Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Perskaičiau R. Valtkos paskutinį komentarą. Tiesiog spustelėjau nuoroda ant Andriaus Užkalnio FB, pamąstęs, jog seniai neskaičiau, o čia beveik rekomendacija iš teksto (ir ne tik) gurmano rankų 🙂 Ir perskaičius suvokiau, jog tai be galo prieštaringa. Tiesa pasakius, net ir su galu prieštaringa. Kuomet antisovietinė retorika pridengiama sovietinėmis klišėmis, arba kuomet žmogus rėkiantis „rusai puola“ praminta tik su rusų pagalba. Tai kelia šypseną ir tuo pačiu pasibaisėjimą. Valatkos įžvalgos ant tiek naivios, o stereotipai, suformuoti geriausiu atveju grožinės literatūros, blogiausių – LTSR istorijos 7 klasės kurso, verčia pasakyti, jog žmogus gerokai snūstelėjo ant laurų. Ir darosi gaila, jog pankas, vardu Patackas, jo, savo laiku, nestuktelėjo smarkiau. Ir, mano subjektyvia nuomone, tai dėsningas atvejis.

Nenoriu kalbėti apie tai, kaip Valatka supranta tokius dalykus kaip laisvė, nenoriu vertinti, kas negerai su šita vyriausybę (keista, bet Valatka berods vis dar trečius metus rašo apie naktinę mokesčių reformą, labai operatyvus ir išskirtinai imlus protas), tačiau kaip istorikas istorikui užrašysiu, jog tai, ką jis mokėsi mokykloje, o paskui veikiausiai skaitė Adolfo Šapokos istorijoje apie LDK XVIII a. yra pasenę. Galima netgi pasakyti, jog paskutiniu metu, kalbant apie Lietuvos istoriografiją, XVIII a. išgyvena aukso amžių, sulaukęs pakankamai gausių tyrimų. Tiesiog gausybė pavardžių, kurių čia nevardinsiu. Todėl klišės, kurias naudoja tokie pseudokalbėtojai kaip R.Valatka nerodo nieko kito kaip tik jų tamsumą. Kitaip tariant, tundra. Ir tuomet pradedi mąstyti, ar apskritai galima pasitikėti tokiais žmonėmis. Ar verta skaityti jų tekstus? Aš nežinau ir neturiu sau atsakymo. Iš vienos pusės, norėtųsi ignoruoti, iš kitos – jų palikti taip irgi negalima.

Todėl tik keletas komentarų, apie tekstą ir šiokį tokį kontekstą. Suvokti kaip šlėktą šiuolaikinius lietuvius yra mažų mažiausiai įžeidimas, abiem pusėm. Šios dvi sąvokos yra absoliučiai prasilenkiančios. Kaip bebūtų keista, XVIII a. bajorija nejautė pareigos išlaikyti valstybės, tačiau nuo mažens buvo kalamas labai elementarus principas į galvą – visi piliečiai privalo dalyvauti politiniame gyvenime, o valstybės sąranga buvo tokia, jog ši elementari tiesa būtų užtikrinta. Ir ar galima apolitiškai nusiteikusius žmones lyginti su visuomene, kurios vienintelis tikslas – dalyvauti politiniame gyvenime? O juk ir dėl liberum veto galima tą patį pasakyti. Jis buvo puikiai suvoktas kaip problema, mąstoma, kaip šią sistemą tobulinti, netgi konsultuotasi su to meto šviesiausiais protais, tokiais kaip Jean-Jacques Rousseau (jis teigė, jog tai geras principas ir puiki teisė, nes teisus gali būti ir vienas asmuo, o dauguma gali klysti, tačiau taip pat siūlė įvesti saugiklius, jog žmogus, naudodamasis šia teise, suvoktų savo atsakomybę). Galiausiai šio principo buvo atsisakyta. Priimta pirmoji konstitucija Europoje. Ir kas tuomet atsitiko?

Elementaru, brangusis Vatsonai. Tie kas jautėsi gerokai aukščiau už už bajorus, grupelė didikų, susirinko ir pasakė, jog jų toks modelis netenkina. Jie pradėjo šaukti, jog lenkai puola ir visa tai išvirto į ištisą judėjimą, liaudyje žinoma kaip Targovicos konfederacija. Magnatai, subūrę aplink save bajorus, kvietėsi į Abiejų Tautų Respubliką rusų kariuomene, jog užtikrintų jų išskirtines politines teises. Ar ne ironiška? Patys rėkia, kad yra puolami ir naikinami, o kviečiasi svetimą kariuomene? Kaip žinia, visa tai buvo ir valstybės pabaiga. Padalinimas – Sukilimas – Padalinimas. Kaip bebūtų keista, tas pats jaučiasi ir su lrytas.lt. Lietuvos spaudos magnatai, maitinami Rusijos pinigų rėkia: „rusai puola“. Tuo pačiu pavyzdžiu iš XVIII a. galiu pasakyti, jog tokia praktika yra ydinga. Pavyzdžiui, kunigaikščiai Čartoriskiai apie pusę savo metinių pajamų gaudavo iš užsienio valstybių? Akivaizdu, kokios problemos iš to kilo.

Galima prisiminti ir kiek kitokį kontekstą. Šviesūs protai Pirmojoje Lietuvos respublikoje, tokie kaip V. Krėvė. Jis juk nuolat varstydavo sovietų ambasados duris, karts nuo karto paprašydamas, jog imkite ir vieną kartą įjunkite Lietuvą į sąjunga. Nepraėjo nei du dešimtmečiai, o rusai ėmė ir tai padarė. Koks kontrastas su XVIII a. bajorija – ji puikiai suvokė, kas kaltas, dėl žlungančios valstybės ir mokėjo bent jau deramai ją palaidoti. Pirmiausiai, pasmerkdama tuos, kurie kvietėsi rusų kariuomene. Ir ne tik pasmerkė, bet ir sugebėjo tą nuosprendį įvykdyti, bent daliai. Pavyzdžiui broliai Kosakovskiai. Ne tik pakarti, bet dar ir gerokai po miesto gatves patampyti. Nepaisant jų aukštos padėties. Nors toks pats likimas laukė ne tik jų. Tuo tarpu Krėvė šiomis dienomis kartais bandomas teisinti, jog nesuvokė, ką darė. Galbūt, bet patampyti po gatves jo kaulus reikėtų, politinio korektiškumo vardan.

Galbūt ir R. Valatka nelabai suvokia, ką dar, tačiau jam ir  jo ribotam pasaulėvaizdžiui tai atleistina. O juk bent kiek doriau mąstantis žmogus puikiai suvokia, kokios to pasekmės. O gal ir ne, belieka tik tikėtis kartu su R. Valatka, jog tokie kaip jis, neužilgo išmirs…

Tokios šventės, kuomet keliami patys svarbiausi valstybės egzistavimo klausimai, primena, kiek nuėjome ir kur nuėjome. Padeda ir susivokti, ko reikėtų siekti toliau. Tačiau dažniausiai visgi tai virsta bandymais žvalgytis atgal. O man tai verčia pergalvoti tam tikrus epitetus, susijusius su Lietuvos istorijos periodizavimu, kuriais aš čia ir pasidalinsiu.

Dažnai bandant populiariai perteikti istoriją, kažkoks laikotarpis yra susiejamas su veikėju, o kartais net ir visa gimine. Pavyzdžiui – Mindaugo Lietuva, Vytauto epocha ir t.t. Tokių būdu XIV a. Lietuvoje yra pavirtęs Gediminaičių amžiumi, XV a. – Goštautų, XVI a. Radvilų, XVII a. – Sapiegų, XVIII a. – Sapiegų, Oginskių, XIX a. – Riomerių. Ir tuomet pradedi galvoti, su kuo būtų galima bandyti sieti XX amžių, kuris dar visai neseniai pasibaigė.

Bandant dėliotis vienaip ar kitaip, rezultatas akivaizdus: XX amžius bus susietas su Landsbergių šeima. Joje galima įžvelgti beveik visą Lietuvos istoriją: Gabrielius Landsbergis – Žemkalnis, buvęs aktyviu XX a. pradžios įvykių dalyvių, prisidėjęs prie Lietuvos kultūros kūrimo ir net jos mitologizavimo savo kūryba ir veikla. Tai ribinė figūra, kurioje matomas apsisprendimas, ko reiktų siekti… Toliau šios giminės indėlis yra simbolinis, kalbant apie Lietuvos valstybės kelią ir jos modernėjimą: Vytautas Landsbergis – Žemkalnis buvo kovų už laisvę dalyvis, dirbo Lietuvos universitete, dirbo privačiai, karo metu emigravo, o paskui grįžo į sovietų okupuotą Lietuvą, joje prisitaikė ir mirė. Jo žmona, Ona Jablonskytė, pripažinta kaip žydų kilmės asmenų gelbėtoja. Sūnus Gabrielius buvo suimtas gestapo už antinacistinę veiklą, iki karo pabaigos buvo kalintas, vėliau pasiliko emigracijoje. Kitas sūnus Vytautas prisitaikė prie sovietinių sąlygų. Ir nors niekas iš šeimos nebuvo ištremtas į Sibirą, tačiau pakankamai spalvinga šeimos istorija gali būti pritaikoma daugeliui iš mūsų: kovos už laisvę, bandymas kažką padaryti vardan kultūros, savotiškas prisitaikymas ir t.t. Ir visgi jeigu kalbėtume apie XX a. pabaigos politinius įvykius, nepriklausomybės atgavimą, šis procesas be Vytauto Landsbergio beveik ir neįsivaizduojamas.

Manau, joj jeigu ir suklydau, tai ne itin smarkiai…

Visgi su šventėmis Jus visus…

Perskaičiau Vytauto Radžvilo poziciją, kodėl Lietuva tyliai miršta. Viskas suvedama į tai, jog aukštojo mokslo reforma yra blogai, o reikėjo daryti taip kad būtų gerai. Kadangi pats negirdėjau, o delfio darbuotojai pateikė, kas jiems atrodė aktualu, negaliu pasakyti, ar profesorius tikrai nieko nebandė pozityvaus pasiūlyti, tačiau kažkodėl abejoju. Koferencija yra toks formatas, jog jeigu pradedi verkti, tavo pranešime užteks vietos tik ašaroms. Panašu, kad taip ir turėjo būti. Studentai išvažiuoja, ir Lietuva miršta, nes studentai išvaromi ir negali apsimokėti savo mokslų, kadangi Lietuva absoliučiai nesubsidijuoja studijų. Ir tuomet pagalvoji, jog žmogus kalba tik tam, kad kalbėtų, nes idėjų jam gerokai trūksta. Natūralu, V.Radžvilas visą laiką buvo aukštojo mokslo reformos, tokios kokia ji yra dabar priešininkas. Nieko keisto, jog jis mato joje absoliutų blogį ir dabar, neįžvelgia pozityvo. Tačiau galbūt tokia yra jo pozicija.

Reikia sutikti, jog reforma, tokia, kokia įvyko, nėra pats geriausias sprendimas. Jinai turi kelis minusus – iš tikrųjų, ji buvo pradėta ne laiku. Galbūt galima būtų kritikuoti ir krepšelių paskirstymo principus ar skaičius. Be jokios abejonės, paskolos turėjo būti suteikiamos iš valstybės organizuoto fondo, kurio funkcijos šiandien yra išplaukusios (yra toks Valstybinis studijų fondas). Ir be jokios abejonės, reikėjo sugalvoti mechanizmus, kaip per šį fondą skatinti absolventus, kurie suriša savo tolesnę veiklą su Lietuva. Bet jokių pasiūlymų negirdime. Tik kažkokį negatyvą. Tai gąsdina, jog žmonės pasinaudoja savo padėtimi paprasčiausiai tam, jog dar labiau keltų sąmyšį. O juk suteikiant tribūną, kažką pozityvaus norėtųsi. Žinome, jog problemų yra. Žinome, jog reikia ieškoti sprendimų. Žinome, jog reikia labai tiksliai įvardinti su kuo reikia kovoti ir t.t. Bet nei vienas šis mūsų žinojimas nebuvo detalizuotas, plačiau išnagrinėtas ar bent jau užkabintas, apart to, jog pasakoma, kad viskas yra blogai, o kaip daryti gerai? Čia su ironija galima tik prisiminti „Stalkerio“ Rašytojo ir Profesoriaus dialogus, kur pastarajam buvo drėbta į akis frazė: „Ir tai mūsų smegenų aristokratija? Jūs net abstrakčiai mastyti nesugebate…“ (citata veikiausiai nėra labai tiksli, bet mintį perduoda 100 procentu). Į tai atsakydamas, Profesorius galėjo tik nedrąsiai pasamprotauti, panašiame stiliuje, jog turi egzistuoti kažkokie principai, kurie neleistų daryti neištaisomų veiksmų ir t.t. Ir šis profesoriškas pasamprotavimas, toks būdingas Radžvilui, jog gali sau leisti nusišypsoti. Jis juk nesuvokia, jog Lietuvai beveik reikia revoliucijos…

Jeigu palygintume kelių profesorių požiūrį, į mirštančią Lietuvą, galima būtų net išsigąsti. Proto krušimo profesorius Rokiškis Rabinovičius, taip pat nevengia užduoti panašaus pobūdžio klausimus, tiksliau kada ir kaip Lietuva bus tuščias geografinis vienetas, skirtas apgyvendinti trečiojo pasaulio darbo jėgą atvykusia į Europos sąjunga. Ieškomas momentas, kuomet Lietuva atsidurs giliai įstrigusi į kažkurią nelabai malonią vietą, netgi bandoma apskaičiuoti, pasitelkiant beveik objektyvius rodiklius. Koks skirtumas tarp dviejų žmonių, save vadinančių profesoriais? Rokiškis nesusitelkia į vieną problemą, mato jų visą kompleksą ir geba užduoti klausimą, ką daryti, jog to būtų išvengta. Ir aš nežinau, ar prof. Rabinovičius turi sau atsakymą, tačiau tai, jog problema aktuali, akivaizdu iš gausių komentarų. Gaila, jog įrašas neturėjo tęstinumo, nes prasidėjo kiti svarbūs visuomeniniai – organizaciniai stumdymaisi viešojoje erdvėje: reikėjo stumtelėti apsnūdusia blogosferą (reklamos savaitė ir Davoso konferencijos balsavimas), organizuoti revoliuciją ir t.t. Ir iš kitos pusės, ar revoliucijos organizavimas, nebuvo viena iš daugelio galimų ėjimo krypčių, jog siekiant sukurti daugiau laisvės? Ir nesvarbu, jog revoliucija nukreipta tik į vieną, pakankamai smulkią problemą, tačiau ji skirta tam, jog būtų galima šiek tiek laisviau kvėpuoti čia ir dabar.

O jeigu tinklaraščių tarpusavio reklamos savaitę pamatysime visuomenės organizavimosi kontekste, tuomet tai bus kitas konkretus žingsnis į tą patį tikslą. Ir tai džiugina, kadangi daromi žingsniai, vardan to, jog apčiuoptos problemos, būtų sprendžiamos. Tegul tik jų periferija, bet akivaizdu, jog nuo to viskas ir prasideda.

Galiausiai Davoso konferencijos pavyzdys parodė, jog Lietuvos blogosfera pakankamai neblogai geba organizuoti žmones. Taip, truputi gaila, jog ne viskas pavyko idealiai ir šiek tiek pritrūko. Tačiau akivaizdu, tai pakankamai solidi jėga, gebanti organizuotis, o kartais net šiek tiek primirštanti savuosius vidinius nesutarimus…

Užkalnis ir Rokiškis bando organizuoti revoliucija prieš kalbainius, su šūkiais, jog kalba turi būti laisva ir nevaržoma. Visai smagiai skaitosi, ypač matant įsivaizduojama revoliucinę ugnį jų akyse, panašia kaip iš Skirtumo avataro. Ir revoliucijos organizatoriai su džiaugsmu sutiko Mergaitės įrašą, su ilgoka Jono Jablonskio citata. Taip pas mane tualete apsigyveno Jono Jablonskio laiškų tomas, tam jog galėčiau betarpiškai susipažinti su šio autoriaus privačioje erdvėje dėstomu autentišku požiūriu, ką sąlygojo laiško žanras. Galiausiai, spausdinta korespondencija yra idealus tualetinis skaitinys, kadangi užvertus knygą, ir pradėjus skaityti toliau, nenuoseklumas nėra toks baisus dalykas, ypač jeigu pavyksta peržiūrėti iškart visus vienam adresatui siųstus laiškus…

Kokie įspūdžiai pasiskaitinėjus (nerašau perskaičius, nes tokio tikslo ir pats sau nesikėliau)? Pakankamai dviprasmiški. Maumaz pastebėjo, jog reikia skirti kalbos raiškos būdus, yra mokslinis požiūris į kalbą, o taip pat egzistuoja ir kalbos vartotojų poreikiai. Ir niekam nekils abejonių, jeigu pasakysiu, jog Jonas Jablonskis pirmiausiai buvo mokslininkas ir tai atsispindi ir jo korespondencijoje. Tačiau mąstydamas apie kalbą, jis neužmiršo ir tų, kuriems ji buvo skirta. Labai nemėgo klaidų, kurios atsirasdavo spausdinant tekstus, ne kartą rašė neigiamas recenzijas, tačiau šiuo požiūriu jis pirmiausiai reiškėsi kaip mokslininkas. Visgi Jablonskio požiūriu, moksle svarbiausiai yra argumentai ir diskusija, o šalia to, rezultatas turi būti racionaliai panaudojamas. Galbūt todėl jis Kazimierui Būgai rašė, jog nenori, kad viešas rašymas būtų „autokrato suvalkiečio anarchisto žodelis„.  Kalba turi būti racionali, o nauji terminai turi būti įvedami apgalvotai. Vienas geriausių pavyzdžių, išryškėjusių šiame laiškų tomelyje, pastebėjimas apie matematikos terminus, kurie neturi atsirasti vien tik iš kalbininkų noro, tačiau pirmiausiai turi būti apgalvoti tų, kurie juos turėtų vartoti. Apie matematikos terminus kalbant – jie pirmiausiai turi būti aptarti matematikų būreliuose. Kitaip tariant, žmonės patys turi sau kurti kalbą, kuria ruošiasi kalbėti. Nors išlyga taip pat daroma – su kalbininkais pasitarti vertėtų… Visgi Jablonskis aiškiai pabrėžia, jog vienintelis dalykas, kurio nereikia toleruoti, o nuolat smerkti, tai neraštingumas. Jis turi būti persekiojamas ir baudžiamas. Kokiais būdais? Viešu kalbėjimu, kuomet redaktoriams nuo jo pasidarys gėda ir jie norės, jog nekompetetingai parengti leidiniai būtų išvis nepasirodę.

Galima būtų lyginti Jablonskį, kaip mokslininką kalbininką su šių laikų kalbainiais, kuriuos mokslininkais vargu ar verta pavadinti. Skirtumas akivaizdus: Jablonskis nevengė diskusijos, nes taip išryškėdavo argumentai, kurie po truputį priartina prie tiesos, tuo tarpu dabar man pirmiausiai krenta į akis savosios vienintelės tiesos gynimas. Tokia pozicija galima tik tuomet, kai žmonės pagyveno valdomi vienos partijos, turėjo vieną perspektyvą, turėjo vienintelį teisingą metodą ir t.t. Tokie žmonės vargu ar būtų įvardintini kaip mokslininkai, veikiau jie imituoja mokslą… Ir dar, aš visą laiką maniau, kad Lietuvos Respublikoje mokslu turėtų užsiimti mokslo ir studijų intitucijos (yra lietuvių kalbos institutas, lituanistikos katedros ir t.t.), o ne komisijos ar dar kažkas panašaus.

Baigiant galima būtų priminti dar vieną analogiją: komunistų cenzūra ne visą Marksą buvo leidusi versti, dalis taip ir liko neišversta, ideologiniu požiūriu neadaptuotina dalis. Lygiai tas pats ir su dabartiniais kalbainiais – nereikia stebėtis, jog ne visą Jablonskį jie sau gali adaptuoti, nes jiems tai neparanku. Tuo tarpu užsidarius į konspiracines patalpas (tualetas viena iš idealesnių patalpų), galima bandyti parodyti, jog iš ginamos idėjos yra likusi tik pritempiama ideologija…

Pradėjus lyginti žiniasklaidos ir blogosferos pozicijas, susidūriau su realia problema, kurios nesitikėjau: žiniasklaida pati savaime nyksta. Darosi sunku surasti įdomius veidus žiniasklaidos tarpe, o blogosferos herojų, kuriuos verta skaityti, yra išties daug, kurie yra analizuotini ir patrauklūs. Tačiau tai toli gražu nereiškia, jog žiniasklaidos atstovų tarpe yra tik nuobodūs ir niekam nepatrauklūs veidai. Anaiptol… Problema slypi kitur: sudėtinga rasti žurnalistą, analitiką ar publicistą, kuris šiomis sunkiomis dienomis nerašo savo tinklaraščio. Galima prisiminti labai daug įvairių personažų, pradedant Mokytoju Aurelijumi, arba kokiu nors BNS vadovu, einant per tokius plunksnos (nors veikiausiai jau reikėtų sakyti, klaviatūros) grandus kaip Rytas Staselis ar Tomas Čyvas (nepaisant, jog šio tekstai man sunkiai skaitosi, bet tai jau mano problemos), galima prisiminti, jog su žiniasklaida susijęs tas pats Lokyz ir visa eilė LJ gyventojų… Galiausiai, Mokytojas Aurelijus beveik pasiryžęs iš Kreivarankio taip pat padaryti žmogų, turintį vardą ir pavardę, nors gal ir susitarsiančio dėl anonimiškumo…

Ką aš tuo norėjau pasakyti? Nieko naujo, žiniasklaidos atstovai negali funkcionuoti atskirai, galiausiai stebint iš šalies, atrodo, jog vien tik grynosios formos išlaikymas neduotų jokios naudos, o jos ir neužtenka. Juk Ryto Staselio šedevrą (kuriuo aš nuoširdžiai žavėjausi, kaip ir dauguma jo rašinių) vargu ar būtų patalpinęs koks nors leidinys, o jeigu talpintų, įtariu, redaktoriai jį iškastruotų… Todėl nesistebiu, jog darosi vis sunkiau atskirti, kur yra blogosfera, o kur žiniasklaida. Ryto Staselio emocijos, išlietos savo tinklaraštyje, man pasirodė labai patrauklios. Subjektyvi nuomonė, pasirodo taip pat gali būti puikiai argumentuota. Ir tai tikra nuomonė, iškelianti problemas, išdėstanti požiūri ir t.t.

Nei viena forma, kai jinai yra išlaikoma gryna, mano subjektyvia nuomone, žmonių netenkina. Juk ir didžiai gerbiamas Rokiškis Rabinovičius kartais tampa Ričardu Savukynu ar Maumaz – Justinu Žilinsku. Elementaru, yra tam tikra erdvė, kurioje mūšiai nevyksta. Nuo ko prasidėjo šis įrašas? Norėjau pasižiūrėti į nereguliarų žiniasklaidos bendradarbį Karolį Klimką, kuris, kaip plunksnos meistras krito į akis jau seniai, skelbėsi įvairiose erdvėse. Vieno tobuliasių jo tekstų citata:

Nedaugelis prieštarautų teiginiui, kad svarbiausias “naujųjų lietuvių” nuvorišų klasės ideologinis pranešimas žmonėms, “žvėrėjantiems” iš skurdo, yra tas, kad jų, bosų, padėtis ir valdžia yra absoliuti: ji pati sau teikia “licenciją” ir nepriklauso nei nuo rinkėjų balsų, nei nuo rezultatų, nei nuo teismo.

Kaip yra pasakęs vienas garsus praėjusio amžiaus sociologas, turtui nereikia jokio pateisinimo, nes pats turtas viską pateisina.

Tačiau panašiai kaip pornografijoje (o Boso ekshibicionizmo aktas, kaip ir daugelio kitų nuvorišų saviroda, pakankamai pornografiškas), čia dera nesupainioti “projekcijos” ir “erekcijos”. Kad ir kokia “įtikinama”, pornografija tėra geismo projekcija. Ji sukelia geismą būtent dėl to, kad geriau nei “tikrovė” atitinka fantaziją. Įsivaizdavimas, kad įmanoma absoliuti (moters) subordinacija, tėra nešvanki fantazija.

Nuvorišų, tokių kaip A. Bosas, įsivaizdavimas, kad jų turto neliečiamumas savaime teikia jiems teisėtą autoritetą, tėra nepadori fantazija. Aplinkos apsaugos bosas, be kitko, neturi jokios teisės teršti viešą aplinką savo nepadoriomis nuotraukomis.

Skaitome toliau: “A.Bosas užsisakė laimikio iškamšą… Daug greičiau milijonierius būtų atgavęs žvėries kailį, tačiau jam jis nereikalingas. A.Bosas įsitikinęs, kad jo artima draugė Daina Randers nebūtų apsidžiaugusi storu liūto kailiu. Jis netinkamas kailiniams siūti. Pora retkarčiais galės pasigrožėti liūto iškamša”.

Kai savo ekshibicionizmu jie žmonėse nubudins žvėrį, gali būti iškeltas klausimas dėl bosų pajėgumo ir tinkamumo “tęsti giminę” (kurti naują visuomenę). Kur tuomet atsidurs jų iškamšos?

Ir tik visai neseniai sužinojau, jog Karolis Klimka vedė nuostabų tinklaraštį, kuris kuris laikas nebepildomas, tačiau, tikiuosi, jog nenumirė… Grynosios formos Lietuvoje beveik neegzistuoja…