Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Nežinau, kaip praėjo piketas prie Baltarusijos ambasados, nors Maumaz teisingai pastebėjo, jog jis turėjo vykti prie prezidentūros. Ryšiai su Baltarusija po truputį atsistatė, draugas parašė, jog su juo viskas tvarkoj, kadangi juos gelbėjo greitos kojos, laisvėje ir sveiki. Taigi, ko daugiau norėti, lyg ir viskas tvarkoje. Nors tuo pačiu tai būdas ir laikas permąstyti, kiek toli per pastaruosius 20 metų Lietuva nuėjo, kadangi akivaizdu, jog yra su kuo palyginti.

Man būnant Minske, pats miesto gyvenimas priminė apytikriai 1992 – 1994 metus Lietuvoje (išoriškai), taip, kai kur blizga nauji pastatai, pavyzdžiui Baltarusijos Nacionalinė biblioteka, įspūdingas architektūros statinys (kas nematė, žvilgtelėkite), surijęs milžiniškas biudžeto lėšas, skirtas kultūrai. Jos darbuotojai pokštauja, jog po tokių investicijų į kultūrą dar kurį laiką nebus galimybės atnaujinti bibliotekos fondų. Veikiausiai tai jau hiperbolizavimas, tačiau dalis tiesos tame yra. O pačiame mieste tokie statiniai daugiau išsiskiria iš bendro konteksto negu laikytini taisykle.  Tačiau išoriškai susidaro vaizdas, jog Minskas modernizuojasi, tampa Europiniu miestu ir t.t. Tačiau tai tik paslepia problemas. Viskas yra gerokai sudėtingiau, todėl Baltarusijai reikia revoliucijos.

Viena didžiausių Baltarusijos problemų yra ta, jog ši valstybė anksčiau neturėjo savo valstybingumo (1918 metais paskelbus Baltarusijos nepriklausomybę, valdžia joje negalėjo realizuoti savo prerogatyvų, galiausiai ji buvo okupuota ir pasidalinta tarp Lenkijos ir Tarybų Rusijos), funkcionavęs apribotas valstybingumas Tarybų Sąjungoje nieko nereiškė, tačiau kūrė tam tikras struktūras. Byrant Sovietinei imperijai, Baltarusija pirmą kartą tapo nepriklausoma valstybę. Be neapykantos buvusiems okupantams ir be jokios revoliucijos, nes nomenklatūrinis elitas tapo politiniu elitu. Ties šia vieta ir prasidėjo visos baltarusių problemos: buvo išlaikyti tie patys interesai ir struktūros.

Iki Baltarusijoje išrenkant prezidentu Lukašenką, provakarietiška kryptis oficialioje politikoje egzistavo, tačiau ji greitai pasikeitė ir Lukašenka pradėjo orientuotis į Rusiją (2000 metais buvo sutverta Rusijos – Baltarusijos valstybė). Kadangi baltarusiams pritrūko neapykantos, jie ir toliau toleravo sovietų santvarkos likučius, Lenino ar Markso citatos buvo pakeistos Lukašenkos citatomis (gaila, nepasidariau nuotraukų), laiko klausimas kada šalia Lenino paminklų bus pastatyti paminklai Lukašenkai. Išlaikius visas išorines sovietinio patoso funkcijas, būtų stebėtina, jog vidinis turinys pasikeistų, todėl palaipsniui įsigalėjęs Lukašenkos diktatas buvo logiška viso to išdava. O mes juk turėjome dainuojančia revoliucija, pas mus ir kolektyvinė sąmonė veikė kitaip.

Visgi blogiausia kas atsitiko Baltarusijoje yra patinė situacija, į kurią  šalį įstūmė Lukašenka: suartėjimas su Rusija yra daugiau negu akivaizdus, o net ir didžiausi kritikai kartais teigia, jog tik Lukašenkos ambicijos leidžia Baltarusijai balansuoti ant nepriklausomybės ribos. Bandyti atsigręžti į Europą Lukašenka negali (geriausiu atveju jis tai imituoja, kol tai yra naudinga).  Todėl net Baltarusijos intelektualai mato Lukašenkos asmenyje tam tikrą pozityvą.

Ir dar viena Baltarusijos problema, susijusi su Lukašenkos valdymu yra jo būsimas palikimas: nesvarbu, kokiomis ekonominėmis sąlygomis Lukašenka bus priverstas palikti prezidento postą, tačiau pati didžiausia problema yra ta, jog jo įpėdiniai gaus valdžią tomis pačiomis sąlygomis, pirmiausia – prezidento galios išplėstos konstitucijoje. Todėl gali formuotis uždaras ciklas, Lukašenkos įpėdinis, jeigu jis gerbia konstitucija, turės ja ir vadovautis. Būtent tai yra skeptiško požiūrio į demokratinius rinkimus Baltarusijoje prielaida. Liūdna, jog revoliucijai šiomis dienomis jėgų vis dar nepakako.

Kol Rokiškis intensyviai stebi, kas vyksta Baltarusijoje, aš pakapstęs paskutinių dienų meilus, pasidalinsiu keliomis patirtimis, susijusiomis su ta pačia problema. Turiu Minske kelis neblogus pažįstamus, kuriuos galėčiau netgi pavadinti draugais (nors santykiai pakankamai nuoširdūs, tačiau tam, jog pavadinti juos bičiuliais dar turėtų prabėgti keleri intensyvaus bendravimo metai). Taigi, šiek tiek subjektyvių pastebėjimų, apie tai, kas vyksta Baltarusijoje.

Kadangi sekančių metų pradžioje dalyvausiu konferencijoje Minske ir dėl to jau yra 95 procentais susitarta, vienas iš baltarusiškų draugų prieš kelias dienas parašė, jog išeina į revoliuciją ir kai atvažiuosiu (data dar nėra tiksliai aiški vasaris ar kovas) prašė užsukti pas jį į kalėjimą, kadangi tai revoliucija, kurioje pergalės nesitikima. Be jokios abejonės, tai buvo pusiau pokštas. Neturiu jokių galimybių šiuo metu su juo susisiekti, tačiau neabejoju, jog jis tikrai buvo Nepriklausomybės aikštėje, pirmiausiai kaip aktyvus pilietis, antra – ji už kelių metro stotelių nuo gyvenamosios vietos, todėl abejoju, jeigu anksčiau dalyvaudavo panašiose akcijose, kas nors jį sulaikė. Lauksiu atsiliepimo.

Kai kas akivaizdžiai krenta į akis: net ir didžiausi šalies optimistai nesitiki nieko gero iš masinių susirinkimų. Jie iškart suvokia, jog šioje vietoje jie pralaimės. Manau, lygiai tą patį suvokė ir opozicijos lyderiai ir kyla klausimas, ar tos aukos nebuvo beprasmiškos. Be jokios abejonės, galima pasakyti, jog taip buvo pademonstruotas rėžimo brutalumas, tačiau pasekmės dalyviams bus baisios. Paprastai didžioji dalis  tokiuose renginiuose pasirodančių dalyvių būna studentai (tam yra potencialas, kadangi Minske yra keliolika aukštųjų mokyklų, nors tikslus skaičius gali viršyti ir dvidešimt), kurie suėmimo atveju netenka vietos aukštojoje mokykloje, priverčiami susimokėti už studijas (Kainos lyginant su Baltarusijos pragyvenimo lygio ir atlyginimo santykiu tikrai žvėriškos), o šiais metais valdžia gali būti paruošusi ir dar kokių nors netikėtumų.

Tačiau studentija yra ne šiaip sau aktyviausia visuomenės dalis, ji turi labai aiškius reikalavimus, kokių ji norėtų pokyčių Baltarusijoje, pirmiausiai jaunimo atžvilgiu. Pirmiausiai studentai norėtų, kad būtų panaikinta visuotinė karo prievolė (pakankamai logiškas reikalavimas, nors reikėtų pasvarstyti, ar profesionali kariuomenė nebūtų dar galingesnis ginklas Lukašenkos rankose). Antrasis reikalavimas, mūsų visuomenėje jis atrodo keistas, tačiau Baltarusijoje be galo logiškas – panaikinti paskyrimus į darbo vietas. Niekas nenori kelis metus dirbti kokiame nors kaime, kur turi nuomotis butą, o tau moką visiškus grašius (mūsų sąlygomis tai būtų apytikriai 400 litų, panašiame kainų lygyje). Ši sistema kol kas tenkina tik labai siauras studentų profesijas – milicininkus, juristus, tarptautinių santykių specialistus ir panašiai (beje, pagal Baltarusijos įstatymus turi paskyrimus gauti visi, o tarptautinius santykius kasmet baigia keli tūkstančiai studentų, nes tai laikoma prestižinę specialybę, todėl jie netgi teisiasi su valstybę, jog surastų, kur juos paskirti). Galiausiai privataus verslo kūrimas ir išsaugojimas, kadangi valstybinėse struktūrose ar įmonėse dirbti yra pavojinga, o privatus verslas, jeigu ir susikuria, tai vėliau jam būna pakankamai sudėtinga išgyventi, nes Lukašenkai yra labai patogu, kai vienintelis (gal tiksliau dominuojantis) darbdavys yra valstybė. Tai dar viena galimybė kontroliuoti visuomenę.

Jeigu Lukašenka staiga prieš rinkimus būtų sutvarkęs šias sritis, Nepriklausomybės aikštėje ir Minske šis vakaras būtų gerokai ramesnis. Opoziciją tokiu atveju būtų palaikę gerokai mažiau žmonių. Tik tie, kas puikiai suvokia, jog Lukašenka tempia valstybę ir visuomenę į dugną ir gali sau leisti pajuokauti, jog tai iš tiesų yra diktatorius, o jo diktatas nuolat stiprėja. Pakanka palyginti 1994 metų ir dabartines jo nuotraukas: ūsai visą laiką siaurėjo.

Ženklas, jog daugiau taip negali tęstis bus kai jie taps maždaug tokie:

Pasižiūrėjau, kas darosi LJ. Ten aptarinėjama Ryto Staselio problema, ir jo susidūrimas su sąmoningais tekstą kastruojančiais redaktoriais. Ir iškart vienas po kito pradėjo atsirasti įrašai, įkontekstinantys problemą pas Maumazą, Vklasė ir Gedas. Bent jau aš tai pamačiau pas save, nors tikiu, kad šleifas nusidriekė pakankamai toli. Išties šlykšti situacija, kaip paaiškėjo, vedama grynai politinių motyvų, nes pasak redakcijos, tekstas buvo apkarpytas tam, kad sutilptų į maketą, nors elektroninėje versijoje lyg ir nebuvo didelio poreikio riboti.

Apmąstant tokias situacijas, pirmiausiai bandai jas sudėlioti pagal savąsias patirtis, ką ir padarė aukščiau minėti LJ „gyventojai“, suteikdami Ryto Staselio problemai platesnį kontekstą. Kiekvienas iš jų aktualizavo tai savaip. Tai nestebina.

Man perskaičius Ryto problemą, pirmoji reakcija buvo kažkokia iškreipta, kadangi Lenkijoje turiu draugų, su kuriais išgėriau ne vieną kibirą stipresnių gėrimų. Tai žmonės iš akademinio pasaulio, pakankamai tolerantiški ir turinys šiek tiek skepsio. Bet net ir šioje sferoje vyrauja stereotipai bei klišės (o taip ir kuriami tarptautiniai santykiai). Vienas labiausiai įstrigusių vakarėlių tarptautiniame pasisėdėjime:

Dalyviai: lenkas (1 vnt.), lietuvis (1 vnt.), ukrainietis (2 vnt.), moldavas (? atrodo taip vadinami Moldavijos gyventojai lietuvių kalboje) (1 vnt.).

Veiksmas: Geriami taurūs ir mažiau taurūs gėrimai, pagal sudėtį turintys degti.

Dialogas apie istoriografiją, šaltiniotyrą, paleografiją ir visokį kitokį istorikams svarbų žargoną, bei jo turinį. Ir staiga nei iš niekur kyla diskusiją tarp lenko ir ukrainiečių, apie tai, kas labiau sugadino imigrantų reikalus Britanijoje:

Lenkas (L): Ukrainiečių ten per daug privažiavo…

Ukrainiečiai (U): Ten lenkai sudaro pakankamai ženklų skaičių, muša atlyginimus ir t.t.

L: Jūs patys mušate atlyginimus, kadangi jūs dirbate nelegaliai…

U: O lenkų nusikaltamumas Britanijoje…

L: Per ukrainiečius ten daromas baubas iš visos rytų Europos…

U: Nežinau nei vieno ukrainiečio, kuris dirbtų Anglijoje su ukrainietišku pasu, nes visi jie prieš tai tapo estais, lenkais, slovakais ir t.t.

Tuo tarpu vienas lietuvis tyliai sėdėjo ir džiaugėsi, jog mūsų tik trys milijonai ir skaičius Britanijoje nėra salyginai didelis, lyginant su tais pačiais lenkais ir ukrainiečiais…

……

Kai geriau pagalvoji, jeigu akademinėje sferoje pakankamai daug tolerancijos, o vistiek tenka praklausyti panašaus lygio pokalbius, tuomet ir suvoki, jog apie kažkokius susitarimus, sugyvenimą ir t.t. galima tik pasvajoti, nes jeigu atsipalaidavus sau leidžiama pasiginčyti tokiomis temomis, kurios galbūt ir svarbios, tačiau mažai mums (omenoje turimas istorikų cechas) aktualios, apie kažkokius patvaresnius ir pastovesnius ryšius.

Šiandien prezidentė Dalia Grybauskaitė išvyko vizitui į Baltarusiją, kur susitiko su Aleksandru Lukašenka. Kiek supratau, vizito tikslai yra trys: klausimas apie ukrainietiškos energijos transportavimą, pablevyzgojimas apie tai, jog Baltarusija turi būti demokratiškesnė ir vizų klausimas. Pirmi du klausimai yra tam, jg abu šalies vadovai geriau atrodytų prieš savo liaudį, trečiasis, tam jog būtų pasakyta, jog vizitas į Baltarusiją buvo sėkmingas, pasiekti tam tikri susitarimai, kurie yra įvardinami (supaprastinamas sienos kirtimas pasienio gyventojams). Tai, be jokios abejonės, yra svarbu. Tačiau galėtų būti pajudinti ir kiti klausimai.

Būtų labai malonu, jeigu galutinai būtų suderinta normali vizų išdavimo tvarka, vykstantiems moksliniais/studijų/mokymosi tikslais. Kitaip tariant, jog šis procesas būtų labai aiškia apibrėžtas. Dabar šiais tikslais gali būti pagaminama nemokama viza, tačiau tai priklauso iš principo tik nuo konsulo nuotaikos. Konsulas gali arba negali pasirašyti. Ir jam nereikia argumentuoti, kas yra natūralu. Tačiau Baltarusijos konsulatas šiuo požiūriu yra daug paslaugesnis, negu Lietuvos, ir tai liūdina (man važiuojant į Minską, atvažiavus ne savo laiku, kuomet buvo priimamos tik turistų grupės, viza buvo padaryta per 1,5 valandos, su sąlyga, jog man rekomendavo nueiti išgerti kavos, kol šiek tiek išsivaikščios žmonės).

Šiandien pas mus į universitetą atvažiavo du asmenys iš Baltarusijos. Vizito tikslas – mokslinė konferencija, kurioje skaito pranešimus. Tam buvo seniai ruoštasi, išsiųsti oficialūs pakvietimai ir idealiai sutvarkyti dokumentai. Nepaisant to, jog konsulate darbuotoja patvirtino dokumentų tinkamumą nemokamam vizos išdavimui, konsulas šį prašymą atmetė. Finalas – kelionė pabrango kartais. Tikėkimės, jog universitetas suras lėšų kompensuoti.

Na ir dar vienas įdomus momentas, kertant sieną, buvo stebimasi, jog važiuojama ne į Vilnių, o į Kauną, aiškiai parodant, jog Lietuva, ta į kurią verta važiuoti baigiasi 30 km nuo sienos su Baltarusija, kitaip tariant Vilniuje. Už Vilniaus turėtų būti balta dėmė.

Ir dar, įdomus dialogo fragmentas kertant sieną, kurį perpasakojo:

– Vizito tikslas?

-Pranešimas konferencijoje.

-O kam tai reikalinga?

…..