Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Visus kankaina klausimas, kas yra Rokiškis ir kaip jis iš tikro atrodo? Jis pats pateikęs kelias versijas. Kaip bebūtų keista, iš dalies jos abi teisingos, bet abi nepilnos.

Kaip visi žinome, Rokiškio, kaip kalbos laisvės gynėjo pristatinėti nereikia, to ir nesiruošiu daryti. Visi žinome, jo nuostatas, kaip turi būti elgiamasi su kalba. Iki šiol į šį reikalą žiūrėjau gana rezervuotai, iš principo pritardamas revoliuciniam judėjimui, kadangi tai buvo pusė, kuri bandė argumentuoti savo poziciją. Tačiau šiandien buvau priverstas suabejoti. Pasirodo, Rokiškis yra intrigantas, kuris giliai prasiskverbė į Lietuvos lingvistų bendruomenę, bando joje sukelti šurmulį. Visgi Edmundo Adomonio nuoroda padėjo susidaryti tikrąjį vaizdą, jog revoliucija, apie kurią kalbamą išties yra tik viršūnėlės, galbūt bandymas išeiti iš konspiracijos. Skaitantys atkreips dėmesį, jog žurnalistai padarė didelį darbą, ir Rokiškis yra minimas tekste (beje, nuorodos nesudėtos).

Lietuvos lingvistikos mokslas išties yra griaunamas. Ir tik dabar tapo aišku, kokiais būdais. Aš to neįtariau, veikiausiai, kaip ir daugelis iš Jūsų, tačiau liūdna, jog tokia tiesa paaiškėjo. Ir taip, viešai ir drąsiai galiu pareikšti, jog braukiu iš savo RSS readerio Rokiškio blogą (nuėjau, pasižiūrėjau, jis ten netgi neįtrauktas, popo.lt tokia kompaktiška bendruomenė, jog galima džiaugtis čia vieni kitais, nenaudojat jokių readerių ir t.t.).

Akivaizdu, jog jis, dirbdamas prieš jo taip vadinamą „Kalbos talibaną“, kasasi po mūsų tautiškumo ir valstybingumo pamatais. Jų pogrindis organizuotas (žiūrėti video). Visgi kyla klausimas, kam jis dirba, bet manau, jog tai anksčiau ar vėliau išaiškės, kadangi patikimi šaltiniai davė žinią, jog VSD ir STT ir dar bet kokios saugumo tarnybos, komitetai ar biurai juo susidomėję ir pradėję tyrimą. Tomis provokacijomis, kuriomis Rokiškis dalinasi savo bloge siūlau netikėti, geriau pasižiūrėkite kelis autentiškus video, kaip berods, VSD nežmoniškomis pastangomis užfiksuotus, kaip Rokiškis išlenda į dienos šviesą. Keli kadrai autentiškos, nesuvaidintos dokumentikos, ir viskas susidėlioja į savo vietas. Nereikia būti net sąmokslo teorijų kūrėju…

httpv://www.youtube.com/watch?v=Ahkjo6TwQd0&feature=related

httpv://www.youtube.com/watch?v=SGzfPpuqamc&feature=related

Atkreipėte dėmesį į veikiančią struktūrą? Trigalvis žiurkiukas, pastebėjote, kokie jo veiklos metodai? Taip, dabar jis jau griebia į rankas šaltą ginklą, tačiau tai ne mažiau gąsdina, kadangi kompromitacinė akcija, nukreipta prieš kitos rūšies graužikus beveik pasisekė. Liaudyje paranoja. Man tik kirba klausimas, kaip iš tikro atrodo Rokiškis?

Dabar aš tik leidžiu sau pagalvoti, ar trečioji Rokiškio galva atrodo taip?

Be jokios abejonės, pilnas Rokiškio portretas reikalautų platesnių analizių…

Einant į pabaigą mano vienuoliškam užsidarymui savojoje celėje, vadinamoje rašomuoju kampu, buvau priverstas užtikti (brolis atsiuntė nuorodą) itin įdomų jūtūbėj (įdomu, ar kaip nors jau sulietuvino) patalpintą klipuką, kur žmonės džiūgauja, galima būtų netgi pasakyti, kad šėlsta, o kažkoks tipas ant scenos dainuoja. Viskas atrodo maždaug taip:

httpv://www.youtube.com/watch?v=2uPyqwj8CJM

Žmonės linksminasi ir dainuoja kartu, tekstas nėra sudėtingas ir be galo paprastas, daug maž toks:

Ми будували комунізм, але в нас не вийшло,

Вмерли коні – залишилося червоне дишло,

Бабу будували з величезним мечом,

А прожектор перестройки хтось побив кірпічом.

Ми звикли, шо Дніпро ревучий реве,

А ненька Україна ще не вмерла і не вмре,

Ми нанюхались свободи і чорнобильського диму,

Хором радісно співаєм: „Ще не вмерла Україна“!!!

Нам казали впірьод, два шага назад

І ми загнали себе у величезний зад,

Напилися „Пепсі“, напилися „Коли“,

Ми такої свободи ше не знали ніколи.

Ми звикли, шо Дніпро ревучий реве,

А ненька Україна ще не вмерла і не вмре,

Ми нанюхались свободи і чорнобильського диму,

Хором радісно співаєм: „Ще не вмерла Україна“!!!

Хтось плакав про свою втрачену гордість,

А вночі ховав, закопував совість,

Нас завела внікуда державна колія,

Ми помремо, не напишуть, нас єднає земля.

Ми звикли, шо Дніпро ревучий реве,

А ненька Україна ще не вмерла і не вмре,

Ми нанюхались свободи і чорнобильського диму,

Хором радісно співаєм: „Ще не вмерла Україна“!!!

Ir supratau, kad tai yra gera bei maloniai klausosi, ir supratau, kad noriu tokio daikto lietuviškai, na galėtų būti nebūtinai tekstas apie Ukraina, galėtų priedainis pasibaigti ir „Lietuva, tėvynė mūsų“ (trečią kartą klausantis beveik veržėsi). Svarbu, kad tai, kas turėtų būti didinga ir keltų pagarba, galėtų virsti švente. Velniškai patiko.

Ai, čia konteksto šiek tiek. Ukrainos himnas trumpam palyginimui:

httpv://www.youtube.com/watch?v=EdH1d1UMKPE&feature=related

Perskaičiau R. Valtkos paskutinį komentarą. Tiesiog spustelėjau nuoroda ant Andriaus Užkalnio FB, pamąstęs, jog seniai neskaičiau, o čia beveik rekomendacija iš teksto (ir ne tik) gurmano rankų 🙂 Ir perskaičius suvokiau, jog tai be galo prieštaringa. Tiesa pasakius, net ir su galu prieštaringa. Kuomet antisovietinė retorika pridengiama sovietinėmis klišėmis, arba kuomet žmogus rėkiantis „rusai puola“ praminta tik su rusų pagalba. Tai kelia šypseną ir tuo pačiu pasibaisėjimą. Valatkos įžvalgos ant tiek naivios, o stereotipai, suformuoti geriausiu atveju grožinės literatūros, blogiausių – LTSR istorijos 7 klasės kurso, verčia pasakyti, jog žmogus gerokai snūstelėjo ant laurų. Ir darosi gaila, jog pankas, vardu Patackas, jo, savo laiku, nestuktelėjo smarkiau. Ir, mano subjektyvia nuomone, tai dėsningas atvejis.

Nenoriu kalbėti apie tai, kaip Valatka supranta tokius dalykus kaip laisvė, nenoriu vertinti, kas negerai su šita vyriausybę (keista, bet Valatka berods vis dar trečius metus rašo apie naktinę mokesčių reformą, labai operatyvus ir išskirtinai imlus protas), tačiau kaip istorikas istorikui užrašysiu, jog tai, ką jis mokėsi mokykloje, o paskui veikiausiai skaitė Adolfo Šapokos istorijoje apie LDK XVIII a. yra pasenę. Galima netgi pasakyti, jog paskutiniu metu, kalbant apie Lietuvos istoriografiją, XVIII a. išgyvena aukso amžių, sulaukęs pakankamai gausių tyrimų. Tiesiog gausybė pavardžių, kurių čia nevardinsiu. Todėl klišės, kurias naudoja tokie pseudokalbėtojai kaip R.Valatka nerodo nieko kito kaip tik jų tamsumą. Kitaip tariant, tundra. Ir tuomet pradedi mąstyti, ar apskritai galima pasitikėti tokiais žmonėmis. Ar verta skaityti jų tekstus? Aš nežinau ir neturiu sau atsakymo. Iš vienos pusės, norėtųsi ignoruoti, iš kitos – jų palikti taip irgi negalima.

Todėl tik keletas komentarų, apie tekstą ir šiokį tokį kontekstą. Suvokti kaip šlėktą šiuolaikinius lietuvius yra mažų mažiausiai įžeidimas, abiem pusėm. Šios dvi sąvokos yra absoliučiai prasilenkiančios. Kaip bebūtų keista, XVIII a. bajorija nejautė pareigos išlaikyti valstybės, tačiau nuo mažens buvo kalamas labai elementarus principas į galvą – visi piliečiai privalo dalyvauti politiniame gyvenime, o valstybės sąranga buvo tokia, jog ši elementari tiesa būtų užtikrinta. Ir ar galima apolitiškai nusiteikusius žmones lyginti su visuomene, kurios vienintelis tikslas – dalyvauti politiniame gyvenime? O juk ir dėl liberum veto galima tą patį pasakyti. Jis buvo puikiai suvoktas kaip problema, mąstoma, kaip šią sistemą tobulinti, netgi konsultuotasi su to meto šviesiausiais protais, tokiais kaip Jean-Jacques Rousseau (jis teigė, jog tai geras principas ir puiki teisė, nes teisus gali būti ir vienas asmuo, o dauguma gali klysti, tačiau taip pat siūlė įvesti saugiklius, jog žmogus, naudodamasis šia teise, suvoktų savo atsakomybę). Galiausiai šio principo buvo atsisakyta. Priimta pirmoji konstitucija Europoje. Ir kas tuomet atsitiko?

Elementaru, brangusis Vatsonai. Tie kas jautėsi gerokai aukščiau už už bajorus, grupelė didikų, susirinko ir pasakė, jog jų toks modelis netenkina. Jie pradėjo šaukti, jog lenkai puola ir visa tai išvirto į ištisą judėjimą, liaudyje žinoma kaip Targovicos konfederacija. Magnatai, subūrę aplink save bajorus, kvietėsi į Abiejų Tautų Respubliką rusų kariuomene, jog užtikrintų jų išskirtines politines teises. Ar ne ironiška? Patys rėkia, kad yra puolami ir naikinami, o kviečiasi svetimą kariuomene? Kaip žinia, visa tai buvo ir valstybės pabaiga. Padalinimas – Sukilimas – Padalinimas. Kaip bebūtų keista, tas pats jaučiasi ir su lrytas.lt. Lietuvos spaudos magnatai, maitinami Rusijos pinigų rėkia: „rusai puola“. Tuo pačiu pavyzdžiu iš XVIII a. galiu pasakyti, jog tokia praktika yra ydinga. Pavyzdžiui, kunigaikščiai Čartoriskiai apie pusę savo metinių pajamų gaudavo iš užsienio valstybių? Akivaizdu, kokios problemos iš to kilo.

Galima prisiminti ir kiek kitokį kontekstą. Šviesūs protai Pirmojoje Lietuvos respublikoje, tokie kaip V. Krėvė. Jis juk nuolat varstydavo sovietų ambasados duris, karts nuo karto paprašydamas, jog imkite ir vieną kartą įjunkite Lietuvą į sąjunga. Nepraėjo nei du dešimtmečiai, o rusai ėmė ir tai padarė. Koks kontrastas su XVIII a. bajorija – ji puikiai suvokė, kas kaltas, dėl žlungančios valstybės ir mokėjo bent jau deramai ją palaidoti. Pirmiausiai, pasmerkdama tuos, kurie kvietėsi rusų kariuomene. Ir ne tik pasmerkė, bet ir sugebėjo tą nuosprendį įvykdyti, bent daliai. Pavyzdžiui broliai Kosakovskiai. Ne tik pakarti, bet dar ir gerokai po miesto gatves patampyti. Nepaisant jų aukštos padėties. Nors toks pats likimas laukė ne tik jų. Tuo tarpu Krėvė šiomis dienomis kartais bandomas teisinti, jog nesuvokė, ką darė. Galbūt, bet patampyti po gatves jo kaulus reikėtų, politinio korektiškumo vardan.

Galbūt ir R. Valatka nelabai suvokia, ką dar, tačiau jam ir  jo ribotam pasaulėvaizdžiui tai atleistina. O juk bent kiek doriau mąstantis žmogus puikiai suvokia, kokios to pasekmės. O gal ir ne, belieka tik tikėtis kartu su R. Valatka, jog tokie kaip jis, neužilgo išmirs…

Tokios šventės, kuomet keliami patys svarbiausi valstybės egzistavimo klausimai, primena, kiek nuėjome ir kur nuėjome. Padeda ir susivokti, ko reikėtų siekti toliau. Tačiau dažniausiai visgi tai virsta bandymais žvalgytis atgal. O man tai verčia pergalvoti tam tikrus epitetus, susijusius su Lietuvos istorijos periodizavimu, kuriais aš čia ir pasidalinsiu.

Dažnai bandant populiariai perteikti istoriją, kažkoks laikotarpis yra susiejamas su veikėju, o kartais net ir visa gimine. Pavyzdžiui – Mindaugo Lietuva, Vytauto epocha ir t.t. Tokių būdu XIV a. Lietuvoje yra pavirtęs Gediminaičių amžiumi, XV a. – Goštautų, XVI a. Radvilų, XVII a. – Sapiegų, XVIII a. – Sapiegų, Oginskių, XIX a. – Riomerių. Ir tuomet pradedi galvoti, su kuo būtų galima bandyti sieti XX amžių, kuris dar visai neseniai pasibaigė.

Bandant dėliotis vienaip ar kitaip, rezultatas akivaizdus: XX amžius bus susietas su Landsbergių šeima. Joje galima įžvelgti beveik visą Lietuvos istoriją: Gabrielius Landsbergis – Žemkalnis, buvęs aktyviu XX a. pradžios įvykių dalyvių, prisidėjęs prie Lietuvos kultūros kūrimo ir net jos mitologizavimo savo kūryba ir veikla. Tai ribinė figūra, kurioje matomas apsisprendimas, ko reiktų siekti… Toliau šios giminės indėlis yra simbolinis, kalbant apie Lietuvos valstybės kelią ir jos modernėjimą: Vytautas Landsbergis – Žemkalnis buvo kovų už laisvę dalyvis, dirbo Lietuvos universitete, dirbo privačiai, karo metu emigravo, o paskui grįžo į sovietų okupuotą Lietuvą, joje prisitaikė ir mirė. Jo žmona, Ona Jablonskytė, pripažinta kaip žydų kilmės asmenų gelbėtoja. Sūnus Gabrielius buvo suimtas gestapo už antinacistinę veiklą, iki karo pabaigos buvo kalintas, vėliau pasiliko emigracijoje. Kitas sūnus Vytautas prisitaikė prie sovietinių sąlygų. Ir nors niekas iš šeimos nebuvo ištremtas į Sibirą, tačiau pakankamai spalvinga šeimos istorija gali būti pritaikoma daugeliui iš mūsų: kovos už laisvę, bandymas kažką padaryti vardan kultūros, savotiškas prisitaikymas ir t.t. Ir visgi jeigu kalbėtume apie XX a. pabaigos politinius įvykius, nepriklausomybės atgavimą, šis procesas be Vytauto Landsbergio beveik ir neįsivaizduojamas.

Manau, joj jeigu ir suklydau, tai ne itin smarkiai…

Visgi su šventėmis Jus visus…

Tai, kas vyksta Rusijoje, nelabai seku, nelabai ir gilinuosi, bet čia draugas užrodė. Kažkas tikro, vidutinio ruso mentalitetas. Jie vis dar apsupti priešų, su jais kariauja, vis dar pilni fobijų ir be jokios abejonės, tolerancijos ten mažokai, tačiau šiek tiek charizmos išties yra. Bet paklausius kilo toks klausimas, kaip ir Rytui Staseliui ne per seniausiai: ar ne per daug lietuviai ir rusai panašūs?

httpv://www.youtube.com/watch?v=mIOogBRMeow&feature=related