Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Kadangi šiek tiek domiuosi aukštojo mokslo probemomis, be to ir pats gyvenu akademinėje terpėje, bandau kažkiek stebėti diskusijas šia tema. Jos būna įvairios, kartais randi pakankamai pozityvių nuomonių, kartais išjungi ir nebenori sugrįžti. Jose pakankamai dažnas toks teiginys: Lietuvoje yra tik vienas universitetas, kitus reiktų uždaryti. Be jokios abejonės, tai išsako anoniminiai komentatoriai, kuriuos reikėtų laikyti tiesiog marginalais ir nekreipti dėmesio. Tačiau viskas yra gerokai įdomiau, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio, ir čia kalbu ne apie marginalus, nors, prie jų dar būtų verta sugrįžti, bet gal jau kitame įraše. Trumpai apie juos galiu pasakyti tik tiek, tai reiškia grįžimą į tuos laikus, kai visko buvo po vieną – viena tiesa, viena partija, vienas vadas… Juos būtų galima įvardinti kaip sovietinės sistemos garbintojus, nors dažniausiai jie to patys ir nesuvokia…

Lietuva, viešoji erdvė, pokalbis... Dažnai netgi nesuvokiama, kas kalbama jų lūpomis

Šioje vietoje norėčiau sugrįžti prie vieno klausimo, kuris man buvo užduotas ir nežinau, kaip aš į jį atsakiau, tačiau bandžiau išsikapanoti ekspromtu. Taigi, šiek tiek prisiminimų…

Kažkada, seniai seniai, Minske buvau pakviestas skaityti pranešimą moksliniame seminare. Įspėjo mane prieš kelias dienas, temą paprašė sugalvoti pačiam (toje institucijoje aš stažavausi), susijusią su disertacijos tema, Lietuvos istoriografija ir jos sąsajom su Baltarusijos istoriografija. Na, pranešimui paruošti pernelyg daug laiko neskyrė, galiausiai kažką greituoju būdu sumečiau ir pakalbėjau. Išėjo įdomiai. Buvau vienintelis pranešėjęs, bet auditorija atrodė įspūdingai, kadangi buvo susirinkusi visa Minsko profesūra, tyrinėjanti LDK istorija iki XVII a. pradžios. Tačiau tikrosios linksmybės prasidėjo vėliau, kadangi pasipylė aibė klausimų. Išties, matosi labai aiškūs skirtumai tarp jų ir mūsų – kalbos barjeras neleidžia geriau pažinti ir įsigilinti į Lietuvos istoriografiją, tačiau norima žinoti kas vyksta. Todėl susilaukiau įvairių klausimų, kartais labai konkrečių ir dalykinių (pvz.: ar kas nors tyrinėjo Lietuvoje Kazimiero suteikčių knygą), o kartais nuskambėdavo pasiteiravimai, apie doktorantūros sąlygas Lietuvoje, pvz.: kokio dydžio pas mus doktoranto stipendija… Tačiau pats netikėčiausias klausimas, kurį man uždavė buvo itin sudėtingas, į kurį atsakymo vis dar neturiu. Kokios mokyklos yra susiformavusios Lietuvoje? Klausimas sudėtingas tuo, jog šiuo atveju buvo klausiama ne apie aukštųjų mokyklų tinklą. Pasisekė, jog prof. Galenčenka, užduodamas šį klausimą jį šiek tiek ir išplėtojo, pradėdamas kalbėti, jog Baltarusijoje yra trys istorinės mokyklos, Gardino, kurios objektas yra LDK ryšių su vakarų civilizacija tyrimai, Magiliovo, kurie tyrinėja rytų kultūrines įtakas, bei Minsko (ką jie patys tyrinėja, profesorius nedetalizavo, suprask, ir taip viskas aišku, mes vykdom fundamentinius LDK istorijos tyrimus). Visa kita – smulkmė ir planktonas, į kurią neverta kreiptį dėmesio.

Aš suvokiau klausimą, tačiau mane nustebino jo pobūdis ir mokyklos samprata. Tai apie ką kalbėjo, man nei per kurį galą nesisiejo su mokyklos samprata, veikiau tai buvo panašu į tai, ką įvardinčiau tyrimų kryptimis, kurios dominuoja, bet toli gražu ne mokykla, kadangi man tai asocijuojasi pirmiausiai su išskirtine tyrimų metodologija. Dėl ramios sąžinės, pabandžiau pristatyti, kur ir kas tyrinėjama, tačiau man pačiam tai nedavė atsakymo, kaip su tomis mokyklomis Lietuvoje yra iš tikrųjų? Ar galima kažkaip pabandyti jas išskirti? Klausimas sudėtingas ir įdomus, į jį atsakyti nėra lengva, tačiau pabandyti galima. Lietuvoje tokių svarstymų taip pat yra, tačiau vėlgi, susiduriama su mokyklos sąvokos neapibrėžtumu. Aš pabandysiu į šį klausimą atsakyti sau ir savaip…

Lietuvoje, profesionalūs istorikai pradėjo atsirasti tik Pirmosios respublikos laikotarpiu, kai atsirado centras, pradėjęs telkti į vieną vietą specialistus – Lietuvos (nuo 1930 metų Vytauto Didžiojo) universitetas. Jame dirbo didži0ji dalis to meto istorikų. Institucijos požiūriu tai buvo koncentruota, tačiau jos viduje buvo bent kelios grupės, kurių tarpe vykdavo aštrios poleminės diskusijos, pirmiausiai ideologijos pagrindu, kadangi Teologijos fakultete buvo susispietę katalikiškų pažiūrų istorikai, tuo tarpu Humanitarinių mokslų fakultete būta daugiau laisvės. Egzistavo ir trečioji grupė, kuri buvo telkėsi Teisių fakultete. Žvelgiant paviršutiniškai, būtų galima sakyti jo egzistavo trys pagrindinės mokyklos, tačiau tenka pripažinti, jog to meto istoriografinės perskyros rėmėsi ne metodu, bet ideologija. Taip, Rankė jų tarpe dar buvo gyvas ir visi norėjo parašyti taip, kaip buvo iš tikrųjų.

Prasidėjus okupacijai, atsirado išpopuliarėjo naujas metodas, kur iš tikrųjų buvo žinoma kaip buvo iš tikrųjų, Lietuvos istorikams beliko apkabinėti šią struktūrą įvairiais faktais iš vietinės medžiagos ir bus gaunamas patenkinamas rezultatas. Nebuvo laukiama nieko daugiau, tačiau nenorėta gauti ir kažko mažiau. Tyrinėjimai tapo komplikuotais, atmosfera ypatingai nemalonia. Norintys pasiskaityti plačiau, galėtų perversti A. Švedo paskelbtus interviu bei šio istoriko tyrimus, susidarytų pakankamai įdomus vaizdas. Ir nors sovietmečiu ir veikė Lietuvoje dvi institucijos, tačiau tiek vienoje, tiek kitoje buvo dirbama (bent oficialiai deklaruojama, kad dirbama) pagal partijos ideologų diktuojama metodologiją. Šiuo požiūriu padėtis, nors ir atsiradus antrai institucijai, tapo nei kiek ne geresnė.

Galiausiai Sąjjūdžio laikotarpis ir nepriklausomybės paskelbimas bei ankstesnis visuomenės susidomėjimas istorija, paskatino steigti naujus studijų ir mokslo centrus, kurie turėjo pagyvinti tyrinėjimus, plečiant temų akiratį ir ruošiant naujus tyrinėtojus.  Į Lietuvą pradėjo važiuoti išeivijos mokslininkai, atsirado priėjimas prie naujausios literatūros ar uždraustų klasikų. Atrodė, jog tyrimai turėtų pajudėti iš vietos su nauju pagreičiu, o taip pat ir turėjo pradėti formuotis ir mokyklos, kurių ašimi taptų ne tik naujos tyrimų kryptis bet ir metodologija. Tačiau pasižiūrėjus atidžiau, į naujuosius daktarus Lietuvos istoriografijos padangėje, turi nusivilti, kadangi aš negaliu įvardinti nei vienos Lietuvos istorijos mokyklos. Taip atsirado naujos temos, susiformavo naujos tyrimų kryptys, tačiau tai nepaskatino susiformuoti mokykloms. Taip, galima kalbėti apie mokyklas, veikiančias aplink institucijas, taip galima kalbėti apie grupes jaunų ar viduriniosios kartos mokslininkų, susibūrusių aplink vieną ar kitą garbaus amžiaus mokslininką, tačiau visame tame aš nematau mokyklos esmės, nors prielaidos tam lyg ir būtų sudarytos… Galbūt išties dar praėjo per mažai laiko, o gal dar pernelyg aiškiai matosi sąsajos su ankstesnėmis, sovietinėmis institucijomis, tačiau, mano nuomone, dabartinė situacija vis dar laikytina startine pozicija, iš kurios bandoma atsiplėšti… Na gerai, žingsnis žengtas, bet ne daugiau…

Pirmasis skaldas Bragis

Aktyviai skaitinėju apie Skandinavijos viduramžius, vikingų amžių, pirmųjų valstybių susiformavimą ir ankstyvąją literatūrą.  Išlindo primirštas šios literatūros terminas – keningas, aktyviai naudotas skaldų jų poezijoje. Kaip apibrėžiama tai tam tikra sustabarėjusi metafora, naudojama pastoviai tam pačiam objektui apibrėžti, kartais kontraversiška, bet tai suprantama. Kariui apibūdinti skaldai naudodavo apibūdinti keningą „kovos medis“. Paprastas ir nesunkiai suvokiamas keningas, susijęs su Odinu. Pati forma sustabarėjusi, plačiai paplitusi ir tuo pačiu keista – jeigu buvo norima pasakyti, jog kalbama apie bailų karį, buvo pasakoma: „bailus kovos medis“. Didesnių prieštaravimų čia nebuvo įžvelgiama, nes buvo jaučiama poezijos kalbos vienovė, jos nuoseklumas.  Jie sudarė ištisą sistemą, pavyzdžiui, tame pačiame kontekste, moteris buvo įvardinama kaip „beržo apyrankė“ ar „suolo liepa“. Kraujas turėjo daug jį apibūdinančių keningų: „kardo jūrą“, „mūšio banga“, „varnų alus“ ir t.t. Jie tarpusavyje sudarė sistemą, persipynusią logiškais saitais, varna buvo apibūdinama kaip „kraujo žasis“ ir t.t. Bandydamas tai perprasti, pamąsčiau, ar lietuviškame viešajame kalbėjime nėra galimybės naudoti savus keningus, savas metaforas, kurios, iš vienos pusės, lyg ir turėtų kažką reikšti. Iš tikro, ironiška, bet tokie keningai egzistuoja, nors jų reikšmės yra kintančios.

Vienas ryškiausių keningų, kuris šnekamojoje ir politinėje kalboje matomas ir dažnai vartojamas, yra „konstitucijos dvasia“. Tik pastaruoju metu jis pradėjo nusistovėti, o jo reikšmė tapo savaime suprantama, reiškianti visuomenės teisių paveržimą. Visuomenės, kaip susitarimo kūrėjo, kuris padeda pagrindus santykyje tarp jos ir valstybės. Šis keningas naudojamas ironijos kontekste, kartais -keičiant jam artimu, tik dar labiau ironiją išryškinančiu junginiu, tokiu kaip „konstitucijos šmėkla“.  Galima pasakyti, jog tokia jo reikšmė yra tik dabar, dar visai neseniai, prieš kokius du su trupučiu šimtmečius, jo reikšmė buvo visai kitokia. Žmonės, vardan jos guldė savo galvas, kadangi konstitucija, atnešė laisvę, o konstitucijos dvasia reiškė lygybės principus visuomenėje, kurioje to labai trūko. Ir buvo dėl ko mirti, ir buvo už ką kovoti ir džiaugtis. Nepaisant to, jog Konstitucija buvo panaikinta, jos vaizdinys tik sukeldavo liūdnus prisiminimus, lygiai tokius pačius, kaip M. K. Oginskio palonezo akordai. Graudūs ir nešantys kažkur toli, bet neleidžiantys užmigti.

Tačiau vienas neaiškiausių keningų, vartojamų gal net dažniau, negu minėtoji „konstitucijos dvasia“, o savyje turintis nešti ne mažiau prasmės yra „akademinė bendruomenė“. Ką jis dabar reiškia, aš tiksliai nežinau, bet žinau, ką jis reiškė: maža visuomenė, besisukanti aplink universitetą ir tuo pačiu jame gyvenanti. Visuomenė, kurioje pilnai funkcionuoja pilietiškumo samprata, paremta draugijinio gyvenimo dėsniais, kuri vadovaujasi savąja konstitucija, turi supratimą, kas yra garbė, o tuo pačiu yra šiek tiek pabrėžtinai hierarchizuota, nors skirtumai – minimalūs (bendrų švenčių proga studentai stengdavosi, jog profesūros taurės būtų visada laiku pripildytos, o ištraukti papirosai momentaliai pridegami), kur daugiau už hierarchinius santykius lemdavo kolegiškumas, o sveika ironija būdavo laukiama ir gerbtina (na, kad ir ta visiems gerai žinoma istorija iš medicinos fakulteto, skrodimo metu profesoriui demonstratyviai brūkštelnant per užpakalį ir aplaižant pirštą, liepiant šį veiksmą pakartoti studentams, tikrinant jų atidumą, nes profesorius aplaižė visgi kitą pirštą).

Tuo tarpu šiandien „akademinės bendruomenės“  reikšmė yra gerokai mažiau suprantama. Ar galima kalbėti apie bendruomenę, ar reikia kalbėti apie bendruomenes? Ar pastebimi kažkokie skirtumai tarp jų, o gal tai tik dirbtinė priešprieša? Kodėl, pasakius „akademinė bendruomenė“, pašnekovo dar reiktų perklausti, kaip jis suprantą šią sąvoką? Tai kas turi būti savaime suprantama, pasilieka neaišku… Be jokios abejonės, šis keningas kada nors įgaus pastovią ir nekintančią prasmę. Liūdniausia būtų ta, kuri yra siūloma lietuviškų klerkų. Jie žinojo, jog be šio žodžių junginio parašyti Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo nėra įmanoma, tačiau rašydami jį pademonstravo absoliutų savo bukumą: bandydami aprašyti kas tai yra, jie pasinaudojo geriausiomis technokratinėmis tradicijomis, kalbėdami apie akademinę laisvę ir etikos principus, kas juos turi reglamentuoti, ir kaip jie turi būti svarstytini. Ir visiškai pamiršo svarbiausią šio junginio aspektą – bendruomeniškumą. Galbūt net neatsitiktinai. Tiesiog, taip nereikia galvoti.

Beveik užtikrintai pasakyti, jog toks „akademinės bendruomenės“ suvokimas yra prieštaraujantis „konstitucijos dvasiai“. Įdomu, ar kas nors sutiktų prisiimti atsakomybę, už tai, jog toks įstatymas šiuo metu yra galiojantis?

http://plaidklaus.blogspot.com/2011/03/alexander-lukashenko.html

Perverčiau Gintauto Mažeikio komentarą apie situaciją Baltarusijoje, tiksliau, komentaro nuotrupas, ir prisiminiau, vien pavadinimas delfyje vertas dėmesio, be jokios abejonės, traukiantis akį. Ir čia prisiminiau vieną iš Andriaus Užkalnio rašinių, apie tai, jog lietuviams niekas neįdomu, o jie apskritai, didžiąja dalimi yra kretinai. Ir beveik su juo sutikau. Iš kitos pusės, jeigu žmonės apskritai nustoja domėtis žiniasklaida, kas joje vyksta ir kas ten transliuojama, ir nenori dalyvauti lavono spardyme ir kitaip tyčiotis iš jo, tuo perdėm stebėtis ir nereikėtų. Pats tyliai nunarinęs galvą sutinku ir įsirašau į kretinų skaičių. Ne dėl to, jog man Graikija ar Europa būtų neįdomi, tiesiog kanalai, kuriais naudojuosi, apie ją tyli, o aš pats žinių ir neieškau. Nesu labai didelis Baltarusijos įvykių stebėtojas, nors jie yra gerokai artimesni geografine prasme, galiausiai dažniau numetamos kažkokios nuorodos į juos, apie besibūriuojančius ir gatvėje tylinčius, kartais paplojančius žmones. Visą laiką peržiūriu nuotraukas, įdomu stebėti, ar nėra pažįstamų veidų. Dar neteko aptikti, bet žinau, kad jie Minske į gatves išeina. Štai čia atsiranda santykis ir smalsumas, kuomet autentiškas ryšys su konkrečiais žmonėmis, o ne abstrakčia mase, verčia domėtis įvykiais. Tiesa, tai vyksta dažniausiai pripuolamai. Kurį laiką iš kolegų per FB nebegaunu jokių žinių, elektroninis paštas veikia su sutrikimais, dialogas nutrūksta. Kyla natūralus smalsumas, ir kartas nuo karto pagalvoji, jog vertėtų pasiskambinti. Tai, į ką atkreipė dėmesį G. Mažeikis, jog ektroninė erdvė filtruojama, daug ką sustatė į savo vietas. Aš pats tikiuosi, jog Baltarusijos KGB manim nesidomi, nes paskui bus pakankamai sudėtinga ten patekti. Visgi, pakankamai aktyvūs ryšiai verčia luktelėti skambučio iš jų, gal žinutės, o gal laiškelio… Tai suintriguotu.

Trečiadienį skambinausi į Minską – reikėjo draugą pakviesti į konferenciją, gavosi labai keista pokalbio pradžia:

-Kaip pas jus ten Minske, dar nedūstatate?

-Viskas lyg ir tvarkoj, dabar kvėpuoti paprasčiau, negu anksčiau.

-Tai asfaltas neplaukia?

-Ne, šiandien kaip tik debesėliai renkasi, gal net lietaus bus…

Toliau pokalbis pasisuko apie reikalus, pabendravom. Padėjęs ragelį, pagalvojau, ar kalbėjomės apie tą patį. Vakare sėdus į automobilį ir paskus raktelį radijas pranešė, jog Minske ir kituose Baltarusijos vietose vėl būriuojasi žmonės.

Koks trečiadienį buvo dangus virš Minsko – netikrinau. Manau, kad supratau.

Didžiai gerbiamas Troy skaitydamas Dainiaus Radzevičiaus pastebėjimus WikiLeaks dokumentų pagrindu V. Tomkaus atžvilgiu, suformulavo nors ir retorinius, tačiau labai realius klausimus, ką daryti su tais, kurie valdė informaciją ir tuo pačiu tylėjo. Situacija dviprasmiška, sudarinėjami sąrašai tų, kurie tyli bei kaip alternatyva pateikiamas teisiųjų sąrašas. Tačiau klausimas yra realus, Vitas Tomkus jau užsiundė savo šunis ant D. Radzevičiaus, nusiųsdamas įspėjimą, dėl teksto paneigimo… Rokiškis iškėlė vėliavą (gal tiksliau bunčiuką), kviesdamas palaikyti D. Radzevičiaus poziciją, prie jo prisidėjo jau ne vienas tinklaraštininkas.

Bunčiukas

Išties, problema labai gili, D. Radzevičius yra vienas iš prabilusiųjų, tačiau dabartiniai informacijai pasirodžius, kvailiau negu kvailą būtų tylėti, iš kitos pusės, reikia sutikti, kad apraiškos tam buvo ir anksčiau, o kalbos apie Lietuvos Ryto šantažą (ekonominį ir politinį) sklandė iš labai senų laikų. Todėl keista girdėti apie problemą iš pačio cecho vidaus tik šiandien. Panašu, kad reikia kalbėti apie žurnalistus kaip apie žiurkes, bėgančias iš skęstančio laivo. Žiniasklaida miršta, žiurkės bėga. Iki tol viešai kalbėti tarsi ir nebuvo galimybės, nes leidiniai pridengdavo savus, o savi niekuo nerizikuodami galėjo rašyti apie tai, ko reikia užsakovui. Ir jeigu iš šalies LR institucijos nesikišdavo, tiesiog paleisdami žiurkes laisvai bėgioti po labirintą, ieškant pabarstyto sūrio trupinių, tai šiandiena galima drąsiai kalbėti apie vidinę cenzūrą cecho viduje.

Taigi, neišvengiamai reikia atlikti tai, kas priklauso… Pirmiausiai reikia pasmerkti žiniasklaidą, garsiai visiems ištariant „fuuuu sūūūūka…“ Tačiau iš kitos pusės, nepalaikyti D. Radzevičiaus taip pat negalima, nes jis kol kas atsidūrė vienas prieš blogio imperiją, prieš žmogų, kuris jau seniai kompromituoja žiniasklaidą, nors ir mirštančią.

Atrodo, jog po mirties niekas negalės pasakyti, šviesios atminties…

Manto paskutinis įrašas kažkaip sužadino nostalgija tam, ko niekada nemačiau, bet tikiu, jog taip iš tikro buvo. Laisvo rūkymo kultūra, man visą laiką siejasi su šiuo vaizdu – ideali konferencija, idealus mokslinis renginys, laisvas ir tuo pačiu metu argumentuotas pasikalbėjimas (maždaug nuo 11 minutės):

httpv://www.youtube.com/watch?v=RH5kepQz6mw&feature=related

Tiesiog idilė, suprojektuota į ateitį, kuri visgi buvo išmesta iš viešojo gyvenimo, nes kažkam labai nepatiko pats vyksmo principas. Galbūt todėl mane žavi Vilniaus universiteto pozicija, nepaisant visų reikalavimų palikti vieną kitą rūkomąją patalpą, kur galima ramiai pasėdėti su kavos puodeliu ir sutraukti pypkę. Bet tai veikiausiai lygesnių už kitus lygius privilegija, kuri visiems kitiems eiliniams nėra taikytina. Kur būtų „Soliaryje“ pateiktos alternatyvos privalumas? Mokslinis renginys praeitų gerokai rimčiau ir būtų gerokai labiau sukoncentruotas klausančiųjų dėmesys, jeigu būtų leidžiama patalpose rūkyti, bent mano nuomonė yra tokia. Yra Lietuvos mokslo istorijoje ir kitokių pavyzdžių, kuomet rūkymas auditorijoje būdavo toleruojamas: M. Riomeris dažnai užlaikydavo paskaitose studentus ilgiau, bet nesivaržydavo paskaitos metu parūkyti (tiesa, studentams jis to daryti neleisdavo). Auditorijoje parūkydavo ir Krėvė bei Karsavinas. Apskritai, toks poelgis studentų nestebindavo, nors rūkymo mąstai išaugo sovietmečių, o šio tradicijos persikėlė ir įnepriklausomą Lietuvą – esu girdėjęs pasakojimų, kaip laisvai su cigaretėmis elgdavosi auditorijoje pavyzdžiui Alvydas Nikžentaitis.

Sovietmečiu rųkymo kultūra sukosi apie genseko asmenį: Stalino laikais rūkymas buvo toleruojamas, Chruščiovo – atsidūrė už padorumo ribos, o prie Brežnevo jis vėl grįžo į viešumą ir įsitvirtino. Pasakojama, jog Leonidas buvo labai aistringas rūkorius, todėl bet kokiame renginyje cigaretės, peleninė ir žiebtuvėlis tapo būtinu atributu. Daktarams nurodžius mesti rūkyti, jis tai padarė be didelio pasipriešinimo, pakankamai valingai, tačiau ir toliau išlaikė įprotį uostyti tabako dūmus: važiuojant automobiliu jo apsauginiai tiek prirūkydavo, jog atidarius dureles, kai atvykdavo į vietą, dūmai virsdavo iš vidaus kamuoliais, kai neužmigdavo, Brežnevas išsikviesdavo apsauginį, kad prie lovos parūkytų ir t.t. Būtent Brežnevo elgesys rūkymą viešojoje erdvėje atsiejo nuo genseko poreikio parūkyti, kadangi nors ir pats nerūkė, tačiau ne tik toleravo, bet ir turėjo poreikį, kad kiti rūkytų, sovietmečiu tai buvo norma. Galbūt detaliau apie šias peripetijas ir jų atspindžius Lietuvoje, kaip ekspertas, galėtų papasakoti Rokiškis, paleidęs apie sovietmetį visą seriją įrašų…

Šiomis dienomis, užsukus į kokio nors vaduko, vadinamo valstybinės įstaigos direktoriumi, kabinetą, iš karto supranti, kiek yra pasistūmėta nuo tų laikų. Direktoriams paprastai neverta vaikščioti į rūkomuosius, jie tai gali padaryti vietoje, tačiau dažnai visame pastate tai būna vienintelis kabinetas, kuriame yra rūkoma, na dar galbūt kur nors ūkio skyriuje, kas paprastai būna atskiras pasaulis visoje įstaigoje. O ir visos įstaigos darbuotojai yra absoliučiai priklausomi nuo vadovo požiūrio, kadangi, kiek suprantu, reglamentuoti šie klausimai ne itin detaliai.

Grįžtat prie Manto pastabų ir subjektyvumo, galiu pasidalinti vieno parūkymo metu vykusio dialogo nuotrupomis. Kadangi jis vyko su pulmunologijos srities ekspertu, dirbančiu Kauno klinikose, uždaviau kelis klausimus. Pirmasis, ar apskritai rūkymo žala yra tokia didelė, jog būtų galima jį taip demonizuoti, į ką gavau netikėtą atsakymą – palyginus su tuo, ką mūsų kvėpavimo takams padaro kondicionavimo sistemos, rūkymo žala išties yra nedidelė. Sekantis klausimas buvo dėl vėžio. Į jį atsakymas buvo dar ironiškesnis – nėra įrodyta, jog rūkymas sukelia vėžį, bet pastebėta, jog vėžio susirgimo atveju tarp rūkančių pasitaiko daugiau negu tarp nerūkančių.