Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Rokiškis parodė nepelnytą pasitikėjimą manimi, pagerbdamas ir nurodydamas dėl niekam nesuprantamų priežasčių prie stilingų blogų. Tačiau kokie tai būtų nuopelnai blogosferai aš tikrai nežinau. Bet tuo pačiu įpareigojo, kaip reikalauja taisyklės, šiek tiek paatvirauti apie save. Tai, kas šiek tiek žinoma ir truputi nežinoma. Ne gana to, galiu pasakyti, jog šis įrašas ne tik kaip privaloma paskaita atsiimant Nobelio premiją, tačiau šiandien švenčiu bent kelias savo šventes… Net nežinau nuo ko pradėti, tarkim šiandien švenčiu 30 gimtadienį… Lygiai taip pat šiandien rašau 100-ąjį savo tinklaraščio įrašą. Ne visi jie buvo bent kiek vertingesni ar įdomūs, tačiau tokių, manau, keletas būta…

Taigi, manosios septynios keistenybės ar įdomybės:

1. Kai pradedu galvoti apie savo žmoną, mūsų santykius susimastau, kam man reikalingas tinklaraštis. Todėl dažnai jis pasilieka podukros vietoje ir prie jo grįžtama, kai atsiranda daugiau, o kartais jo nebūna ilgėliau, tai tuomet jis merdi. Nors bet kokiu atveju, aš jį drąsiai galiu vadinti merdinčiu ir kartais leidžiu sau pamąstyti apie jo uždarymą. Nepaisant visko, aš save karts nuo karto pakankinu klausimu, ar aš jau blogeris? Čia gal kažkokia tapatybės problema? Šiaip blogeriu dar nesijaučiu.

2. Man labai patinka gyventi pagal įsipareigojimus. Aš mėgstu savanoriškai prisiimti atsakomybę, tačiau nekenčiu kai ji man brukama. Visose gyvenimo srityse, šioje erdvėje taip pat… Tačiau dažnai savo įsipareigojimus, jeigu man jie nustoja būti aktualūs užmirštu arba esu priverstas užmiršti. Pvz.: nusipirkus šunį mes su žmona įsipareigojom dėl dviejų dalykų – neleisti jo į lovą ir rankioti jo lauke paliekamus ekskrementus. Pirmasis po kurio laiko nustojo būti aktualus (aš buvau stažuotėje, o lovoje reikėjo ko nors šilto), todėl žmona šunį įsileido į lovą. Dėl to nemačiau pernelyg didelės problemos. Antrojo laikausi šventai.

3. Aš dažnai perskambinu žmonėms. Ne dėl to, jog nespėju prieiti, tačiau dėl to, jog man patinka mano telefono skambutis ir aš jį su mielu noru klausau. Gatvėje iš jo mane galite atpažinti, štai jis:

4. Aš nežinau, ką man daryti su LJ paskyra. Peržiūrėjus kelis puslapius, kas yra postinama mano friendu, pastebėjau, kad beveik pusę sudaro crosspostinami tekstai. Tačiau kažkaip uždaryti paskyros nesigauna. Nors galiu prisiimti įsipareigojimą, jog dar 3 iš friendų paskelbus, jog jie baigia rašyti, aš likusius susigrūsiu pas save į google readerį. Beje, LJ buvo ta ferma kuri man atvėrė blogosferą, nors ten aš taip ir nepradėjau rašyti.

5.  Aš istorikas. Tai niekam nėra paslaptis, kas mane skaito. Man patinka mano darbas, galiu pasakyti, jog darbas ir hobis sutampa. Bet kai reikia įvardinti hobį, man visą laiką yra sudėtinga, nes niekuo kitu sistemingai taip ir nesu užsiiminėjęs. Galbūt galėčiau pasakyti, jog man patinka bėgioti su perforatoriumi ir akumuliatoriniu suktuvu, atliekant smulkius namų remonto darbus, kol jie nespėja atsibosti. Esu susitvėręs vieną kitą baldą (pirmiausiai tai knygų lentyną, nes šis dalykas yra itin aktualus), kartais padedu draugams, išlėkdamas su savo įrankių dėže. Visgi, vienas iš namų ūkio sprendimų, kuriais didžiuojuosi, buvo sugalvotas kaip laikina konstrukcija (nors tarnauja jau kokius 5 metus), draugo namuose, yra šis – kai iš nieko reikėjo pratęsti kriauklės gyvybės laikotarpį:

Kriauklė

6. Esu visiškas nulis, kai reikia atsisėsti prie kompiuterio ir su juo padaryti kažką daugiau, negu sukonstruoti tekstą. Tiesiog, brolis programuotojas, užsiimantis ir mano kompiuterių ūkio tvarkymu, kai atvažiuoja išgerti kavos. Būtent jis ir suformavo manyje šį kompleksą. Apskritai, kai tik įstojau į istoriją, nustojau būti pilnaverčiu žmogumi, kadangi visi kiti šeimos nariai buvo tiksliųjų – inžinerinių mokslų atstovai. Humanitarams, kaip jie sakydavo, žodis suteikiamas, kai atsibosta diskutuoti argumentuotai, nes moksle yra tik tiek mokslo, kiek jame yra matematikos. Ir tuomet nieko kito nelikdavo, kaip sutikti, piktdžiugiškai mąstant, jog jus išsigaudysiu po vieną – vienas rūko, kitas geria… Taip žalingi įpročiai ir pradėjo formuotis visa puokšte (tiesa, kai tėvas rūkydavo vaikystėje, man labai patiko cigarečių dūmų kvapas – ypač mašinoje, todėl keistą, jog šiuolaikiniams vaikams šį malonų potyrį bando sumažinti iki minimumo, nes rūkymas nekenkia sveikatai ir vaiko vystymuisi).

7. Esu Vytas Jankauskas. Jeigu kam nors reikia žvaigždučių, galima pridurti, jog humanitarinių mokslų daktaras, šį tą nutuokiantis istorijoje. Pipedijos straipsnis apie mane, kad ir koks jis būtų nuostabus, nėra labai teisingas. Sutinku, jog anokia čia paslaptis, nes visi, kas norėjo mane išrišti, galėjo tai padaryti nesudėtingai – užtekdavo paimti konferencijos pranešimo tekstą, kurį ne vieną čia esu įdėjęs ir įmesti jį į googlą. Štai jums ir atsakymas… Galiu pasakyti, jog avatare naudojama nuotrauka yra mano, o čia radau dar kažkur internetuose esančią nuotrauką, todėl paprasčiau bus atpažinti ne iš telefono skambučio, bet iš jos

Skaitau paskaitą

Nominacija perleidžiama:

Ponui Kreivarankiui, už stilingus etiudus…

Mielaširdingajai Amie Kusaite už Jos amerikos stilių…

Ir paslaptingajam ponui Florian, už stilingą pradžią… Prašymas Rokiškiui, perkelti šį žmogų į popo.lt Aš žinau, jog Rokiškis atsakys, jog jis ne visagalis, tačiau kartais juk tokiu apsiskelbia ir reikalauja jį garbinti…

Veiverių gimnazija. Projektavo ir statė senelis

Atrodo Keverzonėse išsakytos abejonės, ar tikrai Žaliojo tilto puošiančioms figūroms vieta šioje miesto erdvėje, atsirado kontrargumentas – jas reikia išsaugoti tam, jog atmintis būtų kuo pilnesnė, o tautos praradimai būtų nuolatinio priminimo akiratyje. Nesiruošiu veltis į diskusiją, juolab, jog savo argumentą išsakiau, jis man atrodo logiškas ir kol kas jam priešpastatos nematau. Visgi, norėtųsi pažymėti kelis momentus, kuriuos laikau svarbiais sau. Kaip juos vertinti, aš palieku spręsti kitiems.

Išties, santykio su praeitimi nustatymas yra sudėtinga problema, kiekvienas šį santykį konstruoja individualiai, mato viešuosiuose simboliuose tai, ką nori matyti ar tai ką įžvelgia, todėl mano subjektyvus požiūris tikrai neturi kliudyti diskusijai. Taigi, pažymėtini keli taškai, nuo kurių aš turėčiau atsispirti. Taigi, turiu save pristatyti kaip vidutinį, statistinį Lietuvos Respublikos pilietį, galbūt šiek tiek daugiau skaičiusį negu šiuolaikinis Lietuvos jaunuolis, bet nieko daugiau…

Taškas A. Žvelgiu į visas figūras ir ką aš jose matau. Tai, ką mato ir visi: du kareiviai, du darbininkai, du kolūkiečiai ir du studentai ar paūgėję (galbūt vakarinės mokyklos) moksleiviai. Kas tai yra? Mano, kaip visiško diletanto akimis žiūrint, tai yra pats tikriausias ir nuoširdžiausias stalinistinės santvarkos pašlovinimas. Industrializacija, visi žinote kas tai buvo. Visi žinote kaip ji vyko, ypač tuomet, kai buvo poreikis bet kokiais būdais panaudoti kalinių (ne retas atvejis – politinių), kuomet žmonės buvo išvaromi į statybos aikšteles su užduotimi pastatyti objektą X, į pasakymą, jog reiktų vinių, paruoštas būdavo atsakymas: „Statyti taip ir jokių vinių“. Aišku, šie procesai vyko toliau, dažniausiai „įsisavinant“ tolimąsias imperijos žemes. Lietuvoje buvo matomos tik šio proceso viršūnėlės. Kas yra kolektyvizacija? Šį reiškinį patyrė daugelio giminės, kuomet brutalia forma žmonės buvo tiesiog suvaromi ir priverčiami atsisakyti to gyvenimo, kūrį galėjo patys laisvai tvarkytis ir kurti. Dar vienas prievartos aktas, kuriuo buvo paremti visuomenės funkcionavimo principai. Kaip žmonės gyveno kolūkiuose didžioji dalis taip pat žino, jie svajojo apie pilietines teises, arba, taip vadinamą pasą, kad galėtų kur nors išjudėti (ai, tiesa, vasara, juk darbymetis, tai jiems judėti kaipo ir nelabai priklausė). Be jokios abejonės, visuomenė militarizuota, ir tai taip pat atsispindi šioje darnioje kompozicijoje. Ir galiausiai paskutinis komponentas, kuris buvo būdingas to laikotarpio visuomenei, bet išreikštas kažkaip keistai – būsimoji nomenklatūra. To vaikino žvilgsnyje matau jaunąjį AMB, kuris ir tuomet dirbo Lietuvai, ir jau nešiojosi Kauno HES brėžinius. Štai kas buvo auginama – lojalūs partijai ir Stalinui žmonės. Ir galiu spjauti visiems į akis, kas sako, jog ši darni kompozicija yra beveik neideologizuota. Tai tiesioginis santvarkos pašlovinimas, apkabinėtas nedviprasmiška simbolika.

Taškas B. Kažkada Rimvydas Petrauskas (vienas gerbiamiausių Lietuvos istorikų) per kažkurį savo televizinį kalbėjimą apgailestavo, jog tie žmonės, kurie galėtų pasakoti istorijas, jų nepasakoja, nes žiūri į naratyvą pernelyg schematiškai. Aš žiūrėdamas į šias metalo krūvas matau tai, ką aprašiau, aptardamas tašką A. Dar daugiau numanydamas pastatymo chronologiją, aš galiu ją tapatinti su savo šeimos istorija, ir tai darau. Koks vaizdas gaunasi? Tol, kol Lietuvoje klestėjo Stalino tironijos gairėmis pažymėtos visuomenės struktūros idealizavimas, mano seneliai (visi 4) tuo metu buvo gavę nemokamus kelialapius į vieną pusę vien dėl to, jog netilpo šios nubrėžtos keturnarės struktūros rėmuose (dar karta primenu: militarizacija – industrializacija – kolektyvizacija – nomenklatūra). Na taip, vienas prisiaiškino, jog rusui tai nei už ką netarnaus. Kitas tiesiog netiko pagal klasinius apibrėžimus. Senoji klasė, sunaikinta revoliucijos SSRS čia dar išsilaikė. Na, Stalinas juk ne žvėris, net ir kilmę galima pataisyti karštu darbu taigoje. Vėlgi, ta pati kryptis. Štai toks man šių skulptūrų kontekstas.

Taškas C. Desovietizacijos procesas, valant Lietuvos viešąsias erdves, kažkaip aplenkė Žaliąjį tiltą. Ne dėl kažkokių keistų priežasčių, jog absoliučiai niekas nesuprato, ką ši kompozicija simbolizuoja. Tiesiog 50 metų sovietinės okupacijos kai kurios nuostatos įsikalė giliai į sąmone. Darbininkas – gėris, kolūkietis – Lietuva žemės ūkio kraštas, besimokantys žmonės – Lietuvos ateitis, galiausiai ir kariuomenė, tebūnie sovietinė, nelabai ir maišo, vokiečiai dar ilgai buvo blogis… O juk nuo jų jie mus išlaisvino. Taip, tam tikros asociacijos, išugdytos per 50 metų turėjo įtakos tam, jog šis ansamblis išvengtų desovietizacijos. Tačiau esmės tai nekeičia.

****

Šie trys taškai man atrodo svarbiausi, svarstant iš paprasto žmogaus pozicijų, kodėl šių skulptūrų neturi pasilikti. Šeimos istorija, pasakojama jau kelintoje kartoje, man atskleidžia, jog nuo tos idealios ir šlovinamos bei gerbiamos santvarkos, mano tėvai, seneliai ir proseneliai yra nukentėję. Ne tokią Lietuvą jie statė, ne už tokią Lietuvą jie kovojo (vienas mano senelių dalyvavo Nepriklausomybės kovose kaip savanoris). Norėdamas pajausti ryšį su praeitimi, aš žiūrių į tai, ką jie paliko, tai ką sukūrė,* kadangi norėdamas apsilankyti savo senelių gimtinėje ir netgi tai atlikęs, geriausiu atveju aš pamatysiu tuščius, Stalino laikais sulygintus laukus, o blogesniu man reikės užsiimti nardymu, kadangi Kauno marios užliejo ne tik jų vietas, bet ir kapines, kuriose ilsisi mano protėviai. Ar man malonu žiūrėti į paminklus, kurie garbina sovietinę santvarką? Tikrai ne. Ir tai yra atvejis, kodėl aš nedvejodamas pasisakau, kad juos reikėtų nugriauti. Ir savo giminės istoriją aš perpasakosiu savo vaikams, ir, sėdėdamas prie židinio su pypkute, ją dar kartą perpasakosiu anūkams, nepaisant to, jog žmona ant manęs staugs, jog tabakas kenkia vaikų sveikatai. Tačiau atmintis ir be anai santvarkai skirto pagarbinimo išliks, nes ji gyva per pasakojimą, kuris yra nenutrūkstamas, nes taip buvo prieš mane ir taip bus po manęs.

Liko vienintelis klausimas, ar kam nors yra svarbu, jog šios skulptūros išliktų? Taip, yra žmonių, tikinčių, jog šių skulptūrų pastatymo laiku Lietuva klestėjo, tai buvęs jos aukso amžius. Vienas pavyzdys:

httpv://www.youtube.com/watch?v=JfSqqr9Is5I

Atstumiantis pavyzdys? Tačiau skulptūros juk išliko dėl tokių kaip jis. Tiesa, jie taip nekalbėjo, jie tiesiog taip galvojo.

——

* Galbūt pas ką nors yra Balbieriškio sinagogos nuotraukų? Būčiau dėkingas, jeigu pasidalintumėte.

Jau seniai ruošiausi parašyti apie savo senelį. Ypatingas žmogus. Bent jau man. Tai kad aš esu aš, toks koks esu didžiąja dalimi yra jo nuopelnas. Jeigu geriau pagalvoji, su juo susiję ir mano pirmieji vieši pasirodymai mokslinėje erdvėje. Kažkada skaičiau pranešimą, paremtą jo atsiminimais, apie Vytauto Didžiojo universiteto studentų kasdienybę tarpukariu. Tai, jog pernelyg anksti prisiperėjęs vaikų galėjau toliau siekti mokslinės karjeros buvo taip pat jo nuopelnas, nes priešingu atveju būčiau bankrutavęs tiesioginę to žodžio prasme, arba įlindęs į skolas. Ir po to bankrutavęs. Ilgą laiką išliko šviesaus proto, dar prieš kelis mėnesius deklamavo Vergilijų, Ovidijų ir Horacijų (originalo kalba). Paskui suseno.

Senelis buvo 100 VDU inžinierius, išskirtinai kieto charakterio žmogus, užsispyręs ir velniškai atkaklus. Į politiką niekada nesikišo, partijoms ir sąjungoms nepriklausė. Vienintelė išimtis buvo viešas pasakymas prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, jog rusui niekada netarnausiu. Susirinko daiktus ir išvažiavo į provinciją, planuodamas toliau kurti šeimą. Paskui jį atvažiavo ne labai gražiai nusiteikę žmonės, supakavo su visa šeima ir išvežė į Irkutsko sritį. Tiesa pasakius, bylos nesu pasikėlęs, tiksliai nežinau, nei kuo kaltinamas, nei pagal kurį straipsnį. Sibire sėkmingai užaugino vaikus, privertė visus pabaigti mokyklas, paskui institutus. Na beveik visus, jaunėlis niekada nebuvo itin paklusnus, tris kart įstojo ir vis neišvažiuodavo studijuoti.

Paskui išsiuntė vaikus į LTSR, po kurio laiko pats su žmona grįžo, gyveno su viena iš dukrų, tiksliau tam pačiam name, gretimam bute. Ir grįžęs iš mokyklos buvau priverstas eiti pas jį ruošti pamokas. Ir kol jos neparuoštos, tol į jokį lauką negalima eiti. Vėliau beveik apako, kadangi taigoje buvo sužeistos akys, ir tuomet šeštadienį ir skemadienį mano pareiga buvo skaityti laikraštį. Vėliau jis nusprendė, kad jam to nebereikia. Mano amžiui jau yra prisiskaityta ir užteks. Ir dar, kiekvieną šeštadienį, prieš pietus, reikdavo nuskusti barzdą. O vėliau? Ryšys trūkinėjo, kai ištaikydavau progą, nuvažiuodavau ir pasėdėdavau, varinėjant kalbas.

Vakar vakare senelis  atsigėrė arbatos, nuėjo iki lovos, ramiai atsigulė ir naktį mirė.

Kelios savaitės po savo 103 gimtadienio.

Dabar sėdžiu ir laukiu, kol išrašys mirties liudijimą…

P.S. Pranešimą kada nors surasiu ir įdėsiu…

Baigiantis metams, laikas juos ir apibendrinti. Kas šiais metais naujo, šiek tiek stebinančio ir net keisto? Keli persilaužimai, pradėjau rašyti čia, pradėjau dalyvauti konferencijose (anksčiau kažkodėl vengdavau viešai kalbėtis, dabar supratau, kad viskas pakankamai paprasta).

Pasirodo Lietuvos mokslo taryba ne formaliai remia Lietuvos mokslininkų veiklą, bet popierizmo tai daugiau negu proto, vežiojant ataskaitas, buvo kilusi mintis, kad daugiau niekada niekad, bent jau pats stengsiuosi išvengti ataskaitų ruošimo…

Šiaip metai buvo pakankamai gausūs naujomis pažintimis, kurios išties yra intriguojančios, atveriančios galimybes naujiems bendradarbiavimams ir bendravimams (tai ir mokslinė ir visiškai nemokslinė pažinčių pusė). Tame tarpe mačiau gyvą Kreivarankį, prisiliečiau (jis taip pat mane palietė 😀 ), tiek tiesiogiai, tiek ir netiesiogiai (pasisveikinom ir susidaužėm stiklo tara). Netgi turiu užuominų, kam Kreivarankiui buvo reikalingas Platonas. 🙂 Tik dabar šiek tiek pasimečiau, kur dėti linką, ko gero, reikia laukti, kada pasirodys antra dalis. 🙂

Pakankamai tvirtai užsimezgė ryšiai su Lenkijos ir Baltarusijos moksliniu pasauliu, vardan atrakcijos, kuri vadinasi įvairus mokslo turizmas (stažuotės, konferencijos). Dar noriu nuvykti į Ukrainą, kur gavau pakvietimą ir galėsiu plėtoti savus kontaktus, na ir žinoma, Rusija, kuri atrodo šiek tiek miglotai, bet kontaktai taip pat atsiranda…

Disertacija. Jeigu pažiūrėti visų metų darbą, tai pasistūmėta ženkliai, o jeigu pasižiūrint į paskutiniųjų mėnesių darbą. Yra klasikai, su teiginiu: „Nėra kada rašyti, nes gerti reikia“. Kitaip tariant, laukiam mūzos, nors vadovas nori įvado…

Ir dar, kai taip šalta, pypke rūkyti balkone darosi vis mažiau atraktyvu…

Vakar supratau, kad sėdžių prie kompo iš pareigos, nors nė velnio nesidirba. Kitaip tariant, mazochistinis kankinimasis. Supratau iš pakankamai aiškių trijų požymių:

1.  Persiinstaliavau Windows (nors dar nelabai reikėjo ir tai buvo daryta neperseniausiai).

2.  Atidžiai rinkausi antivirusinę (paprastai tokius sprendimus darau paskambinęs broliui).

3. Paleidau antivirusinę ir žiūrėjau kaip kaip vyksta skanavimo procesas (šitas požymis labiausiai įtikino, kad pastaruoju metu buvo persidirbta).

Taigi, kokias 2 dienas mėgausiuosi gyvenimu, o paskui šventės?

Kartais visai gerai, kai supranti, kad reikia poilsio.