Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Knisausi po senus darbus. Reikia parašyti pranešimą iš temos, su kuria dirbau beveikprieš 4 – 5 metus, bet tekstas yra, daug platesnis negu reikia. Tik sutrumpinti ir padaryti pranešimą. Gal net ir įdomu bus. Nors veikiausiai nelabai. Ir pagalvojau, jog tiems laikams absoliučiai nejaučiu nostalgijos. Tiesiog įdomus darbas, įdomus laikas ir tiek. Nors iš kitos pusės, tai laikotarpis, kada supratau, jog hobis po truputį virstą į darbą. Bet nieko daugiau.

Tuo tarpu bandydamas pasiknisti po dar gilesnius atsiminimus, stengdamasis prisiminti, kaip gyvenau prieš 10 metų išties pajauti žiaurią nostalgiją. Ir nė velnio nesuprantu, kaip veikia žmogaus smegenys, per kiek laiko jos prisiminimus apdoroja taip, jog jie yra idealizuoti. Ir pabandžiau prisiliesti prie to, kuo buvo gyventa. Ir vienu, ir kitu atveju radau daug grožio, bet jis sukėlė nevienodas savijautas.

Grožis, kuriuo gyvenau prieš 10 metų:

Ir dar daugiau grožio iš to paties laikotarpio:

Tada buvo svarbi melodija, ritmas, tekstas (išties geri tekstai buvo)… Dabar lygiai taip pat gyveni tekstu. Gal išties maloniausius prisiminimus išgyveni pirmiausiai ne tekstu, o per melodiją ir ritmą?

Grumlinas pastaruoju metu pradėjo kabinti įdomią ir, ko gero, amžinai aktualią temą, susijusią su 1940 metų koloborantais. Nusistebėjęs dėl Antano Venclovos vertinimų ar Venclovų namų muziejaus. Tačiau Antano Venclovos situacija yra daugiau negu daugiaprasmiška. Kad jis suvokė, jog jo pasirinktas kelias santykiuose su Sovietų Sąjunga yra klaidingas, manau, jog yra pakankamai akivaizdu. Priešingu atveju vargu ar būtų užauginęs disidentą (turiu omenyje Tomą Vennclovą). Tai kaip jį vertinti? Kaip literatas jis tikrai neįspūdingas (Juozas Keliuotis teigė, jog ir netalentingas), kaip žmogus? Parsidavėlis ar vargšas naivuolis? Ko gero šiek tiek to, ir šiek tiek to, nors pragmatinis A. Venclovos požiūris į gyvenimą akivaizdžiai kalba, jog pirmasis epitetas labiau tinkamas. Visgi Venclovų namai, bent jau mano nuomone, pilnai turi teisę egzistuoti, dėl Tomo Venclovos. Ar reikalingas akcentas, kalbant apie jo tėvą? Juk tik taip galima suprasti aplinką, kurioje jis augo.

Kalbant apie 1940 metų delegaciją, galima paminėti, jog A. Venclova literatų tarpe yra tipingas pavyzdys, nes tik Liudas Gira iš Maskvon vykusių literatų neturi savo muziejaus. Ir Petro Cvirkos, ir Salomėjos Nėries memorialiniai muziejai stovi su jų gyvenimu susijusiose vietose. Dėl Salomėjos Neries ir Petro Cvirkos muziejų poreikių galima ginčytis (kaip ir apskritai dėl muziejaus poreikio šių dienų visuomenėje), tačiau dėl jų vietos lietuvių literatūroje? Abu talentingi. Abu paliko pakankamai žymų pėdsaką. Abu koloborantai. Jeigu Salomėja iš tiesų buvo pakankamai naivi ir romantiška, tai Cvirką vertinti daug sudėtingiau. Aš nesiimčiau jų nurašyti dėl literatūrinio palikimo. Reikia prisiminti, jog šiuo klausimu buvo keliama ne viena diskusija, ir niekas iš jų nėra laimėjęs. Akivaizdu, jog jų vieta gali būti tik literatūros rėmuose. Ten jie ir turi būti izoliuoti.  Būtų gerai, jeigu šių antiherojų paminklai stovėtų Grūto parke, o paminklinės lentos būtų nukabinėtos.

Tačiau didžiausia problema yra netgi ne  juose. Blogiausiai, jog atsiranda personažų, kalbančių, jog beveik bet kokia veikla tuo metu buvo „darbas Lietuvai“. Tai nėra vien tik AMB citata, tai ištisa ideologija, kuri slepia koloboravimo juodąją pusę. Buvusiems komunistams labiausiai reikėjo tokios ideologijos, kad galėtų prisitaikyti. Juk jeigu dabar sugrįžtu raudonoji revoliucija, būtent jie pirmiausiai būtų įvardinti kaip buržuazinis elementas, nes tai, ką darė partijos nariai Sovietų Sąjungos žlugimo metu, leido jiems tapti jeigu ne politiniu, tai ekonominiu Lietuvos elitu. Sutelkę didžiausią kapitalą jie pamiršo komunistinę ideologiją. Ir tai tik dar kartą įrodo, jog tai buvo ydingos sistemos ydingas produktas. Jog jiems nebuvo svarbios idėjos, o tik pragmatiniai interesai. Tokie žmonės nei tada, nei dabar nedirbo Lietuvai. Jie dirbo sau. Lyginant su jais, tie pusiau idėjiniai rašytojai atrodo visiškai nekaltai.

Šiuo atveju aš beveik sutikčiau su Romualdu Ozolu, jog reikėjo uždrausti bet kokias galimybes buvusiems komunistams toliau veikti politikoje. Pridurčiau, jog reikėjo apriboti ir jų ekonomines teises (uždrausti dalyvauti ekonominių objektų privatizavime: jeigu žmogus turi verslininko savybes, jis pats galėjo sukurti verslą, pradėdamas nuo nulio). Tačiau Aukščiausioje Taryboje (tai kas vėliau buvo pavadint Atkuriamuoju Seimu) buvo pakankamai didelis komunistų skaičius (Sąjūdžio narių taip pat). Nepaisant to, jog rinkimus laimėjo Sąjūdis, komunistai vistiek sudarė daugumą. O tai ir buvo priežastis, kodėl Lietuva nuo šių atliekų taip ir neatsikratė.

Visgi blogiausia yra tai, jog pastaraisiais metais, visokie marginalai, vadinantys save politiniu elitu, pradėjo sistemingai kalbėti, jog jų indėlis į Lietuvos ir lietuviškumo išsaugojimą yra didžiausias ir pats nuostabiausias. Ko gero viso šio ciniško diskurso viršūnė buvo Paleckių šeimos pasisėdėjimas LRT eteryje, kalbantis apie tai, koks nuostabus buvo Justas Paleckis, tėvas ir senelis (veiksmas vyko prieš pora metų), kaip jis padėjo Lietuvos žmonėms, gelbėjo nuo tremties ar susidorojimų kitais būdais. Nieko ironiškiau nėra, kaip šie ciniški pastebėjimai, žmogus vadovavo delegacijai, kuri prašė priimti Lietuvą į SSRS, o jo palikuoniams yra suteikiamas valstybinės televizijos eteris, kad jie šią padugnę pašlovintų. Ką galima pasakyti apie jo pastangas išgelbėti žmones nuo represijų? Jeigu kažkas kreipėsi į Justą Paleckį, tai jau buvo pakankamai artimi žmonės. Nesakau, kad jie tokie buvo, jie tapo tokiais vizito metu, ir J. Paleckis neturėjo kitos išeities, kaip jiems padėti, nes jeigu jis leis represuoti kažką iš savo aplinkos, tolesni įtarimai krenta ant jo, taigi, jo pagalba buvo pirmiausiai pasirūpinimas savo paties interesais. Ir tokiame kontekste, literatai, lyginant su šiais marginalais, tikrai nėra patys blogiausi žmonės.

Kartą prie kavos ir pypkių susėdo du žmogeliukai, kurie aptarinėjo, kas darosi Lietuvoje. Kitaip tariant einamąsias reformas (jeigu jas taip galima pavadinti). Išvada viena, esminių reformų nevyksta, o kompleksiniai sprendimai Lietuvoje apskritai yra nežinoma žemė. Bandant suvokti, to priežastis, man pasirodė, jog įtikinamiausias paaiškinimas yra diskusijų uždarumas, jų imitavimas. Be jokios abejonės, didelę įtaka daro ir tai, jog sprendimus priiminėję žmonės, kurie yra viskuo apsirūpinę, o tai reiškia, jog esama sistema juos tenkina. Todėl reforma pavadinama tai, kas tėra nežymūs pataisymai. Jaunų ir alkanų, o man atrodo, jog jie galėtų įnešti naujumo ir kažkokių idėjų, į diskusijas neįsileidžia. Tai nestebina. Tai man primena pokalbį su Baltarusijos ekspremjeru Michailu Demčiuku, kuris, prisimindamas prieš kelis dešimtmečius vykusius įvykius kalbėjo, jog reikia duoti valdžią jaunimui, o dabar perkopęs per 60 abejoja, ar tada buvo teisus. Manau, kad čia yra ta pati problema – valdžia ir jos išlaikymas, todėl net pakankamai kvaili sumanymai pas mus yra realizuojami. Reformos – ypač.

Kalba sukosi pirmiausiai apie aukštojo mokslo reformą ir krepšelių sistemos poveikį. Iš principo galima tik spėlioti, kaip sukrės aukštojo mokslo sistemą. Reformos tikslai aiškiai deklaruojamas: sumažinti nekokybiškų studijų programų skaičių (keista, juk  pasakymo „padidinti kokybiškų studijų programų“ skaičių prasmė nėra ta pati), o taip pat paskatinti universitetų jungimąsi. Tuo pačiu universitetai aprūpinami naujomis teisėmis, disponuoti savo turtą. Aš nesu tuo visiškai įsitikinęs, bet man atrodo, jog universitetas, kuris nepritrauktų krepšelių, teoriškai dar turėtų galimybę išparduoti visą savo turtą, išsinuomoti ofisą ir jame pasodinti buhalterę, kuri dar kelis metus galėtų mokėti atlyginimus nieko neveikiančiam personalui.  Bet didžiausia problema ne ta.

Jeigu siekis buvo optimizuoti universitetų tinklą, tuomet reikėjo tai padaryti paprasčiausiai pademonstruojant politinę valią, aiškiai pasakant, jog Lietuvai užteks 3 – 5 universitetų, maksimaliai paliekant Vilniuje du, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose po vieną. Demokratiniu atveju leidžiant patiems Vilniaus universitetų atstovams nuspręsti, kas su kuo ir kokiais pagrindais jungsis, leidžiant patiems nuspręsti, kokia bus vidaus tvarka. Tokių būdų kai kurios studijų programos savaime būtų sustiprinamos, sutelkiant didesnį mokslinį potencialą. Stambūs universitetai galbūt geriau pasirodytų ir pasauliniuose reitinguose. Dabar viskas palikta savieigai ir studentų valiai.

Pati studijų krepšelių sistema iš principo nėra bloga, tačiau tokioje formoje, kokia ji yra Lietuvoje, mažiausiai yra neišbaigta. Jeigu yra šešios krepšelių grupės, logiškai mastant, turėtų būti ir šeši baigiamieji egzaminai (na, gal 5, paliekant galimybę į menų studijas stoti po atskirų stojamųjų egzaminų), kur užtektų išlaikyti vieną, jog gauti atestatą. Tačiau egzaminai turėtų būti platesni, ne iš vieno dalyko (stojant į gamtos mokslų studijų programą, reikia ir laikyti gamtos mokslų egzaminą, susidedanti iš fizikos, chemijos ir biologijos dalykų žinių ir t.t.). O tada jau nesunkiai galima ir išreitinguoti studentus, sudarant eilę, kas gauna krepšelį, o kas ne. Tuomet pati sistema atrodytų nuoseklesnė, nes kai viename universitete į panašią studijų programą pretenduojama pagal vienokius egzaminus, kitame pagal kitokius, tada apie kokią konkurencija eina kalba?

Tačiau draugiškoje diskusijoje didžiausia problema pasirodė ta, jog daromos reformų imitacijos, siekiant, jog problemos išsispręstų pačios. Jeigu į jas būtų pažvelgta kompleksiškai, tuomet būtų galima žengti naujus žingsnius, siekiant viso komplekso reformų įgyvendinimo. Tik teorinis pasvarstymas: tegul Lietuvoje pasilieka 3 – 5, bet dideli ir stiprūs universitetai, kiekvienas iš jų turintis savąsias akivaizdžias stiprybes, kaip juos galima dar efektyviau išnaudoti? Ar būtų galimas toks variantas, jog universitetai, turintys stiprias ekonomikos, vadybos, techninių mokslų ir t.t. pajėgas, galėtų eiti į gamybos sektorių? Kitaip tariant, paskaičiavus ir padarius projektą, leisti universitetams kurti gamybines bazes, kurios kurtų realų, tarptautiniu mastu konkurencingą produktą? Tuo pačiu studentai turėtų praktikos vietas, galėtų ten stažuotis, įgyti realios praktikos, o universitetai šalia to uždirbtų pinigus ir t.t. Tai kurtų BVP, būtų steigiamos darbo vietos. Tai suteiktų ne tik prestižo šalies aukštojo mokslo įstaigoms, tačiau iš teorinių disciplinų būtų galima kurti praktines studijų programas. Be jokios abejonės, norint sėkmingos ir efektyvios veiklos, reikia ir didelio finansavimo. Klausimas iš kur gauti pinigų yra labai aktualus. Dalinai tai galėtų būti Europos sąjungos lėšomis finansuojami projektai. Kita dalis galėtų būti nukreipta iš neefektyviai valdomų pinigų. Kuri reforma dar nėra labai pasiteisinusi? Aš tikslių skaičių neieškojau, tačiau antrosios pakopos pensijų fondai neblizga savo pajamingumu, dažnai laikosi ant pelningumo ribos. Gal tai būtų viena iš krypčių, kur jie galėtų atnešti didesnę grąžą?

Valdymo formą, būtų galima sugalvoti. Sąlyga viena, užtikrinti maksimalų skaidrumą. Bet man atrodo, jog galimybės tam yra…

Beje, o gal toks kelias tinkamas ir kaip nepavykusio Visuomio alternatyva?

Rašant praėjusį įrašą atsirado žyma „politinės kultūros istorija“. Kai geriau pagalvoji, absoliučiai nieko nereiškiantis žodžių kratinys, nes kiekviena dedamoji turi po kelis šimtus apibrėžimų.  Ko gero nei vienas iš jų iki galo nėra teisingas ir išbaigtas, nes alternatyvos neatsirastų. Kadangi tikslių skaičių nežinau, bet galimybių suprasti pilną frazę  susidaro daugiaženklis skaičius (tarp milijono ir milijardo), pabandžius sudėlioti visus galimus variantus. Ko gero todėl be galo skeptiškai žiūriu į visas galimybes aiškintis sąvokose ir kurti naujus apibrėžimus. Ko gero todėl, bandydamas apibrėžti kultūra pasakau, jog tai nėra natūra ir nustoju aiškintis. Geriau bandyti kalbėti pavyzdžiais, nes papasakoti yra paprasčiau, negu apibrėžti.  Su kitais terminais elgiuosi lygiai taip pat paprastai, stengdamasis jų perdėm nekomplikuoti.

Tokiam skeptiškam požiūriui susiformuoti, be jokios abejonės, padėjo susiformuoti Platono ir Diogeno ginčas, kas yra žmogus, skambantis plius minus taip:Diskusijos metu  Platonas teigė, jog žmogus yra dvikojė būtybė, kurios kūnas nėra apaugęs plaukais. Diogenas, nupešęs vištą pasakė, jog tai yra Platono žmogus. Šiam teko pridurti, jog būtina savybė ir plokšti nagai.

Be jokios abejonės, jeigu per tos  pačios vištos nagus Diogenas būtų perėjęs su akmenuku, Platonui dar būtų reikėję pridurti tobulinti apibrėžimą. Tokiu būdu sąvokos nuolat generuojasi, pildosi, darosi vis sudėtingesnės, o dėl jų išbaigtumo galima nuolat ginčytis.

Įstabus žmogus buvo Diogenas, gaila, kad Kreivarankis jam paskyrė vos kelis etiudus.