Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Maždaug taip atrodo grėblys, ant kurio užlipo Leo Lenox

Popo.lt atsirado naujas gyventojas, palikęs čia kelis savo įrašus, kur tvarkingai rikiuoja žodžius į sakinius, o iš sakinių sudėlioja tekstą kur viskas aišku nuo a iki b. Jis vadinasi Arpakas, siūlau skaityti, mylėti ir džiaugtis, ir tikiuosi, kad pradėjo rašyti ne tam, jog pasirodytų šie du įrašai, bet apsitvarkys pas save ir ne už ilgo blogas įgaus pagreitį. Ir jeigu pirmasis įrašas buvo gražus pasiskaitymas, tai antruoju jau buvo siekiama parodyti, jog juoda gali būti ir balta, ir tai, kas atrodo balta, iš tikro yra juoda. Ir tas įrašas jau pakišo man vieną idėją, apie kurios realizavimą parašysiu mokslo metams prasidėjus,  kas ir kaip ten turi būti, man dar nėra aišku tiksliai… Išties, jis užkabino tai, ką Leo Lenox buvo perteikęs per emocijas, kokios žiaurios yra sąlygos dirbant istorikui archyvuose ir kaip sunku kovoti su sistema, kai  ji yra prieš tave. Juk viskas yra paprasta – Lietuvoje mokslininkas tai pašaukimas, pareiga ir atsakomybė, bet jokiu būdu ne normaliai apmokamos pareigos, su atitinkamom darbo sąlygom ir juo labiau garantijom. Geriausiu atveju tave iš vidinių resursų gali paskatinti institucija, kurioje dirbi, paaukodama gražų spalvoto popieriaus lapelį, ir ant jo suraityti padėkos raštą. Dažniausiai atsisveikinant.

Visgi Arpako tekstas nurodė dvi labai svarbias klaidas, kurios pasiliko Leo Lenox rašinyje – na, jeigu reikia kopijų, visą laiką galima tartis ir bus įmanoma susitarti, tik nereikia vengti pabarbenti per administracijos duris (Leo, LVIA direktorė labai nebloga moteriškė, su ja turi išeiti susitarti, bet iškart ir patarimas – jeigu tave nusiųs pas pavaduotoją V. Tamulyną, žinok, kad reikalas beviltiškas, net neverta gadinti jėgų).  Antroji, tai, jog sistemą, kurios kryptingų vystymusi tiki ar tikėjo  Leo, visgi valdo, ir ji nesikeis nes kol kas nėra tam jokių prielaidų. Ir ji tiek mutavusi, tokia išsikėrojusi, kad paprastam žmogui net nelabai aišku, ką ir kodėl reikia pasiųsti Rokišio mylima lytiškai abstrahuota kryptimi. Ir Leo čia šiek tiek primynė savo numestą grėblį. Ir jis grįžo, suduodamas skaudžiai, bet ne į kaktą, bet gerokai žemiau ir skausmingiau. Ir tada lyg rankomis prisidengiant, siekiant sumažinti skausmą prieš nugriūvant, kalbama apie technokratiškumą, kabliukus ir taip toliau, kuomet vienas paprastas momentas yra praleistas, ar sistemoje buvo išbandyti visi galimi sprendimai pasiekti savo tikslą? Akivaizdu, jog ne itin daug pastangų tam padėta.

Tačiau ne mažesnė problema išlenda iš Arpako rašinio pabaigos – sistema, kuri turi veikti pasirūpindama visuomenės poreikiais, bent jau iš dalies jos akivaizdžiai tyčiojasi. Kokiais būdais? Birželio antroje pusėje pasirodė taisyklės, reglamentuojančios kopijavimą, o rezultatas yra toks, jog iškart turi atsirasti prierašas, jog jos bus dar tobulinamos. Ir tai akivaizdus brokas, galbūt net korupcija plačiąja prasme, kuomet nesistengiama darbo atlikti normaliai, išmetamas juodraštis, turintis tiek trūkumų, jog jo gal net geriau ir nebūtų. Vietoj to, jog būtų aiškiai reglamentuota, kokių dokumentų iš tiriamųjų institucijų reikia, tam jog būtų gauta medžiaga, viskas uždraudžiama. Toks yra sistemos polinkis, tyčiotis iš visuomenės, kurios gerovei užtikrinti ji buvo sukurta. Ši ciniška poziciją -paskelbti bet ką, o paskui pabandyti padaryti geriau yra pats blogiausias variantas. Sistema, galvodama apie vieną grupę, pamiršo kitą. Tai būdingas vienpusiškumas.

Ir visgi, pabandysiu pasistengti pasityčioti iš sistemos jai priimtinu būdu – padarysiu taip, jog Lietuvos Valstybės Istorijos Archyvą pasiektų prašymas iš mano gimtosios Alma mater artimiausiu metu, jog būtų padarytos visų nepublikuotų Lietuvos metrikos knygų skaitmeninės kopijos. Pagrindas – naujos redakcijos Aukštojo mokslo įstatymas, kur kalbama apie kokybišką ir visokį kitokį aukštąjį mokslą. Tai būtų vienas iš būdų, kaip užtikrinti studijų kokybę vienoje konkrečioje srityje labai konkrečiomis priemonėmis.

Gerb. Arpakas, ar tokį prašymo patenkinimą įmanoma prasukti skubos tvarka, na labai reikia 😀

http://plaidklaus.blogspot.com/2011/03/alexander-lukashenko.html

Perverčiau Gintauto Mažeikio komentarą apie situaciją Baltarusijoje, tiksliau, komentaro nuotrupas, ir prisiminiau, vien pavadinimas delfyje vertas dėmesio, be jokios abejonės, traukiantis akį. Ir čia prisiminiau vieną iš Andriaus Užkalnio rašinių, apie tai, jog lietuviams niekas neįdomu, o jie apskritai, didžiąja dalimi yra kretinai. Ir beveik su juo sutikau. Iš kitos pusės, jeigu žmonės apskritai nustoja domėtis žiniasklaida, kas joje vyksta ir kas ten transliuojama, ir nenori dalyvauti lavono spardyme ir kitaip tyčiotis iš jo, tuo perdėm stebėtis ir nereikėtų. Pats tyliai nunarinęs galvą sutinku ir įsirašau į kretinų skaičių. Ne dėl to, jog man Graikija ar Europa būtų neįdomi, tiesiog kanalai, kuriais naudojuosi, apie ją tyli, o aš pats žinių ir neieškau. Nesu labai didelis Baltarusijos įvykių stebėtojas, nors jie yra gerokai artimesni geografine prasme, galiausiai dažniau numetamos kažkokios nuorodos į juos, apie besibūriuojančius ir gatvėje tylinčius, kartais paplojančius žmones. Visą laiką peržiūriu nuotraukas, įdomu stebėti, ar nėra pažįstamų veidų. Dar neteko aptikti, bet žinau, kad jie Minske į gatves išeina. Štai čia atsiranda santykis ir smalsumas, kuomet autentiškas ryšys su konkrečiais žmonėmis, o ne abstrakčia mase, verčia domėtis įvykiais. Tiesa, tai vyksta dažniausiai pripuolamai. Kurį laiką iš kolegų per FB nebegaunu jokių žinių, elektroninis paštas veikia su sutrikimais, dialogas nutrūksta. Kyla natūralus smalsumas, ir kartas nuo karto pagalvoji, jog vertėtų pasiskambinti. Tai, į ką atkreipė dėmesį G. Mažeikis, jog ektroninė erdvė filtruojama, daug ką sustatė į savo vietas. Aš pats tikiuosi, jog Baltarusijos KGB manim nesidomi, nes paskui bus pakankamai sudėtinga ten patekti. Visgi, pakankamai aktyvūs ryšiai verčia luktelėti skambučio iš jų, gal žinutės, o gal laiškelio… Tai suintriguotu.

Trečiadienį skambinausi į Minską – reikėjo draugą pakviesti į konferenciją, gavosi labai keista pokalbio pradžia:

-Kaip pas jus ten Minske, dar nedūstatate?

-Viskas lyg ir tvarkoj, dabar kvėpuoti paprasčiau, negu anksčiau.

-Tai asfaltas neplaukia?

-Ne, šiandien kaip tik debesėliai renkasi, gal net lietaus bus…

Toliau pokalbis pasisuko apie reikalus, pabendravom. Padėjęs ragelį, pagalvojau, ar kalbėjomės apie tą patį. Vakare sėdus į automobilį ir paskus raktelį radijas pranešė, jog Minske ir kituose Baltarusijos vietose vėl būriuojasi žmonės.

Koks trečiadienį buvo dangus virš Minsko – netikrinau. Manau, kad supratau.

Usūrinis stepių bebras?

Tęsiant mano įrašus apie akademinį pasaulį, jo ydas ir bandymus įžvelgti kažkokias perspektyvas, nudžiugino Kęsto Kirtiklio straipsnis, kuriame apžvelgiamos tam tikros neigiamos Lietuvos aukštojo mokslo tendencijos. Šiomis dienomis laukiu tiek stojimo rezultatų, tiek ir pasiruošimo naujoms kovoms dėl studentų, kuriant naujas programas. Kartais sukuriamos unikalios, labai vertingos programos, reikalingos, tačiau neparuoštos ir jas vykdyti kokybiškai nėra galimybės, kartais vyksta kiek kitoks procesas, iš pradžių susikaupia tam tikras mokslinis potencialas, o vėliau pradedamas studijų vykdymas, kaip, pavyzdžiui, atsitiko su MRU filosofija. Dažnai tai vyksta ir su tarpdisciplininėmis studijomis. Tačiau akivaizdu, jog kartais viskas dėliojasi ne taip, kaip buvo planuota iškart.

Visgi mane stebina, kodėl nei viename Lietuvos universitete dar nėra rengiamos tarpdisciplininės bebrologijos krypties bakalaurai, magistrai ir daktarai, nors, po šio įrašo, tikiu, jog kas nors pasigaus mintį ir tai būtų viena perspektyviausių studijų krypčių. Akivaizdu, jog gamtos mokslų (biologijos) specialistai čia beveik neturėtų ką veikti, tai būtų pernelyg banalu. Šioje srityje turėtų dominuoti socialinių mokslų atstovai, tiriantys bebro psichologiją, jų gyvenimą žmonių santykį su jais. Galbūt būtų priimtas sprendimas, jog lietuviams, kryžminantis su bebrais, būtų galima kompensuoti tuos demografinius nuostolius, kuriuos patiriame dabar dėl emigracijos ir egoistiškai nusiteikusių moterų, atsisakančių gimdyti naujus vaikus. Manau, jog primityviems darbams toks hibridas tiktų, nors apie jį kalbėti sudėtinga. Iš kitos pusės, reikia pasakyti, jog pakankamai neblogai darbo rinkoje išnaudojami kiti bebrų hibridai (pavyzdžiui, pingvinai zoosoduose, ar, Lietuvos atveju, muziejuje įdarbinti stovėtojais, į kuriuos žmones tiesiog žiūri, tai yra be galo naudinga, kadangi šie hibridai nėra reiklūs – gali dirbti tik už maistą). Juk lietuviai nuo seno pasižymėjo glaudžiais santykiais su bebrais, yra užuominu, jog jie buvo išnaudoti Žalgirio mūšyje, dalyvavo 1831 metų sukilime, kurį pralaimėjus, tęsė partizaninį karą, ir buvo manoma, jog jie išnyko. Akivaizdu, jog šioje srityje turėtų ką veikti istorikas. Etnologai, tuojau pultų tyrinėti bebrų architektūros principus, užtvankų orientacija pasaulio atžvilgiu ir laikytų tai be galo perspektyvia sritimi (kol nepastebėtų, jog užtvanka tiesiog statoma išilgai upės). Galiausiai tada bus galima pradėti kalbėti apie bebriškąją filosofiją, kultūrologinius santykius ir kita. Man atrodo, jog netgi lingvistai čia turėtų niša savo tyrimams, skleisdami bebro vardą šnekamojoje kalboje. Vienas iš akį badančių pavyzdžių – jūrų kiaulytės pavadinimas. Visi juk žinome, jog nei su jūra, nei su kiaule šis gyvūnėlis neturi jokio ryšio, tuo tarpu jeigu jį pavadintume usūrinių stepių bebru, pavadinimas taptų daug artimesnis tiesai (pataikyti 100 procentų ir iš pirmo karto, lietuviškiems lingvistams nėra labai įprasta).

Galbūt tai galėtų paaiškinti, kodėl panašaus pobūdžio bebriškos kultūros elementai taip giliai prasiskynę kelią į mūsų sąmonę. Tik problemos suvokimas ir jos įvardinimas mus gali pastumti kažkiek į priekį.

Taigi, pavyzdys: http://anekdotai.org/video-istorijos/Dar-Paziuresim-Bebras-25568

Kodėl jų gyvenimas toks panašus į mūsiškį? http://www.cha.lt/paveiksliukai/38081-juru-kiaulytes-olimpiadoje..html

Kažkodėl ne tik patys lietuviai, bet ir valdžia, galvoja, jog visais reikia rūpintis, o patys piliečiai - krūva imbecilų, kurie visi yra neįgalūs ir dėl to juos reikia kontroliuoti

Demografinės problemos blogosferoje išjudino diskusijas, ir tuo stebėtis nereikėtų, yra pakankamai pilietiškai nusiteikusių žmonių, kuriems Lietuva, jos perspektyvos, yra svarbios, o tylėjimas problemos neišspręs. Rokiškio užduotas tonas, pateikiant gimstamumo analizę ir įvedant dienos „P“ motyvą išties nurodo vieną iš galimų scenarijų, kai viskas eina p… Galva žmogų puošia išprovokavo diskusiją, kokių priemonių imtis, kad gimstamumo rodikliai gerėtų. Rokiškis pratęsė mintį, jog imigracija problemos neišspręs, todėl reikia vidinių pokyčių, orientuotų į demografinę politiką. Be jokios abejonės, atsirado ir skeptikų, kurie vienaip ar kitaip kalba apie akivaizdžius procesus, tokius kaip Sodros žlugimas ir t.t.

Aš abejoju, ar Lietuva, kaip vienetas išnyks, tačiau pokyčiai bus smarkūs ir jeigu jiems nebus ruošiamasi,  sukrėtimai gali palikti itin ryškius randus visoms sritims. Iš kitos pusės, peržvelgęs diskusijas, matau, kad šioje srityje apskritai sunkiai galiu kažką pasakyti, tam reikia gerokai kitokių metodų, analizuojant visuomenę, lyginant su tais, kuriais aš pripratęs naudotis. Todėl tai, kas bus rašoma žemiau, toli gražu negali būti pavadinta analize ar net artėti prie jos, veikiau tai bus nedidelis ekskursas apie save, kuris galėtų leisti padaryti kam nors atvejo analizę. Todėl galima po truputi pereiti prie to, referuojant, ką esu jau palikęs diskusijose pas Rokiškį. Mano teiginiai buvo elementarūs ir vienas su kitu susiję: gimdyti trukdo psichologiniai faktoriai ir tai, kad Lietuvoje pilna niekam nereikalingų, neaiškias funkcijas vykdančių įstaigų ir įstaigėlių. Ir nors pas Rokiškį mes persimetėm keliais žodžiais apie leidyklą, tačiau tai tik simptomiškas pavyzdys, žymiai blogiau, jog yra visa krūva įstaigų, skirtų kontrolės funkcijoms įgyvendinti, saugant ir puoselėjant sovietinę dvasią, kai už individą viskas buvo nusprendžiama kažkur kitur, centre.

Valstybės vadovų požiūris į piliečius yra paprastas, jie yra labai svarbūs, bet tik tuomet, kai vyksta rinkimai, o šiaip, kokius trys su pusę metų galima apie juos ir pamiršti. Kaip simptomiška, Kubiliui pravaldžius beveik tris metus, jau ir krizė eina į pabaigą, o priešrinkiminiu laikotarpiu, manau jausis, labai ryškus atsigavimas, kuomet vėl bus galima taškytis pinigais, atstatinėti pensijas ir t.t. Kitaip tariant, krizė buvo paskaičiuota, ji bet kokiu atveju 2012 metų pradžioje būtų pasibaigusi. Tačiau blogiausia tai, jog tikslai, deklaruoti sudarant koalicijos programą, buvo bandomi įgyvendinti tik labai paviršutiniškai. Saulėlydis neįvyko, o totali visuomenės kontrolė tęsiasi. Žiūrint iš šiandienos perspektyvų, galbūt tai nėra labai blogai, parazituojanti valdininkų armija, kaip potenciali darbo jėga buvo išlaikyta Lietuvoje, tačiau besibaigiant krizei, vyriausybė turi padaryti viską, jog tokia kontrolė mažėtų kardinaliai, nes tai, kas vyksta dabar, yra mažiausiai nenormalu. Žmogus, siekiantis susikurti sau gyvenimą Lietuvoje, turi pereiti pažeminimo grandinę, kuomet iš jo teisės į orų gyvenimą nieko nebelieka. Orumas valstybinėse įstaigose sumalamas mėsmalėje, o tam, jog faršas būtų riebesnis, pridedama to, ką kultūringas žmogus pavadintų fekalijomis, bet šnekamojoje kalboje, kai niekas negirdi galėtų drąsiai pavadinti šūdais. Šiuo atveju kalbu apie labai konkrečius reiškinius, kuomet pats negaliu įsitvirtinti ir susisaistyti su Lietuva, pasistatydamas namo savo turimoje žemėje, kadangi sovietmečiu ji buvo apsodinta mišku (būdinga, jog piliečių teisės į disponavimą savu turtu nėra tokios svarbios kaip sovietmečiu sukurtas landšaftas). Ir čia kyla mano klausimas, kaip galima veistis, jeigu žmogaus orumas valstybėje nieko nereiškia.

Antrasis, ne mažiau svarbus psichologinis elementas yra susijęs su saugumo jausmo stoka. Jisai yra daugialypis, pradedant nuo gatvių apšvietimo tamsiu paros metu, iki šiokių tokių karjeros perspektyvų, normalių sąlygų investijoms pritraukti stygiaus. Kažkada www.commonsense.lt rašė, kad vienintelis svarbus parametras vyriausybės darbui įvertinti yra naujų darbo vietų sukūrimas, jeigu jos kuriasi, reiškia, jog viskas kaipo ir tvarkoje. Yra užtikrinamas tam tikras bendruomenės saugumas, darbuotojai dali jaustis saugūs ir užtikrinti dėl ateities. Ir šioje srityje vyriausybė patyrė nesėkme, kadangi daugelis saugumo problemų, kiek leidžia mano ribotas mąstymas suvokti, turėtų kilti būtent iš šio proceso efektyvumo. Išties, tai susišaukia su Rokiškio išsakyta pozicija apie emigrantus, kaip galima eiti ir daugintis, jeigu nežinai, ar galėsi gauti ėsti?

Galiu pasidalinti ir kitomis patirtimis. Esu vienas iš tų tėvų, kurio gyvenimas prasidėjo nuo studentiškos šeimos sukūrimo. Žiūrint iš perspektyvos, viskas susidėlioja lyg ir tvarkoje, tačiau valstybės požiūris į jaunas studentų šeimas buvo, o veikiausiai ir pasiliko, tragiškas. Savo laiku reikėjo dantimis ir nagais (ragų, tikiuosi, dar neatsirado) kabintis į gyvenimą, tam jog jis bent šiek tiek primintų kažką panašaus į bent kiek pilnavertiškesnę egzistenciją. Šiandieną to nesigailiu, tačiau buvo epizodų, kurių atsiminti visiškai nesinorėtų. Tuo pačiu galvojant apie šeimos pagausėjimą, norėtųsi pirmiausiai palikti nuomojama butą, tačiau (žr. aukščiau)…

Taip, apie emigracija negalvoju (pernelyg dažnai), tačiau galvojant apie Lietuvą ir jos ateitį, kažkaip norėtųsi, jog žmogaus orumas ir saugumas taptų tikromis vertybėmis, kurios būtų besąlygiškos ir nuo jų nebūtų nukrypstama…

Aukštojo mokslo ateitis - būrėjų rankose

Kreivarnkio ironija diskutuojančių aplink aukštojo mokslo tema buvo itin sveika, nuprausianti šaltu dušu ir parodanti, jog viskas gali atrodyti labai subjektyvu. Tačiau tai sveika, o po jo tekstu esanti diskusija yra ypatinga, pirmiausiai tuo, kad nepaisant visko, turiu sutikti su Leo Lenox, jog nėra viskas beviltiška ir blogai, galbūt šitos kategorijos atsiradimas pas mane yra pirmiausiai geresnio ir kokybiškesnio aukštojo mokslo ilgesys, bandant pažiūrėti kur ko trūksta. Ir kai pradedi viską dėliotis, matyti visus už ir prieš supranti, jog ne viskas prarasta, dažniausiai. Kai geriau pagalvoji, aš patenkintas išsilavinimu kurį gavau, atsakant į pastebėjimą iš Amerikos, ir visgi manau, jog vistiek viskas galėjo būti geriau. Man atrodo, jog pasiimama iš studijų tiek, kiek žmogus nori. Ir jeigu jis domisi, rodo iniciatyvą, tuomet galima pasiimti labai daug. Šiandien grįžau iš Santaros-Šviesos renginio, mačiau kelis šimtus jaunų veidų, reiškia, yra žmonių, kurie aukoja laiką vardan savišvietos… Reiškia, galim tikėti tuo, jog viskas normalizuosis… Iš kitos pusės, turėjau kelis labai įdomius pokalbius, kurių vienas buvo gąsdinantis, tačiau visai neblogai atskleidžiantis tendencijas…

Teko susipažinti ir pabendrauti su Rimvydu Petrausku, kaip jį pristatė Kazys Almenas, jaunas istorikas išugdytas nepriklausomoje Lietuvoje. Labai malonus žmogus ir tikrai turėjome apie ką pakalbėti. Na, lygiai taip pat, kaip ir jo darbai, įdomūs paskaityti. Lygiai taip pat VU istfake pažįstu ne vieną įspūdingos erudicijos žmogų, taigi personalijų lygmenyje neturiu jokio priešiškumo šiai institucijai (į kai kurias personalijas reaguoju skeptiškai, bet čia nieko tokio – taip ir turėtų būti). Kodėl apie tai apskritai rašau?

Grįžęs perskaičiau delfyje, kad vyksta diskusijos dėl VU statuto priėmimo seime, jis turi būti priimtas kaip įstatymas ar kaip seimo nutarimas. Problema kilo tame, jog VU statutas šiek tiek kertasi su įstatymu ir Seimo nutarimu tvirtinti jį komplikuota, todėl pakankamai daug balsavusių Seime pasisakė už tai, kad jis būtų patvirtintas atskiru įstatymu. Ir tuomet pagalvoji, kaip viskas keistai atrodo, įstatymas, sukurtas aukštojo mokslo kokybei gerinti, nepaisant visų ministro įtikinėjimų, koks jis puikus, patyrė nesėkme. Totalus krachas, kadangi įstaiga, kurią linkusi proteguoti valdžia kitų įstaigų tarpe, visgi susilaukią išimčių. Blogiausia, jog po tokio poelgio, ministras nieko nebegalės pasakyti, apie tai, kaip turi funkcionuoti aukštojo mokslo sistema, nes tas modelis, kuris buvo apibrėžtas įstatyme nėra geriausias – pasirodo yra geresnių. Tačiau keisčiausiai, jog nesiūloma keisti įstatymo, siūloma kurti keistus precedentus. Kai geriau pagalvoji, ministras, veikiausiai jau turėtų nešti pareiškimą premjerui, nes visą valdymo laiką sąmoningai ar nesamoningai Lietuvos visuomenei melavo…

Bet kokiu atveju, pasirodo, jog įstatymą verta pataisyti, jeigu jo nereikia perrašyti.

Pastarasis žingsnis VU atžvilgiu yra simptomiškas, panašūs procesai vyksta pilnu tempu. Organizuojant naują doktorantūros studijų tvarką, iš viršaus buvo nuleistas dar vienas sprendimas VU turės asocijuotą istorijos doktorantūrą su Istorijos institutu. Galima svarstyti įvairiai, kiek tai duos naudos ar žalos iki tol veikusiai sistemai, tačiau viena yra aišku – keliolika metų veikusi VDU ir Istorijos instituto asocijuota doktorantūra buvo išardyta Putinaitės valia tam, jog VU toliau galėtų vykdyti doktorantų ruošimą. Ir tai yra vėlgi tos pačios institucijos protegavimas. Tuomet su šypsena pradedi mąstyti, kad tai nėra normalu. Čia beveik galima prisiminti vieną iš E. Aleksandrvičiaus monologų (jis buvo krypties komisijos pimininkas):

Ministerija elgiasi kaip nori, visaip stengdamasi užtikrinti vienos institucijos išskirtinumą. Iki tol veikusi asociacija, per 20 nepriklausomybės metų sugebėjo parengti 80 procentų Lietuvos daktarų. Viskas tam, kad būtų suteikta galimybė VU dar priimti šiais metais doktorantus. Galima tik susimąstyti, dėl kokių priežasčių tai vyksta, kaip tai vyksta, bet viena akivaizdu – tenka pripažinti, jog tai yra darbo įvertinimas, kada prireikia dvaro intrigų tam, jog santykis bent po truputį pradėtų keistis.

Citata iš atminties, todėl daug ką praleidau, nes monologas buvo ilgas. Nežinau, ar tai savęs sureikšminimas, tačiau toks paaiškinimas man pasirodė pakankamai įtikinamas.

Santaroj spėjau persimesti keliais žodžiais ir su G. Mažeikiu. Kadangi pokalbis buvo apie privačius reikalus ir net ne mano, tai nieko per daug nepasakysiu, apart to, jog švietimo reformos kryptis ir ministerijos vykdoma politika veda ten, kur saulė nešviečia. Visai aukštojo mokslo sistemai, apart vienos institucijos. Bet tai nereiškia kažkokių reformų. Gal ir gerai. Atsiranda galimybė priversti mąstyti valdžios viršūnes, tam, jog pokyčiai ateitų. Man tik viena yra nesuvokiama: nejaugi garbingieji valdžios vyrai ir moterys nesupranta, jog proteguodami ir bandydami užtikrinti vienos institucijos išskirtinumą, jie iš principo ją pasmerkia daugiau ar mažiau skausmingam merdėjimui?