Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Galiu dar kartą pasakyti, jog nemėgstu recenzijos žanro, tačiau kartais be jo neįmanoma apsieiti ir recenzija tampa būtinybe, kadangi jos pagalba mes galime pateikti savąsias refleksijas mus supančios aplinkos atžvilgiu. Kas darosi mūsų pasaulyje ir kur jis juda. Kartais viena knyga gali pasakyti daug daugiau, negu didžiausias tekstų masyvas. Todėl nekantraudamas pasigyriau, jog Mindaugo Peleckio knygą „Lietuvos rokas: ištakos ir raida“ paėmiau į rankas ir padėjau skaityti. Dabar galiu pabandyti apibendrinti savo skaitymo rezultatą, ką šis procesas man leido suprasti.

Pirmiausiai norėčiau pasakyti, jog rokas nėra man visiškai svetimas. Dar daugiau, tai mano mėgstamiausias muzikos stilius, ypač mėgstu sunkesnį rokelį, kurį būtų galima pavadinti net ir melodinguoju metalu. Netgi žinau, kaip galima paimti C Am G ir Em akordus, juos sujungti ir kažką pabrazdinti. O kambario kampe stovi bosas, senai nenaudojamas ir su atleistomis stygomis… Todėl knygos, skirtos Lietuvos rokui, pasirodymas mane sujaudino, tačiau kelias iki jos buvo sudėtingas, kadangi bet kokios įdomesnės literatūros skaitymas kuriam laikui buvo atidėtas. Tik viešas įsipareigojimas parašyti recenziją davė man pakankamai gerą pretekstą imtis jos.

Perskaičius knygą galiu pasakyti, jog „Lietuvos rokas“ yra labai gera knyga, kurioje gausu informacijos, pabandyta sudaryti kiek įmanoma pilnesnį grupių sąrašą, stengiantis kiek įmanoma plačiau pristatyti atskirų grupių veiklą… Tai darbas, kuris yra tiek monumentalus, jog trūkumai ar netikslumai (dėl kai kurių leidykla atsiprašė), net neverti paminėjimo. Autorius griebėsi darbo, kurį atlikti reikėjo, Lietuva jau seniai buvo pribrendusi tokiai knygai, todėl į kai kurias smulkmenas visgi norėčiau, kaip istorikas, atkreipti dėmesį. Visgi norėčiau taip pat pasidžiaugti, jog knyga gavosi solidi, didelės apimties, atspausdinta ant geros kokybės popieriaus, nors prie dizaino galėjo būti padirbėta ir nuoširdžiau…

Taigi, „Lietuvos rokas: ištakos ir raida“. Kaip jau minėjau labai gera knyga, turinti labai daug pliusų ir vos kelis minus, todėl pernelyg nevyniojant į vatą reiktų bandyti pasinagrinėti, kokie tie minusai. Pirmas ryškus minusas yra autorius ar autoriai. Net nežinau kaip tai įvardinti. Ant viršelio yra užrašyta Mindaugas Peleckis, tačiau šalia ženklelio, nurodančio autorinių teisių turėtojus prie Mindaugo Peleckio pavardės pabrėžiama, jog jis yra sudarytojas, tekstų autorius. Šalia suminimos dar 7 pavardės. Taip, tekstai išskiriami turinyje, nurodant kas yra jo autorius, todėl galiu pasakyti, jog pateiktus Šiaurio Narbuto atsiminimus perskaičiau su malonumu, kiti gi tekstai, sakykime taip… labai nevienodi. Visgi didžiausia problema, su kuria buvo susidurta, tai jog didžiosios dalies tekstų autoriui ir idėjos sumanytojui pritrūko vieno elementaraus gebėjimo, be kurio vargu ar gali darbas pavykti. Žvelgiant į knygos pavadinimą, galima konstatuoti, jog autorius net nesuprato, ką jis reiškia, tuo pačiu galima suabejoti ir dėl atskirų žodžių reikšmės supratimo. Lengviausia, veikiausiai, būtų apibūdinti žodelį ir: tai sujungiamasis jungtukas, pasakytų autorius, o aš suabejočiau, ar jis žino kokias funkcijas jis atlieka. Tačiau man atrodo, jog autorius visiškai nesuvokia kas gi yra „Lietuva“ ir „rokas“, „ištakas“, panašu, jis sieja su kažkuo iš hidrologijos srities, o „raida“? Būtų raidė, tai būtų aišku – gramatika ar kažkokie panašus lingvistų išmislai, skirti pasityčioti iš žmonių. Tai, kad Lietuva yra vargiai suvokiama, tai maža problema, mūsų visuomenėje tai dažnas reiškinys, sudėtingiau su tuo, jog autoriui nėra aiškus objektas, apie ką jis turi rašyti, kas yra tas rokas? Aš prisipažinsiu, nežinau, tačiau perskaičius knygą aiškiau taip pat nepasidarė. Kadangi rokas yra viskas, nes Lietuvoje, beveik nuo Žygimanto Senojo laikų dvaro buvo grojamas protorokas, vadinamas opera. Aš nesuprantu, kaip žmogus, net savo domėjimosi srityje, gali išlikti tokiu absoliučiu diletantu? Man tai nesuvokiama. Galiausiai galima butų ponui Mindaugui priminti, jog junginio „ištakos ir raida“ panaudojimas mus nuveda į tą sritį, kurioje turi dominuoti istoriniu metodu paremtas pasakojimas. Apie tokį neverta net kalbėti, nes autorius net nelabai suprastų, su kuo tai valgoma.

Ir jeigu reiktų kalbėti apie turinį, galiu pasakyti labai trumpai – jis yra visiškai atitinkantis autoriaus ir sumanytojo kompetencija. Taip, surinkta ir aprašyta daug medžiagos, tačiau kuomet žmogus nėra įvaldęs metodo ją apdoroti, tuomet tai gaunasi tiesiog kratinys. Nors ir padaromi apibendrinimai yra tikrai baisūs. Pvz.: „daugelis VIA muzikantų buvo profesionalai, tad muzikos atlikimo lygis buvo gana aukštas“. Ką tuo norima pasakyti? Kam tas gana? ar visgi po tuo gana kažkas slepiasi? Duodamas užuominą, kurios nesugeba išplėtoti, autorius neabejotinai tik sumenkina savo tekstą. Arba skyrelio pavadinimas „Prūsijos muzika“. Čia apie kunigaikščio Albrechto dvaro operos dainininkus? Ne, čia apie Kaliningrado roką, tiksliau, Kaliningrade grojusių ir ten albumus išleidusių roko grupių sąrašas. Tokios ir panašios nesąmonės dominuoja, knygos konstravimo planas apskritai egzistuoja už suvokimo ribos. Tačiau labiausiai pykina nuo stereotipų. Pavyzdžiui, roko operos klausimas (nors apie tai ir rašė Lukas Devita). Eilinį kartą pirmoji roko opera – K. Antanėlio Jesus. O „Meilė ir skarda“? Tai ir yra problema, jog svarbiausiai parašyti, nesvarbu ką. Ar reikia vardinti priekaištus ir aiškinti, kodėl yra taip, o ne kitaip? Gautųsi įrašas, apimtimi didesnis už pačią Peleckio rašliavonę. Kad ir kaip gaila, neturiu tam laiko.

Išties priekaištai būtų begaliniai, pavyzdžiai parinkti išties švelnūs, kad nepradėčiau atviru tekstu keiktis ir vadinti autoriaus ir sumanytoju eiliniu dalbajobu ir grafomanu, turinčiu negalią, kuri neleidžia jam pilti į viešą erdvę savo rašliavones, tačiau laikausi ir to nerašau, tiesiog akcentuoju vieną – gera knyga, tiesiog autorius ir turinys ydingi. Taigi, pavadinimas jau yra, dabar tereikia imti ir kam nors parašyti Lietuvos roko istoriją. Tereikia tiek nedaug: susirenki medžiagą ir sėdi rašyti.

Beje, viršuje groja viena pirmųjų metalo grupių Lietuvoje, susikūrusi 1979 metais.

Važinėjau šią savaitę daug, o važinėjant klausiausi Žinių radijo (tokiu atveju, jeigu neturiu šalia pašnekovo, veikia geriausiai, aš vistiek normaliai pasikalbu padiskutuoju ir visada diskusijose laimiu, nes į mano pateikiamus argumentus niekas normaliai taip ir neatsako).  Viskas gerai ir viskas blogai ant mūsų Lietuvos, priklausomai nuo to, kuris laidų vedėjas bandydavo diskutuoti. Tačiau šis įrašas tikrai ne apie tai, o apie vieną reklamą, kurią teko nugirsti kelis kartus. Problema tokia, institucija X staiga suprato, jog jaunimo nedarbas pasiekė kritinę ribą, ir reikia su šia problema bandyti kažką daryti. Ir tuomet įvyko stebuklas – laukiame visų, suinteresuotų asmenų ar nevyriausybinio sektoriaus atstovų teikti savuosius pasiūlymus, kaip spręsti šią problemą.

Su tuo būtų viskas kaip ir tvarkoj, problema opi, apie pusę jaunų „specialistų“ neturi darbo ir reikia pagalvoti, kaip su tuo pabandyti tvarkytis, kadangi jaunimui gresia įsisukti į ilgalaikės bedarbystės ratus, o tai velniškai muš jų motyvaciją vėliau bandyti ieškoti darbo. Kas mane atgrasė nuo šios reklamos skelbiamos idėjos, tai mintis, jog viskas gali būti daroma atbulomis rankomis, su visiškai kitokiu, negu tikimasi rezultatu. Kaip paprastai vyksta tokių problemų sprendimo grupių veikla? Kažkuri ministerija ar įstaiga, pamato, kad nesugeba įsisavinti kažkokios pinigų dalies, ir pradeda kalbėti apie vienokias ar kitokias problemas. Žinoma, kartais vyksta ir atvirkščiai, problemas pamato, greitai paskiria jų sprendimui finansavimą ir tuomet pradeda mąstyti, ką su juo veikti. Rezultatai dažnai būna švelniai tariant ironiški. Kelios nevyriausybinės organizacijos paprastai pasidalina skirtą biudžetą ir dirba su išsikelta problema. Finalas akivaizdus, pinigai įsisavinami, problema kažkiek paviešinta, tačiau iki priartėjimo prie jos sprendimo toli gražu neprieita, tačiau geriausiai, kai tuo užsiima savi. Toks sprendimo būdas mūsų formalizuotame pasaulyje yra vienas teisingiausių… Galima pabandyti pamąstyti, ar nebus taip ir su jaunimo nedarbo sprendimo klausimu, tačiau net ir vargintis neverta, laužant galvą, kadangi jeigu būtų priešingai, tai būtų tik maloni išimtis.

Ar galima sprendžiant jaunimo nedarbo problemą pasiūlyti ką nors? Aš tiksliai nežinau, bet turiu vieną palinkėjimą – pasitikėkite jaunimu, jis pats gali daugybę klausimų su savo užimtumu išspręsti. Leiskite jam pačiam veikti, juk jaunose galvose kirba gausybė idėjų, kurios atrodo įgyvendinamos. Tiesa, dažnai „biznio planas“ apsvarstomas su draugais prie butelio, iš vakaro audringai jam pritariama, ryte, geriant mineralinį, į jį žiūrima šiek tiek kritiškai, tačiau pirmiausia, kas stabdo, tai nesėkmės baimė ir didelių investicijų (UABo steigimas studentams ar tik baigusiems atrodo pakankamai didelės investicijos ir sietinas su rizika) nepagrįstumas. Nuėmus šią riziką, daug kas galėtų pajudėti į priekį. Todėl, man atrodo, jog valstybei reikia tik nedidelių investicijų, siekiant pagerinti situaciją su jaunimo užimtumu. Trijų žingsnių pasiūlymas:

1. Mikroįmonių įteisinimas ir jų paprastas steigimas. Atsidarai registrų centro svetainę, pasirenki mikroįmonės steigimą, nurodai adresą kuriame ruošiamasi veikti, suvedi kažkokius savo duomenis. Antras žingsnis – nurodai ką veiks įmonė ir viskas, įstatai užpildyti. Gaunamas laiškas su pasiuntimu pasidaryti antspaudą, registrų centre susimoki už juridinio asmens sukūrimą simbolinį mokestį, gauni registravimo dokumentus, formalizuotus įstatus ir galima eiti į mokesčių inspekciją, pakeliui užsukant į banką atsidaryti sąskaitos ir užsisakyti kokioje nors firmelėje antspaudo.

2. Kelionė į mokesčių inspekciją užtrunka kelias dienas, kol susirenki dokumentus iš banko ir antspaudą. Tuomet atėjęs pas žavią darbuotoją esi informuojamas, jog yra štai čia yra prisijungimo vardas, o čia slaptažodis prie stebuklingo įrankio, kur mikroįomonės savininkas turi suvedinėti visas gaunamas ir išrašomas sąskaitas, o dėl šios priežasties, jam nereikės samdytis buhalterės. Dar daugiau, mokesčių inspekcijos darbuotojai jį po pusės metų aplankys, ir patars kaip geriau tvarkytis, nurodys steigėjo padarytas klaidas, paaiškins, jog tam tikrą apyvartą pasiekus, jis bus priverstas persitvarkyti į UAB, nors tai bet kokiu atveju neišvengiama per kokius 2 – 3 metus.

3. Sukūrus tokį modelį (kai abu žingsniai yra atliekami kartu – paprastas steigimas ir apskaitos tvarkymo sistema), nepamiršti šią idėją skleisti visais kanalais, tam jog jaunimas (tiesa, kodėl senimas to negalėtų imtis nežinau, galbūt reiktų kalbėti apie universalų įrankį) imtų ir naudotųsi.

Galbūt padidėtų registrų centro apkrovos, tačiau tai viena iš pavyzdinių įmonių, tikrai susitvarkytų, tačiau steigimo supaprastinimas ir nupiginimas iki 200 – 300 litų leistų jaunimui nedaug rizikuojant pabandyti pradėti savarankišką veiklą. Ir jeigu tai neduotų rezultato, tuomet aš pripažinčiau, jog per gerai galvojau apie mūsų jaunus žmones. Tačiau aš manau, jog aš neklystų jų atžvilgiu… Duokit tik įrankius ir laisvę – jaunimas patys išspręs savo problemas.

Lietuvos Taryba

Žinoma, tik pakilęs iš lovos aš iškarto puolu sveikinti savo artimuosius ir tolimuosius, kurie mane skaito ir tuos, su kuriais susitiksiu asmeniškai.

Mane taip pat jau pasveikino, pirmiausiai dukra, kuri mane ir pažadino. „Sveikinu su Lietuvos gimtadieniu“… Jai užtenka, kas yra Lietuva ji žino pakankamai neblogai, nors tas supratimas vis dar ribotas, tačiau per priešpastatas ir kultūrinius skirtumus, ji gali pati surinkti informaciją, ją apdoroti ir nuspręsti. Aš tikiuosi, jog taip ir atsitiks. Tiesa, kai kurios jos žinios baugina, tačiau aš į tai žiūriu su atlaidžia šypsena. Nuo 2  – 3 metų paprašyta ji atnešdavo Lietuvos metrikos knygą iš lentynos. Šiandien, kai jai jau 7 ir jos paklausi, kas yra ta Lietuvos metrika, ji pasako, kad tai LDK kanceliarijos archyvas. Prieš pora metų, atsisėdusi prie kompo užrašė naujame Wordo lape: „Ugnės straipsnis/Mykolas Riomeris/ Lietuva“. Tiesa, per tuos kelis metus straipsnis nė trupučiu nepasistūmėjo į priekį, tačiau karts nuo karto atverčiamas ir parodomas, jog darbas vyksta, tiesiog, šiek tiek įstrigta pradžioje. Galvodamas apie ją, suprantu, jog sudėtinga augti istorikų šeimoje, o šį prakeiksmą ji vėliau turės nešioti visą gyvenimą. Ir, mastydamas apie dukrą, aš visą laiką galvoju, jog tikrai neversiu jos rinktis gyvenimo kelio, galės studijuoti ką nori: norės LDK, norės naujausiuosius amžius, na, o jeigu netyčia pasuktų į archeologiją, pabandyčiau atkalbėti… Nors, blogiausiu atveju, galima sutikti, jog archeologas irgi žmogus…

Po tokio pasveikinimo aš pradedu galvoti, kaip apskritai atsirado tas žmonių kolektyvas, kuris perprato istorinio momento svarbą ir elgėsi taip. Vidiniai nesutarimai, pasitraukimas ir naujų Tarybos narių priėmimas. Kokiais ryšiais jie buvo susiję? Kaip jie, skiriami pažiūrų ir diskutuodami tarpusavyje parengė šį tekstą, kuris buvo paskelbtas sekančią dieną laikraštyje (tiesa, laikraštis iškart buvo konfiskuotas)? Tai įdomūs klausimai, kurių pagalba mes galime pamatyti istorijos vyksmą per personalijų raišką. Žvelgiant į nuotrauką, kurioje nufotografuoti Lietuvos Tarybos nariai, keli iškart atpažįstami, keli geriau įsižiūrėjus, tačiau didžioji jų dalis, atrodo panaši į masę, kurių net elementarių biografijų neturime, o jeigu neatsiras jų archyvai, veikiausiai niekada ir neturėsime.

Pavyzdžiui, Jonas Smilgevičius, tas pirmas iš dešinės, sėdinčiųjų eilėje. Jo biografijos kontūrai lyg ir žinomi, nors biogramose nurodoma su klaidomis. Tačiau įdomiausias klausimas, kaip jis apskritai pateko į Tarybą? Peržvelgus protokolus, tenka pasakyti, jog joje jis buvo vienas tyliausių narių, nors pradžioje stengdavosi ateiti į posėdžius. Jo dalyvavimas atgimimo veikloje yra taip pat beveik nežinomas. Taip, jis buvo vienas iš tų, kuris bandė prikelti Vileišio bankrutuojančią Viliją, jai vadovavo, darė su Basanavičiumi biznį… Tačiau kaip jis pateko į Tarybą? Mokslo bičiulių draugijoje jis nebuvo aktyvus narys, nors visą laiką mokėjo nario mokestį. Tačiau turiu nuojautą, jog į Tarybą jis pateko atsitiktinai. Gal aš klystu? Tikrai negaliu atsakyti į šį klausimą… Ir tokių neaiškių personalijų Lietuvos taryboje daug…

Taigi, linkiu, jog kada nors, kam nors, kaip nors šis ir panašūs klausimai pradėtų aiškėti. Aš vieną žmogų, galėsiantį jais užsiimti bandau auginti. Dabar tereikia surasti archyvą…

O dabar švesti. Su Lietuvos gimtadieniu, mielieji…

P.S. suklydau… Ką tik pasitikrinau… visgi dukra sako kad Lietuvos metrika, tai LDK RAŠTINĖS archyvas…

Happy Jesus

Pastaruoju metu vis netyla diskusijos, adresuotos Bažnyčios ir valstybės santykio nustatymo klausimais. Jos be galo įdomios, nukreiptos prieš Bažnyčią, kaip instituciją, įvairiais būdais siekiant ją diskredituoti. Negalima nesutikti, jog kritikos ši struktūra nusipelnė, kadangi tai sena ir itin mažai linkusi keistis struktūra, iš kitos pusės, po Martino Liuterio tezių pasirodymo, kiekvienas iš mūsų turi pasirinkimą, kaip ir kokiais būdais garbinti savo Dievą, o sekuliarios valstybės idėja netgi leidžia kasdieną pirkti vis kitą religiją, šiandien nusiperkant islamą, ryt galima pirkti kad ir budizmą. O išėjus į gatve garsiai pagarbinti Krišną ir dar užvalgyti kažkokių pyragaičių. Tačiau išlieka viena tendencija, religingumo formoms besikeičiant, persipinant, nuo to pasidaro sunkiau tik mūsų sąmonei: kada persižegnojusi bobutė prieš rytinius poterius taria frazę „ir tegul mūsų čakros atsiveria, o mes pasinerkime į nirvaną“ supranti, jog kažkas ne taip. Tai tik šnabžda apie tai, jog žmonių galvose yra informacijos perteklius ir pasimetimas…

Tiesa pasakius, aš pats nežinau, kam reikalingas šis įrašas. Šiek tiek primena tokią keistą situaciją, kai mane bandė kritikuoti už tai, jog panaudojau Z. Norkaus teoriją apie LDK kaip imperiją, tačiau klausimas buvo iškeltas tuo pačiu metu, kai Z. Norkus sėdėjo salėje. Į tai galėjau atsakyti įvairiai, nors logiška, jog būtų užtekę atsakymo, kad ne mano pareiga ginti profesorių, kuris pats gali laisvai apsiginti. Lygiai taip pat ne mano pareiga ginti Dievą, kuris, pagal idėją turėtų būti visur…

Visgi pabandau pažiūrėti į tai kažkiek iš šalies, pateikiant vos kelias pastabas. Pirmiausiai savo ateizmą afišuojantys veikėjai atrodo itin juokingi, nes ateizmas yra tik dar viena tikėjimo forma. Prekė, kuria mes bet kokiu atveju jau persisotinę ir kuri kelia šypsena. Ir įsitikinimas, jog Dievas, čakros ir 40 nekaltų mergaičių pomirtiniame gyvenime neegzistuoja yra lygiai toks pats kvailas, kaip įsitikinimas, jog jos egzistuoja. Sena problema, apie kurią aiškino dar Sokratas. Tiesa, nuo to laiko ne kažkas ir pasistūmėjo, pasaulis beveik išmatuotas, tačiau Dievas dar nepasvertas ir nesupilstytas į kibirus, matuojant tūrį, todėl Sokratas 100 procentų yra teisus, grįždamas prie savo frazės, kurią jis užaštrindavo nieko nežinančio žmogaus veidu…

Ir visgi, nėra nieko keisčiau, kai religija kritikuojama pasitelkiant metodologiškai nevykusias priemones, pavyzdžiui kuomet kritikuojama pati Bažnyčios struktūra, ją drebinantys skandalai, kuriuos ji pati sunkiai pergyvena. Galima tik pasvarstyti, kiek bažnyčios hierarchai leidžia sau pamąstyti apie celibato panaikinimą (iškart būtų išspręsta visa eilė problemų), tačiau tradicija yra stipri, ji nelinkusi keistis. Nors būtent celibato atsisakymas galėtų iškart išspręsti daugybę problemų savaime (iš kitos pusės, sukurtų visą eilę naujų problemų). Kaip spręsti tų dvasininkų palikuonių klausima, kurie vis dar laukia celibato panaikinimo, žino tik vyskupai.

Visgi juokingiausia, kai bandoma kalbėti apie tokius dalykus, kaip pedofilija, nepaisant to, jog tai pakankamai liūdna tema. Tačiau tai, ką skelbia Bažnyčios kritikai. Tik ironiškai galima žvelgti į jų pateikiamus skaičius, nes tokie įrašai turėtų būti palydimi nuorodomis į oficialių bažnyčios pareigūnų pasisakymus ar jų spaudos konferencijas. Aš jokiais būdais neteigiu, jog, pavyzdžiui, pedofilija dvasininkijoje neegzistuoja, tačiau kuomet kalba pasisuka apie 100 bendruomenės vaikų tvirkinimą, teigiant, jog tai buvo išaiškinta po oficialaus bažnytinio tyrimo, yra daugiau negu juokinga. Norite kovoti su Bažnyčios problemomis, darykite tai kompetetingai. Arba nedarykite to visai, nes tam reikia turėti proto ir bent šlakelį kritiškumo.

Ir dar, antibažnytinė pozicija ir institucijos kritika, mano požiūriu yra sveikas dalykas. Jis gali būti idėjinis ir tik idėjinis, kai žmonės pradeda iš to uždirbinėti, naudodami tam ne itin patrauklias kritikos formas, tai būna tik naujo tikėjimo pardavimas. Nes jokiu žinojimu ten net nekvepia.

O visa tai jau daugiau negu ironiška…

Beje, Ūsas ir tas kitas tikrai (na tas, kur teisėjas ar kas jis ten buvo), tikrai nebuvo pedofilai, nes jie nebuvo katalikų dvasininkai. Logika, tiesa pasakius, labai panaši…

Kol visi buvo susirūpinę ACTA, aš kariavau vieną niekingiausių karų savo gyvenime, kurį neišvengiamai pralaimėjau, nes pas mane atėjo Mindaugas Peleckis, ir mane suvartė, o grasindamas Baudžiamuoju ir Civiliniu kodeksu, privertė nuleisti galvą bei paneigti tai, ką anksčiau esu parašęs, paliesdamas šį asmenį.

Mindaugas Peleckis – iš tiesų yra unikalus žmogus, kuris taip nuostabiai ir gražiai rašo, o jo recenzijos tokios išsamios, kad nieko kito nelieka, kaip tik pripažinti, jog mano įrašas apie jį buvo klaidinantis visuomenę ir aš, jį paskelbdamas, padariau žalą, kurią esu priverstas atitaisyti…

Na nesigauna man taip…

Komentarų nereikia?

Mindaugas Peleckis išties yra pats didžiausias grafomanas, nesugebantis rišliau surišti tarpusavyje bent kelių sakinių, ir tuo pačiu metu leidžiantis sau manyti, jog yra labai kietas, subtilus, na neslėpkim ir to, jog ir genialus rašytojas, publicistas ir t.t. Nesiimu vertinti jo kaip rašytojo, kadangi šiandien džiaugiuosi, jog jo rašinių nesu skaitęs, tačiau tai, kokias recenzijas jis rašo man leidžia nedviprasmiškai pavadinti jį grafomanu. Jis jų nerašo, atsivertus kurią nors iš jų yra 90 procentų garantija, jog Jums bus pateiktas šūdas gryniausiame savo pavidale, todėl bet kuris skaitytojas tik sugaiš su jomis laiką. Likę 10 procentų paskaitomų recenzijų, yra kompiliacinio pobūdžio, todėl, jeigu nebūsite skaitę ankstesnių nuomonių, yra nedidelė tikimybė, jog kažką naujo visgi galite sužinoti. Nors dar yra klausimas, kaip jis tą informacija sugebės apdoroti, nes dažnai nėra pajėgus apdoroti tos informacijos.

Beje, buvo atliktas nedidelis stebėjimas. Pas mane komentaruose jis buvo pakankamai atidus, skaitydamas manuosius komentarus, sugebėdavo pastebėti gramatines klaidas, nesuderintus žodžius, tačiau jam niekaip nepavyko suformuluoti priekaištų man, rėkė apie kažkokį šmeižtą, kurio aš, na, niekaip neįžvelgiu, apie kažkokias metodologines nuostatas, kurių nesugebėjo įvardinti, o visame tekste nurodė tik vieną klaidą, kurią aš pataisiau. Akivaizdu, jog tai yra oligofrenijos simptomai, kuriuos reikia kuo greičiau tirti, tam jog būtų pradėtas nedelsiamas gydymas. Tačiau už mus visus, Lietuvos visuomene, turiu atsiprašyti, jog priverstinis gydymas Lietuvoje neįmanomas, o šis, nesuprastas genijus, niekada to nesupras. Žinoma, yra išimtys, kai keliama grėsmė sau ar kitiems žmonėms, tačiau tai, jog jo veikla žalinga visuomenei nėra pakankamas argumentas.

Taigi, atsiprašau Mindaugo Peleckio, jog priverstinis protinių defektų diagnozavimas ir šalinimas Lietuvoje yra neįmanomas.

Kadangi pradėjau kalbėti apie ACTA, galiu pridurti ir dar vieną momentą, Mindaugas Peleckis priklauso Lietuvos Rašytojų Sąjungai. Dar viena iš nomenklatūrinio rojaus paveldėta organizacija, kuriai, spėjant pagal šio personažo veiklą, pirmiausia rūpi užtildyti savo konkurentus. Negaliu pasakyti tiksliai, bet ši irštva yra vieni iš tų, kurie yra suinteresuota, kad ACTA taptų teisinę galią turinčiu kūnu…

Kaip ir buvau pažadėjęs Mindaugui Peleckiui, atsiprašymą paviešinsiu savo G+ ir FB profiliuose, tikiuosi, jis bus patenkintas…