Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Jau seniai ruošiausi parašyti apie savo senelį. Ypatingas žmogus. Bent jau man. Tai kad aš esu aš, toks koks esu didžiąja dalimi yra jo nuopelnas. Jeigu geriau pagalvoji, su juo susiję ir mano pirmieji vieši pasirodymai mokslinėje erdvėje. Kažkada skaičiau pranešimą, paremtą jo atsiminimais, apie Vytauto Didžiojo universiteto studentų kasdienybę tarpukariu. Tai, jog pernelyg anksti prisiperėjęs vaikų galėjau toliau siekti mokslinės karjeros buvo taip pat jo nuopelnas, nes priešingu atveju būčiau bankrutavęs tiesioginę to žodžio prasme, arba įlindęs į skolas. Ir po to bankrutavęs. Ilgą laiką išliko šviesaus proto, dar prieš kelis mėnesius deklamavo Vergilijų, Ovidijų ir Horacijų (originalo kalba). Paskui suseno.

Senelis buvo 100 VDU inžinierius, išskirtinai kieto charakterio žmogus, užsispyręs ir velniškai atkaklus. Į politiką niekada nesikišo, partijoms ir sąjungoms nepriklausė. Vienintelė išimtis buvo viešas pasakymas prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, jog rusui niekada netarnausiu. Susirinko daiktus ir išvažiavo į provinciją, planuodamas toliau kurti šeimą. Paskui jį atvažiavo ne labai gražiai nusiteikę žmonės, supakavo su visa šeima ir išvežė į Irkutsko sritį. Tiesa pasakius, bylos nesu pasikėlęs, tiksliai nežinau, nei kuo kaltinamas, nei pagal kurį straipsnį. Sibire sėkmingai užaugino vaikus, privertė visus pabaigti mokyklas, paskui institutus. Na beveik visus, jaunėlis niekada nebuvo itin paklusnus, tris kart įstojo ir vis neišvažiuodavo studijuoti.

Paskui išsiuntė vaikus į LTSR, po kurio laiko pats su žmona grįžo, gyveno su viena iš dukrų, tiksliau tam pačiam name, gretimam bute. Ir grįžęs iš mokyklos buvau priverstas eiti pas jį ruošti pamokas. Ir kol jos neparuoštos, tol į jokį lauką negalima eiti. Vėliau beveik apako, kadangi taigoje buvo sužeistos akys, ir tuomet šeštadienį ir skemadienį mano pareiga buvo skaityti laikraštį. Vėliau jis nusprendė, kad jam to nebereikia. Mano amžiui jau yra prisiskaityta ir užteks. Ir dar, kiekvieną šeštadienį, prieš pietus, reikdavo nuskusti barzdą. O vėliau? Ryšys trūkinėjo, kai ištaikydavau progą, nuvažiuodavau ir pasėdėdavau, varinėjant kalbas.

Vakar vakare senelis  atsigėrė arbatos, nuėjo iki lovos, ramiai atsigulė ir naktį mirė.

Kelios savaitės po savo 103 gimtadienio.

Dabar sėdžiu ir laukiu, kol išrašys mirties liudijimą…

P.S. Pranešimą kada nors surasiu ir įdėsiu…