. Kadangi pokalbis buvo apie privačius reikalus ir net ne mano, tai nieko per daug nepasakysiu, apart to, jog švietimo reformos kryptis ir ministerijos vykdoma politika veda ten, kur saulė nešviečia. Visai aukštojo mokslo sistemai, apart vienos institucijos. Bet tai nereiškia kažkokių reformų. Gal ir gerai. Atsiranda galimybė priversti mąstyti valdžios viršūnes, tam, jog pokyčiai ateitų. Man tik viena yra nesuvokiama: nejaugi garbingieji valdžios vyrai ir moterys nesupranta, jog proteguodami ir bandydami užtikrinti vienos institucijos išskirtinumą, jie iš principo ją pasmerkia daugiau ar mažiau skausmingam merdėjimui?